Šiame straipsnyje apžvelgsime įvairius įvykius ir asmenis, susijusius su Lietuvos kultūra ir pramogomis, pradedant žymių žmonių pasidalinimais apie asmeninį gyvenimą ir baigiant kultūriniais renginiais.
Indrė Stonkuvienė ir Vidas Bareikis Egipte / Asmeninio albumo nuotr.
Indrės Stonkuvienės ir Vido Bareikio sodybos istorija
Indrė Stonkuvienė ir Vidas Bareikis, žinomi Lietuvos pramogų pasaulio atstovai, atvirai dalinasi savo gyvenimo akimirkomis. Kalbėdami apie artėjančias vestuves ir naują pirkinį pajūryje, sužadėtiniai neslėpė vestuvinių dovanų svarbos.
„Ar dovanos vokeliuose yra svarbu? Juk turite pilį prie jūros?“ - teiravosi laidos vedėjas G.Savickas.
„Aišku, kad tai yra svarbu. Sodybai reikia pinigėlio“, - atviravo I.Stonkuvienė.
„Su Indre nuo pat pažinties pradžios turim tradiciją. Mėgstame pasvajoti, prieš trejus metus pradėjome svajoti, kad kaip faina būtų maždaug per penkerius metus turėti kokią nors sodybą atokioje vietoje, kurioje būtų galima pailsėti nuo žmonių, pabūti su savimi. Neprireikė tiek metų ir radome savo kampelį, kuriame labai gera. O kalbant apie tuos vokelius, dabar kai važiuojame dirbti, pavyzdžiui, vesti renginių, tai bandome prilyginti pinigų išraišką daiktams. Kiek? Indaplovė? Gerai!” - juokavo V.Bareikis.
Indrė su Vidu pasidalino ir įspūdžiais, kuriuos teko patirti judviejų sodyboje. Kadangi naujuose poilsio namuose ne iš karto atsirado patogumai, abiem sužadėtiniams teko susidurti su ne itin maloniais dalykais.
„Tik apsigyvenę troboje, pradėjome net filmuoti serialą „Miestiečiai kaime“, nes ten vorai, pelės, kiauros sienos. Puikiai atsimenu vieną iš pirmųjų nakvynių - ruošiamės miegoti, ir girdžiu tokį riksmą, visai neįprastu Indrei balsu: „Pelė! Peeelė!“ Juokingiausia, kad nuo rusvo, paviršinio šulinio vandens, su kuriuo valydavomės dantis, mano dantys pasidarė siaubingi, nusidažė visi dantų tarpai, buvau ne juokais išsigandęs, kad taip ir liks“, - juoko neslėpė Vidas.
Anot renginio sumanytojos, klausimų apie santykius su mylimuoju dainininku Vidu Bareikiu tikriausiai išvengti nepavyks, tad geriau tai priimti su šypsena, rašoma pranešime spaudai.
„Raginu visuomet pasijuokti iš to. Pyk nepykęs, klaus vis tiek. Man atrodo žmonėms niekada nebus gana, jeigu susižada, jau klausia, kada vestuvės. Jeigu pagimdai vaiką, klausia, kada antras ar kada trečias. Mūsų irgi visada klausia, kada vestuvės, o po to, tai kada bendras vaikas. Jeigu Vidas gimdys, tai kad ir rytoj“, - juokėsi Indrė.
Vakaro eigoje Indrė ne tik nevengė paatvirauti, bet ir pasidalino sunkiomis gyvenimo akimirkomis: „Mano tikslas yra įkvėpti čia susirinkusias moteris gyventi drąsiai, pačioms kurti taisykles ir palaikyti viena kitą. Tikiu, kad mes tai galime padaryti ir kartu atsikratyti nereikalingų baimių ir kompleksų.“
Pasak renginio ciklo sumanytojos, toks tik moterims skirtų renginių formatas yra tikrai unikalus ir labai reikalingas: „Kiekviena moteris privalo skirti laiko sau. Tikrai žinau, kad sukūrus šeimą ar užsisukus darbų rate, o ypač susilaukus vaiko, tai padaryti darosi vis sunkiau. Bet laikas sau ar tik moterų būryje yra gyvybiškai svarbus ir reikalingas. Tai geros energijos mainai.“
Renginyje netrūko ir muzikos. Ant scenos lipo atlikėja Gabija Lokytė, kuri publikai paruošė visiems puikiais žinomų legendinių dainų popuri. Nustebino savo muzikine programa ir pati Indrė Stonkuvienė. „Pradžioje per juokus paprašiau Gabijos pagalbos padedant man įrašyti pačiai reikšmingų dainų miksą. Tada juokėmės, kad esam grupė „Šėlsmas“. O dabar jau nebe juokas, o tikras vakarėlis. Gal mūsų fiktyvi grupė „Šėlsmas“ ilgainiui taps tikra rimta grupe“, - juokėsi Indrė.
Iš Vilniaus į namus. Vido Bareikio koncertas
Rolando Kazlo spektaklis „Pasivaikščiojimas“
Rolando Kazlo spektaklio „Pasivaikščiojimas“, sukurto pagal to paties pavadinimo šveicarų rašytojo Roberto Walserio apsakymą, pirmas parodymas įvyko Palangoje. Pagrindinį vaidmenį spektaklyje atliekančiam R. Kazlui ir jo aktorių trupei tai buvo pirmas gyvas susitikimas su žiūrovais po metų pertraukos. Atrodė, kad publika išsiilgusi teatro lygiai taip pat, kaip ir aktoriai - scenos. Palangoje vasarojantieji itin gausiai rinkosi į naujo spektaklio parodymą, o jam pasibaigus negailėjo ovacijų. Kitą savaitę R. Kazlo „Pasivaikščiojimas“ - Vilniuje, VU didžiajame kieme.
„Pasivaikščiojimas“, bene garsiausias R. Iš tiesų vaikščiojimas R. Walseriui buvo daug daugiau nei pomėgis ar būdas pabėgti nuo tuščio popieriaus lapo. Kaip jis pats yra sakęs, tai prilygo egzistencijai. Pasivaikščiojimo leitmotyvas nuolat aptinkamas jo kūriniuose. Prasidėjęs kaip paprastas malonumas ir apylinkių pažinimas, jis rašytojui tampa dvasinių išgyvenimų šaltiniu, ryšio su išoriniu pasauliu galimybe, jausmine išraiškos priemone ir svarbiausia literatūrine tema. Apsakyme „Pasivaikščiojimas“ jis makabriškai išpranašavo ir savo likimą. Meistriškai aprašęs mirties sceną miške, įžvelgė savo paties ateities akimirkas. Nerimastingumas, tačiau tuo pat metu ir genialus atidumas detalėms. Dažnai skausminga ryšio su pasauliu paieška, pridengiama elegantišku mandagumu. Lengvas smagumas, tarsi bandantis atgrasyti bet kurią akimirką išnyrantį demoną. Begalinis jautrumas neteisybei, negerovėms, amžinai šurmuliuojančiai tuštybės mugei.
Rolando Kazlo spektaklio „Pasivaikščiojimas“ scena. Lauryno Trimonio nuotrauka
Žavėjęs ir padaręs įtaką tokiems garsiems vardams kaip Hermannas Hesse, Stefanas Zweigas, Franzas Kafka, pats R. „Jei tokie rašytojai kaip Robertas Walseris būtų tarp mūsų labiausiai matomų intelektualų, galbūt jokio karo nė nebūtų buvę. Jei jis turėtų 100 000 skaitytojų, pasaulis būtų daug geresnis“, - kartą apgailestaudamas pasakė H. Šis H. Hesse pastebėjimas neprarado aktualumo iki šių dienų. Lygiai kaip ir R. Walserio „Pasivaikščiojimas“.
„Labai šviesus ir žaismingas, skaudus ir linksmas, laisvas ir išmintingas valseriškas žvilgsnis ir žodis galbūt yra tai, ko labiausiai reikia šių dienų žmogui, o sykiu ir man pačiam, kaip aktoriui ir režisieriui“, - sako R. Spektaklio „Pasivaikščiojimas“ premjera Vilniuje - rugpjūčio 24 d. VU didžiajame kieme festivalyje „Untold City“.
„Pasivaikščiojimo“ inscenizacijos autorius, režisierius ir vaikštinėtojas - Rolandas Kazlas. Dar du vaikštinėtojai - Audronis Rūkas ir Dainius Tarutis. Scenografė ir kostiumų dailininkė - Elvita Brazdylytė. Vertėja - Rūta Jonynaitė. Šviesų dailininkas - Andrius Stasiulis.
Kiti įvykiai ir asmenybės
- Pirmąjį rugsėjo penktadienį jaukiausias Vilniaus erdves užlies ir naujus smagius potyrius dovanos ilgamete tradicija tapusios „Sostinės dienos“, kurių didysis atidarymo koncertas Katedros aikštėje patikėtas charizmatiškiausiai Lietuvos scenos žvaigždei, dainininkui Marijonui Mikutavičiui.
- Saulėtoje Barselonoje praėjusį savaitgalį buvo surengtas pirmasis „Eurovizijos“ vakarėlis, kuriame pasirodė ir Monika Linkytė.
- A. Valujavičius siekia perplaukti Atlanto vandenyną nuo Europos iki Šiaurės Amerikos žemyno per 110 dienų ar greičiau ir tokiu būdu paminėti 90-ąsias S.Dariaus ir S.Girėno skrydžio metines.
Marijonas Mikutavičius apie Vilnių ir kūrybą
- Šmaikštus, ciniškas, nuoširdus, ironiškas - koks dar Marijonas Mikutavičius būna prieš koncertą, dainuodamas scenoje ir po susitikimų su gerbėjais? - Prieš koncertą nesijaučiu ramiai. Neatsikratau įpročio jaudintis ir jau, manau, nebepavyks. Ypač, jei koncertas po ilgesnės pertraukos. Po karantino lipti į sceną buvo išvis vidinis iššūkis. Jaudulys, kuris tvyro užkulisiuose, išlieka ir scenoje pirmas dvi tris dainas. Po to kažkas viduje tarsi persijungia. Staiga pradedu justi džiaugsmą, energiją, žinau nebegalvodamas, ką turiu daryti. Nejaučiu nuovargio, atrodo, kad koncertas gali tęstis amžinai. Tačiau koncertas vis tiek baigiasi, tada ateina tikras nuovargis. Po kiekvieno koncerto susitinku su gerbėjais. Jaučiuosi įpareigotas, nes žmonės manęs laukia.
- Jūsų sukurtas dainas dainuoja įvairių kartų klausytojai. Senjorams jos taip pat imponuoja. Tačiau niekas (turbūt) nežino, kokios būtinos aplinkybės, kad parašytas tekstas taptų daina. - Džiaugiuosi, kad senjorams imponuoja, jie - reikliausia publika. Aš specialiai netaikau savo dainų jokiai amžiaus grupei, tačiau kartais būna, kad natūraliai viena ar kita daina ima patikti tam tikrai klausytojų grupei. Pavyzdžiui, „Aš gyvenau“ sunkiai patiks žmogui, kuris dar nedaug gyveno. Dainos gimsta labai skirtingai, bet paprastai pirma atsiranda melodija, ją kartais sugroju pianinu, kartais tiesiog niūniuoju arba išrėkiu telefonui. Paskui iš to išsivysto daina, arba ne. Dainos „Balintos sienos“ pati pirma melodija gimė automobilyje, kai netyčia užsikirto radijo stotis, o „Tris milijonus“ rašiau ilgai. Ypač tekstas lipdėsi po eilutę - viena ant lieptelio pas draugą sodyboje, kita - Rygoje, dar viena - Vilniuje, kažkur prie buvusio „Kronikos“ kino teatro. Niekada nekėliau sau teorinio klausimo, kas ir kodėl inspiruoja vienai ar kitai minčiai ar melodijai.
- Iš Lazdijų į Vilnių persikėlėte būdamas devynerių. Jei neklystu, būtent Šeškinės mikrorajone teko išmokti tam tikras gyvenimo pamokas. Kurios išliko Jūsų atmintyje ir suformavo Marijono Mikutavičiaus vidinį kodeksą? - Kaip ir visų to meto vaikų - kiemas, draugai, nerašytos ir neaišku iš kur sužinotos taisyklės. Mes išmokome neskųsti ir nesiskųsti, neišgyventi dėl smulkmenų. Galbūt užaugome mažiau jautrūs, labiau sugrubę, bet įsipjovę pirštą nealpdavome, o užsidėdavome tame pačiame kieme augantį, asfalto dulkėmis apkibusį gyslotį.
- Kaip galėtumėte nusakyti vilniečio portretą? Suprantu, kad miestui, kuriame virš pusės milijono gyventojų, iš kurių dalis įvairių tautybių, o kiti - „pogrindiniai“ dzūkai, suvalkiečiai, žemaičiai ar aukštaičiai, sunku rasti tikslią charakteristiką. - Kas tas vilnietis? Ar tas, kurio trys kartos čia palaidotos? Nežinau, kiek tokių yra. Man tas „trijų kartų“ apibūdinimas kiek per griežtas atrodo. Aš gimiau, dalį vaikystės praleidau Lazdijuose, tai kaip ir neatitinku „tikro vilniečio“ kriterijaus. Aš manau, kad reikėtų žiūrėti paprasčiau. Gyveni Vilniuje nuolat, neturi plano artimiausiu metu kraustytis į kitą miestą? Tai ir esi vilnietis.
- Kitąmet Vilnius žengs į solidų 700-metį. - Vilnius yra mano miestas. Čia praleidau didžiąją gyvenimo dalį, čia gimė mano sūnus. To pilnai užtenka, kad būtum susietas su miestu amžinai. Vilnius - mano šeima ir namai. Man patinka, kad jis mažas, žalias, tylus, palyginus su pasaulio didmiesčiais. Jis turi istoriją ir architektūrą, savo ekologiškas nešienautas pievas ir kilpinį eismą, savo hipsterius barzdaskučius ir etatinius elgetas. Jis įvairus, bet mylimas ir savas.