Lotynų kalba, kadaise buvusi Europos lingua franca, paliko gilų pėdsaką šiuolaikinėje kultūroje. Nors kasdieniniame gyvenime retai išgirstame monologus lotyniškai, lotyniškos frazės vis dar naudojamos norint suteikti diskusijoms elegancijos ar išreikšti tam tikras mintis, kurios skamba įmantriau lotyniškai.
Šios frazės yra tarsi kalbos likučiai, išlaikantys lotynų kalbą aktualią šiandieninėje kultūroje. Nors į lotynų kalbos klestėjimo laikotarpį pavėlavome 2000 metų, verta įsigilinti į tos kalbos išraiškų lobį bei jų istoriją, išsilaikiusią šiandieninėje kalboje.
Šiame straipsnyje panagrinėsime keletą žinomų lotyniškų frazių, atskleisdami jų kilmę, reikšmę ir įtaką.
5 lotyniškos frazės, kurios vis dar prasmingos ir šiandien | BBC idėjos
Žymiausios lotyniškos frazės ir jų reikšmės
"Veni, vidi, vici": Atėjau, pamačiau, nugalėjau
Ši populiari frazė, reiškianti greitą ir nesunkų laimėjimą, priskiriama garsiajam diktatoriui, išplėtusiam Romos respubliką iki Britų salų - Gajui Julijui Cezariui. Frazė gimė Cezariui įveikus Farnaką II, bandžiusį atkurti savo tėvo karalystę lemiame Zelos mūšyje.
Remiantis Romos istoriko Apiano, šią frazę Cezaris panaudojo laiške, pranešdamas apie gan lengvą bei greitą pergalę Romos senatui 47 m. pr. m. e.
Julijaus Cezario skulptūra
Ironiška, bet Cezariui išmurmėjus šią frazę, jo laimėjimai nuslūgo, nes vos po kelių metų jis buvo nužudytas Romos senatorių per perversmą 44 m. pr. m. e. Visgi, skirtingai negu Cezaris, frazė ir jos įtaka išliko iki šių dienų.
Iš šios frazės kilo ir įvairios jos variacijos, kurios buvo panaudotos ne tik popkultūroje ar literatūroje, bet ir politikos sferoje. Viena garsesnių šios frazės variacijų buvo ištarta tuometinės Jungtinių Amerikos Valstijų valstybės sekretorės Hillary Clinton, kuri davė interviu apie tuometinio Libijos diktatoriaus Muammaro al-Gaddafi mirtį. Ji nusišypsojusi ištarė: „Mes atėjome, mes pamatėme, jis mirė.“
"Et tu, Brute?": Ir tu, Brutai?
Tai dar viena lotyniška frazė, priskiriama Julijui Cezariui, tik šį kartą ji buvo ištarta jam mirštant. Tiesa, mirštant ne nuo senatorių rankų per jo nuvertimą iš valdžios, bet per Viljamo Šekspyro spektaklį „Julijus Cezaris“.
Šis spektaklis pirmąkart suvaidintas buvo 1599 metais, prabėgus daugiau negu tūkstančiui metų po tikrojo Julijaus Cezario mirties. Šie trys žodžiai tapo netikėtos, skaudžios išdavystės simboliu.
Kaip teigia legenda, ši frazė buvo paskutiniai tikrojo Julijaus Cezario žodžiai, ištarti jį pasiruošusių nužudyti senatorių apsuptyje pamačius savo draugą Brutą. Tiesa, to meto istorikų liudijimai to nepatvirtina. Pagal tuometinius istorikus, jis mirė neprataręs jokio žodžio ar frazės - bent jau tokio žodžio ar frazės, kas būtų įėję į istoriją.
Williamo Holmeso Sullivano 1888 m. paveikslas „Cezario mirtis“
Šie Viljamo Šekspyro post mortem išrinkti žodžiai suteikė liūdną, bet įsimintiną pabaigą Cezario valdymo sagai jo spektaklyje. Realybėje Cezario valdymas pasibaigė gan antiklimatiškai, Cezariui nepalikus jokių paskutinių žodžių. Bet faktas, kad šie žodžiai nebuvo ištarti Cezario, iš tikro mažai ką reiškia. Vien tai, kad šie žodžiai nebuvo vartojami tikrajame Cezario nužudymo kontekste, nesilpnina jų poveikio mums.
Šių žodžių tapimas tam tikru mitu, prijungtu prie pagrindinės legendos, tik sustiprino prisiminimus apie Julijaus Cezario gyvenimą bei mirtį. Viljamo Šekspyro frazė įkūnijo išdavystę ir daugelio vaizduotėje įamžino Bruto figūrą kaip dar vieną Judą.
"Carthago delenda est": Kartagina turi būti sunaikinta
Tai iškarpa iš ilgesnės frazės, kuria romėnų senatorius Katonas Vyresnysis užbaigdavo kiekvieną savo kalbą, net jei ta kalba visiškai nebūdavo susijusi su Kartagina ar karu (pilna frazė „Ceterum autem censeo Carthaginem esse delendam“, lietuviškas vertimas. „Be to, manau, kad Kartagina turi būti sunaikinta“). Sutrumpinta citata buvo pradėta vartoti XVII a. politikoje, norint išreikšti ryžtą bei nesustabdomą norą pasiekti tam tikrą tikslą. Dažniausiai ji vartota karo kontekste perfrazuojant šią citatą.
Šios frazės „tėvas“ Katonas Vyresnysis buvo Romos senatorius Pūnų karų laikotarpiu, o tiksliau, prieš trečiąjį Pūnų karą.
Nors Romos Respublika ir laimėjo antrąjį Pūnų karą prieš Hanibalo kariuomenę ir jo dramblius, tai jai kainavo daug resursų bei gyvybių. Nors ir po antrojo Pūnų karo likęs Kartaginos miestas buvo nuniokotas, Katonas, numatydamas ateinantį trečiąjį karą, kiekvieną kalbą Senate užbaigdavo ta pačia fraze, ragindamas romėnus imtis ginklų ir užbaigti Kartaginos kaip miesto egzistenciją.
Katono Vyresniojo skulptūra
Keli šių laikų radikalesni politikai vis dar vartoja šį išsireiškimą įvairiuose kontekstuose, taip išlaikydami Katono fanatizmo tradiciją.
"Cogito, ergo sum": Mąstau, vadinasi, esu
Tai pirmasis bei pagrindinis Rene Descarteso, gyvenusio XVII a., filosofijos principas. Pirmiausia prancūziškai ir tik vėliau lotyniškai panaudota frazė apima visą Rene Descarteso racionalizmo filosofiją. Šia fraze filosofas akcentuoja, kad vienintelis dalykas, kuris yra nepaneigiamas ir grindžiantis visą egzistenciją, yra sąmonės santykis su savimi.
Rene Descarteso paveikslas
Descarteso skepticizmas ties žmogiškąja patirtimi tapo vienu iš naujosios Vakarų filosofijos principų. Jis apibūdino tai, kas pagal jį, yra tikra. Pasak Rene Descarteso, bet kokia žinia, faktas, veiksnys ar daiktas gali būti melagingas, nes mūsų supratimas apie išorės pasaulį priklauso nuo mūsų kūniško santykio su išorės veiksniais. Mūsų kūnas gali būti apgautas, konstruktai gali būti fikciniai, tai, ką laikome realybe, gali būti melaginga.
Vienintelė konstanta, vienintelė tikroji tiesa yra tai, kad gali apmąstyti savo paties egzistavimą, klausti. O tai reiškia, kad egzistuoja tavo sąmonė. Tu esi galvojanti būtybė, net jei pasaulis neegzistuoja, tu esi tikrai tikras.
"Carpe diem": Pasinaudok šia diena
Ši frazė yra priskiriama romėnų poetui Horacijui, gyvenusiam I a. pr. m. e. Kaip ir daugelis kitų lotyniškų frazių, dabartinė jos vartojama forma yra sutrumpinta. „Carpe Diem, quam minium credulous postero“ - taip buvo užrašyta pirmojoje Horacijaus odžių knygoje. Išvertus tai reiškia „pasinaudokite šia diena, nepasitikėkite rytojumi“.
Horacijus šia fraze savo skaitytojams pasakė, kad gyvenimu džiaugtis reikia šiuo metu, nes ateitis yra nežinoma.
Saulės laikrodis su užrašu „Carpe Diem“ viršuje
Ši frazė dabar yra dažnai pakeičiama į kitą, modernesnį, bet vulgaresnį jos ekvivalentą - YOLO („You only live once“, lietuviškai. „Tu gyveni tik vieną kartą“). Dažnai gilios mintys nėra sukuriamos, tik perfrazuojamos. Ši šiandieninė Horacijaus žodžių „sesuo“ išreiškia visiškai tą pačią mintį - gyvenk šiandiena.
Tai įrodo ne tik šios frazės ilgaamžiškumą bei aktualumą, bet ir poveikį, kurį ji turėjo šiandieninei kultūrai.
"Memento mori": Atmink, kad mirsi
Kas pirmasis ištarė būtent frazę „memento mori“, nėra aišku, tačiau neabejotina, kad pati idėja, slypinti už frazės - kad visi yra mirtingi ir turi tai prisiminti - siekia senovės Graikijos ir senovės Romos laikus. Platonas savo veikale „Faidonas“ Sokratui priskiria žodžius, kad filosofijos vienintelis tikslas yra „ruoštis mirimui ir mirčiai“.
Paveikslas „Mirties šokis“, įkūnijantis Memento mori idėją
Stoikai, tokie kaip Seneka ar Epiktetas, teigė, kad apie mintį mąstyti verta nuolat, nes tai primena, kad gyvenimas nėra amžinas ir padeda gyventi gyvenimą vertingai. Kai kuriuose pasakojimuose apie senovės Romos laikus teigiama, kad, generolui laimėjus karą, pergalės procesijos metu šalia triumfuojančio generolo stovėdavo vergas, kuris kartais jam primindavo apie jo mirtingumą.
Memento mori idėja svarbi buvo ir krikščionybėje, daug krikščionių mąstytojų teigė, kad prisiminimas, kad mirsi, skatina nenusidėti ir gyventi dorą gyvenimą, kad po mirties patektum į dangų.
Roma: Miestas, kuriame istorija atgyja
Jei norite sužinoti, kas yra Roma, nuvykite į ją ne vienai dienai… Roma nebuvo pastatyta per dieną, bet per keturias dienas įmanoma pamatyti jos įžymybes. Miesto istorijos pėdsakus padeda atsekti dūlančios antikinės imperijos kolonos, viduramžių gatvelės, apstatytos renesansiniais rūmais ir barokiniai fontanai, trykštantys elegantiškose aikštėse.
Roma buvo įkurta ant septynių kalvų prie Tibro upės prieš daugiau nei 2750 m. Tai vienas seniausių Europos miestų, visada daręs didelę įtaką pasauliui, iš pradžių kaip Romos imperija, o paskui kaip Katalikų bažnyčios centras. Lotynų kalba sudaro daugelio Europos kalbų pagrindą, senovės romėnų pavyzdžiu remiasi daug politinių ir teisinių sistemų, pastatams taikomos senovės Romoje ištobulintos technikos.
Mieste išliko statinių sluoksnių iš daugiau nei dviejų tūkstantmečių. Miesto istorija pribloškianti… Per 1200 metų - nuo tada kai Romulas įkūrė miestą iki 476 m. paskutinio imperatoriaus Romą valdė daugiau nei 250 valdovų.
Roma - vienas svarbiausių krikščionybės centrų, šventas miestas, piligrimystės vieta šalia Jeruzalės. I a. Tiberijaus valdymo laikais tolimame imperijos kampe - Jeruzalėje buvo nukryžiuotas užsispyręs taikdarys. Lyg ir nieko neįprasto, bet per keletą metų Jėzus Kristus ir jo mokymas tapo plačiai žinomas Romoje. Jo sekėjus imta persekioti kaip viešosios tvarkos griovėjus, daug jų buvo nužudyta. Tai nesutrukdė naujai religijai paplisti visuose Romos visuomenės sluoksniuose.
Kai apaštalai Petras ir Paulius atvyko į Romą, čia jau buvo susibūrusi nedidelė krikščionių bendruomenė, ir krikščionybė klestėjo nepaisant valdžios persekiojimų. 313 m. imperatorius Konstantinas išleido įsaką, suteikiantį krikščionims tikėjimo laisvę. Netrukus šv. Petro kapo vietoje buvo pradėta statyti šventovė. Tai užtikrino Romos, kaip krikščionybės centro, poziciją. 380 m. imperatorius Teodosijus krikščionybę paskelbė oficialia Romos imperijos religija.
Tačiau V a. Roma neteko politinės svarbos ir miestas atiteko gotams ir kitiems užpuolikams. 496 m. Anastazas II - pirmasis popiežius, prisiėmęs Didžiojo pontifiko titulą. Popiežius laikomas Kristaus atstovu žemėje, valdžią perima iš pirmojo Romos vyskupo šv. Petro.
Viduramžiais kovos dėl valdžios ne retai pakreipdavo bažnyčia tolyn nuo Evangelijos. X-XII a. niūriausias Romos laikotarpis, nuolatiniai Šventosios Romos nesutarimai susilpnino ir popiežių valdžią, užpuolikai nuskurdino miestą, o likučius išdraskė vietiniai baronai. XIV a. popiežiaus valdžia buvo priversta persikelti į Avinjoną, o Roma toliau grimzdo į skurdą ir nesantaiką.
XV a. popiežiai ryžosi atgaivinti Romą, miesto veidas ėmė keistis dėka renesanso idealų įkvėptų dailininkų darbų, kaip Michelangelo, Bramante, Rafaelio, Cellini, atgijo Romos bažnyčios ir rūmai. XVI a. Katalikų bažnyčia tapo nepaprastai turtinga, dėl to ją daugiausia kritikavo protestantai. Popiežių rūmai stipriai kontrastavo su paprastų žmonių gyvenimu.
Napoleonas buvo trumpam suvienijęs Italiją, bet 1815 m. ji vėl suskilo į daugybę valstybėlių, o Romoje buvo atkurta popiežiaus valdžia. Šalies patriotai net 50 metų kovojo dėl Italijos nepriklausomybės ir susivienijimo. Tik 1870 m. paimta Roma ir paskelbta šalies sostine.
Fašistų diktatorius Mussolini svajojo atkurti senosios Romos imperijos didybę, tvarką ir galią. Jis sakė: "Roma turi visam pasauliui atrodyti nuostabi". Jis pradėjo statyti grandiozinį EUR kompleksą, kur nugriovė net 15 bažnyčių ir daug viduramžių pastatų. Laimei, didžioji senojo miesto dalis išliko ir Roma neprarado istorinio senamiesčio.
Nuo tų laikų miesto gyventojų skaičius išaugo iki trijų milijonų, o plotas dabar užima 1500 kv km centrinėje Italijoje. Šioje teritorijoje yra nepriklausoma Vatikano valstybė. Roma tapo naujai suvienytos Italijos sostine. Nuo jūros nutolęs miestas tik 28 km.
Romos muziejai - nuo didžių Vatikano kolekcijų iki kompaktiškų galerijų kaip Borghese. Daug meno kūrinių puikuojasi bažnyčiose, kurių priskaičiuojama šimtais - nuo mažų koplytėlių iki didingos šv. Petro bazilikos. Nėra pasaulyje kito tokio miesto, kuriame būtų sukoncentruota tiek daug kultūros, meno ir istorijos, legendų, intrigų ir paslapčių.
Ką pamatyti Romoje per keturias dienas
- 1 DIENA: Pradedame ekskursiją pasivaikščiojimu po Antikinę Romą. Kapitolijus - buvo simbolinis Romos centras. Čia stovėjo trys svarbiausios šventyklos. Kalvos apačioje - Forumas, kadaise buvęs politinio, socialinio ir juridinio bei prekybinio gyvenimo centras. Imperatorių kiti forumai pastatyti, kai išaugo Romos gyventojų skaičius, o taip pat ir pramogų centras - Koliziejus. Į Forumą žvelgia Platino kalva, kur pasak padavimo VIII a. pr. Kr. Romulas įkūrė Romą. Senosios Romos citadelę XVI a projektavo Michelangelo. Via Sacra - Šventasis kelias, kuriuo per Forumą traukdavo religinės ir triumfo procesijos, keliaujančios į Kapitolijaus Jupiterio šventyklą.
- 2 DIENA: Koliziejus - vienas iš septynių pasaulio stebuklų. Palatino kalva - tai vieta, kurioje augo miesto įkūrėjai Romulas ir Rėmas. Toliau lankome didžiausią baziliką, skirtą Mergelei Marijai ir vieną iš penkių pagrindinių Romos bazilikų - Santa Maria Maggiore arba Dievo Motinos Snieginės. Lankysimės Venecijos aikštėje, kurioje stovi gigantiškas paminklas, vadinamas Tautos Altoriumi; matysime balkoną iš kurio Benito Musolini sakė tautai kalbas. Atvykę į Navonos aikštę išvysime žymaus menininko Berninio suprojektuotus namus ir fontanus.
- 3 DIENA: Vatikanas- mažiausia pasaulyje valstybė Romoje, įkurta šv. Petro kankinystės ir palaidojimo vietoje, tapusi jo įpėdinių popiežių rezidencija ir yra valdoma popiežiaus. Didinga šv. Petro bazilika - pagrindinė katalikų piligrimystės vieta Romoje, traukianti piligrimus iš viso krikščioniškojo pasaulio., kurią puošia šimtai meno kūrinių. Šalia šv. Petro bazilikos veikia Vatikano muziejai, Rafaelio salės ir Siksto koplyčia. Pamatysime šventojo Angelo pilį, statytą kaip imperatoriaus Adriano mauzoliejų, vėliau tapusią popiežių tvirtove ir reprezentacine būstine.
- 4 DIENA: Tęsiame ekskursijas po Romą. Gatvių labirintai mus atves prie Panteono, kuriame ilsisi Italijos karaliai ir iškiliausi menininkai. Užeisime į visai šalia Panteono esančią baziliką Santa Maria Sopra Minerva (XIII a.) garsėjančia Michelangelo “Kristaus išganytojo” skulptūra bei Bernini darbais. Pakeliui į Ispanijos aikštę užsuksime prie žinomiausio Romoje Trevi Fontano. Dienos kelionę baigsime Ispanijos aikštėje. Šventieji laiptai (Scala Santa) ir “Šventų švenčiausia “ (Sancta Sanctorum) koplyčia - tai dvi išlikusios senųjų Laterano rūmų dalys. Šv. Jono Laterano (San Giovanni in Laterano) yra pagrindinė Romos katedra.
Cezaris ir Lietuva: Ar yra ryšys?
Gajus Julijus Cezaris gimė 102 (ar 100) metais prieš Kristų, buvo nužudytas ir paskutiniąją savo garsiąją frazę „Ir tu, Brutai?!” ištarė 44 m. prieš Kristų. O kur tada buvo Lietuva? Jos vardas bus paminėtas tik po gero tūkstančio metų - 1009-aisiais. Tad kaip Cezaris gali būti susijęs su mūsų kraštu?
Antikos pasaulis šiek tiek turėjo žinių apie mūsų kraštus ir baltų gentis. Štai graikų istorikas Herodotas rašė apie neurus ir budinus, kuriuos mokslininkai sieja su b...
Ši lotyniška frazė yra siejama su senovės Romos imperatoriumi Augustu. Ar pamenate jį? Na tą, Augustą Gajų Julijų Cezarį Oktavianą? Naudojama apibūdinti greitai vykstantį arba greitai įvykusį veiksmą. Greičio motyvas buvo pasirinktas neatsitiktinai.
Smidrų sezonas jau beveik pasiekė maksimalų greitį ir lieka tiek nedaug dienų, kada dar galima įsigyti šviežių ekologiškų Peliūnų ūkio smidrų. Kol laukiame jūsų žinučių, galima pagalvoti apie senovės Romą ir imperatorių Augustą. Įdomu, kokį smidrų patiekalą jis mėgo labiausiai. Gal tai buvo fritata, o gal smidrai kumpio kailinėliuose? Sunku pasakyti. Patiekalas turėjo būti tradicinis itališkas, netradicinis imperatoriškas ir skanus. Smidrai su spagečiais ir citrininėmis krevetėmis.