Mariaus Lazdinio sodyba - tai ne tik vieta, bet ir istorija, susipynusi su Lietuvos gamta, kultūra ir miškininkyste. Ši sodyba atspindi žmogaus ir gamtos ryšį, kuris Lietuvoje visada buvo ypatingas ir svarbus.
Lietuvos miškingumo žemėlapis
Žurnalas „Miškai“ ir Mariaus Lazdinio Indėlis
Žurnalo „Miškai“ vyr. redaktorius Marius Lazdinis yra žinomo šalies miškininko Imanto Lazdinio sūnus. Žurnalas buvo pradėtas leisti 2003-aisiais ir tuomet vadinosi „Baltijos miškai ir mediena“. Pirmasis jo redaktorius buvo Marius Lazdinis.
Pirmiausia atkreipiu dėmesį, kad nereikia apsigauti dėl žurnalo pavadinimo ir manyti, kad šis mėnraštis yra skirtas tik miškams ir su jais susijusiems verslams. Šio leidinio teminė panorama yra ganėtinai plati. Iš esmės jisai yra skirtas gamtai ir jai neabejingiems žmonėms. Kaip žinome, miškas su visais jo gyventojais ir ten vykstančiais procesais užima pagrindinę vietą gamtoje. Be to, miškas visais laikais buvo labai svarbus čia gyvenusiems žmonėms.
Tačiau išėjus šešiems leidinio numeriams ir pasibaigus ES paramai leidybai, žurnalo leidyba sustojo. Tuomet leidinį perėmė stambus šalies verslininkas Gintautas Zinkevičius. Po dviejų mėnesių - 2010-ųjų pradžioje - pasirodė pirmasis žurnalo „Miškai“ numeris. Taip prasidėjo trečiasis žurnalo raidos tarpsnis. Šiuo metu leidinys išeina kartą per mėnesį, be jokių atostogų.
Jis mūsų protėvius maitino, rengė, šildė, suteikė galimybę statytis namus, gamintis darbo ir kūrybos įrankius, buvo svarbus įkvėpimo ir dvasinio ryšio šaltinis. Be to, manau, kad mes esame labiau miško žmonės negu žemdirbiai - net ir XXI a. pradžioje, kai dauguma mūsų jau gyvena miestuose, o ne natūralioje aplinkoje. Gamta daugeliui iš mūsų vis viena išlieka svarbi. Leisdami „Miškus“, mes to niekada neužmirštame. Iš čia kilo ir tas pavadinimas.
Lietuvos Miškai: Tarp Tradicijų ir Šiuolaikiškumo
Lietuva - miškingas kraštas. 2015 m. sausio mėnesio duomenimis miškai užėmė 33,3 % viso šalies ploto. Kadangi Lietuvoje miškų daugėja, o ne mažėja, nes kasmet įveisiami nauji jų plotai, šiuo metu miškingumas galėtų būti bent 0,1-0,2 % didesnis. Tikslų skaičių sužinosime 2017-ųjų pradžioje, kai naujausius duomenis paskelbs Lietuvos statistikos departamentas.
Visuomenėje iki šiol gajus mitas, kad mūsų krašte miškų mažėja. Tai netiesa. Mažiausiai miškų Lietuvoje buvo XX a. pradžioje - po Pirmojo pasaulinio karo. Tuomet jie sudarė tik 19 % šalies ploto. 1918 m. paskelbus Lietuvos nepriklausomybę, kasmet (išskyrus Antrojo pasaulinio karo laikotarpį) miškų ėmė daugėti. Ši tendencija yra išlikusi iki šiol. Bet miškininkystės specialistai mano, kad jau visai priartėjome prie optimalaus miškingumo procento šalyje.
Miškų Nuosavybė ir Priežiūra
Pagal nuosavybės formą šiek tiek daugiau negu pusė miškų priklauso valstybei, truputį mažiau - privatiems miškų savininkams - tiek fiziniams, tiek juridiniams asmenims. Beje, tam tikra mūsų miškų dalis (tikslūs skaičiai iki šiol neviešinami) priklauso ne Lietuvos piliečiams ir jų bend¬rovėms.
Lietuvoje miškai specialiai saugomi tik saugomose teritorijose. Visur kitur jais vienaip ar kitaip naudojamasi pagal Miškų įstatyme numatytas tvarkas. Ir tai visai normalu. Taip elgiamasi ir kitose Europos valstybėse. Lyginant su kitais europiniais miškais, Lietuvos miškai atrodo tikrai neblogai. Mes dar turime sengirių - žmogaus visiškai nepaliestų miško plotų. Tiesa, nedaug, bet turime. O štai daugumoje kitų Europos valstybių - vien tik žmogaus sodinti miškai.
Miškininkystės Svarba Lietuvos Ekonomikai
Miškai yra mūsų valstybės turtas. Miškininkytė - valstybės pramonės dalis. Tarp tradicinių pramonės šakų Lietuvos medienos ir baldų pramonė yra viena stipriausių šalyje. Pagal kokybę ir eksporto apimtis ji net tris kartus lenkia Europos Sąjungos vidurkį. 2011 m. pasaulinėje rinkoje pagal šios pramonės šakos eksporto dalį Lietuva užėmė 28 vietą pasaulyje.
Miškai priklauso ne tik valstybei, bet ir privatiems piliečiams. Kaip privatūs piliečiai tvarko savo nuosavą mišką? Su kokiomis problemomis susiduriama, kokie teisės pažeidimai dažniausiai įvykdomi?
Privati šalies miškininkystė susiduria su įvairiomis problemomis. Jas galima suskirstyti į kelias grupes: įstatyminės bazės netobulumas, įgūdžių bei privačios miškininkystės žinių stoka, na, ir privačių valdų smulkumas (vidutinė privataus miško valda šalyje - apie 3,5 ha). Čia tepridursiu, kad šalies valstybiniai miškai tvarkomi gerokai profesionaliau negu dauguma privačių miško valdų.
Galime sakyti, kad tarp kaimynų atrodome visai neblogai. Tikrai lenkiame Baltarusiją, Rusiją, Estiją, kai kuriais atžvilgiais - ir Latviją.
Kultūros Svarba ir Žurnalo „Miškai“ Indėlis
Kultūra ir toliau man svarbi. Mano nuomone, ji turi būti svarbi visiems, nepriklausomai nuo to, kur žmonės dirba ir ką jie daro. Pasaulinio garso lietuvių semiotikas Algirdas Julius Greimas yra taip apibrėžęs kultūros reikšmę žmonijos istorijoje: norint bent keliais nuošimčiais padidinti darbo našumą ir jo kokybę, reikia įvykdyti kultūrinę revoliuciją. Ir jis yra teisus, nes kultūra plačiausia prasme lemia viską - mūsų darbo ir gyvenimo kokybę, gebėjimą susitvarkyti su vis didėjančiais pasaulio iššūkiais. Ir tolimesnį mūsų planetos likimą taip pat lems ne kas kitas, o joje gyvenančių žmonių kultūros lygis.
Mes ir dabar „Miškus“ pradedame ne kuo nors kitu, o geru eilėraščiu. Kiek žinau, joks kitas ne literatūrinis šalies žurnalas to nedaro. O, mano giliu įsitikinimu, be reikalo. Žurnale nuolatos randa vietos ir kiti svarbūs kultūros dalykai. Ir tuo visiškai nereikėtų stebėtis, nes kultūra yra skirta ne kam nors kitam, o būtent žmogui.
Gyvenimas Trakuose ir Aplinkosauga
Gyvenate Trakuose. Į Trakus, tiksliau - ant ežero kranto, šalia Trakų,- persikėlėme prieš metus ir tuo džiaugiamės. Tiesa, ir anksčiau Trakai man nebuvo svetimi, bet kaip nuolatinę gyvenamąją vietą pasirinkome tik dabar. Trakų ir jų apylinkių gyventojams ir sakyti nereikia, kokia juos supa gamta. Ir šio krašto miškai neprasti. Be jokios abejonės, tai gerokai didesnė vertybė, negu mažai derlingos šių apylinkių dirbamos žemės. Apmaudu, kad per mažai ta vertybe džiaugiamės ir ją vertiname.
Vos tik apsigyvenus iš karto krito į akis didelė šiukšlių gausa aplinkiniuose miškuose, ypač prie vandens telkinių. Žinia, kad prie to apsileidimo nemažai prisidėjo ir svečiai iš Vilniaus, Kauno ir kitų šalies vietų, bet netrūksta ir vietos gyventojų aplaidumo. Todėl mums visiems būtina sukrusti ir, artėjant valstybės nepriklausomybės paskelbimo šimtmečiui, rimtai apsitvarkyti. Tai padaryti svarbu ir mums patiems, o ir gamtai bus labai naudinga. Ir visai nebūtina laukti pavasarinės akcijos „Darom“.