Mažeikiai, miestas, turintis turtingą istoriją, susijusią su įvairiais kultūriniais ir ekonominiais pokyčiais. Šiame straipsnyje panagrinėsime vieną iš svarbių miesto aspektų - Mažeikių butų ūkio istoriją, jo raidą ir reikšmę miesto gyventojams.
Laisvės gatvė, ilgiausia ir svarbiausia Mažeikių gatvė, yra glaudžiai susijusi su miesto istorija ir jo gyventojų gyvenimu. Gatvė pradėjo formuotis XIX a. 8 deš. Nutiesus geležinkelį iki 1-o pasaulinio karo pabaigos ši gatvė vadinosi Didžioji. XX a. 3 deš. pavadinta Laisvės gatve.
Šioje gatvėje įvyko daug svarbių įvykių, kurie formavo Mažeikių miesto identitetą.
Iki XX a. 10 deš. pr. kada prie Mažeikių buvo prijungta elektrotechnikos gamyklos gyvenvietė, Vydūno ir Algirdo atkarpa buvo vadinama S. Neries. Šiuo metu nuo Laisvės gatvės atsišakoja šios gatvės: kairėje pusėje - P. Vileišio, Vasario 16-osios, Vydūno, A. Baranausko, Maironio, Žemaitės, Kęstučio, Algirdo, Reivyčių, M. Valančiaus, dešinėje pusėje - Vytauto, Pramonės, Laižuvos, Mindaugo (kerta), V. Burbos, J. Jablonskio, Vilniaus , V. Kudirkos, M.
Mažeikių žemėlapis
Svarbūs istoriniai momentai Laisvės gatvėje
- 1895 m. gatvė buvo išgrįsta akmenimis.
- 1894 m. šios gatvės gale buvo pastatyta medinė cerkvė.
- 1896 m. šalia cerkvės buvo pastatyta pirmoji Mažeikiuose švietimo įstaiga - Valstybinė pradinė mokykla „Cerkovnaja škola".
Ši mokykla stovėjo ten, kur dabar yra Merkelio Račkausko gimnazijos sporto salė, tik šiek tiek arčiau Savivaldybės pastato. Šis pastatas nugriautas 7 deš. pabaigoje toje vietoje pastatyta sporto salė.
Mažeikių švietimo įstaigos
1919 m. pastate veikė revoliucinis komitetas, prie pastato kabėjo šį faktą liudijanti memorialinė lenta. Kai prasidėjo griovimo darbai, kilo didelis triukšmas, buvo parengtas siužetas kino žurnalui „Tarybų Lietuva". 1919 m. rudenį buvo leista reorganizuoti į Mažeikių vidurinę mokyklą, o nuo 1923 m. rugpjūčio 1 d. jai suteiktas progimnazijos statusas, direktoriumi paskirtas Merkelis Račkauskas vėliau Kauno, Vilniaus universitetų profesorius . 1925 m. progimnazija tapo gimnazija (iki 1949 m.). 1952 m. Švietimo ministerija skyrė 3 mln. rublių Mažeikių vidurinės mokyklos naujo pastato statybai. Pastatas pradėtas statyti šalia senosios medinės gimnazijos. 1955 m. pabaigoje įvyko iškilmingos naujosios mokyklos atidarymas (plačiau žr.
XIX a. pabaigoje Didžiosios ir Stoties (dabar - Vasario 16-osios) gatvių sankryžoje buvo turgaus aikštė. Šalia esančiame pastate buvo įsikūrusi daboklė ir vietinė valdžia, kuriai atstovavo iš pradžių stražnikas Kornilovas, po to - uriadnikas Pundzius, o dar vėliau - pristavas Kononovas. Tuo metu Didžioji ir Stoties gatvės buvo apšviestos dujiniais žibintais. Visi pastatai buvo mediniai, tik vienas kitas mūrinis. Dabartinio SEB banko vietoje, arčiau gatvės, buvo mūrinis raudonų plytų namas, kuriame 1920 m. įsikūrė Žydų liaudies bankas.
Šalia jo stovėjo kitas dviejų aukštų namas (dabar-paštas), kuriame vėliau įsikūrė Šiaulių srities vartotojų sąjungos Mažeikių skyrius. 1927 m. šį pastatą nusipirko Mažeikių apskrities savivaldybė ir antrame aukšte įrengė miesto salę, čia buvo rodomas kinas, pastate įsikūrė Savivaldybės vaistinė (plačiau žr. Mažeikių vaistinės).
Ten, kur stovi DnB NORD bankas, buvo verslininko Jono Kleinbergio) gyvenamasis namas ir sandėliai. Pas jį apie 1927-1928 m. išsinuomojo butą Adomas Beinoravičius, kuris čia atsidarė mažą kolonialinių prekių parduotuvę. Šalia Kleinbergų ilgo medinio namo viename gale gyveno Avrachas, kitame - Todorovičius. Avrachas turėjo dirbtuvę, kurioje gamino koklius. Už negrąžintą skolą iš J. Kleinbergio buvo atimta žemė su visais pastatais. Gyvenamąjį namą reikėjo nugriauti arba perkelti į kitą vietą. Kadangi namas buvo gana didelis, jis buvo perpjautas per pusę ir dalimis pergabentas į dabartinę P. Vileišio gatvę.
Likusioje tuščioje vietoje pastatytas bankas. 1941 m. namas buvo nacionalizuotas, o po karo nugriautas. Jo vietoje pastatyti daugiabučiai gyvenamieji namai. Už dabartinio DnB NORD banko, netoli geležinkelio bėgių stovėjo tinkuotas pilkas mūrinis pastatas, kuriame mažeikiškiai apsirūpindavo žibalu ir benzinu. Dar viena prekiavimo degalais vieta buvo ten, kur dabar V. Burbos ir Laisvės gatvių kampe yra skveras.
Kitoje Laisvės gatvės pusėje, priešais banką (dabar - Mažeikių butų ūkis) stovėjo Aniceto Baužinsko 1923 m. Laisvės g., kur dabar yra „Swedbank" (seniau „Hansabankas"), buvo „Geltonąja" vadinamas restoranas. Pastatas buvo dviejų aukštų, dažytas geltonai. Pirmajame aukšte buvo restoranas, antrajame - salė ir gyvenamosios patalpos. Po karo jose gyveno šio restorano direktorius Jonas Zubinas (jo sesuo yra ištekėjusi už politiko Česlovo Juršėno). Žmonės dar šį restoraną vadino „Zubino traktieriumi", nes pats direktorius priimdavo užsakymus, aptarnaudavo klientus ir pilstydavo alų.
Kur dabar yra Lietuvos paštas, buvo kino teatras „Žvaigždė" (antrame aukšte, salė talpino 50 žiūrovų). 1961 m. gegužės 1 d. atidarytas kinoteatras „Draugystė" (dabar prekybos namų „Durbė" patalpose); jame techniniu vadovu dirbo Jonas Tomanas (prieš karą jis dirbo kino mechaniku kino teatre, buvusiame dabartinio pašto pastato II-III aukštuose. „Kryžauninks" buvo vadinama sankryža, kur į Laisvės gatvę atsiveria Maironio gatvė. Tarp Vytauto gatvės ir buvusio geležinkelioį Rygą, kur dabar yra automobilių stovėjimo aikštelė ir vyksta malkų turgus, prieš II pasaulinį karą buvo pirmoji degalinė Mažeikiuose; šioje vietoje jos liekanos buvo iki maždaug 1955-1956 m. Duchinas Mosa čia vertėsi žibalo prekyba. Čia buvo pristatyta cisternų, stovėjo sandėlis ir namelis - degalinės kontora.
Laisvės ir J.Jablonskio gatvių kampe, priešais dabartinę Mažeikių seniūniją, buvo Mažeikių dyzelinė elektrinė. 1956 m. jos viršininku buvo Aleksandras Makurinas, buhalterė Elena Paliutienė. Elektrinėje buvo naudojami trys užsieniniai dyzeliniai varikliai, kurie suko elektrinius generatorius ir gamino bei tiekė Mažeikių miestui elektrą nuo 6 iki 24 val. Buvo naudojami naujas čekų gamybos variklis „Škoda", vokiškas „Rustonas" ir švedų „Bolinderis". Tik ligoninė ir komunistų partijos komitetas elektra buvo aprūpinami visą parą. Elektrinė dirbo keturiomis pamainomis, kurių kiekvienoje buvo motoristas ir elektrikas. Kur dabar yra Mažeikių seniūnijos pastatas, stovėjo vieno aukšto geltonai dažytas namas, kuriame buvo įsikūrusi Mažeikių elektrinės kontora.
Šalia iš vakarų pusės, kur dabar liuteronų bažnyčia, sovietmečiu ilgus metus buvo gaisrinė. Nuo 1959 m. Priešais elektrinę, kitoje gatvės pusėje buvo Mažeikių spaustuvė. Prekybos centro „Maxima" vietoje apie 1951-1952 m. buvo aikštė, kurioje numatyta įrengti turgaus aikštę. Ties šia vieta tada ir baigėsi Laisvės gatvė.
Laisvės ir V. Kudirkos gatvių kampe tebestovi namas (dabar jame prekiaujama dėvėtais drabužiais), kuriame karo pabaigoje buvo įsikūręs maršalo Leonido Govorovo štabas. Jame buvo radijo stotis, iš kurios paskutiniams vokiečių daliniams buvo duotas įsakymas kapituliuoti. Laisvės ir Reivyčių gatvių kampe po karo stovėjo sandėliai, kuriuos žmonės vadino „šieno punktu". Vėliau čia įsikūrė stiklo taros sandėliai. Važiuojant nuo miesto centro Laisvės gatve, kairėje pusėje, netoli Elektrotechnikos gamyklos, sepinta aštuntą dešimtmečiais buvo oro uostas. Iš čia nedideli keleiviniai lėktuvai skraidė į palangą, N. Akmenę, Šiaulius, Panevėžį, Vilnių.
Elektrotechnikos gamyklos vietoje po karo buvo Mažeikių mašinų ir traktorių stotis (MTS). Vėliau MTS bazėje įsikūrė atsarginių dalių gamykla, dirbo 89 darbuotojai, gamino elektros variklius. Netrukus gamykla buvo likviduota ir įkurta Mažeikių elektrotechnikos gamykla.
Laisvės gatvės rekonstrukcija
2010 m. rugsėjo 8 d. Mažeikių evangelikų liuteronų bažnyčios kieme pradėjo kurtis UAB „Žemaitijos keliai“ darbininkai, netrukus pradėsiantys vykdyti Laisvės gatvės dalies viešųjų erdvių kompleksinio sutvarkymo darbus. UAB „Žemaitijos keliai“ yra įsipareigojusi sutvarkyti Laisvės gatvės atkarpą nuo Vilniaus iki Viekšnių gatvės. Bendra rekonstrukcijos darbų vertė - per 11 mln. litų. Rugpjūčio 16 d., pirmadienį, Mažeikių rajono savivaldybės administracijos direktorius B. Kryžius ir UAB „Žemaitijos keliai“ generalinis direktorius R. Kančauskas pasirašė Laisvės gatvės dalies viešųjų erdvių kompleksinio sutvarkymo darbų sutartį. Darbus numatoma pabaigti per 22 mėnesius nuo sutarties įsigaliojimo datos. Kompleksiškai bus sutvarkyta daugiau kaip vieno kilometro Laisvės gatvės atkarpa.
Bus atnaujinta važiuojamoji danga, įrengtos papildomos eismo juostos, naujai suprojektuotos automobilių stovėjimo prie važiuojamosios dalies vietos. Pėsčiųjų saugumui užtikrinti planuojama įrengti šviesoforus ties Vasario 16-osios, Viekšnių gatvėmis ir Merkelio Račkausko gimnazija, rekonstruoti šviesoforą Laisvės ir Laižuvos gatvių sankryžoje. Pėsčiųjų perėjas ruošiamasi iškloti trinkelėmis, atsiras juostos dviratininkams. Taip pat bus rekonstruoti elektros tinklai ir apšvietimas, lietaus ir buitinių nuotekų, vandentiekio sistemos.
2010 m. rugsėjo 15 d., trečiadienį, prasidėjo Laisvės gatvės dalies viešųjų erdvių kompleksinio sutvarkymo darbai - ardoma gatvės danga. UAB „Žemaitijos keliai“ yra įsipareigojusi sutvarkyti Laisvės gatvės atkarpą nuo Vilniaus iki Viekšnių gatvės per 22 mėnesius. Bendra rekonstrukcijos darbų vertė - daugiau nei 11 mln. Rugpjūčio 16 d. Mažeikių rajono savivaldybės administracijos direktorius B. Kryžius ir UAB „Žemaitijos keliai“ generalinis direktorius R.
Pastatai Laisvės gatvėje
(seniau Turgaus g. 1), M.Račkausko gimnazijos mokomųjų dirbtuvių pastatas ir automobilių garažai. Tarpukaryje čia buvo žydo Abraomo Šapiros baldų dirbtuvių ir jo gyvenamasis pastatai. Teritorija buvo aptverta dvimetrine, stačių lentų tvora. Daugiausiai baldai buvo parduodami Palestinoje. Nr. 5, buvo dideli Joseho Rabinovičiaus alaus sandėliai. Jis karštomis vasaros dienomis prekiavo gazuotu vandeniu. Iki šių dienų išlikęs mūrinis raudonų plytų namas, kuriame dabar yra kavinė-baras „Svirnas". Jis buvo pastatytas 1936 m., kai „Lietūkis" (Lietuvos žemės ūkio kooperatyvų sąjunga) čia nupirko sklypą ir pastatė modernų pastatą.
Nr. 6/2 dabar pastate įsikūrusi indų parduotuvė „Vismanta". Tai buvęs Felikso Pračkausko, pirmojo Mažeikių miesto burmistro, namas. 1919 m. Nr. 8, buvo ir savas fotografas - Hiršas Gurvičius. Čia dirbo vaikų gydytoja Fruma Braudė-Gurvičienė. Jų šeomoje augo dvi dukros - Bela ir Eta. Vokiečių okupacijos metais F. Gurvičienę su dukromis Kaune priglaudė architektas Vytautas Landsbergis-Žemkalnis (prof. Vytauto Landsbergio tėvas), ir tai padėjo joms išlikti. Šio namo pirmojo aukšto vieną galą išsinuomojo Marija ir Adomas Beinoravičiai, kurie viename kampiniame kambaryje su atskiru išėjimu į gatvę atidarė kolonialinių prekių parduotuvę. Adomas Beinoravičius tuo pačiu metu prekiavo ir Anglijos firmos „Šel" benzinu. Jį rankiniu siurbliu pripumpuodavo į matavimo cilindrą iš prie namų buvusios tais laikais vadinamos kolonėlės.
Dar neprasidėjus karui A. Nr. 12 dabartinio Mažeikių butų ūkio pastatas. Nr. Nr. 21, Mažeikių sinagoga. Nr. Nr. Nr. 44, dabar (buv. Mirskis vertėsi benzino verslu, čia buvo bankas „Hermis”). Tarpukary čia stovėjo medinis pastatas, priklausęs Bliumai Aronovičienei, o vėlaiu jos žentui Kalmanui Rachmeliui. Šį pastatą nuomojo policijai. Čia buvo įkurta daboklė-kalėjimas. Po karo name buvo įrengta elektrinė, kuri tiekė elektrą miesto gyventojams.
Laisvės gatvėje tarpukariu taip pat buvo Arešto namai, „Spuados Fondo" knygynas, „Lietūkio" mažeikių sandėlis, bendrovė „Žemaitijos pakulų eksportas" su kontora, kurios savininkai buvo M. Tuvjė, M. Peiras ir A.
Vaistinės Laisvės gatvėje
Laisvės gatvėje buvo trys vaistinės: Apskrities savivaldybės vaistinė, priešais ją Laisvės ir Vasario 16-osios gatvių kampe, kur dabar yra Viešoji biblioteka - buvo P. Švarcinės „Centralinė vaistinė". Kitame Laisvės gatvės gale, prie geležinkelio, chemikas vaistininkas J. Kaganskis turėjo vaistinę „Pirmoji".
Šioje gatvėje veikė gydytojų kabinetai: Frumos Braudaitės-Gurvičienės, dantų gydytojų Magdelenos Matulionytės ir O. Vindzbergo, akušerės S. Movšovičiūtės-Markusienės. Žydai Isaakas Avrakas ir S. Deletickienė turėjo kolonialinių preikių krautuves, broliai Berkmanai - odų, kaliošų ir avalynės parduotuvę, B. Blochas ir Z. Gusevas vertėsi geležies prekyba. Joselis Peresas buvo miško, o Mauš Duchinas ir Moisiejus Leibavičius - linų ir javų pirkliai. Šioje gatvėje buvo du urmo sandėliai: C.
Didžioji pavadinta dėl to, kad buvo didžiausia Mažeikių gatvė. XX a. 3 deš. pavadinta Laisvės gatve. 1933 m. ta gatvės dalis, kuri prasidėjo posūkiu Reivyčių kaimo link, buvo pavadinta S. Dariaus ir S. Girėno vardu. Sovietiniais laikais ji buvo pavadinta Salomėjos Nėries gatve.
dabartinė situacija
Laisvės gatvės 12 name įsikūrusios bendrovės „Mažeikių butų ūkis“ ir „Admituras“ - tai, kas liko iš buvusios Mažeikių valstybinės butų ūkio remonto ir eksploatavimo įmonės. Kai kurie mažeikiškiai, gyvenantys daugiabučiuose namuose, iki šiol nesuvokia, kodėl rajone egzistuoja trys šiuos namus prižiūrinčios bendrovės: „Mažeikių butų ūkis“, „Admituras“ ir „Tavo pastogė“, kai visi namai „padalyti“ į dvi dalis - didžiojoje (per 270 namų) tvarkosi pirmosios dvi bendrovės, apie 15 proc.
Sovietmečiu visi šie gyvenamieji namai, išskyrus mažeikiškių pasistatytas privačias sodybas, buvo valstybės nuosavybė. 1994 metų rugpjūčio 31 d. Reorganizavimo reikalus tvarkanti komisija iš MVBŪREĮ balanso perdavė naujai steigiamai įmonei patalpas, esančias Mažeikių mieste, V. Burbos g. 2, Laisvės g. 19, 23 ir 26, mašinų saugojimo aikštelę, mažavertį inventorių. Iš viso įstatinio kapitalo perduota už 395 tūkst.
15min jau rašė apie tai, kad butų administratoriumi save pristatanti bendrovė „Admituras“ ir didžiąją darbų dalį atliekanti bendrovė „Elotus“ - vienose rankose esančios įmonės. Buvo klausiama, „Admituras“ iš tiesų yra administratorius, ar priežiūros darbus atliekančios „Elotus“ užsakymų priėmimo stalas? Po publikacijos pasipylė gyventojų skundai. Jie teigia dabar suvokiantys, kad pavadinimą neseniai pakeitusią bendrovę „Elotus“ daugelis laiko administratoriumi iš įpročio, o kiti pastebi, kad kreiptis į šią bendrovę verčia pats „Admituras“, kuris neturėtų taip elgtis. Iš tokios situacijos gyventojai toli gražu neišlošia. Anaiptol - jie pastebi, kad daugelis paslaugų jiems kainuoja brangiau, o jų sukaupti fondo pinigai tiesiog išgaruoja nežinia kieno sprendimais. Tiksliau - keletos „Admiturui“ lojalių gyventojų sprendimu. Manoma, kad kai kurie jų dirba minėtose bendrovėse arba gauna atlygį.
Beje, gyventojai visi kaip vienas atskleidė savo tapatybes, tačiau nenorėjo būti viešinami. Motyvavo tuo, kad minėtos bendrovės gali įvairiai keršyti - grasina teismais.
Kosminiai įkainiai ir garuojantys pinigai
Vieno namo Naftininkų gatvėje gyventojas pranešė, kad 2014 metais „Admituras“ pranešė, kad laiptinės langai kainuose apie 9 tūkst. litų, tačiau vėliau ši suma perkopė 11 tūkst. Gyventojas pats kreipėsi į langų gamintoją ir pasiteiravo kainos. Buvo nurodyta, kad jam kaina būtų 8320 litų. Administratoriaus pasiteisinimas buvo toks - nepriskaičiavo PVM. Gyventojas pabrėžia, kad dauguma jo kaimynu tarsi pamiršta, kad kaupimo fonde esantys pinigai - taip pat yra jų pinigai, o administratorius meistriškai jais naudojasi.
Ventos gatvės gyventoja pamena, kad pinigai buvo paskirstyti daugelio gyventojų neatsiklausus - be susirinkimo, o neva surinkti parašai buvo padirbti. Dalies gyventojų neatitinka pavardės, o žmonės tvirtina nieko panašaus nesirašę. Taip pat moteris teigia, kad laiptinėse buvo pakeistos beveik naujos durys, kurių dar nereikėjo keisti. Po remonto senosios dingo: „Galėjome kur rūsyje panaudoti. Didžiulė netvarka.“
Sodų gatvės gyventojas teigė, kad vieno pamatų remonto visas lietaus vanduo kaupiasi rūsyje. Būna labai mažai dienų, kai rūsys sausas. Anksčiau tokių problemų nebūdavo. Pavasario gatvės gyventoja teigia puikiai suvokianti, jog minėtos įmonės ir miesto valdžia sukūrė sau gerą pinigų gamybos modelį: „Įmonės viena kita dangstosi, o savivaldybės administracijos direktorius savo asmeniniu sprendimu perleidžia jiems daugiabučius be gyventojų žinios.“ Moteris tvirtina, kad šioje sistemoje tyčia daroma taip, kad žmonės nesusivienytų ir nesukurtų savo bendrijų, neišsirinktų oficialaus savo atstovo. Taip lengviau valdyti sukauptus fondo pinigus.
„Žmonės nesuvokia, kad buvęs „Mažeikių butų ūkis“ nėra administratorius. Manau, kad taip buvo specialiai užmanyta“, - teigė mažeikiškė. Moteris teigia, kad pati atstovauja savo namo gyventojus ir asmeniškai susidūrė su cinizmu: „Jie mandagūs, bet jie nieko nedarys - dėl darbų verčia tave kreiptis tiesiai į tame pačiame pastate esančią bendrovę. Būna - tiesiog atvyksta „Elotus“ darbininkai, atlieka kai kuriuos darbus ir nusirašo nuo mūsų kaupimo fondo pinigus pagal kosminius įkainius. Juos reikia gerbti už tai, kad sugeba mus taip mulkinti. Jie nevagia - mes per savo naivumą patys atiduodame pinigus ir padedame jiems lobti.“
Kitas gyventojas po daugiabučio renovacijos viską kruopščiai suskaičiavo ir išsiaiškino, jog be palūkanų permokėjo 1800 eurų, o su palūkanom apie 2400. Bendra renovacijos suma buvo numatyta beveik 390 tūkst. eurų. Vienoje vietoje turėjo būti sutaupyta apie 70 tūkst. eurų, tačiau šie pinigai dingo, kai buvo pradėti aktuoti darbai. Vyras mano, kad šie pinigai buvo „nuaktuoti“ į fasado parengiamuosius darbus, kurie tik vėliau įvertinti 66 tūkst. eurų.
Taip pat vyras pastebi, kad radiatorių davikliai, kurie parduotuvėje kainuoja nuo 18 iki 28 eurų, bendroje sąmatoje buvo įvertinti po 120 eurų kiekvienas. „Paskaičiavau tik savo butą, bet mūsų name yra 44 butai, o renovacija vykdyta ne viename name“, - kalbėjo mažeikiškis.
Meras sudarė komisiją
Mažeikių merui Antanu Teniui buvo užduoti keli klausimai šia tema. Jei administratorius pats neatlieka darbų, ar būtina yra skelbti konkursus? Administravimo nuostatai tai įpareigoja, o miesto administracija privalo tai kontroliuoti. Meras atrašė, kad Mažeikių rajono savivaldybės administracija ir UAB „Admituras“ nėra sudariusi pirkimo sutarčių, o su UAB „Elotus“ Perkančioji organizacija turi sutartinių įsipareigojimų nuo 2018 m. balandžio mėnesio. Pirkimo vertė - per 126 tūkst. eurų. Nepaminėjo, kad ta pati įmonė anksčiau tiesiog vadinosi kitaip. Savo asmeninės nuomonės dėl minėtų įmonių galimai neteisėto „Elotus“ ir „Admituro“ bendradarbiavimo meras sakė susilaikysiąs, nes dabar yra sudaryta komisija, kuri tai tiria.
Ar nemano meras, kad vienas jo raštas tarybos nariams dėl vieno aktyvaus mažeikiškio klausimų ir dėl neeilinio tarybos posėdžio sušaukimo varžo tarybos narių laisvą mandatą - teisę pačiam spręsti dėl jo nuomonės? "Tikriausiai turite omenyje V.Sungailos pareiškimą. Meras ir 26 Tarybos nariai gavo pareiškimą, žiniasklaidoje buvo ne vienas straipsnis panašia tematika. Administracijos direktorius mano pavedimu sudarė komisiją, kuri analizuoja pareiškime bei žiniasklaidos priemonėse išdėstytus faktus bei užduotus klausimus. Tarybos nariai buvo informuoti apie tai, kas daroma gavus V.Sungailos pareiškimą, kaip jie bus supažindinami su tyrimo išvadomis ir kada gali būti priimamas sprendimas dėl klausimo nagrinėjimo taryboje. Tarybos nariai yra laisvi spręsti ar jiems reikalingos komisijos išvados",- atsakė meras A.Tenys.
Panašius klausimus gavo ir UAB „Admituras“, kuri dabar yra daugybės Mažeikių daugiabučių namų administratorius, nors pati įmonė neatlieka jokių realių darbų. Gyventojai pastebi, kad absoliuti dauguma darbų yra perduodama tame pačiame pastate esančiai „motininei“ bendrovei. Bendrovės vadovas Antanas Barvydis atsakė į klausimus raštu. Direktorius teigia, kad namų bendrojo naudojimo objektų atnaujinimo ir remonto darbų apklausų ir pirkimų konkursų suvestinė ar apskaita nėra vedama, kadangi darbai atliekami iš konkrečių namų savininkų sukauptų lėšų.
„Konkursai, apklausos ir pirkimai vykdomi laikantis 2015 m. gruodžio 14 d. aplinkos ministro įsakymu Nr. D1-913 patvirtintų „Daugiabučio namo bendrojo naudojimo objektų priežiūros paslaugų ir atnaujinimo darbų pirkimų pavyzdinių taisyklių“ pagrindu paruoštų įmonės nuostatų. Avarijų likvidavimo paslaugą administratorius atskirai pirkti neprivalo, nes avarijų likvidavimas yra įtrauktas į priežiūros tarifus Mažeikių rajono savivaldybės tarybos sprendimu Nr. T1-184 patvirtintame bendrojo naudojimo objektų administravimo tarifo apskaičiavimo tvarkos apraše yra numatytos sąnaudos už sąskaitų išrašymą ir pateikimą butų savininkams, todėl administratorius turi teisę arba pats rengti bendrąją sąskaitą, arba pirkti (sau) sąskaitos parengėją. Tai nėra papildoma paslauga gyventojams ir gyventojai už ją papildomai nemoka“, - rašė direktorius, tuo pabrėždamas, kad bendrovė daugeliu atveju neprivalėjo organizuoti jokių konkursų, nors yra tuo kaltinami.
Viskas prasidėjo dar 1994-aisiais
Mažeikiškis Virginijus Sungaila yra tas žmogus, kuris pirmasis pradėjo viešinti galimą savivaldybės ir minėtų įmonių įtartiną veiklą. Jis teigia, kad dabar turi svajonę - susitikti su savivaldybe ir minėtomis įmonėmis teisme. Jis išdėstė chronologiškai visą istoriją, kaip susidarė tokia situacija Mažeikiuose. Viskas, anot jo, tęsiasi jau trečią dešimtmetį.