Medinio namo pamatų stiprinimo būdai

Mediniai daugiabučiai - tylūs mūsų miestų liudininkai, menantys praeitį ir išsaugantys savitą architektūrinį veidą. Tačiau kartu jie dažnai slepia ir kitą realybę: šalti kambariai, pelėsio pažeistos sienos, didžiulės sąskaitos už šildymą. Ar tokį namą dar įmanoma prikelti naujam gyvenimui? Šiame straipsnyje aptarsime medinio namo pamatų stiprinimo būdus.

Pamatų svarba mediniam namui

Paprastai dviejų aukštų pastato pamatų kaina sudaro 20-30 % viso statinio karkaso kainos, o jei statomas ir rūsys iki 50 %. Tiesa, jei namas statomas ant šlaito arba drėgnoje vietovėje, pamatai kainuos daugiau. Norint, kad namas būti tvirtas ir ilgai tarnautu, būtų apsaugotas nuo per didelio sėdimo, būtina svarbu apskaičiuoti, kiek pamatai turi būti pagilinti. Pamatų montavimą reikėtų patikėti profesionalams, nes nedideli po žeme paslėpti defektai išryškėja ne iš karto. Vėliau juos pašalinti gali būti labai sudėtinga arba net neįmanoma.

Grunto tyrimai ir pamatų tipai

Daugelis užsakovų klysta manydami, kad norėdami sutaupyti, renkasi tipinį projektą. Tai nėra blogas pasirinkimas, tačiau tokiuose projektuose būna apskaičiuoti tipiniai pamatai, o juos kiekvienu atveju reikėtų skaičiuoti atskirai. Prieš skaičiavimus būtina atlikti inžinerinius geologinius tyrimus, kurių metu bus ištirtos grunto savybės planuojamoje statybų objekte. Pradedant statybas reikia atsakingai nužymėti būsimo pastato ribas, nes nedideli ir akiai nepastebimi nesklandumai pasirodys statybų eigoje. Norint namo projektą pritaikyti konkrečiai vietovei, reikia žinoti tos vietos grunto tipą, įšalimo gylį, ir gruntinių lygį, paviršiaus reljefą ir panašiai.

Pagal konstrukciją pamatai skirstomi į blokinius, monolitinius ir gręžtinius. Dažniausia maža aukščiams namams statyti naudojami gręžtiniai pamatai. Gręžtiniai pamatai pasiteisina, kai silpnam gruntui tenka didelės apkrovos arba yra aukštai laikosi gruntinis vanduo. Dažniausia pamatų konstrukcijos tipą ir dydį lemia grunto tipas.

Grunto tipai ir jų įtaka pamatams

Beveik visi gruntai skirstomi į dvi grupes: besiplečiančius gruntus ir nesiplečiančius. Besiplečiantys gruntai tai molingi, smėlingi smulkaus ir dulkinio smėlio, stambia gabaritiniai gruntai, kuriuose yra daugiau kaip 20% molio priemaišų. Smulkaus smėlio drėgnas gruntas vadinamas plaukiojančiu ir ant tokio statyti negalima. Stambia gabaritiniai gruntai su smėlio priemaišomis, stambaus ir vidutinio stambumo žvyringas smėlis, kuriame nėra molio priemaišų, priskiriami prie nesiplečiančių. Uolinius gruntus, kurie yra ypač tvirti, nesispaudžia, atsparūs vandeniui ir šalčiui, neišplaunami ir nesiplečiantys.

Smėlio gruntus sudaro frakcijos nuo 0,1 iki 2 mm. Jie skirstomi į žvirgždėtus, stambius, vidutinio stambumo ir dulkinius. Stambianuolaužiniai ir smėliniai gruntai išskyrus dulkinius, gerai praleidžia vandenį, todėl užšaldami nesiplečia, pamatus galima įgilinti mažai, bet ne mažiau 0,5 m nuo žemės paviršiaus. Molinguose gruntuose smėlio ir molio mišinys yra labai smulkių dalelyčių mažiau negu 0,005 mm, kurios turi daugybę kapiliarių, todėl lengvai sugeria vandenį.

Ganėtinai dažnai klojami pamatai, kurių pagrindas yra žemiau h lygio, tačiau tokia konstrukcija efektyvi tik tada, kai pats pastatas yra ne mažiau kaip 2 aukštų ir statytas iš plytų ar blokelių. Jei namas bus medinis ar iš dujų silikato blokelių, plėsdamasis gruntas vis tiek gali sukelti deformacijas, tačiau dabar jų priežastis bus trintis. Be to, lengvų namų atveju gilaus pamato nešančiosios savybės išnaudojamos daugiausia 20 proc., o 80 proc. medžiagų ir lėšų, skirtų nulinio ciklo įrengimui, eikvojamos tuščiai. Lengviems namams yra kitas variantas: kloti pamatus tiesiai į peršąlantį grunto sluoksnį, tačiau aukščiau, negu teka gruntiniai vandenys. Atskirais atvejais naudojama konstrukcija primena tvirtus rėmus, kurie kiekvieną pavasarį „plaukioja“ kartu su namu. Be to, toks metodas, palyginti su giliais pamatais, leidžia sutaupyti apie 50-80 proc. betono ir reikalauja 40-70 proc.

Renkantis aikštelę statyboms, vertėtų rinktis vietą su nesiplečiančiu arba mažiausiai besiplečiančiu gruntu. Jis peršalimo lygyje, kuriame bus klojami pamatai, yra vienalytis. Prieš klojant pamatus reikėtų paruošti pagalvę iš nesiplečiančio grunto smėlio, žvirgždėto smėlio ir pana6iai. Pagalvė drėgname grunte veiks kaip drenažas. Virš pamatų ir hidroizoliacijos, kuri saugo pamatus nuo kapiliarinės drėgmės, eina ne žemesnis kaip 0,5 m cokolis. Nulinį ciklą užbaigia aplink visą namą einanti maždaug 1,5 m pločio su nuolydžiu į lauko pusę apygrinda, sauganti pamatus nuo kritulių ir gruntinių vandenų. Mažai į gilinto pamato konstrukcinę schemą reikia sudaryti tik apskaičiavus galimas gruntinio pagrindo deformacijas. Šios deformacijos turi būti mažesnės už leidžiamas pasirinktos konstrukcijos namui, todėl antžeminė namo dalis vertinama ne tik kaip apkrova, bet ir kaip aktyvus konstrukcijos elementas: standesnio statinio mažesnės sąlyginės gruntinio pagrindo deformacijos. Namo sienų medžiaga tiesiogiai susijusi su grunto plėtimusi: mažesniam yra didesnis sienojų pasirinkimas. Viena išimtis - jei gruntas nesiplečiantis, galima kloti pigiausius mažai į gilintus pamatus - stulpinius. Sienojai privalo būti tik mediniai. Monolitiniai pamatai atlaikys plytinę apdailą ar dujų silikato blokelių sienas. Jei gruntas linkęs plėstis, po pamatais teks įrengti išlyginamąją aikštelę. Abiem atvejais namo pagrindas neturėtų būti didesnis kaip 10×10 metrų. Jei gruntas vidutinio ar didelio plėtimosi, sienos galės būti tik medinės. Beje, rastinį namą bus galima statyti tik naudojant blokus su monolitiniu pagrindu. Kokie bus monolitiniai pamatai, priklauso nuo grunto plėtimosi. Jei gruntas labai plečiasi, galima naudoti tik monolitinį gelžbetonį arba tarpusavyje tvirtai sujungtus gelžbetoninius blokus. Jei vidutiniškai - monolitinį betoną arba sumūrytus betoninius blokus, jei silpnai - monolitinį betoną, laisvai sudėtus blokus, butonobetoną arba cementinį gruntą. Jei gruntas plečiasi vidutiniškai arba labai,monolitiniai pamatai turi sudaryti vientisą tvirtą rėmą. Jei pastato sienos pasirodys per mažai standžios, reikia numatyti ir gelžbetonines juostas perdangų lygyje. Taip pat reikia įvertinti gruntinio vandens lygį, nes jam kylant grunto plėtimasis stiprėja. Šį efektą susilpnina sutankintas pamato pagrindas. Sutankinimas padidina grunto tvirtumą. Tokį pat efektą galima pasiekti įkalus į gruntą stulpus, tačiau stulpinius pamatus tikslinga naudoti tik mediniams namams.

Hidroizoliacija

Ši hidroizoliacija naudojama siekiant apsaugoti pamatus nuo kapiliarinio ir nuo gruntinio vandens. Vienas iš paprasčiausių vertikaliosios hidroizoliacijos būdas yra padengti sienas bitumo sluoksniu (smalavimas), bet šis būdas taikomas kai gruntas yra smėlis. Jeigu grunte yra molio ar kokios drėgmės tada reiktų taikyti geresnes hidroizoliavimo medžiagas. Bitumas yra nebrangi, paprasta medžiaga, turinti savų trūkumų: trumpas naudojimo laikas, prie nulinės temperatūros jis tampa netąsus, trapus, plyšta, atšoka, beto darbas su šia medžiaga gan pavojingas. Tepamai hidroizoliacijai priklauso ir bituminės- guminės, bituminės- polimerinės mastikos, cementinės polimerinės mastikos. Cementinės- polimerinės mastikos, sudarytos iš sauso cemento ir mineralinių priedų gerai sukimba su pagrindu todėl tinka ir ant judrių paviršių. Klijuojamos hidroizoliacijos danga yra daroma iš ruloninių arba plėvelinių hidrizoliacinių medžiagų, kurios ant pagrindo ir viena ant kitos klijuojamos naudojant vandeniui atsparias mastikas.

Pamatų stiprinimo būdai

Taip pat iš molio galima sukurti nuo vandens apsauganti ekraną, kuris neleistų prasisunkti vandeniui į peršalimo zoną ir apribotų gruntinio vandens patekimą ant pamatų. Drėgnose ar šlapiose vietose reikia dirbtinai pažeminti gruntinio vandens lygį. Jei namas bus sunkus, pamatus vertėti daryti gelžbetoninius, o padas turėtų būti žemiau grunto peršalimo lygio. Tai neleis pamatams persisukti ar išsikreivinti. Geriausias variantas - ištisinė gelžbetoninė plokštė po visu namu, kuri yra ir pamato pagrindas, ir rūsio grindys. Aišku, tokia konstrukcija sudėtingiausia ir brangiausia, tačiau nebereikia ruošti atskiro plataus pado ir ypač storos pamato sienos.

Nužymėjus būsimo pamato vietą, iškasama duobė. Pamatus reikia lieti iškart, nes gruntas gali susipurenti arba jį paveikti krituliai. Molinguose gruntuose įrengiamas ne mažesnis kaip 10 cm betoninis pagrindas arba dviejų sluoksnių hidroizoliacija, kad gruntas nesugertų cemento pieno ir vėliau pamatai nesusiurbtų kapiliarinės drėgmės. Jei gruntas smėlingas, hidroizoliacija tankinama, daroma žvirgždo pagalvė, o šioji užpilama bitumine mastika, išliejam plokštė ir vėliau - pamatas. Prieš liejant betoninę plokštę patiesiamas armatūrinis tinklas. Pigiau kainuotų monolitinės rūsio sienos, jos turi būti ne plonesnės kaip 30 cm. Rūsio sienų hidroizoliacijai dažniausiai naudojamos tepamos bituminės mastikos arba klijuojamas hidrostikloizolas.

Gręžtiniai pamatai turi savo privalumų. Pagal gamybos metodą ir įkasimą į gruntą poliai skirstomi į kalamus, kurie sukalami pagaminti, ir suleidžiamus, kurie gaminami pačiame grunte išgręžtuose skylėse. Suleisti poliai jungiami monolitiniu gelžbetoniniu arba armatūros karkasu. Būna atvejų, kai pamatams montuoti, medžiagoms ir hidroizoliacijai išleidžiama nemažai pinigų, o, rūsyje vis tiek drėgna. Dėl to gali būti kaltas kondensatas, kuris dėl drėgno oro susikaupia ant šaltos sienos, todėl rūsio sienas iš lauko reikia apšiltinti, o viduje būtinai įrengti ventiliaciją. Galima sienas tepti specialiu poringu antiseptiku, kuris sumažins garų kondensavimasi ant šaltų sienų.

Pamatų tipų ir jų apsaugos gausa leidžia teigti, kad universalaus būdo, tinkamo visiems, nėra. Individualių namų statyboje dažniausiai naudojami, gręžtiniai arba blokiniai pamatai. Šiuolaikinės statybos tempai spartūs, todėl statybininkai pastebėjo, kad populiarėja gręžtiniai pamatai. Tokie pamatai įrengiami labai greitai ir yra patvarūs.

Klaidos klojant pamatus iškyla dėl neištirto grunto. Pamatai turi būti stiprūs, nes turi išlaikyti visą pastato konstrukcija. Dažnai tenka matyti sutrūkinėjusias mūrinio namo sienas. Tai atsitinka dėl sėdančių pamatų. Kiekviena medžiaga, specialistai teigia, smėlis, molis ar priemolis, turi konkrečias atsparumo savybes, todėl būtina ištirti gruntą. Priklausomai nuo to, ar namas karkasinis, mūrinis ar medinis, skiriasi jo konstruktyvo svoris. Apskaičiavus grunto atsparumą, galima sužinoti, koka svorio apkrova jis gali atlaikyti.

Ištyrus gruntą tampa aišku, kokiame aukštyje laikosi gruntiniai vandenys. Jeigu sklype gruntinis vanduo aukštai, o žmogus vis tiek nori turėti rūsį, padaryti gerą izoliaciją sudėtinga. Išvengti drėgmės, patartina ne tik gerai izoliuoti sienas ir grindis, bet ir irengti drenažą, kuris nuveda gruntinius vandenis į šoną. Ankstesniais laikais žmonės dažnai statydavo namus patys ir vėliau vargdavo dėl nuolat užpilančio rūsio. Šiais laikais reikėtų ne vadovautis senolių metodais, o konsultuotis su specialistės.

Pamatai būna trijų tipų: blokiniai, gręžtiniai ir monolitiniai. Šiuolaikinės statybos tempai spartūs, todėl statybininkai pastebėjo, kad populiarėja gręžtiniai pamatai. Jie dažniausiai klojami statant individualius, ypač karkasinius, namus. Tokie pamatai įrengiami labai greitai ir yra patvarūs. Norintiems name turėti rūsį, klojami surenkami blokiniai ar blokelių montuojami pamatai. Pamato tvirtumui užtikrinti dedama pamatų plokštė, o ant jos montuojami blokai. Vieni iš tvirčiausių pamatų - poliniai. Į žemę iki 6-10 m. ar daugiau gylio yra kalami poliai, suteikiantys ne tik atramą, bet ir sutvirtinantis gruntą. Projektuojant namą, reikia iš anksto nuspręsti, koks jis turėtu būti, ir apskaičiuoti pamato tvirtumą, nes vėliau gali būti per vėlu.

Įrengiant požemines konstrukcijas, neišvengiama visokių žemės darbų, dažnai sudėtingų, ypač kai inžinerinės geologinės sąlygos neįprastos. Pamatų statyba, kitaip negu antžeminės, keičia gruntinę aplinką: kasamas ir pilamas gruntas, dirbant nuolat su juo kontaktuojama. Šių darbų dažnai neįmanoma atlikti be žalos aplinkai. Atliekant požeminius darbus, ypač kai tenka žeminti vandens lygį ar įrengti dirbtinius pagrindus, gali įgriūti žemės paviršius, atsirasti plyšių žemėje, pasitaiko grunto nuošliaužų, nuogriuvų, žemės paviršiaus įdubų, kuriose, jei nepadaromas nuotėkis, laikosi vanduo. Pakeitus paviršiaus reljefą, nes iškasamas ar užpilamas gruntas pakeičia žemės paviršiaus lygį, lietus ar tirpstančio sniego ledo vanduo nuplauna viršutinį žemės sluoksnį dirvožemį. Kai gruntas intensyviai kasamas ar lyginamas, vežamas dirvožemis ar gruntas, vėjo veikiamos žemės dalelės išsisklaido vėjo erozija. Dėl to blogėja dirvožemio struktūra. Kai gruntas kasamas ar gręžiamas, kai dirba žemsiurbės ar hidromonitoriai, atsirandantis purvas nuteka į statybvietės aplinką. Statybvietė dažnai tampa aplinkos teršėja.

Kai gruntas stabilus, požeminės statinio dalies įrengimo darbai paprastai atliekami atviroje duobėje. Kai gruntas nestabilus, įrengti požemines konstrukcijas atviroje duobėje dažnai būna neracionalu ir neekonomiška. Pagrindiniai pastatų požeminės dalies laikantieji elementai yra pamatas ir jo pagrindas, požeminės dalies sienos, perdangos, įvairūs kanalai ir kt. Pagrindas - tai gruntas, laikantis pastato konstrukcijų ir kt. apkrovas. Pagrindų būna natūralių ir dirbtinių. Natūralus pagrindas - tai natūralios nesuardytos struktūros gruntas. Pamatas - tai konstrukcija, perduodanti kitų pastato konstrukcijų apkrovą pagrindui. Pastato dirbtiniam pagrindui įrengti ir stiprinti yra įvairių technologijų, kurios pasirenkamos pagal grunto savybes, pastato ar statinio tipą bei apkrovas. Dažniausi dirbtinio pagrindo įrengimo būdai: grunto tankinimas, gruntinių pagalvių įrengimas, grunto stiprinimas įšvirkščiant į jį tirpalą ar skiedinį, užšaldant gruntą. Pagrindas dirbtinai stiprinamas tada, kai reikia padidinti grunto gilesnių sluoksnių laikomąją galią arba mažinti vandens filtravimąsi. Stiprinama injektuojant į gruntą įvairių medžiagų cemento, negesintų kalkių skiedinio, bitumo, skystojo stiklo, įvairių dervų.

Įrengiant pagrindus gali atsirasti defektų. Dažniausiai apkrovą laikančio pagrindo stiprumas sumažėja dėl to, kad pernelyg ilgai paliekamos iškastos duobės. Dėl to pagrindas gali perdrėkti ar perdžiūti, o esant neigiamai temperatūrai - ir peršalti. Todėl patartina iškastose duobėse kuo greičiau įrengti pamatus, o įrengtus - nedelsiant užpilti gruntu. Kad į duobę nepritekėtų vandens ir jis neišplautų grunto, paviršinį vandenį būtina nuleisti grioviais. Pagrindus gali sugadinti mechanizmai, transportas, ypač jei gruntas labai šlapias. Grunto struktūrą ardo veikiančių mechanizmų dinaminės apkrovos. Sprogdinimas taip pat gali pakenkti pagrindams. Pagrindas gali būti gadinamas ir tada, kai neteisingai atliekami darbai. Pavyzdžiui, gruntas kasamas žemiau projektinio lygio, gruntai netinkamai stiprinami arba prastai tankinami, netinkamai užpilami pamatai.

Yra atvejų, kai pamatams, medžiagoms ir hidroizoliacijoms išleista nemažai pinigų, o, tarkim, rūsyje vis tiek drėgna. Dėl to gali būti kaltas kondensatas, kuris...

Seni namai, turintys savitą istoriją ir nostalgiją keliančią aurą, vis dažniau sulaukia naujo gyvenimo. Vietoj to, kad būtų apleisti ar nugriauti, jie atgimsta kaip modernūs, patogūs ir tvarūs būstai, pritaikyti šiuolaikiniams gyventojų poreikiams. Šis procesas, vadinamas renovacija, apima ne tik pastato atnaujinimą, bet ir jo pritaikymą naujoms funkcijoms, išsaugant autentišką dvasią ir kultūrinį paveldą.

tags: #medinio #namo #pamatu #sutvirtinimas