Šiuolaikinė valstybė atlieka labai daug funkcijų. Ji turi pasirūpinti ekonomikos vystymusi, socialinėmis piliečių reikmėmis, puoselėti kultūrą, užtikrinti valstybingumą ir atlikti daugybę kitų uždavinių, kurių reikia valstybės piliečiams ir pačiai valstybei. Visų šių funkcijų užtikrinimui reikia finansinių lėšų. Pagrindinis šių lėšų šaltinis beveik be išimties visose valstybėse yra mokesčiai.
Didžiausią įtaką ekonominiam valstybės augimui daro verslo subjektų vystymasis. Verslo subjektai sukuria pridėtinę vertę, sukuria darbo vietas ir didina nacionalinį produktą Tačiau jų veiklos rezultatus labai įtakoja esama valstybės mokesčių sistema. Mokesčių sistema gali skatinti verslą, bet gali jį ir žlugdyti. Iš kitos pusės, jei verslas nebus apmokestintas, tai valstybė nesurinks pakankamai lėšų valstybės vykdomoms funkcijoms užtikrinti.
Mokesčių teorija apima daugelį klausimų. Tai - mokesčių sistemos ir mokesčių elementų apibūdinimas, mokesčių klasifikacija, jų funkcijos ir teorijos.
Mokesčių sistemos elementai
Mokesčių sistemą atskiri autoriai apibūdina šiek tiek skirtingai. Kitų ekonomistų nuomone: Mokesčių ssistema - tai vienas su kitu susijusių mokesčių visuma. Taigi mokesčių sistema yra apibrėžiama kiek skirtingai, bet visi šie apibrėžimai akcentuoja, jog mokesčių sistema apima visus mokesčius, kuriuos valstybė ima iš mokesčių mokėtojų į šalies bendravalstybinius fondus. Tai reiškia, kad mokesčių mokėtojai - ūkio subjektai (įvairių rūšių įmonės) ir gyventojai - mokesčius moka į kelis bendravalstybinius fondus: į šalies nacionalinį biudžetą (valstybės ir savivaldybių biudžetus) ir į specialiuosius tikslinės paskirties fondus: Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetą ir Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetą. Lietuvos mokesčių sistemą sudaro 22 mokesčiai ir įmokos. Lietuvos mokesčių sistema apima mokesčius, mokamus į valstybės (savivaldybių) biudžetus bei fondus. Gyventojų pajamų mokestis patenka ir į valstybės iždą, ir į savivaldybių iždus, ir į privalomojo sveikatos draudimo fondą. nebiudžetinius fondus.
Pagrindiniai mokesčio elementai yra mokesčio subjektas, objektas, šaltinis, apmokestinamieji vienetai, mokesčio tarifai, lengvatos, ėmimo būdas, nustatymo metodas ir mokestinis laikotarpis. Mokesčio elementai jungiami į apmokestinimo instrumentarijų, kuris patobulintas G.M.Pajuodienės(1993) pavyzdžiu. Mokesčio subjektas(mokėtojas) yra fizinis arba juridinis asmuo, privalantis mokėti įstatymų nustatyta tvarka tam tikrus mokesčius. Kiekvienas mokestis turi konkrečius mokėtojus, priklausomai nuo mokesčio paskirties. Mokesčio subjektas ne visada sutampa su tikruoju mokesčių mokėtoju. Mokesčio mokėtojas yra juridiškai neatsakingas už mokesčio mokėjimą, bet dėl įstatymų nustatytos pperkėlimo tvarkos yra tikrasis mokesčio mokėtojas.
Mokesčio objektais laikoma pajamos, pelnas, turtas, prekių vertė, teisė naudotis gamtos ištekliais, produkcijos, darbų ir paslaugų pridėtinė vertė ir kiti objektai, kurie apmokestinami įstatymų nustatyta tvarka. Mokesčio šaltiniai - tai subjektų pajamos, pelnas, darbo užmokestis. Iš jų mokami mokesčiai. Apmokestinimo vienetas - tai objekto matavimo vienetas, reikalingas mokesčio dydžiui nustatyti.
Mokesčio tarifas tai mokesčio už apmokestinimo vienetą dydis. Mokesčio tarifai nurodomi absoliučiais dydžiais arba procentais. Procentiniai mokesčių tarifai dažniausiai taikomi kaip proporciniai ir progresiniai. Mokesčio lengvatos yra mokesčio mokėtojui nustatytos išskirtinės sąlygos, dėl kurių reikia sumokėti mažesnį mokestį, arba mokesčio mokėjimo terminas atidėtas, arba mokestį galima sumokėti per keletą kartų. Mažesnis mokestis gali būti sumokamas, sumažinus jo tarifą, objektą, grąžinus dalį sumokėto mokesčio. Ryškiausia mokesčio lengvata yra neapmokestinamasis mminimumas - mažiausia objekto dalis, visiškai atleista nuo mokesčio. Prie mokesčių lengvatų reikia priskirti ir mokestinį kreditą, tai yra mokėjimo laiko atidėjimą.
Mokesčių klasifikacija
Mokesčiai, kkaip ir bet kurios kitos sistemos elementai, gali būti klasifikuojami pagal įvairius požymius. Beje, kai kurie autoriai Lietuvoje imamų mokesčių neišskiria į sistemą, o vadina tik kintančiu nesuderintų mokesčių rinkiniu (Žvirblis, 1994, p. 19). Panašiai kartais samprotaujama iki šiol. Nors šie mokesčiai ir nesudaro vientisos sistemos, tačiau jie atitinka daugelio rinkos ekonomikos šalyse taikomus mokesčius ir apskritai gali būti vadinami mokesčių sistema, kurioje mokesčiai gali būti įvairiai bei tikslingai suklasifikuoti.
Mokesčiai skirstomi į tiesioginius ir netiesioginius atsižvelgiant į apmokestinimo objektą ir mokėtojo bei valstybės santykius. Tiesioginiai mokesčiai nustatomi tiesiogiai pajamoms ir turtui. Tai yra tiesioginis apmokestinimo būdas, kai mokėtojas, atsižvelgdamas į turimą apmokestinimo objektą, mokestį sumoka pats. Netiesioginiams mokesčiams priklauso mokesčiai už prekes ir paslaugas, sumokami per prekės kainas ar įtraukiami į tarifus. Tai tokie mokesčiai (daugiausia masinio vartojimo reikmenų ir paslaugų kainų priedai), kurių reali mokėjimo našta gula ant gyventojų pečių, nors juos formaliai moka verslo įmonės. Pavyzdžiui akcizo mokestį moka alkoholinių gėrimų ggamintojai, o iš tiesų sumoka šių gėrimų vartotojai. Netiesioginei mokesčių grupei priklauso muitai, rinkliavos ir kiti.
Mokesčiai dar skirstomi į rūšis. Tiesioginiai mokesčiai būna realiniai (žemės, pelno) ir asmeniniai(pagalvės tipo, pajamų, palikimo ir kiti). Realiniai mokesčiai imami už konkretų nuosavą turtą:žemę, namus, kapitalą, kuris savininkui sukuria pajamas (dividendus, palūkanas už indėlius ir pan.). Asmeniniai mokesčiai - tai mokesčių už fizinių asmenų nuosavybę atmaina. Pagal paskirtį mokesčius dar galima skirstyti į bendruosius ir specialiuosius. Pastaruoju metu atsirado dar keletas mokesčių grupių. Ekologinių mokesčių tikslas - ne valstybės pajamų didinimas, bet ekologinė apsauga. Kaip. tarptautinių mokesčių pavyzdį galima paminėti importuojamų žemės ūkio produktų mokestį, nustatytą šalyse, kurios yra Europos Sąjungos narės. Pajamos iš šio mokesčio atiduodamos į Europos Sąjungos biudžetą.
Mokesčių funkcijos
Mokesčių prasmę ir vaidmenį, išorinį jų savybių reiškimąsi atspindi dvi mokesčių funkcijos: fiskalinė (perskirstomoji) ir reguliavimo (ekonominė). Mokesčių fiskalinė funkcija pasireiškia tuo, kad nacionalinio biudžeto pajamos iš esmės formuojamos remiantis šalies mokesčių sistema. ši funkcija apima krašto biudžetinės politikos dalį. Lietuvoje mokestinės įplaukos sudaro apie 95% nacionalinio biudžeto pajamų. Ši funkcija taip pat rodo valstybės iždo instancijų strategiją gauti kuo daugiau pajamų iš mokesčių. Rinkoje įsigalint ir aktyviai plėtojantis netobulos konkurencijos santykiams buvo pradėta taikyti mokesčių reguliavimo funkcija arba perskirstomoji ar ekonominė funkcijos. Ją vykdydama valstybė savo ruožtu veikia nacionalinio produkto reprodukcijos procesą, prekių pasiūlą ir paklausą.
Mokesčių perskirstomoji funkcija susijusi su fiskaline ir pasireiškia tuo, kad gautos į nacionalinį biudžetą mokesčių mokėtojų lėšos perskirstomos tarp šalies gyventojų, ūkio subjektų bei veiklos sferų. Mokesčiai yra ne tik valstybės pajamų šaltinis, bet vykdant mokesčių politiką skatinama ekonomikos plėtra arba žlugimas, mokesčiai veikia infliaciją, nedarbą. Pažymėtina, kad kai kurie autoriai pripažįsta tik dvi mokesčių funkcijas, kiti išskiria tris. Jos yra tokios: fiskalinė, perskirstomoji ir reguliavimo (kartais ddar vadinama ekonomine, ribojamąja arba skatinamąja). Kai kurie autoriai perskirstomąją funkciją priskiria fiskalinei funkcijai. Tuomet, jų nuomone, lieka tik dvi mokesčių funkcijos.
Apmokestinimo principai
Visi įvairių rūšių mokesčiai, kuriais įgyvendinami tam tikri principai, sudaro šalies mokesčių sistemą. Ji formuojama atsižvelgiant į apmokestinimui keliamus uždavinius. Atskirose valstybėse tie uždaviniai gali būti skirtingi, nes priklauso nuo konkrečios šalies ekonominių sąlygų, ekonominės politikos tikslų. Tačiau pagrindinis apmokestinimo uždavinys visur tas pats-gauti valstybei pajamų, reikalingų jos išlaidoms (valstybės valdymui, nacionalinei apsaugai, švietimui, sveikatos apsaugai, transferiniams mmokėjimams). Apmokestinimas jokiu būdu neturi stabdyti ūkio plėtros ar neigiamai jį veikti. Gali pakenkti per dideli mokesčiai arba netinkama jų sistema. apmokestinimas turi padėti kurti naujas darbo vietas, nnuolat stiprinti ir plėsti šalies ekonomiką, prisidėti prie pajamų ir turto perskirstymo.
Todėl, kuriant mokesčių įstatymus ir vykdant ekonominę politiką, labai svarbu atsižvelgti į tai, kas, kaip ir iš kokių šaltinių tuos mokesčius mokės, koks mokėtojų finansinis pajėgumas, ar mokesčiai nebus nepakeliama našta, stabdanti viso ūkio plėtojimąsi. Tuo tikslu reikia laikytis bendrų apmokestinimo principų.
- Teisingumas. Remiantis šiuo principu, mokestis turėtų būti nustatomas pagal bendras objektyvias taisykles, kurias visuomenės dauguma pripažįsta kaip teisingas ir protingas. Vienas iš apmokestinimo teisingumo principų yra reikalavimas, kad mokesčius mokėtų tie, kurie naudojasi valstybės teikiamomis paslaugomis. Pagal kitą teisingumo spektrą reikalaujama, kad apmokestinant būtų atsižvelgta į mokėtojo mokumą, t.y. gebėjimą mokėti. Mokumas ppripažįstamas bei taikomas daugelyje pasaulio valstybių ir laikomas apmokestinimo teisingumo etalonu pagal du aspektus: horizontalųjį-asmenys, turintys lygias galimybes (pajamas, turtą ir panašiai) mokėti mokesčius, vienodai apmokestinami; vertikalųjį-skirtingas galimybes turintys asmenys apmokestinami skirtingai, taip, kaip atrodo teisinga visuomenei.
- Ekonominis efektyvumas. Remiantis šiuo principu, mokesčiai turi ne trukdyti, o skatinti ekonomiką ir visus su ja susijusius procesus. Ekonomikos teorijos požiūriu ekonominis efektyvumas yra pasiekiamas tada, kkai neiškreipiamas optimalus išteklių paskirstymas. Apmokestinimas neturi veikti minimalaus vartojimo dydžio, mažinti žmonių darbingumo lygį. Todėl itin atidžiai reikia apsvarstyti žmonių, gaunančių mažiau pajamų, apmokestinimą. Taip pat svarbu įvertinti apmokestinimo įtaką ekonominėms paskatoms. Ji sukelia vadinamuosius pajamų ir pakeitimo efektus. Pajamų efektas-tai jų dydžio dėl mokesčio mokėjimo sumažėjimas, skatinantis daugiau bei geriau dirbti, taupyti, kad būtų galima atkurti prarastas pajamas, išlaikyti įprastą pragyvenimo lygį ar net pasiekti aukštesnį.
- Administravimo paprastumas. Pagal šį principą mokesčio ėmimas turi būti lengvai įgyvendinamas, nesudaryti mokėtojams rūpesčių, mokesčių ėmimo išlaidos turi būti minimalios ir sudaryti kuo mažesnę mokesčio dalį. Neturėtų veikti tokie mokesčių įstatymai, kai mokesčių pajamos yra mažos, o jų ėmimo išlaidos didelės. Šiuo atveju svarbūs tokie principiniai aspektai: paprastumas, apibrėžtumas, pigumas ir patogumas mokėtojui. Todėl siekiama, kad apmokestinimas be reikalo nebūtų pernelyg sudėtingas, t.y. nebūtų numatyta per daug mokesčių bei sudėtingų ir painių jų taisyklių. Mokesčių surinkimo sąnaudos turi būti minimalios. Kiekvieną mokestį reikia nnumatyti tokį, kad jo rinkimo sąnaudos sudarytų kuo mažesnę surinkto mokesčio dalį.
- Mokestinių įplaukų produktyvumas ir elastingumas. Valstybei naudinga ir patogu turėti mokesčių sistemą su elastingomis įplaukomis, kai, neįvedant naujų mokesčių ir nedidinant esamų mokesčių tarifų, įplaukos iš mokesčių didėja sparčiau nei nacionalinės pajamos.
Apibūdinti apmokestinimo principai ir uždaviniai yra sunkiai suderinami ir net prieštarauja vienas kitam. Dėl to neįmanoma sukurti tokios mokesčių sistemos, kuri padėtų sėkmingai spręsti visus apmokestinimui keliamus uždavinius ir laikytis visų apmokestinimo principų. Siekiant socialiai priimtino paskirstymo teisingumo, reikia daugiau apmokestinti turtinguosius gyventojų sluoksnius, pvz.: labiau apmokestinti prabangos dalykus. Tačiau tai didina atotrūkį tarp kainų, į kurias įtraukti ir neįtraukti mokesčiai, iškraipo išteklių paskirstymą bei mažina jų naudojimo efektyvumą. Todėl, norint pasiekti, kad būtų paisoma visų apmokestinimo principų, reikia kompromisų. Formuojant ir tobulinant mokesčių sistemą, ddažnai tenka pasirinkti “mažesnę blogybę”, vadinasi, kuriam nors apmokestinimo uždaviniui teikiama pirmenybė, nes tarp kai kurių mokesčių politikos tikslų yra neįveikiamų prieštaravimų ir vienu metu visko pasiekti neįmanoma. Todėl formuojant mokesčių sistemą svarbu gerai žinoti, kokias galimybes teikia atskiri mokesčiai, kokie jų pranašumai ir trūkumai.
Atkūrus nepriklausomybę, palyginti per trumpą laiką buvo pakeista dauguma mokesčių įstatymų, nutarimų, aiškinamųjų raštų. Dėl to mokesčių sistema tapo gremėzdiška ir sunkiai suprantama. Didelę įtaką mokesčių sistemos plėtrai turėjo valstybės funkcijų išplėtimas, ypač pradėjus teikti socialines paslaugas, finansuojamas iš iždo. Didėjanti mokesčių našta visada mokėtojus verčia ieškoti būdų, kaip ją palengvinti. Mokesčių sistemos plėtra vertė kurti sudėtingiausius apskaitos ir mokestinės teisės mechanizmus. Lietuvos mokesčių sistemos reformos pradžia laikoma 1990m. birželio 26 d.
Mokestinių įplaukų struktūra iš esmės pasikeitė per pastaruosius dešimt metų. Sparčią mokesčių reformą pastūmėjo dvi esminės ppriežastys: perėjimas į rinkos ekonomiką ir būtinybė integruotis į Europos Sąjungą. Paskelbus Lietuvos Nepriklausomybę, šimtai apyvartos mokesčių ir konfiskaciniai pelno mokesčiai faktiškai buvo pagrindiniai biudžeto pajamų šaltiniai. Pereinamojo laikotarpio pradžioje privataus sektoriaus ekonominei veiklai pereinant į šešėlinę ekonomiką, mokestinės įplaukos mažėjo. Siekiant pakeisti šią kryptį, biudžeto pajamos visiškai pertvarkytos įvedant naujus, rinkos ekonomikai tinkančius mokesčius. Visų pirma svarbiausia yra bendrojo akcizo ir vėliau jį pakeitusio pridėtinės vertės mokesčio įvedimas. Akcizais buvo nuspręsta apmokestinti degalus, tabaką, alkoholinius gėrimus taikant specifinius ttarifus (t. y. mokesčio dydis nustatomas nuo prekių kiekio ar kitų prekių savybių) bei kelias prekių rūšis, įplaukos už kurias nėra didelės.
Vieninteliai likę atskaitymai į Kelių fondą nuo realizavimo pajamų dar primena ankstesnę mokesčių sistemą. Netiesioginių mokesčių dalis, įskaitant PVM, akcizus ir muitus, kiekvienais metais nuolatos didėjo. Netiesioginiai mokesčiai teikė didžiąją dalį mokestinių įplaukų, kadangi būtent šie mokesčiai ir jų tarifai buvo sparčiai derinami su ES reikalavimais vykdant ES integracijos strategiją. Žinoma, netiesioginius mokesčius yra lengviau administruoti negu pajamų bei pelno mokesčius. Pridėtinės vertės mokestis nėra taip atvirai išreikštas mokestis mokesčio mokėtojui kaip, pavyzdžiui, turto mokesčiai. Dėl šios priežasties PVM buvo priimtas santykinai lengvai, jeigu lygintume su kitomis apmokestinimo rūšimis. Šios priežastys suteikė papildomą postūmį sparčiai biudžeto įplaukų pertvarkai.
Ką turiu žinoti apie pagrindinius mokesčius įsteigus juridinį asmenį
tags: #mokesciai #gali #buti #fiskaliniai