Nuo kada moteriškumas yra ne natūrali prigimtis, o iššūkis? Tačiau didžiausią nuostabą kelia tai, kad moteriškumo moteris yra pasiryžę mokyti vyrai!
Aš bandau suprasti, ką vyrai, būdami kitokios prigimties nei moterys, gali patarti? Iškart kilo įtarimas, ar tai nėra paremta tik siekiu pasidaryti savo vyrišką gyvenimą patogesniu?
Moteriškumo kursai: ar jie reikalingi?
Turbūt pasaulio pabaiga atėjo, kad rengiami tokie iššūkiai, tarsi moterys nebe moterimis būtų. Mielos merginos ir moterys, tai, kas gamtos duota, mokytis nereikia... Geriau turėkite aukštesnių idealų ir siekių. Tuomet ir šypsena bus asmenybės, žinančios savo kelią ir vertę.
Visgi, taisyklės taisyklėmis, o pats geriausias motets patarėjas yra jos vidinė nuojauta bei geras pamokas suteikiantis gyvenimas, išmokantis geriau nei bet kokios knygos, straipsniai ar mokytojai. Jokie tarpusavio santykių dėsniai niekuomet neprilygs mūsų vidiniam žinojimui, ką ir kaip reikia daryti, kad būtume santykiuose laimingos, taigi vystykime tą nuojautą, o kartu ir savo moteriškumą ir leiskime vyrams būti vyrais.
Stereotipai ir lūkesčiai
Šiandienos pasaulyje pasirinkti skaistumo kelią atrodo drąsus ir netikėtas sprendimas. Daugelis moterų, jaučiančių trauką šiam gyvenimo būdui, tuo pačiu metu susiduria su abejonėmis ir klausimais - ar tai tikrai mano kelias? Ar pajėgsiu išlikti skaisti? Pasirinkdama skaistumą, moteris nepaliauja būti moteriška.
Ji tampa gyva savo moteriškumo išraiška, nes jos meilė tampa ne prisirišimu prie vieno žmogaus, o dovana daugybei žmonių. Jeigu šiandien tu esi viena iš tų moterų, kurios jaučia pašaukimą skaistumui, bet taip pat jaučia abejonę ir baimę, atmink, kad tu ne viena. Daugybė moterų prieš tave ėjo šiuo keliu ir rado jame gyvenimo pilnatvę.
Visi žmonės yra skirtingi - kiekvienas su savo emocinių patirčių bagažu, verčiančiu elgtis vienaip ar kitaip. Todėl universalių moterų-vyrų tarpusavio santykių dėsnių, pretenduojančių būti absoliučia tiesa, nėra ir būti negali. Visgi, vienos moterys, nepaisant išorinių savybių, dėmesio sulaukia daugiau, o santykiuose yra ne tik labiau vertinamos, bet ir laimingesnės. Taigi galima teigti, jog egzistuoja tam tikros kryptys, kurias pasirinkus, dažniau galime džiaugtis moteriška šeimynine laime. Šiame straipsnyje ir pakalbėsime apie kelias iš jų.
Turbūt vienas dažniausių moterų skundų skelbia, kad „Lietuvoje normalių vyrų nėra“. Taip kalba ir vis dar vienišos žaviosios lyties atstovės, ir tos, kurioms jau ne kartą teko nusivilti jų nevertinusiais, dėl jų nesistengusiais vyrais. Nerečiau tenka girdėti ir gan išmintingą nuomonę, kad pačios lietuvaitės yra dėl to kaltos, išlepinusios vyrišką giminę nesibaigiančiais bandymais bet kokia kaina įtikti, prisigerinti, pasikloti kaip kilimėlis po kojomis bei nieko mainais neprašant duoti viską, ko tik JIS gali panorėti. Kaip gi yra iš tikrųjų?
Akivaizdu, kad visomis jėgomis bandome pateisinti taisykles, sakančias, kad kelias į vyro širdį eina per skrandį bei tai, kad vyrai myli akimis. Todėl natūralu, kad visame pasaulyje lietuvaitės yra giriamos už ypatingą fizinį grožį, seksualumą, tai, kad nepasidažiusios ir neišsipuošusios net šiukšlių išnešti neiname, tai, kad esame tobulos šeimininkės - netingime ir namus gražiai prižiūrėti, mokame ir maistą skaniai ruošti, ir rūpestingai vaikus auginame. Žodžiu, pažiūrėjus iš šono, viskas tobula. Klausimas tik, ką už šias nuolatines pastangas gauname mainais, ar jaučiamės įvertintos?
O gal nuolat to įvertinimo ir padėkos laukiame, o nesulaukusios jaučiamės nusivylusios? Ar tikrai turime būti tobulas, visus patogumus vyrui suteikiantis komplektas, jei norime surasti ir išlaikyti savąjį misterį Tobulybę?
Idealus balansas tarp "imti ir duoti"
Moteris biologiškai yra užkoduota besąlygiškai duoti. Save, savo meilę, kūną, dėmesį. Taigi, duoti daugiau mažiau mokame visos. Iššūkis daugeliui vis dar yra išmokti priimti. Nuoširdžiai, su džiaugsmu, be kaltės ar skolos jausmo.
Komplimentų galia: kaip užtikrintai duoti ir priimti komplimentą
Todėl nenuostabu, kad girdėdamos liaupses, lepinamos, gaudamos dovanas ir kalnus dėmesio galime jaustis nejaukiai ar net įtariai („o ką turėsiu duoti už tai mainais?“). Tarsi pačios savaime nebūtume vertos viso pasaulio meilės. Tarsi turėtume ją nuolatos pelnyti savo puikiu elgesiu, nepriekaištinga išvaizda, atitinkančia aukščiausius standartus bei kuo didesniu viešai demonstruojamu, dėmesį traukiančiu seksualumu. Jei pačios netikime savo verte, kaip galime laukti, kad tuo patikės mūsų partneris?
Žinote anekdotą apie dvi namų šeimininkes? Viena iš jų sunkius krepšius namo tempė, visą dieną virė, kepė, visus kampus šveitė ir blizgino iki pat vakaro, kol vyras grįžo namo, o pati nespėjo nei pailsėti, nei purvinų rankų nusiprausti, nei pasipuošti. Grįžęs vyras ilgai žvalgėsi, žvalgėsi ir sako: „Nu taip visur švaru, kad net nėra, kur purvinų batų pastatyti!” - ir įdavęs juos laikyti žmonai, nuėjo TV žiūrėti. Kita moteris šiek tiek apsitvarkė, kažką pagamino ir likusią dieną skyrė grožio procedūroms, poilsiui ir sau. Grįžęs namo vyras apsižvalgė po kambarius, mostelėjo ranka, o tada pastatė kampe purvinus batus ir neatitraukdamas akių nuo žmonos nusivedė ją tiesiai į lovą. :)))
Žinoma, anekdotuose situacijos smarkiai pagražintos, bet tiesos ir čia yra. Pakalbėkime apie dažną poroje vykstantį „davimo-ėmimo“ mechanizmą. Vyrų psichologijoje nėra natūraliai užfiksuotas besąlyginis davimas, nesitikint nieko mainais. Jie mieliau ima, todėl jei davimo-ėmimo procesas visuomet prasideda nuo moters, kuri duoda ir duoda daugiau, o pati imti nemoka, pradžioje jos pastangomis džiaugęsis vyras, su laiku tiesiog ima į viską žiūrėti kaip į savaime suprantamą dalyką ir galiausiai net didžiausių paslaugų bei rūpesčio nebevertina. Moteris stengiasi kaip įmanydama, aukodama viską, ką turi geriausio, bet kuo daugiau ji duoda, tuo mažiau gauna. Užburtas ratas tęsiasi tol, kol kuriam nors vienam tiesiog atsibosta.
Yra daug geresnis „duoti- imti“ variantas. Jeigu moteris leidžia vyrui ja rūpintis, jai dovanoti savo laiką, dėmesį, dovanas, jis tai mielai daro. Nuoširdžiai ir dėkingai jas priimdama moteris skatina vyrą duoti dar daugiau, o pati gaudama jaučia natūralų poreikį atsakyti tuo pačiu. Gavusi, ji atsako duodama. Matydamas dėkingumą, vyras duoda dar. Vėl gauna atsaką. Tai gali tęstis be galo.
Neapsikraukime niekad nesibaigiančiais darbais, paiaukojančiai susigriebdamos šeimoje visas atsakomybes ir pareigas („o kas, jei ne aš?”), nes su išgręžta kempine tikrai nėra apie ką kalbėtis, o iš tuščio ąsočio ir kitiems neįpilsi.
Geriau būkime „nepatogiomis“ moterimis, kurios ne tik pačios moka save palepinti, bet ir kurioms visuomet reikia vyro lepinimo, paslaugų, pagalbos, dėmesio ir patarimų. Būkime princesėmis, kurias visuomet reikia užkariauti, kurių reikia siekti, šalia kurių negali sau leisti visiškai atsipalaiduoti ir apkerpėti nuo nieko neveikimo. Jeigu tokių gebėjimų šiuo metu neturime, jų su laiku galime išmokti. Tereikia pradėti.
Moters vertė ir savigarba
Gražiausias moters papuošalas, kuriam neprilygsta jokie feromonai ar mados standartus atitinkantys išorės bruožai - tai jos iš vidaus spinduliuojantis pasitikėjimas savimi. Ne arogancija, kietumas ar puikybė, bet šiltas moteriškas besąlyginės meilės sau jausmas, kurio spinduliavimą neabejotinai jaučia visi aplinkiniai - ypač vyrai. Kai moteris pati save vertina, myli, kai ji dėkinga sau ir savo kūnui už tai, kad jis jai ištikimai tarnauja, tai visuomet matosi ir ypatingai traukia, o taip pat įpareigoja ir kitus ją atitinkamai mylėti bei gerbti.
Tai žinodamos, kodėl visvien kartais principingai gainiojamės ir siekiame dėmesio tokių vyrų, kurie nėra apsisprendę, ar nori su mumis būti, tokių, kurie patys nežino, ko nori, kurių elgesio trūkumams visuomet randame šimtus pasiteisinimų arba dar blogiau - kaltę dėl jų prisiimam sau? Po to skundžiamės, kad mums lipa ant galvos ar kad patikimų ir moteris iš tiesų gerbiančių vyrų nėra. Bet ar mes pačios savo žodžiais ir veiksmais aiškiai parodėme, kad save gerbiame, taigi be išlygų to tikimės iš kitų?
Žinoma, pasakyti lengviau nei padaryti. Pasitikėjimo savimi, savivertės, meilės savo kūnui klausimų šaknys glūdi mūsų vaikystėje, nes formuojasi per santykius su tėvais, mokytojais ir kitais autoritetais. Bepigu sakyti - mylėk save ir savo kūną. O jeigu viduje kartojant afirmacijas „aš esu nuostabi“, „aš esu verta meilės“, „aš myliu savo kūną“ visi to kūno plaukeliai pasišiaušia dėl vidinio pasipriešinimo ir giliai glūdinčių vaikystės žaizdų? Stiprius vidinius savęs priėmimo ir vertinimo blokus nešiojasi daug daugiau žmonių nei galėtum pagalvoti, bet tai nėra nepataisoma. Visos žaizdos vienaip ar kitaip per tam tikrą laiką išgyja, taigi turintiems jų daugiau ir rimtesnių, labai vertėtų pasigilinti į santykių su tėvais ir patirtų vaikystės traumų temas. Svarbiausia - išdrįsti, nes pakeitus vidines programas mūsų asmeniniame gyvenime prasideda stebuklai ir meilė sau tarsi stipriausias feromonas traukia prie mūsų priešingą lytį.
Moteriškumas ir vyro poreikis
Šiuolaikiniame pasaulyje, kur daugelį metų buvo keliamos ant pjedestalo pilnai savarankiškos, didelę karjerą susikūrusios moterys, kovojančios vienoje lygoje su vyrais, „kieta boba“ tapo siekiamybės standartu. Natūralu, kad tokioje terpėje vietos švelniam, trapiam moteriškumui ir įprastiems gamtos dėsniais nulemtiems santykiams „vyras ir moteris“ nebelieka. Jeigu moteris yra „boba dyzelis“, kuri už viską prisiima atsakomybę ir viską gali, kam jai vyras gynėjas, užtarėjas ir šeimos galva?
Iš tiesų gal ir patogu, kai viską galime pasidaryti pačios, taip ir tada, kai mums to reikia, kai nieko nereikia prašyti, šimtus kartų kartoti, o po to dar šimtus kartų dėkoti. Bet yra ir kita medalio pusė. Ar žinojote, kad perdėta atsakomybė ir emocinė našta, kurią sau mėgsta užsikrauti moterys - viena iš nepaliaujančiai augančio viršsvorio priežasčių, nes mūsų kūnas tarsi veidrodis atspindi vis augančią naštą, kurią savanoriškai tempiam? Beto - jeigu moteris pati sau yra vyras, kokia rolė lieka jos partneriui?
Anot vyrų, geriausiai jie jaučiasi šalia moterų, kurioms visuomet yra reikalingi. Jeigu moteris yra valdinga, kontroliuojanti, dalinanti neprašytus patarimus (su pačiais geriausiais ketinimais, aišku) ir itin savarankiška, su laiku vyras natūraliai pradeda su ja konkuruoti ir netgi konfliktuoti. Kita vertus, jeigu moteris yra trapi, švelni, mylinti ir prašanti pagalbos, šalia jos jis jaučiasi galingas, svarbus gynėjas, kuriam didžiausias malonumas yra ja rūpintis ir jai padėti.
Taigi, jeigu norime turėti rūpestingą ir mylintį vyrą, leiskime jam tokiu būti. Atidėkime į šalį savo orumą bei puikybę ir prašykime, leiskime jam mums padėti, net jeigu buitinius ar bet kokius kitokius darbus jis atlieka ne taip tobulai ir ne taip greitai, kaip tai padarytumėme pačios. Niekuomet jo pagalbos nekritikuokime ir visuomet padėkokime - tuomet tos pagalbos ir dėmesio sulauksime visuomet.
Stumti ir traukti: balanso paieškos
Žinoma, kaip ir visur kitur, būnant moteriška moterimi, yra reikalingas saikas. Vyrui būtina leisti atsitraukti, nuolat išlaikant poreikį sugrįžti. Svajonių moteris neturėtų būti priklausoma nuo vyro ir prilipusi prie jo lyg lapas po lietaus.
Komplimentų galia: kaip užtikrintai duoti ir priimti komplimentą
Turėkite savo asmeninių hobių, kartais leiskite laisvalaikį atskirai moterų rate, tuo pačiu leisdamos jam atsitraukti, turėti savo asmeninį hobį bei laisvalaikį vyrų kompanijoje be mūsų. Jausdamas, kad yra reikalingas, bet ne pririštas už kojos, jis visuomet norės sugrįžti ten, kur jo pastangos vertinamos ir kur juo žavimasi. Taip pereinam į paskutinį labai svarbų punktą.
Vertinimas ir žavėjimasis
Į ką nukreipiam dėmesį, to daugiau ir gaunam. Žinote pamokančią istoriją apie dvi žmonas, aptarinėjančias savo vyrus? „Sėdi dvi moterys ir šnekasi: Žinai, mano vyras toks kerėpla ir nevala. Su kiekvienais metais jis tampa vis nerangesnis ir netvarkingesnis, nors aš nuolat jam apie tai sakau. Kita sako: „ O mano vyras toks šeimyniškas ir nagingas. Ir kasmet jis tampa vis geresnis, dėmesingesnis bei dar daugiau laiko skiria namams. Ir aš jam irgi nuolat apie tai sakau!” 🙂
Kartais nuo kritikos susilaikyti sunku, ypač, jei esame perfekcionistės ir estetės, bet tuomet paklauskite savęs - “norite santykiuose būti laiminga ar teisi?” Reikalaudamos ir darydamos spaudimą gausime tik trumpalaikį rezultatą, nes su laiku mūsų spaudimas neišvengiamai virs partnerio atostūmiu ir vietoj to, kad gautume daugiau, gausime mažiau.
Girkite savo vyrą. Garsiai ir nuolat pastebėkite bei vertinkite jo gerąsias savybes, gerai atliktus darbus, vengdamos kritikos ir pamatysite, kad su laiku atsiranda vis daugiau poelgių, vertų pagyrimo, o vyras šalia tampa vis laimingesnis, tokia pačia darydamas ir jus. Žinoma, visko reikia su saiku, kaip ir gamtoje. Jei augalas negaus saulės, jis neaugs, o jei bus jos kaitriuose spinduliuose per ilgą laiką, tiesiog nudžius. Lepinkite savo partnerį moteriškos šilumos spinduliais tiek, kiek jums pataria jūsų vidinė deivė ir netruksite džiaugtis rezultatais.
Nauji iššūkiai ir tapatybės paieškos
Nežinia, ar dėl to kaltos viena po kitos užgriuvusios ekonominės krizės, ar iš Vakarų pučiantys lygybės vėjai, bet grynojo moteriškumo ideologija Lietuvoje ilgai neužsibuvo. Tiek pūstalūpės barbės, tiek rūpestingosios namų šeimininkės greit išėjo iš mados. Į jų vietą žengė supermoterys. Viską spėjančios, viską galinčios ir nepaprastai panašios į tarybines biteles. Tiesa, be namų ūkio ir profesinės veiklos, jos turi dar vieną pareigą - būti visada jaunos, gražios ir lieknos.
Paskui šias patraukė naujosios feministės, siekiančios apginti supermoteris nuo jų pačių. Paskaitos apie tai, kaip atrasti savyje save, ryžtingai išstumia lyderystės seminarus. „Svarbiausia - tai, ko nori tu!“ - toks yra šių dienų lozungas. „Nors ir ką moteris pasirinktų - karjerą, šeimą ar ir tą, ir tą, tikrai laiminga ji bus tik tada, kai pasirinks pati“, - sako Eglė Grėbliauskaitė-Tursienė. Valio - pagaliau galime rinktis! Darbą, vyrą, gyvenimo būdą... Netgi - lytį! „Tai, kad moteris gali gimdyti, niekaip neapibrėžia jos statuso visuomenėje. Mūsų vaidmenys nulemti ne tiek biologiškai, kiek kultūriškai. Nėra nei moteriško, nei vyriško charakterio. Yra tiesiog žmogaus charakteris“, - taikliai naujas tendencijas apibendrina Margarita Jankauskaitė.
„Patriarchatas byra, o matriarchatas neateina. Veikiausia sulauksime ne lyties, o stiprių asmenybių dominavimo“, - pritaria jai A. Čekuolis.
Ne mėgdžioti vyrų elgseną, bet džiaugtis savo moteriška stiprybe - tokią išeitį siūlo naujos mąstymo krypties, kurią galėtume pavadinti „Skirtingi, bet lygūs“, šalininkai. Tai, kad vyrai ir moterys skiriasi, nesuteikia teisės diskriminuoti nei vienų, nei kitų. „Nemanau, kad būtina kurią nors lytį vadinti silpnąja“, - vienbalsiai tvirtina šių dienų herojai. O mes galime pasidžiaugti - pagaliau vyrai grįžo į namus!
Gyvenimas su tėvais suaugus gali būti tiek iššūkis, tiek galimybė. Šiame straipsnyje gilinamės į psichologinius aspektus, susijusius su gyvenimu su tėvais suaugus, įskaitant savęs realizavimą, visuomenės spaudimą ir finansinį saugumą. Taip pat nagrinėsime, kaip praeities patirtys formuoja dabartinius sunkumus ir kaip galima pasiekti emocinę nepriklausomybę bei pilnatvę.
Savęs realizavimas ir visuomenės spaudimas
Moterys, pasirinkusios būti namuose, dažnai patiria visuomenės spaudimą ir stereotipus, kad jos yra neįdomios ir netobulėjančios asmenybės. Tačiau svarbu suvokti, kad didžiąją dalį reikalavimų sau moterys susikuria pačios, nors ir mano, kad tai yra visuomenės spaudimas. Asmeninė patirtis taip pat daro didelę įtaką. Jei kas nors pasakė moteriai, kad ji yra neįdomi būdama namų šeimininke, ji gali įtikėti, jog taip galvoja dauguma. Tačiau tai yra tik vieno žmogaus požiūris, kurio nereikėtų suabsoliutinti.
Svarbu prisiminti, kad realizuodama save šeimoje moteris prisiima daug vaidmenų - žmonos, mamos, namų tvarkytojos ir t. t. Paprastai savąjį aš žmogus praranda tuomet, kai save apgaudinėja ir neatsižvelgia į savo norus, poreikius. Kartais moterys susiduria su vyro abejingumu, nesulaukia iš jo palaikymo. Todėl gali jaustis taip, lyg neturėtų, kur dėtis. Atsiranda įtampa, bejėgiškumas, bėgimas nuo savęs. Pamažu save apgaudinėdama moteris praranda savo individualumą.
Finansinis saugumas ir komunikacija
Finansinis saugumas - ar jį užtikrinti vien sutuoktinio pareiga? Koks vaidmuo šiuo atveju tenka namuose būnančiai moteriai? Galioja ta pati taisyklė, kaip apskritai puoselėjant santykius - apie tai kalbėtis, komunikuoti. Jeigu vyras ir moteris sutaria, kad ji nedirbs, prižiūrės vaikus, namus, o vyras prisiima atsakomybę už darbus - viskas gerai.
Tyrimai rodo, kad dirbant intelektinį darbą moterų galimybės atlyginimo atžvilgiu yra nė kiek ne mažesnės nei vyrų. Todėl šiais laikais moterims išties yra gana daug galimybių išlaikyti finansinę priklausomybę nuo vyro. Ir greičiausiai daugelis dailiosios lyties atstovių tuo pasinaudoja. Be to, reikėtų įvertinti ir tai, jog gali taip susiklostyti, kad vyras neteks darbo. Finansinė atsakomybė, užgulusi ant vieno žmogaus pečių, gali sukelti daug streso šeimai. Todėl labai svarbus yra šiltas poros ryšys, komunikacija, palaikymas.
Pavyzdžiui, jei vyras netenka darbo, vargu ar gera mintis moteriai pradėti priekaištauti, šaukti. Galbūt geriausias sprendimas abiem partneriams bent šiek tiek prisidėti prie finansinės šeimos gerovės.
Santykiai su partneriu ir savivertė
Pagrindinė klaida, kurią daro moterys, nusprendusios pasilikti namuose (aišku, ne visos), tai, kad įsimylėjusios ir sukūrusios santykius, apie kuriuos visąlaik svajojo, galiausiai pamiršta save. Jos pradeda galvoti apie tai, kaip patikti, įtikti vyrui ar atitikti kažkokį susikurtą standartą. Taip ta moteris, kurios vyras siekė, kurią jam reikėjo užkariauti, kuri jį taip domino, virsta lanksčiu skudurėliu. T. y. savimi pasitikinti, žavinga, gyvybe ir energija spinduliuojanti moteris tampa tokia, kuri bijo prarasti savo vyrą. Ji atrodo užguita, praranda orumą. Būtų labai keista, jei tokia moteris, kuri negerbia savęs, būtų gerbiama savo vyro ar aplinkinių.
Paprastai moteris taip elgtis pradeda dėl pernelyg stipraus prisirišimo, baimės būti paliktai. Tyras meilės jausmas gali pereiti į apsėdimą, nerimą. Moteris pamiršta save, savo poreikius, o visą energiją skiria sutiktam vyrui. Kartais būna ir taip, kad nuolat būdama namie moteris susiduria su daugybe problemų, rūpesčių, nustoja rūpintis savimi. Buities darbai, vaikų auklėjimas, valgio ruošimas ir t. t. - visa tai svarbu, bet kur kas svarbiau yra šeima - vyras, vaikai.
Jeigu moteris visą energiją išeikvoja buičiai, o artimiausiems žmonėms jos nelieka, tai nieko keisto, kad vyras galiausiai atitolsta. Juk dėmesingumas, šiluma, bendravimas - tai yra svarbiausia santykiuose. Todėl moteris turėtų neapsikrauti darbais. Priešingai ji turėtų išmokti tolygiai paskirstyti energiją, kad jos užtektų visiems. O kartais nebijoti ir paprašyti pagalbos vyro. Tačiau ne keliant ultimatumus - „Arba tu padedi man, arba aš padarysiu tai“. Tokiu atveju rezultatai gali būti nenuspėjami. Neretai reikia ir kantrybės. Ne visi vyrai įpratę pagelbėti moterims buityje. Taigi moteris turėtų labiau save mylėti ir neaukoti savęs dėl kitų.
Juo labiau visą atsakomybę ant savo pečių nešanti moteris, atsisakanti vyro pagalbos galiausiai jam tampa neįdomi. Taip ji pati sau daro meškos paslaugą. O pasitikėjimas savimi menksta. Moteris turėtų nepamiršti būti moterimi. Nepaisant stipraus feministinio judėjimo, dailiosios lyties atstovės neturėtų visų darbų ir atsakomybių prisiimti sau.
Pavyzdžiui, jeigu reikia namie įkalti vinį į sieną, be abejo, tai gali padaryti ir pati moteris. Dar vienas patarimas - nepamiršti džiaugtis vyro sakomais komplimentais. Nenuvertinti savęs sakant, kad pagyrimo ji neverta. Be to, kaskart kai vyras siūlo savo pagalbą nederėtų jos atsisakyti.
Praeities įtaka ir ateities baimės
Kaip kovoti su baimės jausmu dėl ateities? Mintys apie tai, ką reikės daryti, kai užaugs vaikai, ir pan. Baimė dėl ateities paprastai yra susijusi su saugumu ir palaikymu vaikystėje. Jeigu šeimoje trūko šilumos, palaikymo, moteriai teko patirti tam tikrus sukrėtimus, pavyzdžiui, tėvų skyrybas, dažnus persikraustymus ir pan., greičiausiai ji jautėsi nesaugiai. Juk ir suaugusiems dažnai po įvairių situacijų sunku atsitiesti.
Nemažai įtakos turi ir vieno iš tėvų alkoholizmas ar kitokios socialinės problemos, dėl kurių vaikas auga baugus, nepasitikintis savimi ir aplinka. Jam atrodo, kad niekas jo nemyli. Suaugus praeitis atrodo baisi, o ateitis - pavojinga. Tokiose situacijose dažniausiai reikia specialistų pagalbos, kurie padeda susikalbėti su vidiniu vaiku, atrasti paslėptas nuoskaudas, jausmus. Labai svarbu atsikratyti tų praeities nuoskaudų. Tam tikrais atvejais baimę dėl ateities gali sukelti ir pernelyg didelė atsakomybė, užgulusi ant moters pečių.
Kartais pačiai moteriai namai tampa kalėjimu. Ji mato pro šalį bėgantį gyvenimą, o sukimasis buityje primena neįgyvendintas svajones. Moteris neturėtų apsiimti visų buities rūpesčių ir nuolatos, bet kartais apsimestinai, vaidinti, jog viską gali ir visur suspėja. Juk natūralu, kad tai amžinai nesitęs. Dėl to reikėtų neslopinti partnerio iniciatyvos padėti, o kaip tik ją stiprinti. Vertėtų įsidėmėti, jog vyrui tėvystė ir buities darbai, rūpinimasis namais nėra prigimtinis. Jam to reikia mokytis, o moteris turėtų padėti.
Emociniai sunkumai ir savivertės paieškos
Ar gali būti, jog pasirinkimas būti namuose - bėgimas nuo tam tikrų psichologinių problemų? Gana dažnai buvimas namuose išties slepia tam tikrus emocinius sunkumus. Pavyzdžiui, savivertės problemas. Kartais moteris galvoja - „Esu nelaiminga, bet būsiu gera moteris, gera žmona. Jeigu to neįgyvendinsiu, nebūsiu gera mama“. Tai tarsi bandymas pakelti savo vertę. Tiesa, vertėtų išskirti, kad apskritai moteris namuose dažnai bando pakelti vyro savivertę - leidžia jam jaustis svarbiu, reikalingu.
Vyras tuo tarpu neretai pamiršta atsilyginti tuo pačiu - t. y. pasakyti, kokia ji graži, gera, kaip kažką gerai padarė. Norėtųsi patarti moterims, kad jos naudotųsi kiekviena proga pailsėti. Taip pat vertėtų išgryninti savo norus, poreikius, troškimus, vertybes, susidėlioti prioritetus.
tags: #moterimi #buti #yra #skausminga