Vileišių giminė - svarbi Lietuvos istorijos dalis, o jų gyvenamieji namai - ne tik architektūros paminklai, bet ir reikšmingi kultūros židiniai. Šiame straipsnyje apžvelgsime namus, kuriuose gyveno žymūs Vileišių giminės atstovai, jų istoriją, architektūrą ir indėlį į Lietuvos kultūrą.
Vileišių rūmai Vilniuje
Vileišių rūmai Vilniuje
Petras Vileišis, žymus Lietuvos visuomenės ir kultūros veikėjas, 1904-1906 m. pasistatydino rūmus Vilniuje, ant Panerio kalnelio viršūnės. Projekto autorius - architektas Augustas Kleinas, o statybas prižiūrėjo pats P. Vileišis.
Architektūra ir ypatybės
Vileišių rūmų ansamblis - tai XX a. pradžios pastatai su neobaroko ir moderno bruožais. Susideda iš rūmų, gyvenamojo namo prie gatvės, ūkinio pastato ir tvoros su vartais. Visas sklypas užima apie 0,46 hektaro. Ansamblio dominantė yra rūmai sklypo gilumoje ant specialiai suformuotos šlaito terasos. Terasos pietvakarių kampą sutvirtina atraminė sienelė su baliustrada, o vakarinėje dalyje įrengta apskrita apžvalgos aikštelė. Pats sklypas apsodintas dekoratyviniais medžiais ir krūmais, iš visų pusių apjuostas tvora. Didžiųjų vartų stulpai papuošti dekoratyviniais žibintais, abiejose jų pusėse ir prie gyvenamo namo yra dar treji varteliai. Pagrindinė tvora sudaryta iš plytinių tinkuotų stulpų su metalinėmis, barokui būdingais ornamentais puoštomis grotomis.
Tai vieni pirmųjų pastatų, kurių statyboje panaudotos tada dar retos Lietuvoje statybinės medžiagos - betonas, cementas, gelžbetonio perdangos. Pasak senųjų vilniečių, kalkės buvo skiedžiamos ne vandeniu, o separuotu pienu. Pamatams akmenys užsakyti ir nutašyti Suomijoje, plytos - rinktinės. Kokliai krosnims parsisiųsdinti iš Olandijos, jų papuošimui Vileišis, sako, davęs svarą aukso. Vietoj tradicinių plytinių dūmtraukių sumontuoti variniai, nerūdijantys vamzdžiai. Stogas dengtas į žvynus panašiomis švino plokštelėmis. Tarp kupolų - puošnūs metaliniai kaminai. Visi trys pastatai aprūpinti elektros šviesos įrengimais, vandens įvadu ir kanalizacija su biologiniu filtru.
Rūmų interjeras
Rezidenciniai šeimos rūmai - sklypo gilumoje esantis dviaukštis pastatas su rūsiu ir mansarda. Vidų kapitalinės sienos dalija į tris dalis. Iš koridoriaus ir platesnio vestibiulio per laiptinę patenkama į vienodo dydžio kambarius. Aukštų planai analogiški. Įėjimas į rūmus pabrėžtas puošniu prieangiu ir dvipusiais laiptais su terasa, kuri aptverta pusapskrite baliustrada. Vakariniame fasade yra įėjimas (tarnų laiptai) su dviejų kolonų portiku. Interjeras puošnus, daug modernui būdingų elementų. Laiptų turėklai neobarokiniai.
Rūmus tuo metu šildė 28 krosnys, dabar jų likę tik trylika. Tai labai puošnios, įvairaus tipo ir istorizmo laikotarpio krosnys, jų forma ir apdaila derintos su patalpų paskirtimi. Vertingiausias - moderno stiliaus žaliasis židinys, puošęs ponios Vileišienės buduarą. Buvusiame valgomajame stovi neorenesansinio stiliaus krosnis. Labai puošnios krosnys Vileišių svetainėje - neorokoko ornamentika, reljefinės skulptūrėlės, lenkti karnizai, įvairių pastelinių spalvų kokliai. Vestibiulyje kabo didžiulis sietynas - „Vilijos“ fabriko darbininkų dovana. Ir sietynas, ir du to paties stiliaus gėlių stovai pagaminti 1907-1910 m. kalimo, kniedijimo, skardos karpymo technika iš plieno ir geležies. Rūmuose saugomi lietuvių rašytojų bei kultūros veikėjų portretai, biustai, bareljefai, keletas taikomosios dailės kūrinių.
Gyvenamasis namas
Gyvenamasis namas - prie gatvės stovintis neobarokinio stiliaus trijų aukštų pastatas. Visi aukštai koridorinės sistemos, patalpos išdėstytos asimetriškai. Namas plytinis, perdangos gelžbetoninės, stogas skardinis. Pagrindinis puošnus įėjimas - iš gatvės pusės. Dabar vaikštoma pro pagalbinį įėjimą vakarų fasade. Interjere vyrauja neoklasicizmo motyvų dekoras. Rūsyje P. Vileišis įkurdino laikraščio „Vilniaus žinios“ spaustuvę, pirmame aukšte - laikraščio redakciją ir administraciją, o viršutinis aukštas buvo skirtas nuomininkams. Čia gyveno lietuvių skulptorius Rapolas Jakimavičius, lenkų filosofas prof. Vladislavas Tatarkevičius. 1907 m. sausio 9 d. antro aukšto kambariuose buvo atidaryta pirmoji lietuvių dailės paroda, kurią surengė dailininkai A. Žmuidzinavičius, M. K. Čiurlionis, skulptorius P. Rimša. Atidarymo ceremonijoje kalbą pasakė dr. Jonas Basanavičius. Parodoje pirmą kartą eksponuoti Čiurlionio darbai. Šiam įvykiui atminti prie namo pagrindinio fasado pritvirtinta atminimo lenta, o pats pastatas įtrauktas į respublikinės reikšmės istorijos paminklų sąrašą.
Nuo 1941 m. namas priklausė Lietuvių kalbos institutui, nuo 1945 iki 1963 m. čia buvo Istorijos institutas, nuo 1963 m. - Lietuvių kalbos ir literatūros institutas, nuo 1990 m.
Ūkinis pastatas
Ūkinis pastatas pastatytas iš geltonų plytų, apdailai naudotas tinkas ir medis, turi moderno bruožų. Pagrindinė jo dalis yra dviejų aukštų, priestatas - vieno. Patalpos išdėstytos viena eile. P. Vileišio laikais čia buvo arklidė, stovėjo fajetonas, gyveno vežėjas ir kiemsargis. Virš arklidės veikė knygrišykla.
Vileišių rūmai Vilniuje
Vileišių rūmų istorija po Petro Vileišio
Vileišis su šeima čia gyveno iki Pirmojo pasaulinio karo pradžios. Vileišiams išsikėlus į Kaukazą ir vėliau, po inžinieriaus mirties (1926 m.), rūmus prižiūrėjo juos paveldėjusi duktė Elena Vileišytė-Jaloveckienė. 1931 m. persikeldama į Varšuvą, ansamblį ji pardavė Lietuvių švietimo draugijai „Rytas“, o 1932 m. rūmuose įsikūrė ir Lietuvių mokslo draugija su savo biblioteka, archyvu ir muziejumi. Keletą savaičių čia gyveno ir jos pirmininkas dr. Jonas Basanavičius. Nuo 1941 m. rūmai priklausė Lietuvos TSR mokslų akademijai - Lietuvių literatūros ir Lietuvių kalbos institutams, nuo 1952 m. - Lietuvių kalbos ir literatūros institutui. Nuo 1990 m. rūmai priklauso Lietuvių literatūros ir tautosakos institutui.
Jono Vileišio namas Kaune
Jonas Vileišis, Petro brolis, taip pat paliko ryškų pėdsaką Lietuvos istorijoje. Jo namas Kaune, V. Putvinskio gatvėje, yra svarbus tarpukario modernizmo architektūros pavyzdys.
Jono Vileišio namas Kaune
Architektūra ir istorija
Namas pastatytas 1930 m. Architektas Aleksandras Gordevičius. Nuo 2012 m. įrašytas į Kultūros vertybių registrą, 2015 m. įtrauktas į Europos paveldo ženklo sąrašą.
1932-1938 m. pastate veikė JAV pasiuntinybė ir konsulatas. Išnuomojęs pastatą JAV pasiuntinybei, J. Vileišis pasistatė naujus namus gyvenimui šalia, sklypo gilumoje (dabar V. Putvinskio g. 66). Vileišiai į šį namą persikėlė 1932 m. Buvo įsikūrę antrame aukšte.
Pastatas netaisyklingo plano, trijų aukštų su rūsiu ir vidiniu kiemeliu. Fasadų kompozicija - funkcionalizmo stilistikos. Pastato priekyje ir kiemo pusėje iškelti stačiakampiai atikai, slepiantys šlaitinį stogą su skardos lakštų danga. Įrengti užapvalintas frontonas ir kampiniai užapvalinti balkonai su metalinėmis tvorelėmis.
Ant pastato V. Putvinskio g. 68 įrengtos dvi memorialinės lentos su įrašais: „Šiame name 1931-1937 m. gyveno Nepriklausomybės akto signataras Kauno burmistras Jonas Vileišis“ ir lietuvių bei anglų kalbomis - „Šiame pastate 1934-1938 m.
Pastato fasadas suskaidytas horizontaliai su ritmiškai išdėliotomis langų juostomis. Simetrija ardoma užapvalintu kampu, kuris pagrindinę fasado plokštumą susieja su įgilinta dalimi.
Jono Vileišio indėlis į Kauno plėtrą
Jonui Vileišiui einant burmistro pareigas vyko intensyvi Kauno miesto plėtra iš senojo miesto branduolio - Senamiesčio - į Naujamiestį, Žaliakalnį, Aleksotą, Šančius ir kitus priemiesčius. Šį istorinį laikmetį bene labiausiai reprezentuoja tuo metu susiformavęs kaunietiškos modernistinės architektūros stilius, 2015 m.
Jono Vileišio namas Kaune
Petras Vileišis: Gyvenimo ir veiklos bruožai
P. Vileišis gimė 1851 m. sausio 25 d. Pasvalio rajone, Medinių kaime, pasiturinčioje laisvųjų karališkų valstiečių šeimoje. Buvo vyriausiasis gausios šeimos sūnus. Daraktoriaus parengtas, apie 1861 m. pradėjo mokytis Panevėžio gimnazijoje. Mokslą tęsė Šiaulių berniukų gimnazijoje, kurią 1870 m. [Fotogr. K. Cerpinskis]. Šiauliai: Kostas Cerpinskis, [1919]. 1870-1875 m. studijavo Peterburgo universiteto Fizikos ir matematikos fakultete, įgijo matematikos mokslų kandidato laipsnį. 1875-1876 m. gyveno Peterburge, vertėsi privačiomis pamokomis. Kartu su kitais lietuviais leido nelegalų rankraštinį laikraštį Kalvis melagis (1875-1876 m. išėjo 10 numerių). 1876-1881 m. St. Petersbourg: Richard, [1890-1917?].
Sėkmingai baigęs studijas P. Vileišis beveik du dešimtmečius dirbo inžinerinį darbą įvairiose Rusijos imperijos vietose, pagarsėjo kaip aukščiausio lygio kelių, geležinkelių ir tiltų statytojas, kesoninių pamatų specialistas. Peterburgo lietuviai, P. Vileišio padedami, įkūrė pirmąją legalią lietuvių organizaciją - Lietuvių ir žemaičių labdaringąją draugiją. P. Vileišis rėmė ją lėšomis, buvo aktyvus narys, 1892-1895 m.
Anot Vytauto Kubiliaus, P. Vileišis suprato, kad ekonomika yra lemiamas veiksnys lietuvių visuomeniniam ir kultūriniam judėjimams suteikti tvirtą pagrindą. Tik apsišvietusi ir susipratusi tauta gali pradėti politinę kovą ir gali ją laimėti [3, p. 8]. Siekdamas apšviesti tautiečius, rizikuodamas savo padėtimi ir vardu, P. Vileišis išplėtojo nelegios lietuviškos literatūros leidybą Rytų Prūsijoje ir JAV. 1883-1905 m. išleido apie 100 šviečiamojo turinio knygelių, iš kurių apie 30 parašė pats [1, p. 584-586]. Mokėjo dosnius honorarus studentams lietuviams už šviečiamosios literatūros rengimą. Bendradarbiavo su Mažosios Lietuvos spaustuvininkais: Jurgiu Mikšu, Martynu Jankumi, Otto von Mauderode ir kitais.
1885 m. P. Vileišis vedė Aliną Moščinskaitę (Moszczynska) (1866-1930). 1898 m. P. Vileišis su šeima apsigyveno Vilniuje. 1901-1905 m. P. Vileišis dirbo Vilniaus miesto dūmoje, dalyvavo įvairių draugijų veikloje. Priklausė slaptai „Dvylikos Vilniaus apaštalų“ draugijai, kurios nariai rėmė ir platino draudžiamąją lietuvių spaudą, pasiekė, kad lietuviams būtų perduota Šv. Mikalojaus bažnyčia (P. Vileišio lėšomis ji buvo suremontuota). Priklausė nelegaliai „Daukanto mantos“ draugijai, kuri rėmė lietuvių raštiją ir meną.
1904 m. P. Vileišis įsteigė „Vilniaus žinių“ spaustuvę (veikė iki 1910 m.), o 1905 m. - pirmąjį lietuvišką „Vilniaus žinių“ knygyną (veikė iki 1912 m.). Spaustuvėje lietuvių kalba buvo leidžiamas pirmasis lietuviškas dienraštis Vilniaus žinios (1904-1909 m.), įvairios knygos, periodiniai leidiniai, atvirukai, kiti spaudiniai.
P. Vileišio buvo komiteto Didžiajam Vilniaus seimui rengti narys. 1907 m. balandžio 4 d. kartu su Jonu Basanavičiumi, Povilu Matulioniu, Jonu Vileišiu, Juozu Tumu-Vaižgantu, Antanu Smetona ir Juozu Bagdonavičiumi įsteigė Lietuvių mokslo draugiją. 1907 m. rugpjūtį su Antanu Vileišiu, Povilu Matulioniu ir kitais Vilniuje įsteigė dviklasę lietuvių mokyklą.
Sukauptam kapitalui išsekus, 1908 m. P. Vileišis vėl išvyko uždarbiauti, statė tiltus Samaros gubernijoje, Ukrainoje, Gruzijoje. Rusijoje į valdžią atėjus bolševikams, P. Vileišis neteko uždirbto atlyginimo, 1921 m. Nuo 1922 vasario 2 d. iki birželio 13 d. P. Vileišis ėjo Lietuvos susisiekimo ministro pareigas.
1923 m. Lietuvos universiteto Humanitarinių mokslų fakultetas P. Vileišiui suteikė lietuvių literatūros garbės daktaro laipsnį. 1924 m. Lietuvos technikų ir inžinierių draugija jį išrinko garbės pirmininku. 1926 m. Lietuvos universiteto Technikos fakultetas P. Vileišiui suteikė garbės daktaro inžinieriaus vardą. Seimas 1925 m. P. Vileišis mirė 1926 m. rugpjūčio 12 d. Palangoje. Palaidotas Kauno bazilikos rūsyje, 1935 m. P. Vileišį galime laikyti vienu svarbiausių Lietuvos tautinio atgimimo veikėjų.
Jonas Vileišis: Gyvenimo ir veiklos bruožai
J. Vileišis gimė 1872 m. sausio 3 d. Panevėžio apskrities, Skrebotiškio valsčiaus, Medinių sodžiuje, gausioje laisvų karališkų valstiečių Vincento ir Agotos (Mačėnaitės) Vileišių šeimoje. Medinių sodžius - lietuviška gūžtelė, iš kurios išskrido į padanges keli žymūs Lietuvos sakalai.
Medinių sodžius ir šeima įtvirtino daug išskirtinių vertingų savybių, kurios lydėjo J. Jauniausioji J. Vileišio duktė Rita Agota Vileišytė-Bagdonienė (g. 1920) savo atsiminimuose mena: „Tėvelis mylėjo savo tėviškę ir progai pasitaikius mes ten apsilankydavom. Dažnokai dainuodavo lietuvių liaudies dainas, išmoktas Medinių kaime.
Atėjus metui lankyti mokyklą, Jonas buvo nuvežtas į Tetervinų sodžių pas mamos brolį dėdę Mačėną, kur vaikus mokė daraktorius Gudas, ten išmoko iš maldaknygės skaityti ir rašyti. Pirmą lemtingą žingsnį į tolimesnius mokslus lėmė tvirtas brolio Petro nusistatymas leisti jauniausiąjį brolį į Šiaulių gimnaziją, kurioje besimokydamas J. Vileišis išsiskyrė aktyvia pažangia visuomenine veikla, skaitė draudžiamą spaudą, dalyvavo slaptame būrelyje.
J. Vileišis baigė Šiaulių gimnaziją. Studijuodamas teisę Peterburge pradėjo bendradarbiauti laikraščiuose „Varpas“, „Ūkininkas“. Įsiliejo į varpininkų idėjinę srovę, vedamas Vinco Kudirkos ir tautinių demokratinių idėjų. Viename to meto rašinių J. 1898 m. baigė studijas, bet dar iki 1900 m. 1898-1918 m. gyveno ir dirbo Vilniuje. Su broliais Antanu ir Petru įkūrė slaptą Dvylikos Vilniaus apaštalų draugiją, tapusia lietuvybės židiniu, rėmė slaptą lietuviškų leidinių gabenimą iš Tilžės į Vilnių, slėpė juos Šv.
Jo nuveikti darbai liudija, kad šeimoje jis turėjo karštą tų darbų rėmėją ir artimą bendraautorę - žmoną Oną Kazakauskaitę, stambaus dvarininko dukrą, pasišventusią Lietuvos patriotę, kurią vedė 1902 metais. Atgavus lietuvišką spaudą J.
Su Kaunu susijęs bene ryškiausias ir ilgiausiai trukęs J. Vileišio gyvenimo nepriklausomoje Lietuvoje tarpsnis. 1921 m. spalio 21 d. miesto Taryba išrinko jį Kauno burmistru. Laikinosios sostinės, kaip modernaus europinio miesto, pamatus padėjo būtent burmistras J. Vileišis, šias pareigas ėjęs iki 1931 m. liepos 2 d.
Dukra Rita Vileišytė mena jos ir Tėvo pasivaikščiojimus Ąžuolyne, Mickevičiaus slėnyje, pokalbius Konrado kavinėje apie meilę tėvynei, ištikimybę saviems įsitikinimams, dvasios kilnumą, nuolatinį tobulėjimą, mokslo reikšmę, pagarbą sau pačiai ir kitiems: „Dora, sąžiningumas, meilė mums buvo svarbiau už turtą. Dėl tėvų gero vardo mums atsiverdavo daug durų“, - prisiminimuose rašo R.
2017 m. liepos 6-ąją, minint Karaliaus Mindaugo karūnavimo dieną, prie Kauno centrinio pašto atidengta miesto patrioto burmistro J. Vileišio skulptūra. 2017 m. Vilniuje T. Kosciuškos gatvėje esančiame skvere prie Neries ir Vilnelės santakos, „Trijų kryžių“ ir Senojo arsenalo kaimynystėje iškils paminklas, skirtas didiesiems tautiškumo skatintojams - broliams Vileišiams.
1940 m. įvykiai skaudžiai palietė J. Vileišio šeimą. Nepriklausoma Lietuvos valstybė jo akyse buvo okupuota ir aneksuota. Iš didelės Vileišių šeimos į Sibirą buvo deportuota apie dvidešimt žmonių, du iš jų mirė. Nuo okupacijos labiausiai nukentėjo vyriausioji Jono ir Onos Vileišių duktė Birutė Tursienė, ištremta su dviem mažais vaikais. Alinantys okupacijų padariniai atsiliepė J. Vileišio sveikatai. 1942 m. gegužės 22 d. jį ištiko insultas ir kairės pusės kūno paralyžius. Mirė signataras birželio 1 d. Tauta atsisveikino su signataru Vytauto Didžiojo muziejaus sodelyje prie Nežinomojo kareivio kapo ir uždegto aukuro. Karstas iškeltas ant įrengtos platformos ir apgaubtas tautine vėliava. Iš čia minia išlydėjo savo didvyrį į Vilnių, Šv. Kazimiero bažnyčią.
Šalia koplyčios įtvirtintas granitinis Gediminaičių stulpais puoštas Signataro stulpelis, liudijantis, kad čia palaidotas 1918 m. Nepriklausomybės akto signataras J. J. 1992 m. J. Aničas parengė nedidelės apimties leidinį „Jonas Vileišis, 1872 01 03-1942 06 01: gyvenimo ir veiklos datos“. 1995 m. išleista istoriko Jono Aničo monografija „Jonas Vileišis, 1872-1942: gyvenimo ir veiklos bruožai“. Knygos leidimą parėmė Vileišių šeima ir Pasvalio rajono savivaldybė.
Igno Parčevskio namas Vilniuje
Be Vileišių, Vilniuje yra ir kitų įdomių pastatų, susijusių su to meto istorija ir kultūra. Vienas tokių - Igno Parčevskio namas, pastatytas 1895 m. pagal architekto Apolinaro Mikulskio projektą.
Igno Parčevskio namas Vilniuje
Architektūra ir istorija
Namas išsiskiria puošniu fasadu su neogotikos, neobaroko ir neoklasicizmo elementais. Įvažiavimas karietoms saugomas originaliais kaldinto metalo vartais. Pats namas sudarytas iš dviejų simetriškų pusių.
Viena iš didžiausių šio buto naujovių 19 a. - tualetai, įrengti ne kur nors laiptinėje, o pačiuose butuose, butai išplanuoti su pereinamaisiais kambariais, atsiranda ne tik paradinė, bet ir tarnų laiptinė. Tarnų laiptine anuomet buvo nešiojamos ir anglys tam, kad neužgestų butuose esančios koklinių krosnių ugnys ir šeimininkams būtų šilta. Patys brangiausi butai anuomet - antrame aukšte, o kylant jie šiek tiek pinga.
Per beveik 130 metų šie butai išgyveno daugybę pokyčių - 1946 metais, iškart po Antrojo pasaulinio karo, pirmajame aukšte įsikūrė Valstybinio planavimo komitetas. Viename kambaryje, kuris priklausė šiai įstaigai, sienos išmuštos šilku ir medinėmis panelėmis, 19 a. prabangos nebeliko, bet atsirado sovietinė. Tiesa, pastate yra butų, kurie išlaikė autentiškumą. Antrajame aukšte galima pamatyti reprezentacinę salę su koklinėmis krosnimis, gipso lipdiniais (tiesa, trafaretiniais, o ne rankų darbo), puošniu parketu ir dideliais langais tiesiai į Nerį.
Igno Parčevskio namas Vilniuje
Vileišių giminės indėlis į Lietuvos kultūrą
Vileišių giminė paliko ryškų pėdsaką Lietuvos kultūroje ir istorijoje. Petras Vileišis buvo ne tik inžinierius, bet ir aktyvus visuomenės veikėjas, rėmęs lietuvišką švietimą ir kultūrą. Jonas Vileišis, būdamas Kauno burmistru, prisidėjo prie miesto modernizavimo ir plėtros. Abu broliai buvo svarbūs Lietuvos tautinio atgimimo veikėjai, o jų namai tapo kultūros židiniais, kuriuose lankėsi žymūs to meto intelektualai ir menininkai.
Šių namų istorija ir architektūra liudija apie Lietuvos praeitį ir primena apie svarbius įvykius bei asmenybes, formavusias šalies kultūrą ir identitetą.