Šis klausimas nepaprastai paprastas, bet visiems labai įdomus. Tai yra tokia natūrali žmogaus būsena - būti laimingu arba nelaimingu.
Laimė gi nėra koks nors loginis žaidimas, kur surašome gyvenimo pliusus ir minusus ir tada nusprendžiame, štai, aš esu laimingas rezultatu 85:73 kaip kokiame krepšinyje. Arba nelaimingas 56:78.
Laimės paieškos: ar jos beprasmiškos?
Jeigu žmogus visgi pradeda tuos pliusus ir minusus rašytis, vadinasi jau yra negerai, žmogui trūksta neaišku ko, kad jis tą laimę pajaustų ir jis to kažko ieško. Tarkim, galima prieiti prie išvados, kad pliusai nusveria minusus 85:73 ir teoriškai esi laimingas, bet tos laimės vis tiek nejauti. Laimė nėra tik pergalė arba pralaimėjimas, čia tik du teoriniai kraštutinumai tarp kurių ir vyksta gyvenimas.
Jei jau mėgintume iš tiesų laimės lygi kaip nors įvertinti reikėtų griebtis procentų - šiandien esu laimingas 45%. O šiandien 90%! Gal čia ir yra laimės paslaptis? Mokėti būti laimingu netgi tada kai esi laimingas tik 1%? Ką daryti kad tai sugebėti?
Labai paprasta (nors ir be galo sudėtinga) - nustoti viską vertinti laimės ar malonum skalėse, nustoti dėti pliusus ir minusus, nustoti lyginti save su kitais, koncentruotis į tą 1% kurį turi. Bet ar tuomet neprarasime ryšio su pasauliu? Ar neatrodysime lyg iš mėnulio nukritę keistuoliai su rožiniais akiniais? Būtent - prarasime. Praradę ryšį su realybę pakliūsime į bėdą realybėje, prarasime pusiausvyrą ir nukrisime į balą. Galbūt tada didesnis laimės lygis nei tas 1% taps iš viso nebepasiekiamas.
Tai gal tos laimės paieškos yra beprasmiškos? Jeigu pasiklydai, vadinasi reikia ieškoti. O kaip ieškoti? Kur ieškoti? Ko ieškoti? Savo kelio? Nieko panašaus, mums tik atrodo, kad yra tas kažkoks vienintelis mistinis kelias, kuriuo reikia eiti. Tikra teisybė yra ta, kad mes esame atvirame plote ir kiekvienas žengtas žingsnis yra naujas kelias. Yra tokių labiau pramintų kelių, yra visai nepramintų. Kur jie veda?
Sutinku, kad sunku judėti nežinant savo kelio, baisu žengti nežinant kas laukia toliau. Ne stovėti vietoje ir dairytis - bet daryti, judėti kurs nors tame plyname lauke. Jau žinai, kad nėra jokių kelių, tik atviras laukas. Jau žinai, kad laimės paieškos neveda laimės link. Jau žinai, kad darymas to, kas svarbu Tau veda laimės link. Čia ir bus kelias į laimę - nusistatyti kryptį ir ja judėti. Tinka bet kuri kryptis, svarbu, kad tai būtų Tavo kryptis.
Kadangi rašau apie pozityvumą ir gyvenimo filosofija, atrodo tarsi turėčiau būti kaip koks seminarų pranešėjas besišypsantis plačia šypsena iš plakato, tarsi demonstruojantis - va koks aš laimingas ir tu gali toks būti. Aš negalvoju apie laimę. Gali negalvoti ir Tu. Yra įdomesnių veiklų nei laimės paieškos. Bet, kadangi visi vis klausia, tai galiu pasakyti tiek: nesu 100% laimingas, bet nesiekiu įvertinti kiekt tiksliai ir nesiekiu turėti daugiau - man pakanka. Net jei būčiau tik 1% laimingas gal jau irgi būtų gerai.
Ką daryti, kai jaučiamės nelaimingi?
Kai jaučiamės nelaimingi, mus visus kamuoja absoliučiai vienodos pasekmės: prastai miegame naktį, organizme gali įsivyrauti hormoninis disbalansas, taip pat galime jaustis visiškai išsekę ir išsunkti. Anot jo, tiems, kurie nesijaučia laimingi, gali padėti penki nesudėtingi dalykai.
O laimingas žmogus, priduria jis, ne tik jaučiasi gerai emociškai, bet ir jo sveikata geresnė: „Laimingi žmonės gyvena ilgiau vidutiniškai septyneriais metais. Laimingiems žmonėms tikimybė susirgti širdies ligomis sumažėja 13 proc., o patirti insultą - 9 proc.
„Nereikia lyginti savo karjeros, kelionių, laisvalaikio su kitų žmonių karjera, kelionėmis ar laisvalaikiu“, - pabrėžia A. Be to, priduria jis, norint būti laimingiems, kartais reikia atsiriboti nuo socialinių tinklų.
Nevertinkite kitų neigiamai, ypač garsiai, pataria A. Unikauskas: „Neliekite savo pykčio kalbomis apie kitus. „Turiu tokį patarimą: atsiųskite sau kiekvieną dieną po elektroninį ar paprastą laišką, kuriame bus parašyta, kodėl esate dėkingas (gyvenimui ar konkrečiam asmeniui). Visus laiškus išsaugokite ir perskaitykite tuomet, kai apims liūdnos mintys“, - sako A. Jis sutinka, kad iš pradžių gali būti sudėtinga, bet žodis „ne“ žeidžia tik pirmas sekundes.
„Žmonės jus gerbs už tai, kad sugebate nubrėžti ribas. Mes nesiūlome maištauti, tik kartais pasakyti „ne“, ypač kai jaučiate, kad lipa ant galvos“, - pabrėžia A.
Kaip save suprasti santykiuose?
Su vaikinu draugaujame ilgai. Nuo pradžios buvau labai supratinga, atvira ir atsipalaidavusi santykiuose. Bet pastebiu bėdą, dažną ir kitose porose - su laiku pamirštu save, jį savinuosi kaip savą. Priskiriu jam tam tikrus lūkesčius, o jis visiškai skirtingas nei aš - jų nepateisina, nes elgiasi ir mąsto kitaip ir taip iššaukia mano pyktį. Tai sukontroliuoti dažnai sugebu, tačiau viduje jaučiuosi labai blogai.
Kaip elgtis aš suprantu - duoti jam pakankamą pasirinkimų laisvę, nenurodinėti ir nerodyti jokių nusivylimo ženklų, tačiau klausimas - kaip viduje pačiai suvokti, kad jis yra „kitas”? Skaičiau daug knygų apie evoliucinę psichologiją ir vyrų bei moterų skirtumus, tai skirtumo faktą lyg ir suprantu, bet kaip įveikti tas blogas emocijas, kurios kyla tarsi iš niekur? O galbūt problema kitur? Jis vienas iš tų retų - jo rūpestis, dėmesys su metais neblėsta, nejaučiu meilės trūkumo, todėl gal iš gero gyvenimo ieškau problemų ten, kur jų nėra?
Esu nelaiminga, turėdama nuostabų vyrą šalia, nuolat pikta dėl jo pasirinkimų, kurie skiriasi nuo manųjų, sumišusi.. Galbūt aš per daug valdingas žmogus, nelankstus kitų nuomonei? Anksčiau tokia nebūdavau, tik dabar ir tik su šiuo žmogumi, kurį myliu.
Džiugu, jog daug mąstei apie savo situaciją, matosi, jog labai stengeisi geriau ją suprasti. Perskaičius tavo laišką, pirmiausiai susimąsčiau, jog tavo santykiai intensyviai vystosi ir natūraliai turi įveikti kliūtis, iššūkius, kad pereitų į kitą, jau tvirtesnį etapą. Minėjai, jog su draugu esate jau ilgą laiką. Tavo atveju tiktų pasakymas: viskas taip gerai, kad net nuobodu. Todėl vietoj santykių išjudinimo kabinėdamasi prie draugo vėl pasistenk pati būti aktyvesnė, atrask mėgstamą veiklą, kuri būtų tik tavo, be noro įtraukti draugą. Pagalvok, ar tau būtų smagu su draugu, kuris išpildytų visus tavo lūkesčius, darytų tą patį kaip ir tu, tačiau visad jaustųsi blogai?
Galiausiai gal tavo pykčio ir nepateisinamų lūkesčių draugui kėlimo priežastis yra tavo pačios nepasitenkinimas dabartiniu savo gyvenimu. Todėl tikriausiai kažko naujo neišrasiu parašydama, jog pirmiausiai turėtumei pati “pasikalbėti “ su savo pykčiu: kada jis dažniausiai kyla? Kada ir kokius esi linkusi kelti lūkesčius draugui? El.
Penki patarimai, kaip atrasti džiaugsmą skausmingais laikotarpiais:
- Suprasti, kad tikras džiaugsmas yra įsišaknijęs Dieve.
- Praktikuoti dėkingumą.
- Prisiminti dalykus, už kuriuos esate dėkingas.
- Apžvelgti dieną, stengiantis pamatyti, kur joje buvo Dievas, o kur galbūt Dievo nepastebėjote.
- Prašyti atleidimo už bet kokias padarytas nuodėmes.
Atgauti džiaugsmą galima labai lengvai - reikia tiesiog praktikuoti dėkingumą. Tai galima daryti pasitelkus šv. Ignaco Lojolos išpopuliarintą maldą, vadinamą sąžinės tyrimo malda. Pirmas žingsnis - prisiminti dalykus, už kuriuos esate dėkingas. Tai nebūtinai turi būti pribloškiantys, gyvenimą keičiantys įvykiai, tiesiog prisiminkite paprastus, per dieną nutikusius dalykus: malonų draugo žodį, užbaigtą užduotį, šypseną sūnaus ar dukros veide. Šv. Ignacas mus kviečia skonėtis šiais dalykais, šitaip panyrant į dėkingumą, primenant sau visa, kas jūsų gyvenime yra šviesu. Antra, apžvelkite dieną, stengdamiesi pamatyti, kur joje buvo Dievas, o kur galbūt Dievo nepastebėjote. Dažnai lengviau pamatyti Dievą praeityje, žvelgiant retrospektyviai, negu dabartyje. Ketvirta, prašykite atleidimo už bet kokias padarytas nuodėmes. Sąžinės tyrimas yra Dievo įsisąmoninimo malda, skirta pamatyti, kur Dievas jau veikia kasdieniame jūsų gyvenime. Tačiau mūsų aptarimo tikslais svarbiausias aspektas yra dėkingumas. Dėkingumas mums primena, net ir liūdesio laikotarpiais, mūsų gyvenime esančias Dievo dovanas ir gali vėl sugrąžinti tikėjimu paženklintą džiaugsmą.
Tėvas Barry pastebėjo, kad tiems, kurie nori rasti dvasinį džiaugsmą išgyvendami liūdnus laikus, labai svarbūs prisiminimai. „Dažnai prašau sunkumus patiriančių žmonių kliautis Dievu ir pradėti nuo prisiminimų, − pasakojo jis. − Tamsiu laikotarpiu būname linkę pamiršti džiugų metą. Tad pirma pasistenkite prisiminti ką nors iš džiaugsmingo laikotarpio. Tuomet galbūt imsite suvokti, kad kartais jus apima Dievo ir džiaugsmo troškimas. Tačiau visų pirma reikia, kad būtumėte patyrę kokį nors gilų dvasinį džiaugsmą Dieve prieš liūdesio laikotarpį. Mane iš tikrųjų labai stebina žmonės, kurie yra dėkingi už baisius dalykus − alkoholizmą, depresiją, vėžį. Jie buvo nuklydę, ir šie sunkumai juos sugrąžino pas Dievą. Nenoriu pasakyti, kad Dievas „jiems tai davė“.
Konkrečiau, skonėjimasis tampa populiarus psichologų bendruomenėje. Psichologė Eileen Russell kalbėjo man, atliepdama tėvo Barry’o įžvalgą: „Skonėjimasis ir prisiminimas suteikia priėjimą prie tų jausmų ir galimybę jų pasisemti, kai yra sunku.“ Ji paaiškino, kad praeityje psichologai dažniau rašė apie nerimą, depresiją ir kitas sunkias emocines būsenas. Šiandien daugiau jų rašo apie tokias savybes kaip džiaugsmas ir pagarbi baimė. „Skonėjimasis“, viena iš šv. Ignaco mėgstamų praktikų, yra šių naujų tyrinėjimų dalis.
Pradėkite rinkti laimingų ir juokingų prisiminimų kolekciją. Stenkitės prisiminti laimingų epizodų iš savo vaikystės, linksmų dalykų, atsitikusių namuose ir mokykloje, bendradarbių išdaigas arba juokingus atvejus. Užsiimti tokių branginamų nutikimų sąrašu yra naudinga, tad ir toliau dairykitės smagių potyrių savo sąrašui papildyti. Ieškokite konstruktyvaus ir pozityvaus humoro − ilgainiui pajusite jį teikiant didesnį pasitenkinimą nei neetiškas ar žeminantis humoras. Dažnai grįžkite prie savo sąrašo ir pasimėgaukite prisimindami laimingus laikus. Pasakokite juokingas savo patirtis draugams, − jie panorės daugiau dalytis džiaugsmu su jumis, ir šitaip visiems padaugės juoko. Prajuokindami kitus ir paskatindami juoktis drauge, tampame vieni kitiems artimesni.
Kaip rasti juoko bet kur | Chris Duffy | TED
Aš neturiu humoristo gyslelės. Arba (variantas): tiesiog nesu linksmuolis. Tai dažnai pasitaikantis klausimas, galbūt dažniausias iš man užduodamų. Vis dėlto šis klausimas teisingas. Kai kurie iš mūsų nemokame juokauti. Cituojant Karlą-Josefą Kuschelį, mes dar neišsiugdėme „juokologinio“ požiūrio į gyvenimą. Kai kuriems iš mūsų sunkiai sektųsi papasakoti juokingą istoriją.
Kad jūsų gyvenimas būtų linksmesnis, tikrai neprivalote būti komikas ar komedijų rašytojas. Net jeigu pats nesugebate pasakoti juokų, galite iš jų juoktis. Jei nesugebate su humoru pakomentuoti gyvenimo absurdų ir kvailysčių ar net jų pastebėti, galite vertinti kitų žmonių humoristinį požiūrį. Kitaip tariant, kad pasimėgautumėte gyvenimo humoru, neprivalote pats pajuokauti.
Prisimenate mano draugą Mike’ą, kurio istorija apie „per didelį linksmumą“ prasidėjo knyga? − Visą laiką! − Tad kaip tai padaryti? − Mėgautis kiekvienu kitu žmogumi! − tarė jis. Mano tėvas labai mėgo pasakoti juokus. Jis draugavo su kaimynu, kuris nebuvo didelis juokautojas. Tačiau jis mėgo klausytis ir juoktis iš mano tėvo pasakojimų.
Margaret Silf neseniai man sakė, kad bent kartą per metus jai reikia „juoko dozės“ „Turiu vieną pamišusią draugę, kuri priverčia mane juoktis, − sakė ji. − Panašu, kad tai veikia abipusiškai, todėl kiekvieną vasarą pasistengiame kartu išvykti atostogų „pasikrauti linksmumo“.
Neprivalote pajuokauti viešai ir būti profesionalus humoristas, kad įvertintumėte tai, kas gyvenime absurdiška, nedarnu ir apskritai juokinga. Būkite patenkinti tuo, kad atpažįstate ir vertinate komiškus įvykius patys sau vieni. Ar yra dalykų, kurie pakutena jūsų „juoko kaulelį“? Mėgaukitės jais! Matėte internete kokios nors smagios vaizdo medžiagos, kuri jus juokina? Pažiūrėkite ją vėl!
Taip pat neturite mėgautis juokais dėl to, kad tai juokai. Viena artimiausių mano draugių, Paula, tiesiog nesijuokia iš anekdotų. Kai mes susitikome pirmąsyk, aš pasakojau naują anekdotą, o ji abejingai spoksojo į mane. „Aš nesuprantu juokų“, - tarė. Niekada nebuvau sutikęs nė vieno, kuris „nesuprastų“ juokų. Neseniai išdrįsau apie tai pasikalbėti su Paula. Ji pasakė: „Aš juos per daug analizuoju. Todėl kai pasakoji man anekdotą, aš jį „išardau“, apie jį mąstau, ir jis neatrodo toks juokingas.
Kartais jūsų pačių vargai ar bent jau jūsų reakcija į juos gali priversti jus juoktis. Ar kada nors bandėte sutirštinti savo bėdas? Kaip apsimestinai rimtai mėgsta sakyti vienas mano draugas: „Mano gyvenimas yra košmaras!“ Išsakius savo bėdas garsiai, gali atsiskleisti neretai juokingi polinkio nuolat skųstis aspektai. Juokingus gyvenimo momentus puikiai vaizduoja komikai, situacijų ir kino komedijos.
Tačiau kitas, mažiau žinomas būdas šlifuoti savo humoro jausmą - skaityti juokingas knygas. Humoro jausmas priklauso nuo sugebėjimo pastebėti juokingus dalykus įprastuose. Tačiau net jei niekada netapsite pasaulinio garso komediantu, komiku ar rašytoju humoristu, kuo daugiau laiko praleisite su linksmais žmonėmis, tuo daugiau progų rasite džiugesiui kasdieniame gyvenime.
Trys patarimai, kaip būti džiugiam net džiaugsmo stokojančioje aplinkoje:
- Prisiminkite, kad jūsų aplinka neapibrėžia jūsų.
- Pasistenkite prisiminti tuos dalykus, už kuriuos esate dėkingi.
- Mokykitės juoktis iš gyvenimo su kuo nors kitu.
Pirma, prisiminkite, kad jūsų aplinka neapibrėžia jūsų. Vienas sunkiausių dalykų gyvenant džiaugsmo stokojančioje aplinkoje (namai, darbovietė, religinė bendruomenė) yra tas, kad galite palaipsniui imti manyti, jog (a) neturėtumėte būti džiugus, (b) iš prigimties nesate džiugus, nes patiriate labai mažai džiaugsmo, arba (c) pasaulis yra bedžiaugsmė vieta. Šiose situacijose svarbu sau priminti, kad (a) būti džiugiam yra priimtina, (b) iš tikrųjų jūs patiriate džiaugsmą kitose savo gyvenimo srityse, ir (c) pasaulyje esama džiaugsmo, nors jis gali būti anapus šių namų, darbovietės ar religinės bendruomenės. Tam reikalinga vidinė jėga, panašiai kaip jos reikia būnant tikinčiuoju tarp tų, kurie gali paniekinti jūsų įsitikinimus. Antra, pasistenkite prisiminti tuos dalykus, už kuriuos esate dėkingi. Vienas greičiausių būdų vėl pajusti tikėjimo turintį džiaugsmą yra išmokti dėkingumo.
Jūsų darbo aplinka − apgailėtinas viršininkas ir niurgzlūs bendradarbiai? Galbūt galite prisiminti savo vaikus ir tai, kaip jie priverčia jus juoktis. Arba artėjančias atostogas. Arba pasidžiaugti, kad dar esate gyvas. Trečia, mokykitės juoktis iš gyvenimo su kuo nors kitu. Jei atsidūrėte keblioje situacijoje, jei darbo ar namų aplinka niūri, raskite žmogų, su kuriuo galėtume iš visko lengvai pasijuokti. Nereikia šaipytis, tiesiog pasijuokite kartu iš savo problemų - turėsite šiek tiek poilsio ir bent laikinai jas pamiršite. Jau vien žinojimas, kad turite su kuo žaismingai pasikalbėti, suteikia atgaivos.
„Ar jie turi draugų, galinčių jiems padėti? − paklausė tėvas Barry, kai papasakojau apie keletą žmonių, niekaip nesugebančių išsiveržti iš užburto nesėkmių rato. - Išlikti džiugiam kartais būna labai sunku. Ypač, jei jūsų draugai turi humoro jausmą.
Geras gyvenimas neturi būti lengvas, kaip mus mokė mūsų Švč. Viešpats ir šventieji. Popiežius Jonas Paulius II vėlesniaisiais gyvenimo metais sakydavo: „Popiežius privalo kentėti.“ Kančia ir sumenkimas nėra didžiausias blogis, jie yra normali sudėtinė gyvenimo dalis, ypač senyvame amžiuje. Jų dera tikėtis kaip pilnos žmogiškos egzistencijos dalies.
Ketvirta, būkite raugas. Ar galite jūs būti džiaugsmas? Viename iš savo palyginimų Jėzus palygina Dievo karalystę su trupučiu mielių, kurias moteris įmaišo į tešlą. Reikalingas tik nedidelis jų kiekis, kad tešla pakiltų. Ar galite būti džiaugsmo raugas bedžiaugsmėje situacijoje?