Alfredo Hičkoko (Alfred Hitchcock) pavardę žino net ir tie, kurie nematė jo filmų. Taip pat greičiausiai nėra ir negirdėjusių legendų apie Džeką Skerdiką. Ankstyvojo kino festivalyje „Pirmoji banga“ kino gurmanai galės prisiminti kino grando nebylų filmą „Nuomininkas: Londono paslaptis“ (1927).
Filmo plakatas
Ne fantazijos vaisius, o šokiruojanti tikrovė
Ankstyvą 1888 m. rugpjūčio 31-osios rytą tamsiuose rytų Londono Vaitčepelo rajono lūšnynuose pasmaugiama Merė En Nikols (Mary Ann Nichols). Tų pačių metų rugsėjo 8-osios rytą netoliese randamas kitos jaunos moters kūnas. Rugsėjo 30-ąją miesto gyventojus sukrečia dar dviejų moterų mirtys. Lapkričio 9-ąją nužudoma ir siaubingai subjaurojama dar viena. Visos buvo prostitutės.
Išskyrus penkias šokiruojančias mirtis, šioje istorijoje dėl nieko negali būti tikras. Žudikas taip ir nebuvo rastas. Jo motyvai taip ir liko neaiškūs. Neatskleisti ir nužudytąsias sieję ryšiai. Tiesa, kiekvienas, net artimai nesusipažinęs su byla, puikiai žino anuomet žurnalisto sugalvotą žudiko pseudonimą - Džekas Skerdikas.
Džekas šiuo metu yra tapęs tokia neatskiriama populiariosios kultūros dalimi, jog kartais net sunku suvokti, kad jis buvo tikras žmogus. Jo mitą palaiko žmogžudystes it rūkas gaubianti paslaptis. Britų vyriausybė iki šiol neatskleidžia visų bylos dokumentų, o pačių nusikaltimų ritualinis brutalumas bei žudiko policijai siųsti laiškai (tarp jų - žymusis „Iš pragaro“, prie kurio buvo pridėta pusė žmogaus inksto) nenustoja audrinti žmonių vaizduotės. Per 130 metų daug seklių, konspirologų ir rašytojų teigė išsprendę šią bylą. Visi galiausiai pripažino klydę.
Džeko Skerdiko nusikaltimų žemėlapis (1888 m.)
Per gandus - į populiariąją kultūrą
Viena ankstyviausių teorijų priklauso menininkui Walteriui Sickertui, padariusiam didelę įtaką XX a. britų avangardui. Jis buvo įsitikinęs, kad jo kambarys Šiaurės vakarų Londone anksčiau priklausė Džekui (ir net nutapė to kambario paveikslą). Apie tai jam esą papasakojo namo šeimininkė. XIX a. paskutiniuoju dešimtmečiu Sickertas itin mėgo pasakoti šią istoriją, papildydamas ją namo gyventojų prisimenamomis ir išgalvotomis detalėmis.
Tarp išgirdusiųjų šią istoriją buvo rašytoja Marie Belloc Lowndes. Jai pasakojimas padarė tokį stiprų įspūdį, kad ji juo parėmė savo romaną „Nuomininkas“ („The Lodger“, 1913). Jame buto šeimininkė nusikankina iki išsekimo įtarinėdama savo jauną nuomininką, kol miestą terorizuoja Keršytoju pasivadinęs žudikas. Originalus žudiko vardas pakeistas, kaip ir kelios smulkios detalės, tačiau romane puikiai matyti visi kertiniai W.Sickerto istorijos elementai. Taip Džekas įžengė į literatūrą.
Marie Belloc Lowndes
Tais laikais pranešimai apie serijines žmogžudystes nuolat mirgėdavo spaudoje. George’as Orwellas 1850-1925 m. periodą kadaise pavadino „mūsų didžiuoju žmogžudysčių periodu“, o visą Europą šiurpinę žiaurumai (savąjį Skerdiką turėjo, pavyzdžiui, ir vokiečiai) buvo ypač populiarūs tarp skaitytojų. Ne atsitiktinai prieš pat pirmąją Skerdikui priskiriamą žmogžudystę pasirodė ir Roberto Louis Stevensono apysaka „Nepaprasta daktaro Džekilo ir misterio Haido istorija“.
1915-aisiais, matydama neblėstančią paklausą istorijoms apie žmogžudystes, Belloc Lowndes adaptavo savo romaną teatro scenai, o šis spektaklis labai patiko tuo metu Londone gyvenusiam jaunam režisieriui Alfredui Hitchcockui. Skerdiko pasirodymas kino ekrane tebuvo laiko klausimas. 1927 m. Šv. Valentino dieną ekranus išvydo filmas „Nuomininkas: Londono paslaptis“.
Pirmasis „hičkokiškas“ filmas
A.Hitchcocko filmas įnešė į romaną kelias svarbias korekcijas. Antai, M.B.Lowndes žudikas, nors renkasi aukomis moteris, daro tai gana padrikai. O Hitchcocko Keršytojas turi labai aiškias preferencijas: jo grobis - visada blondinės. Be to, jis visada žudo antradieniais - tai leidžia žiūrovui numatyti ne tik auką, bet ir kito nusikaltimo laiką, tokiu būdu tampant tarsi žudiko bendrininku.
Žiūrovo ir žudiko bendrininkavimas nėra tiesiog atsitiktinis palyginimas, bet svarbus autorinis sprendimas: jau po pirmos žmogžudystės Hitchcockas rodo būsimo pasirodymo skelbimą „Šiandien - auksinės garbanos!“, taip tiesiogiai siedamas žiūrovų skonį su serijinio žudiko pomėgiais.
„Nuomininkas“ nebuvo Hitchcocko režisūrinis debiutas. Tačiau vėliau jis nuolat pabrėždavo, kad būtent tai yra jo pirmas tikras filmas. Būtent „Nuomininke“ pirmąkart atsiranda motyvai, vėliau tapę privalomais visiems Hitchcocko filmams: nevykęs policijos pareigūnas, šviesiaplaukė, net paties režisieriaus pasirodymas kadre.
Visgi, kad režisierius vėl grįžtų prie žudikų maniakų temos, turėjo praeiti 33 metai.
Alfredas Hitchcockas
1939-ais Davido O.Selznicko kvietimu A.Hitchcockas atvyko į Holivudą. Kol prodiuseris rengė jam projektą, Hitchcockas ir jo žmona Alma turėjo šiek tiek laiko priprasti prie Los Andželo.
Mieste tuo metu gyveno kiek daugiau nei 1,5 mln. gyventojų, o oro tarša, Didžiojoje Britanijoje vadinama smogu, pietų Kalifornijoje dar nebuvo atsiradusi. Po dvidešimties metų viskas pasikeitė. Gyventojų skaičius pasiekė 2,5 milijono, nesiliaujanti miesto plėtra išnaikino paskutines apelsinmedžių giraites, palikdama tik automobilius ir smogą. Miestas tapo priešiškas ir agresyvus, ir kino žiūrovai pasikeitė atitinkamai.
Gerokai pakito ir paties režisieriaus gyvenimas. 1959-aisiais, būdamas 60-ies, jis tapo didesnę įžymybę, nei kažkada legendinis režisierius Cecilis B.DeMille'is. DeMille’is 1935-ais pradėjo kurti radijo spektaklius ir tapo žinomas bene kiekvienam šalies gyventojui.
Hitchcockas 1955-ais pritaikė šią idėją televizijai, pradėjęs prodiusuoti įtemptas istorijas laidai „Alfredas Hitchcockas pristato“ (Alfred Hitchcock Presents). Kiekvieną laidos epizodą pradėdamas juodojo humoro sklidinu monologu, Hitchcockas pasiekė, kad jo pavardė ir prekės ženklas taptų daugumos amerikiečių kasdienybės dalimi.
Jis turėjo savo knygų seriją, savo televizijos kompaniją, savo kino kompaniją „Paramount“ studijoje ir buvo ką tik baigęs kurti 3,3 mln. dolerių kainavusį filmą „Į šiaurę per šiaurės vakarus“ (North by Northwest) studijai „MGM“. Dabar jis dairėsi naujo projekto, kuris ne tik atspindėtų tuometinę kultūrą, bet ir galėtų padaryti jai įtaką.
Filmo "Į šiaurę per šiaurės vakarus" plakatas
100 YEARS OF HORROR #8: The Lodger (1927)
tags: #nuomininkas #londono #paslaptis #1927