Nuosavybės teisė - tai konkretaus fizinio ar juridinio asmens (įskaitant valstybę ir savivaldybes) subjektinė teisė valdyti turtą, juo naudotis ir disponuoti savo nuožiūra nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių ir interesų.
Lietuvoje nuosavybės teisinius santykius reguliuoja Civilinis kodeksas (2000, įsigaliojo 2001), kiti įstatymai, tarpvalstybinės ir nuosavybės teisės subjektų sudarytos sutartys.
Nuosavybės teisės subjektai yra fiziniai ir juridiniai asmenys (įskaitant valstybę ir savivaldybes). Visi kiti civilinės teisės subjektai yra sukurti žmogaus remiantis viešosios ir privatinės (civilinės) teisės normomis, kurie gali būti pripažinti juridiniais asmenimis arba tokiais nelaikomi. Pavyzdžiui, 2.45 straipsnis. Juridiniai asmenys skirstomi į ribotos ir neribotos civilinės atsakomybės asmenis. Jeigu prievolėms įvykdyti neužtenka neribotos civilinės atsakomybės juridinio asmens turto, už jo prievoles atsako juridinio asmens dalyvis. Tai apima ir konstitucines nuosavybės apsaugos garantijas.
Nuosavybės teisės objektai gali būti žemė, jos gelmės, vandenys, miškai ir kita augalija, gyvūnija, pastatai, statiniai, įrenginiai, transporto priemonės, namų apyvokos daiktai, pinigai, vertybiniai popieriai, kompiuterinės programos ir kitas materialus ar nematerialus turtas.
Savininko teisės į turtą, kuris yra jo nuosavybė, nepriklauso nuo kitų asmenų valios, jas gali riboti tik teisės normos ar paties savininko sprendimai (pavyzdžiui, turtą parduoti, paskolinti, išnuomoti, įkeisti, sunaikinti). Savininkas turi teisę leisti ar drausti kitiems asmenims naudotis savo turtu, išreikalauti prarastą turtą iš svetimo neteisėto valdymo, o įstatymų nustatytais atvejais - ir iš sąžiningo įgijėjo, jeigu šis įgijo turtą iš trečiojo asmens, kuris neturėjo teisės jo perleisti nuosavybėn. Be savininko leidimo niekas neturi teisės turtą gadinti, teršti, ardyti, kitaip bloginti jo naudingąsias savybes.
Tačiau kilus abejonėms dėl nuosavybės teisės apribojimo, visais atvejais laikoma, kad nuosavybės teisė neapribota (4.39 straipsnis).
Lietuvos teismų sistema
Nuosavybės Teisės Atsiradimo Pagrindai
Nuosavybės teisė atsiranda pagal sandorius (pirkimo ir pardavimo, išperkamosios nuomos, mainų, dovanojimo ir kitus), ją paveldėjus, pagaminus naują daiktą iš savo ar niekieno medžiagų, pasisavinus daikto vaisius ir pajamas, bešeimininkį daiktą, radinį, lobį, laukinius gyvūnus, laukines ir namines bites, bepriežiūrius ir priklydusius naminius gyvūnus, valstybei atlygintinai paėmus visuomenės poreikiams, konfiskavus ar kitu būdu už teisės pažeidimus perėmus privatų turtą, pagal įgyjamąją senatį (kai asmuo, kuris nėra daikto savininkas, jį sąžiningai įgijo ir nepertraukiamai valdė per įstatymų nustatytą įgyjamosios senaties terminą ir per tą laiką tikrasis savininkas nepareiškė pretenzijų į daiktą) ir kitais įstatymų numatytais atvejais.
Įgyjant nuosavybės teisę pagal išvestinius būdus įvyksta teisės perėmimas, o pagal pirminius - ne. Pagal pirminius įgijimo būdus įgijusiam nuosavybės teisę jokie šios teisės apsunkinimai negali būti nustatyti.
Svarbūs Civilinio Kodekso straipsniai:
- 4.10 straipsnis: Preziumuojama, kad pastatas, statinys, įrenginys ar kitokis konstrukcijos savininkas (valdytojas) yra asmuo, viešame registre nurodytas kaip jo savininkas (valdytojas).
- 4.55 straipsnis: Asmuo, pagaminęs naują daiktą iš svetimos medžiagos, tampa daikto savininku, jeigu darbo vertė yra didesnė už medžiagos vertę ir jeigu, be to, šis asmuo nežinojo ir neturėjo žinoti, kad medžiaga priklauso kitam.
- 4.58 straipsnis: Bešeimininkis daiktas nuosavybėn gali būti perduotas tik valstybei arba savivaldybėms teismo sprendimu, priimtu pagal finansų, kontrolės arba savivaldybės institucijos pareiškimą.
- 4.62 straipsnis: Radęs pamestą daiktą asmuo privalo grąžinti jį pametusiajam, jeigu jis yra žinomas. Jeigu per tą laiką paaiškėja daiktą pametęs asmuo, daiktas jam grąžinamas, bet prieš tai jis turi atlyginti daikto išlaikymo ir kitas su radiniu susijusias išlaidas. Jeigu pametęs daiktą asmuo per nurodytą laiką nepaaiškėja, daiktas neatlygintinai pereina radusiojo nuosavybėn su sąlyga, kad šis sutinka atlyginti daikto išlaikymo ir kitas su radiniu susijusias išlaidas, jei radinį saugojo ne jis.
- 4.65 straipsnis: Svetimoje žemėje ar kitame svetimame daikte ieškoti lobio draudžiama.
- 4.100 straipsnis: Nuosavybės teisė į visuomenės poreikiams paimamą kilnojamąjį daiktą (turtą) valstybei pereina nuo atsiskaitymo su daikto (turto) savininku momento.
Valdymas ir Nuosavybė
Psichologiškai visiems geriau suprantama nuosavybė per valdymą. Todėl teorijoje ir praktikoje vartojamas valdymo titulo terminas daiktinės teisės esmei apibūdinti. Pavyzdžiui, sakoma valdo kaip savininkas, nuomininkas, saugotojas ir pan. XX amžiaus pirmojoje pusėje susiformavo koncepcija, kuri valdymo nelaiko pagrindine savininko teise, todėl jam ir nėra svarbu valdymo titulas. Svarbiau kas turi teisę gauti naudą (naudoti). Vadinasi, naudos gavimas kaip ir valdymas pagal tradicinę doktriną, turi teisinį titulą.
Nuoma ir Nuosavybės Teisės
Romėnų-germanų analizėse pastebima tendencija suskaidyti nuosavybės teisės turinį arba kitaip sakant nuosavybės teisę riboti, suteikiant į tą patį daiktą daiktines teises nuomininkui (nuomos sutartis nepasibaigia pasikeitus savininkui, nuomininko teisė atnaujinti nuomos sutartį). Pavyzdžiui, Prancūzijoje, nuomininko teisės į nusinuomotą daiktą (turtą), įgytos pagal nuomos sutartį, naudojamos komercijoje, o tokios teisės vadinamos komercine (prekybine) nuosavybe. Todėl daroma išvada, kad civilinės teisės doktrina ir įstatymų leidėjai atsisako nuo nuosavybės teisės nedalumo ir savininko absoliutaus viešpatavimo daiktui principo. Šios iš nuomos sutarties, gali būti civilinės apyvartos ir įkeitimo dalyku.
Kai nuomininkas - fizinis asmuo, išsinuomavęs nekilnojamąjį daiktą, miršta, jo teisės ir pareigos pereina įpėdiniams, jeigu įstatymai ar nuomos sutartis nenustato ko kita (4.253 straipsnis). Nuomininkas turi teisę perleisti savo teises ir pareigas, atsiradusias iš nuomos sutarties, įkeisti nuomos teisę ar perduoti ją kaip turtinį įnašą ar kitaip ją suvaržyti tik gavęs išankstinį rašytinį nuomotojo sutikimą, jeigu ko kita nenustato nuomos sutartis (6.494 straipsnis).
Nekilnojamojo turto kainų pokyčiai Lietuvoje
Kiti svarbūs aspektai
- Įstatymas gali nustatyti privalomą tam tikrų sandorių teisinę registraciją. Šalims teisės ir pareigos tokiais atvejais atsiranda ne nuo sandorio įregistravimo, o nuo to momento, kuris yra nustatytas įstatyme ar šalių susitarimu, išskyrus atvejus, kai šis kodeksas nustato, kad šalių teisės ir pareigos atsiranda tik nuo sandorio įregistravimo (1.75 straipsnis).
- Nuosavybės teisė į nekilnojamąjį daiktą pirkėjui pereina nuo daikto perdavimo. Šis faktas turi būti įformintas šio kodekso 6.398 straipsnio nustatyta tvarka. Jeigu viena šalis vengia įregistruoti nuosavybės teisės perėjimo faktą, tai kitos šalies prašymu teismas gali priimti sprendimą dėl sutarties įregistravimo. Šiuo atveju sutartis registruojama teismo sprendimo pagrindu. Šalis, nepagrįstai vengusi įregistruoti nuosavybės teisės perėjimą, turi atlyginti kitai šaliai dėl to patirtus nuostolius (4.100 straipsnis).
tags: #nuosavybes #teises #turinys