Panevėžys, turtingas kultūros tradicijų miestas, pasižymi įvairialype architektūra ir istorija, kuri atsispindi jo pastatuose ir urbanistinėje struktūroje. Nuo tarpukario modernizmo iki sovietmečio pertvarkymų, miestas patyrė daug transformacijų, kurios formavo jo dabartinį veidą.
Panevėžio miesto panorama.
Tarpukario Panevėžys: Modernėjimo Pradžia
XX a. pradžios miestas negalėjo klestėti be stabilaus elektros tiekimo. Pasitelkus elektrą vis ryškiau apšviečiamos gatvės, sužibo vitrinos, o didžiosiose - ir neoninės reklamos.
Ketvirtajame dešimtmetyje pradėta ir užmiesčio kelių grindimo programa: „1933-1934 m. padarytas grindinys Panevėžio-Berčiūnų vieškelyje (5,4 km.), 1935 m. išgrįstas kelias į Velžį, Ukmergės link (3,6 km.)“.
Pažangūs panevėžiečiai tiesė ir šaligatvius. Daugumoje miestų už šaligatvio tvarkymą buvo atsakingi prie gatvės stovinčių namų savininkai, o Panevėžyje jau 1932 m. šaligatvių grindimo procesą perėmė savivaldybė.
Nepaisant gerėjančios gatvių kokybės, nuo 1930 m. pagal Kauno pavyzdį diegtas autobusų transportas Panevėžyje kelią skynėsi sunkiai. Šiam procesui ypač stipriai priešinosi tradiciniais arklių traukiamais fajetonais keleivius transportavę vežikai.
Kitas nemažai pastangų pareikalavęs ir ne visai sėkmingas miesto modernizacijos projektas - turgaus iškėlimas iš Laisvės aikštės. Nors aikštė sutvarkyta, 1930 m. čia buvo pasodinti ir du ąžuoliukai: Vytautui Didžiajam pagerbti ir Lenkijos okupuotam Vilniui priminti, o vėliau net ir elektrinis laikrodis pastatytas, senieji įpročiai, nepastačius naujos prekybos halės, taip greitai nesikeitė.
Antanas Gargasas: Architektūrinis Palikimas
Statybos inžinierius Antanas Gargasas beveik dešimtmetį įvairiapusiškai rūpinosi Panevėžio statybomis ir tvarkymu, būtent mūsų mieste sutelktas svarbiausias jo architektūrinis palikimas. Evaldo Vilkončiaus teigimu, savo laikmečiui Antanas Gargasas buvo vienas moderniausiai kuriančių miesto inžinierių. „Net spaudoje rašyta, kad jis siekia iš „Panevėžio Paryžių padaryti“, - sako architektūrologas.
1931 metais laikraštyje „Diena“ apie naujausią Panevėžio architektūrą rašyta štai kas: „Šis savarankiškas miestas statybos atžvilgiu griežtai nusistatęs prieš Kauną. Kaunas per kelis metus baigia išaugti į moderniškos statybos ir moderninio stiliaus miestą, tuo tarpu Panevėžys, matyt, nekenčia tų vadinamųjų „kubinių būdų“.
Vienas ankstyvų A. Gargaso projektuotų pastatų buvo 1932 metais Respublikos gatvėje pradėtas statyti Žydų liaudies banko pastatas (Respublikos g. 6). Tai vienas pirmųjų jo reikšmingų pastatų, kur galima atpažinti tam tikrus modernistinės architektūros bruožus: paprasta, švari išorės kompozicija be ankstesniems stiliams būdingų dekoro elementų. Atsirado ir svarbus elementas - iki tol Panevėžio architektūrai nebūdingi kampiniai lenkti langai.
Reikšmingi ir kiti pastatai. A. Gargasas Panevėžyje suprojektavo net keturias pradines mokyklas. Viena pirmųjų buvo medinė keturių klasių pradinė mokykla Nevėžio gatvėje (Nevėžio g. 38). Šis pastatas dabar rekonstruotas, bet išlikęs ganėtinai originalus. Tais laikais pastato išvaizda Panevėžiui buvo naujoviška: klasių langai projektuoti platūs - siekiant geresnio apšvietimo, grupuoti juostomis.
Antano Gargaso projektuota pradinė mokykla Ukmergės gatvėje.
Kitas pradinės mokyklos pastatas tebestovi Ukmergės gatvėje (Ukmergės g. 34) - dviejų aukštų mūras. Kita išlikusi A. Gargaso projektuota pradinė mokykla - dabartinė 5-oji gimnazija (Danutės g. 12). Paskutinėje A. Gargaso projektuotoje ugdymo įstaigoje dabar veikia R. Sargūno sporto gimnazija (Liepų al. 2). Nors visos išvardytos mokyklos skirtingų dydžių, joms būdingi bendri A. Gargaso kūrybiniai bruožai: juostomis jungti langai, paprasti tūriai, minimalistiniai fasadai… Svarbus akcentas - pastatuose siekta pritaikyti ir funkcinį zonavimą. Tai yra patalpas skaidyti į zonas.
A. Gargasas projektavo ir kampinį Laisvės aikštės pastatą, kur daug metų veikia vaistinė. Ten buvo suprojektuotas Panevėžio ūkininkų smulkaus kredito bankas su parduotuvėmis pirmame aukšte. Šis pastatas - vienas reikšmingesnių A. Gargaso darbų.
Kai pradėjo dirbti Panevėžyje, jis buvo neseniai baigęs studijas Belgijoje. Tuo metu A. Gargasas buvo laikomas vienu moderniausiai kuriančių Panevėžio miesto inžinierių. Mieste jis suprojektavo labai daug pastatų. Kiek man pavyko sužinoti, 1932-1934 metais A. Gargasas gavo apie 40 užsakymų. Tai gana daug, palyginti su to meto statybomis.
Sovietmečio Pertvarkymai Ir Naujo Centro Kūrimas
1961 m. parengtame Panevėžio miesto generaliniame plane buvo numatyta rekonstruoti miesto centrinę dalį. Laikantis detaliojo plano projekto, neatpažįstamai keistas Panevėžio miesto centras. Sudarkytas dar XIX-XX a.
Siekiant išspręsti transporto problemą miesto centre, planuota pakeisti Respublikos gatvės trasą. Naujoji gatvė turėjo driektis tiesiai nuo Balčikonio vidurinės mokyklos bei kitoje gatvės pusėje buvusio Lietuvos komunistų partijos Panevėžio miesto komiteto iki pat Klaipėdos gatvės ties dabartine Panevėžio Švč. Trejybės bažnyčia.
Kaip tuomet pastebėjo architektas V. Praškevičius, dirbęs prie miesto centro rekonstrukcijos plano, - naujoji gatvė buvo suprojektuota taip, kad jos ašyje, išėjus iš Komunistų partijos miesto komiteto, nuo pat durų matytųsi Katedros bokštas.
XX a. 9 deš. antrojoje pusėje miesto centre toliau vyko naujos gatvės tiesimo paruošiamieji darbai: griauti namai Respublikos, Birutės gatvėse, kirsti medžiai. 1988 m. gatvės tiesimo darbams įpusėjus ir pasiekus tuometinę R. Čarno gatvę, iškilo grėsmė garsios lietuvių bajorų Moigių giminės originalios architektūros dar XIX a. pab. statytų raudonų plytų pastatų kompleksui. Į vieną iš šių pastatų neseniai buvo persikėlęs Panevėžio kraštotyros muziejus.
Tuo metu visoje Lietuvoje kilusio tautinio atgimimo sąjūdžio bangos išjudinti bei padrąsinti miesto gyventojai susitelkė, kad išsaugotų istorinę miesto dalį nuo tolesnio niokojimo. Kreipimasis į tuometinę miesto valdžią - Vykdomojo komiteto pirmininką bei Komunistų partijos vadovą buvo priimtas miesto kultūros ir meno darbuotojų susirinkime, įvykusiame 1989 m. gegužės 17 d. Dramos teatre.
Lietuvos statybos ir architektūros mokslinio tyrimo instituto urbanistikos sektoriaus vedėjas A. Miškinis teigė, kad realizuojant miesto generalinį planą bei centro detalaus plano projektą buvo sujaukta Panevėžio centrinė dalis, ji tapo nelogiška ir sudėtinga. Atsivėrė tradiciniam centro vaizdui nebūdingos erdvės, suardytas būdingas perimetrinis užstatymo pobūdis, neapgalvotai nugriauti savitos architektūros mūriniai ir mediniai pastatai.
Panevėžio Teatrai: Kultūros Židiniai
Panevėžys, miestas turtingas kultūros tradicijų, gali didžiuotis savo teatrais, kurie atlieka svarbų vaidmenį miesto gyvenime. Šiame straipsnyje panagrinėsime Panevėžio dramos teatro ir muzikinio teatro istoriją, architektūrą bei jų indėlį į miesto kultūrą.
Panevėžio Dramos Teatras
1941 metais pernai sukurtam Panevėžio dramos teatrui buvo paskirti Stanislovo Montvilos teatro rūmai, adresu Laisvės a.. Tai buvusios mielių ir spirito fabriko dirbtuvės, dar XX a. pradžioje perstatytos, įrengiant jose teatro salę. Šios patalpos buvo menkos ir ankštos, vis norėta jas rekonstruoti, tačiau nesėkmingai. Po Antrojo pasaulinio karo pradėta planuoti naujų teatro rūmų statyba.
Naujų dramos teatro rūmų statyba vyko 1967 m. Panevėžio dramos teatro pastatas yra vertinamas kaip ryškus modernizmo architektūros pavyzdys: griežtų, asketiškų formų, neturintis simetrijos, fasaduose panaudotos horizontalios ištisinės stiklo juostos, apdaila santūri monochrominė - pilkos granitinio tinko spalvos.
Panevėžio dramos teatras.
Panevėžio dramos teatro pastato funkcinė stiprybė yra ta, kad jis buvo projektuojamas tikslingai dramos teatro veiklai (nepaisant to, kad teko prisidengti Kultūros rūmų statybos tikslu). Kartu su projektavimu prasidėjo ir režisieriaus Juozo Miltinio glaudus bendradarbiavimas su architektu Algimantu Mikėnu.
Dabartinį Panevėžio dramos teatro pastatą sudaro dvi dalys: pagrindinis pastatas ir po kelių metų pastatytas priestatas gamybinėms bei pagalbinėms patalpoms. Tačiau galima manyti, kad abiejų dalių projektavimas vyko nuosekliai, kaip nepertraukiamas procesas.
Visgi ypač solidus buvo ir tebėra Didžiosios salės interjeras. Svarbu paminėti, kad medžiagiškumui ir koloritui ypač daug dėmesio skyrė pats J. Miltinis. Jis norėjo, kad sienų apdailos lentelių spalva būtų kaip 20 metų vandenyje išmirkusio ąžuolo - galiausiai tai buvo įgyvendinta; o šios dailylentės tebėra autentiškos ir šiandien.
2018 metais, kai Juozo Miltinio dramos teatro didžioji scena buvo uždaryta rekonstrukcijai, dekoracijų cecho patalpoje buvo įkurta „Miltinio laboratorija“. Tai dar viena - trečioji - teatro salė, skirta spektakliams rodyti. Šios salės atsiradimas nebuvo planuotas ir tik leido teatrui nesustabdyti savo veiklos atliekant didžiosios scenos rekonstrukciją.
Neatskiriama kiekvieno teatro socialinio proceso dalis - kavinė. Anksčiau Panevėžio dramos teatro kavinėje ilgus metus dirbo bufetininkė Bronė Končiuvienė, kuri virė kavą dar ir senojo teatro bufete. Kaip pasakoja teatro žmonės, tai viena pirmųjų vietų mieste, kur atsirado kava, o svarbiausia - tikra kava.
Garsieji režisieriaus J. Miltinio spektakliai didelio susidomėjimo sulaukė dar pokariu. Panevėžio dramos teatras tapo žinomas ne tik Lietuvoje, bet ir toli už jos ribų. Matyt, žinomumo ir didelio teatro lankomumo atoslūgio nesitikėta, nes tik pradėjus Panevėžio dramos teatro naujųjų rūmų statybą, jau kitąmet pasirodė ir naujo Panevėžio viešbučio projekto eskizas.
Panevėžio Muzikinis Teatras
Panevėžio muzikinis teatras įsikūręs Nepriklausomybės aikštėje Panevėžyje. Muzikinis teatras - puiki vieta laisvalaikiui praleisti. Įdomus renginiai, operetės, spektakliai, koncertai.
Panevėžio muzikinis teatras.
Šmaikštaus žodžio meistras, žmogus-šventė, vaikščiojanti gyvenimiškų anekdotų skrynia, charizmatiškasis Gintaras Mikalauskas sulaukė... Na taip, 65. Jau svari gyvenimo atkarpa. Jau daug kas sako - klok savo spalvingas istorijas į knygą.
Energija ir pozityvumu scenoje spinduliuojantis dainininkas Egidijus Sipavičius artėjantį rudenį klausytojams ruošia net dvi dovanas. Spalio 16 d.
Slapukų naudojimas. Mūsų svetainė naudoja slapukus (angl. cookies). Kad veiktų užklausos forma, naudojame sistemą „Google ReCaptcha“, kuri padeda ats...
Urbanistinės Vizijos Ir Dabarties Iššūkiai
Po centristo Valdemaro Jakšto miesto mero kėdę atgavus konservatoriui Vitui Matuzui, numatomi vėl nauji pokyčiai vienoje brangiausių Panevėžio žemių - Savanorių aikštėje. Miesto Savivaldybės interneto puslapyje kol kas dar puikuojasi žinomo architekto Valdo Klimavičiaus architektūros firmos parengtas projektas "Miesto centro vizija".
Vizijoje ypatingas dėmesys skiriamas miesto centrinės dalies - Autobusų stoties - kvartalo užstatymo ir tvarkymo koncepcijai. Jos tikslas - išanalizuoti situaciją po galimo Autobusų stoties iškėlimo iš Savanorių aikštės. Vizijoje numatyta išsaugoti esamus pastatus ir juos pritaikyti šiuolaikiškai.
Tarybos pirmininkas-meras Vitas Matuzas pokalbį su mūsų dienraščiu pradėjo akcentuodamas miesto plėtros strateginio plano reikšmę. V.Matuzas išsakė pastabą, kuri, jo nuomone, yra labai svarbi: "Sudarytame strateginiame plane vykdytojais nurodyti tik Savivaldybės administracijos atskiri skyriai. Labai būtų gerai, kad tarp vykdytojų atsirastų verslo atstovai.
Apie miesto centrą meras sakė, kad jis turi būti patogus ir tinkamas visiems. Tačiau jis mato kitą problemą: kiek realiai V.Klimavičiaus pateikta vizija šiuo metu yra tinkama galimiems investuotojams. Meras potvarkiu patvirtino miesto plėtros komisiją, kuri sudaryta iš ir verslininkų ir architektų. Pastarieji turėtų bendromis jėgomis parengti ekonominį architektūrinį išteklių planą.
Architektas V.Klimavičius apie savo jau sukurtą miesto centro vizijos projektą sakė: "Tai bandymas patraukliai pateikti būsimam investuotojui miesto centrą". Anot architekto, būtina pateikti patrauklią vietos viziją.
Pasak R.Paužos, net ir Autobusų stoties likimas gali lemti greitesnį projekto įgyvendinimą. Jau dabar Savivaldybės koridoriuose sklando keli variantai, kur būtų galima iškelti Autobusų stotį.
Panevėžio Kraštotyros Muziejus: Istorijos Saugotojas
Panevėžio kraštotyros muziejaus Dokumentų rinkinio pasididžiavimas - Upytės pavieto teismo archyvo dokumentų kolekcija, datuojama XVI-XVIII a. Daugiausia jų yra iš XVIII a. Įdomių žinių apie lietuviškas pavardžių formas suteikia kaimų valdų inventorių sąrašai. Apie 90 proc. Dokumentai rašyti lapuose su vandens ženklais, juose išlikę senieji antspaudai.
Tačiau išliko įdomių ir informatyvių Panevėžio gimtajam kraštui tirti draugijos protokolų, ataskaitų, Lankytojų registracijos knygelių, muziejaus Statuto pavyzdžių, lankytojų nuolatinio bilieto egzempliorius, žymaus muziejininko Pauliaus Galaunės ranka rašytas laiškas, kuriame patvirtinama muziejaus įkūrimo data - 1925 m.
Kita svarbi dokumentų grupė - XIX-XX a. Įspūdingo dydžio ir svorio planas, paslėptas metalu kaustytame lagamine, išsaugotas per sovietmetį.
Tarp saugomų bažnytinių dokumentų yra ir Panevėžio vyskupijos kurijos bylų: 1926-1943 m. parapijų klebonų ataskaitos, 1904-1929 m. dokumentai apie Panevėžio katedros statybą, dokumentai apie dvasininkus (kun. A. Lipniūnas), XX a.
Panevėžio miesto istorija ir užstatymas yra sudėtingas ir daugiasluoksnis procesas, kuris formavo miesto identitetą. Nuo tarpukario modernizmo iki sovietmečio pertvarkymų ir dabartinių urbanistinių vizijų, miestas nuolat keičiasi ir ieško savo vietos istorijos kontekste. Kultūros įstaigos, tokios kaip teatrai ir muziejus, atlieka svarbų vaidmenį išsaugant ir puoselėjant miesto paveldą, o urbanistiniai projektai siekia sukurti patogią ir modernią aplinką gyventojams.
tags: #panevezio #miesto #uzstatymas