Papiškių kaimas - tai vietovė, turinti gilias istorines šaknis, siekiančias Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikus. Šiandien tai - jaukus kampelis su sodininkų bendrija „Vokė“, tačiau jo praeitis kupina dramatiškų įvykių, susijusių su Lietuvos partizaniniu judėjimu.
Kaimo Istorija
Rašytiniuose šaltiniuose Papiškių kaimas minimas jau 1641 m. Šalia kaimo telkšo to paties pavadinimo 187 ha ežeras, iš kurio išteka Vokės upė, besidriekianti 35,8 km. Dar anksčiau, 1397 m., kunigaikštis Vytautas apgyvendino Keturiasdešimt Totorių kaime grupę totorių, paimtų į nelaisvę mūšiuose prie Juodosios jūros.
Už ištikimybę Lietuvos didiesiems kunigaikščiams, totoriai buvo apdovanoti privilegijomis ir žemės valdomis. Jie atliko karo tarnybą, tiesė ir taisė kelius bei tiltus, sudarydami atskirus padalinius Lietuvos kariuomenėje. XIX a. Keturiasdešimt Totorių kaime buvo pastatyta mečetė, liudijanti šios bendruomenės svarbą regione.
Archeologiniai Radiniai
Papiškių apylinkėse aptinkama akmens amžiaus gyvenviečių, įrodančių, kad žmonės šioje teritorijoje gyveno jau labai seniai:
- Akmens amžiaus gyvenvietė I yra 0,6 km į š. r. nuo Akvos u. įtekėjimo į Papio ež., 0,25 km į r. nuo Papio ež. r. kr. ir tiek pat į v. ir š. v. nuo Vilniaus-Rūdninkų kelio, į v. nuo Papiškių k. v. pakraščio, į p. nuo mš., Papio ež. kr.
- Akmens amžiaus gyvenvietė II yra 0,4 km į v. ir p. v. nuo Papiškių k. kapinių ir tiek pat į v. ir š. v. nuo Vilniaus-Rūdninkų kelio, 0,35 km į š. r. nuo Vokės u. įtekėjimo į Papio ež. ir 0,15 km į r. nuo jos kair. kr., mš. v.
- Akmens amžiaus gyvenvietė III yra 0,55 km į š. ir š. r. nuo Vokės u. įtekėjimo į Papio ež., 0,5 km į v. nuo Vilniaus-Rūdninkų kelio, 0,4 km į v. ir š. v. nuo Papiškių k. kapinių, 0,15 km į š. nuo Papiškių akmens amžiaus gyvenvietės II ir 0,1 km į r. nuo Vokės u. kair. kr., mš. v.
- Akmens ir žalvario amžių gyvenvietė yra 0,8 km į š. nuo Vokės u. įtekėjimo į Papio ež., 0,6 km į š. nuo Papiškių k. kapinių ir tiek pat į v. nuo Vilniaus-Rūdninkų kelio, į v. nuo mš., Vokės u. kair. kr., Papio ež. buvusio kr.
Šie radiniai yra saugomi kaip kultūros paveldo objektai.
Papiškės ir Partizaninis Pasipriešinimas
Nors iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad Papiškių kaimo istorija nesusijusi su partizaniniu judėjimu, tačiau 1965 m. būtent čia, Utenos rajone, žuvo paskutinis Aukštaitijos partizanas Antanas Kraujelis-Siaubūnas. Jis žuvo kautynių metu, o jo palaikai buvo nuvežti į Vilnių ir užkasti Našlaičių kapinėse.
Šis faktas leidžia daryti prielaidas apie sovietų valdžios praktiką tvarkytis su partizanų palaikais. Panašios praktikos galėjo būti taikomos ir kitų partizanų, įskaitant Juozą Lukšą-Daumantą, atveju. Yra istorikų nuomonė, kad sovietinėje sistemoje, ypač čekistinėse struktūrose, dažnai buvo laikomasi vienodos praktikos, kurią numatydavo koks nors norminis dokumentas.
„Iliustruotoji istorija gyvai“: Legendinis partizanas Juozas Lukša Daumantas
Našlaičių Kapinių Pavyzdys
Našlaičių kapinėse jau nuo 1957 m. pradėti užkasti mirties bausme nubausti partizanai, maišant jų palaidojimus su Lukiškių kalėjime sušaudytais kriminaliniais nusikaltėliais. Be to, esama užuominų, jog kalėjimuose mirusius kalinius Našlaičių kapinėse užkasdavo ir keleriais metais anksčiau - pačioje 6 deš. pradžioje.
1952 m. spalio 17 d. ir lapkričio 6 d. LSSR MGB darbuotojai Vilniaus mieste, rusų kapinėse (?) (kitame dokumente parašyta „rusų kapinėse (rasose)“) užkasė du asmenis: spalio 17 d. - Vladą Sapiegą („bandos vadeivą“, kuris buvo nukautas čekistinės operacijos metu, o jo kūnas fotografuoti nuvežtas į Vilnių ir laikytas MGB Vidaus kalėjimo garaže - apie tai rašoma dokumente), lapkričio 6 d. - Laimoną Tumiševič (?) (kuris „buvo užmuštas vykdant čekistinę operaciją“).
Šie faktai rodo, kad 1952 m. čekistai jau laikėsi praktikos užkasti kovoje žuvusius partizanus bendrose kapinėse. Maža to, labai iškalbingas MGB dokumente aprašytas faktas - apie Vlado Sapiegos, nukauto čekistinės operacijos metu, lavono atvežimą į Vilniaus MGB kalėjimą fotografuoti.
Sodininkų Bendrija „Vokė“
Sodininkų bendrija „Vokė“ buvo įkurta 1988 m., apjungiant 286 suformuotus sodininkų sklypus, bendro naudojimo teritorijas, pagrindinę gatvę bei jungiančias gatveles. Tai - palyginti jauna bendruomenė, tačiau įsikūrusi istoriškai svarbioje vietovėje.
Sodininkų bendrija „Vokė“ įkurimu galima minėti, kai buvo priskirta teritorija 1988 m. 03 mėn. 11 d. Vilniaus miesto liaudies deputatų tarybos vykdomojo komiteto Sprendimu Nr. - Vilniaus m. 1988 04 06 d.
Buvęs daugelio namų Vilniuje prie Žaliojo tilto ir kito turto savininkas Lenskis įkūrė Vaidotuose šv.