Paragių Dvaro Sodyba: Istorija, Kultūra ir Lazdynų Pelėdos Tėviškė

Akmenės rajone išlikusi Paragių dvaro sodyba yra Lazdynų Pelėdos slapyvardžiu pasivadinusių seserų Sofijos Ivanauskaitės-Pšibiliauskienės (1867-1926) ir Marijos Ivanauskaitės-Lastauskienės (1872-1957) tėviškė, kurioje rašytojos, manoma, sukūrė savo brandžiausius kūrinius - „Motulė paviliojo“, „Prie pat dvaro“ ir kitus. Keičiantis politinėms santvarkoms, tuštėjant aplinkiniams kaimams, išliko Paragių sodyba.

Šiandien čia veikia Lazdynų Pelėdos memorialinis muziejus.

Akmenės rajonas Lietuvos žemėlapyje.

Dvaro Istorija ir Savininkai

Dvaro čia būta nuo XIX a. pradžios, pastatus supo ūksmingas parkas. Ivanauskų protėviai Paragiuose minimi jau nuo XVII amžiaus. Manoma, kad čia anksčiau stovėjo gražesni rūmai, kuriems sudegus 19-ojo amžiaus pradžioje pastatytas dabartinis pastatas.

Jo šeimininkas Nikodemas Ivanauskas tapė paveikslus, lenkiškiems laikraščiams siuntinėjo prozos kūrinėlius, susirašinėjo su garsiomis to meto rašytojomis Eliza Ožeškova ir Marija Konopnicka, dukterims Sofijai Pšibiliauskienei ir Marijai Lastauskienei daug pasakojo apie kraštą ir sudėtingą šeimos istoriją.

Nikodemas Ivanauskas: Dailininkas ir Dvarininkas

Paragių dvaro savininkas Nikodemas Ivanauskas ilgai buvo minimas tik kaip rašytojų Sofijos Pšibiliauskienės ir Marijos Lastauskienės, savo kūrybą skelbusių bendru Lazdynų Pelėdos slapyvardžiu, tėvas. Tačiau N. Ivanausko būta ir gabaus bei darbštaus dailininko. Manoma, jog Ivanauskų giminė, persikėlė iš dabartinės Baltarusijos ir įsikūrė Lietuvoje apie XVII a. pradžią ar vidurį.

Nikodemo tėvas Ksaveras Ivanauskas, Šiaulių apygardos bajorų vadovas, iš tėvų buvo paveldėjęs Meškių ir Paragių dvarus. Kol neaptikta tikslių duomenų, spėjama, kad Nikodemas Ivanauskas gimė Paragiuose 1844 m., buvo mokomas namuose, paskui baigė gimnaziją.

Regis, dar jaunas dalyvavo 1863 m. sukilime - bet ne tiek iš įsitikinimų, kiek dėl asmeninių paskatų. Dar gimnazijoje pasireiškė neeiliniai N. Ivanausko gebėjimai piešti, tačiau jis pakluso pareigai grįžti į tėviškę ir rūpintis gimtąja sodyba (tėvas buvo miręs 1850 m.).

N. Nikodemo tėvas Ksaveras Ivanauskas buvo caro pareigūnas ypatingiems pavedimams. Jam mirus beveik septynerių metų Nikodemas paveldėjo šį dvarą, o teisę į dvarą įgijo sulaukęs pilnametystės. Tačiau jo brandos laikas sutapo su 1863 m. sukilimu, į kurį įsitraukė paskatintas būsimos žmonos Karolinos.

Po parengiamųjų kovų, po pirmojo susirėmimo Nikodemas nusprendė pasitraukti ir išvyko pas tolimus giminaičius į Sankt Peterburgą. Norą grįžti namo galbūt paskatino pasižadėjimas būsimai žmonai. 1866 m. jie susituokė, ceremonija vyko Šakynos bažnyčioje.

1867 m. susilaukę dukros Sofijos, sutuoktiniai išvyko į Miuncheną, ten Nikodemas baigė dailės akademiją. Antroji dukra Marija gimė gana silpna, bet stipraus charakterio ir išgyveno ilgiau, nei buvo tikėtasi. 1877-aisiais po gaisro ir dvaro rūmų atstatymo darbų, kurie truko beveik devynerius metus, šeima sugrįžo į Paragius.

Sukilimą numalšinus, N. Ivanauskas priverstas laikinai pasitraukti iš gimtinės, išvyksta į Peterburgą ir ten apie porą metų studijuoja Dailės akademijoje, tačiau jos nebaigia ir grįžęs veda, po metų, 1867-09-28, susilaukia pirmosios dukters Sofijos. Dar po metų šeima išnuomoja dvarą ir išvyksta į Miuncheną.

N. Ivanauskas ten pradeda studijuoti Karališkoje dailės akademijoje, atliekamu laiku gauna užsakymų retušuoti fotografijas. Tačiau ketvirtaisiais metais Paragiuose reikalai pašlijo, nutrūko nuomos pinigų srautas, prasidėjo bylinėjimasis teismuose. Šeimai teko sugrįžti namo.

Paragiuose Nikodemas Ivanauskas išvydo liūdną vaizdą: neseniai iš sudegintų rūmų perstatytam gyvenamajam namui reikėjo didelio remonto, - keisti sienojus, perdengti stogą. Buvo iškirstas dvaro miškas. Tokiomis sąlygomis Ivanauskai gyventi negalėjo - apsistojo Šiauliuose, čia 1972-06-01 susilaukė dukters Marijos, dar po ketverių metų - sūnaus Gustavo.

Pinigų reikėjo skubiai ir daug - ir pragyvenimui, ir sodybos atstatymui, ir bylinėjimuisi teismuose. Šeimos galva priverstas imtis amatininko verslo. Juolab, kad užsakymų buvo gausu - nupiešti kryžiaus kelio stotelėms paveikslus, atnaujinti altorius bažnyčiose.

Vis dėlto Nikodemas Ivanauskas nepamiršo tikrojo pašaukimo, matyt, rasdavo laiko ir tapybai, 1873 m., vieną paveikslą eksponavo Peterburgo dailės akademijoje, o 1876 m. parodoje Varšuvoje buvo eksponuojami prieš metus sukurti jo paveikslai „Sugrįžimas“ ir „Tarp undinių“. Penki jo paveikslai buvo pristatyti 1904 m. parodoje Varšuvoje.

Po remonto, kuris atliktas prastai, Paragiuose atsirado dirbtuvė pačiam dailininkui, kaimo žmonių vadinta „maliarne“, joje dailininkas triūsdavo. Vėl teko imtis bažnyčių užsakymų - atnaujinti nuo amžiaus išblukusius paveikslus, piešti naujus, kurie nereikalavo kūrybiškumo.

Sakoma, kad N. Ivanausko pieštos kryžiaus kelio stotelės Viekšnių bažnyčioje, pasak kanauninko V. Gauronskio, N. Nors aktyviai visuomenės gyvenime ir politikoje nedalyvavo, 1905 m. buvo siunčiamas į Rusijos Dūmą.

Pirmojo pasaulinio karo metus praleido su abiem dukterimis Paragiuose, ilgainiui sumažėjo ir dvaro valdos, iš kadaise valdytų 300 ha beliko 105 ha. Vienas po kito į amžinybę buvo pašaukti žmona, sūnus ir vyresnioji dukra Sofija.

Pasiligojęs dvaro savininkas ir dailininkas N. Ivanauskas karšinosi Paragiuose dukters Marijos slaugomas. Iki žilos senatvės tapė, kai nebepajėgdavo pasiekti didelio paveikslo viršaus, apversdavęs drobę ir tapydavęs toliau.

Pasak bene nuosekliausiai N. Ivanausko palikimą tyrinėjančios V. Ščiglienės, įvairiuose Lietuvos muziejuose yra išlikę 19 bajorų kilmės provincijos dailininko Nikodemo Ivanausko kūrinių, tačiau keleto jam priskiriamų darbų autorystė ginčytina. 1940 m. dvarą nacionalizuojant, Paragiuose paimti keturi paveikslai, jų būta M. Mažvydo nacionalinės bibliotekos fonduose, deja, iš čia paveikslai yra dingę.

Kairiškių mokyklos kraštotyrininkai ir Telšių „Alkos“ muziejus yra užrašę Nikodemą Ivanauską pažinojusių žmonių prisiminimų, periodikoje išbarstyta jo literatūrinė kūryba. Vienas jo apsakymas, išvertas į lietuvių kalbą, paskelbtas 2007 m.

Lazdynų Pelėda: Kūryba ir Gyvenimas Paragiuose

Čia 1882 metais ir atsikėlė abi rašytojos su tėvais. Šeimininkai čia įveisė sodą, iškasė tvenkinius, pasodino gėlynus. Tuomet sodyba atrodžiusi itin gražiai su įstiklinta mansarda, balkonu ir kitomis puošybos detalėmis.

Sofija Pšibiliauskienė rašyti pradėjo paraginta Povilo Višinskio, vėliau iš lenkų kalbos vertė ir sesers Marijos prozos kūrinius, kuriuos abi pasirašydavo bendru Lazdynų Pelėdos slapyvardžiu. Ištekėjusios seserys išvyko iš sodybos, sugrįžo pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui. Jau sirgdama džiova Sofija čia parašė paskutinę apysaką „Ponas Dramblevičius“.

Marija Paragiuose išgyveno iki Antrojo pasaulinio karo. 1966 metais sodyboje įkurtas muziejus, kuriame iki šiol eksponuojami rašytojų kūriniai, nuotraukos.

Sofijai tuo metu buvo apie penkiolika metų, Marijai - dešimt. Lazdynų Pelėdos muziejaus vadovė Sandra Sakalauskienė pasakoja, kad mergaičių mama griežtai nurodydavo joms žaisti pavėsyje, kad bajoraitės išlaikytų blyškią veido odą, todėl seserys įsigudrindavo bėgti į mišką klausytis lakštingalų, o joms sugrįžus tėvas sakydavo: „Parskrenda mano pelėdos.“

Seserys naktimis bendraudavo su aplinkinių kaimų vaikais ir taip kurdavo savo socialinį lauką. Mergaites veikė tėčio intelektualus gyvenimas, bendravimas su kitais rašytojais, todėl netrukus ir pačios pradėjo rašyti. Pasak S. Sakalauskienės, Sofija rašė lietuviškai.

Nenuostabu, kad Sofijos Pšibiliauskienės kūryboje dauguma siužetų vyksta kaime, aprašomi kaimo žmonių, ūkininkų santykiai su bajorais. Tekstus apie didmiesčio įvykius veikiausiai rašė Marija, kuri nuo paauglystės gyveno Varšuvoje.

Paragių Dvaro Architektūra ir Interjeras

Dažnai daugiausia turistų ir keliautojų dėmesio susilaukia didikų giminių arba stambių bajorų statytos dvarų sodybos, o smulkesnių, vidutinių bajorų dvarai lieka nuošalyje. Nors ir kuklesni, vidutinių dvarininkų namai liudija svarbius istorijos momentus. Nors vidutiniai bajorai negalėjo sau leisti aukščiausios klasės kokybės, jie gyveno patogiai.

Nors iš pirmo žvilgsnio dvaras atrodytų nedidukas, visgi Paragių žemės valda nemenka - 300 hektarų. Tačiau patys rūmai, kuriuos po gaisro XIX a. teko perstatyti ir atnaujinti, gerokai sumažėjo. Ilgainiui sodyba sumenko ir dėl dvaro šeimininko, dailininko Nikodemo Ivanausko nepatyrimo bei negebėjimo tvarkytis ūkyje.

Paragių dvaro pastatas, palyginti su smulkesnių bajorų arba valstiečių namais, gan nemažas - beveik 200 kvadratinių metrų ploto ir 10 metrų gylio. Tai šiek tiek didesnis, nei įprasta smulkiam bajorui, pastatas. Smulkūs bajorai paprastai tokio dydžio namų nestatydavo, ir juose retai kada galima rasti tokią patalpų išdėstymo struktūrą, dažniausiai nėra nei salono, nei valgomojo, juo labiau - bibliotekos.

O Paragiuose jau pastebimos būdingos bajorams detalės - funkcinis kambarių suskirstymas, reprezentacinė dalis, apartamentai, išlaikoma ceremoniali struktūra, nors ne specialistui dabar gali būti sunku ją įžvelgti. Kairėje, saulėtoje dvaro pusėje, buvo sutelktos reprezentacinės patalpos.

Iš stiklinės verandos patenkama į erdvų prieškambarį - pirmąją reprezentacinę patalpą. Prieškambario kairėje - salonas, apšviestas net keturių langų, atveriančių reprezentacinio kiemo ir iki šiol išlikusios įvažiavimo alėjos vaizdą. Dešiniau - gana nedidelis valgomojo kambarys, kuris prireikus galėjo atlikti ir salono funkciją.

Kitoje valgomojo pusėje buvo durys, vedančios į galinę tarnų naudojamą priemenę, už kurios buvo virtuvė. Šiuose rūmuose virtuvė įrengta jau viduje. XIX a. pabaigoje atnaujinant dvarą buvo galima naudoti pažangesnes technologijas, todėl namas buvo pritaikytas šiam laikmečiui ir neatsiliko nuo madų.

Tai nedidelis namo planas su trimis reprezentacinėmis patalpomis - prieškambariu, salonu ir valgomuoju. Nors ceremoniali struktūra patalpų planavime išliko, dvaro viduje pastebima ir netipinių sprendimų. Pavyzdžiui, biblioteką dvare atstojo už šeimininko N.

XVIII a. klasicistiniuose stambių bajorų rūmuose kartais galima aptikti technikos, fasade imituojančios rustus. Labai panašus atitikmuo yra ir Paragiuose. M. Daraškevičius pastebi, kad šių rūmų veranda apkalta lentelėmis, kurios žvelgiant iš tolo sudaro mūro įspūdį.

Romantišką įvaizdį kuria ir mūrinę architektūrą primena anksčiau čia buvę, bet vėliau šiek tiek pakeisti arkiniai langai. Statant mūrinius rūmus nesunku įrengti tokios formos langus, tačiau medinėje architektūroje arkos forma nėra natūrali, nes paprastai perdengiama tiesiais rąstais. Tokio tipo formų galima matyti tiek einant iš įstiklintos verandos į prieškambarį, tiek antrame aukšte saukose.

Tokie elementai parodo stilinę mūro architektūros įtaką medinei. Paragių dvaras. M. Daraškevičius atkreipia dėmesį, kad dvaro rūmų pastatas asimetriškas. Jo centrą išryškina XIX a. madinga įstiklinta veranda ir nedidelis namelis, iškeltas į viršų.

XIX a. Lietuvos mediniuose dvaruose buvo įprastos išorinės langinės. Paragių dvare langinės įsprūdinės. Klasicistiniams pastatams buvo būdingos kiek žemesnės lubos, tačiau XIX a. pabaigoje į madą sugrįžo aukštos. Todėl šiek tiek stebina tai, kad XIX a. pabaigoje atstatyti rūmai buvo palikti žemesnėmis lubomis.

M. Architektūros istorikas sako, kad apie Paragių rūmų interjerą kalbėti sunku, nes nėra išlikusių nuotraukų, tačiau iš palikuonių atsiminimų galima teigti, jog namų interjeras buvo tipinis XIX a. - juose nuotaiką kūrė augalai, kurie užvaldė to meto dvarų interjerus. Nors buvo auginamos paprastos gėlės, jos turėjo savo vietą prie langų įrengtose specialiose pakylose. Didesnės gėlės buvo statomos ant postamentų.

Nikodemas Ivanauskas iš savo tėvo paveldėjo atsakingą požiūrį į šeimos turtą, todėl visą gyvenimą stengėsi išsaugoti tėvoniją ateities kartoms. Sovietmečiu N. Ivanauskas buvo kritikuojamas dėl savo intelektualumo ir romantiškumo.

Nusigyvenusiu bajoru vadintas dailininkas sugalvojo Paragiuose įkurti Veneciją - dvejus metus čia kasė kanalus ne vien romantiškai paplaukioti valtele su žmona, bet ir sausinti įvažiuojamąją alėją. N.

Paragių dvaras. Kosto Kajėno videomedžiagos kadras.

Muziejaus Ekspozicija ir Veikla

1966 m. birželio 18 d. restauruotame Paragių dvaro gyvenamojo namo pastate atidarytas Lazdynų Pelėdos memorialinis muziejus. Lazdynų Pelėda - unikalus reiškinys lietuvių literatūros istorijoje. Dvi seserys Ivanauskaitės - Sofija Pšibiliauskienė ir Marija Lastauskienė - XIX a. pabaigoje ir XX a. pirmoje pusėje savo prozos kūrinius - apsakymus, apysakas, romanus - pasirašydavo ir leido bendru Lazdynų Pelėdos slapyvardžiu.

Gyvenamojo namo dalyje ir mansardoje eksponuojamos nuotraukos, knygos, dokumentai, nušviečiantys Sofijos Ivanauskaitės - Pšibiliauskienės (1867-1926) ir Marijos Ivanauskaitės - Lastauskienės (1872-1957) gyvenimo ir kūrybos kelią. Muziejuje taip pat eksponuojamos rašytojų tėvo - Nikodemo Ivanausko (1839-1932) - tapytojo, profesionalaus dailininko paveikslų fotokopijos.

Kambariuose ir mansardoje yra išlikę ir restauruoti autentiški baldai, klėtelėje sukaupta senovinių buities rakandų.

Parko gilumoje prie vandens telkinio yra veikianti senovinė dūminė pirtelė, pastatyta 1927 metais.

Gyvenamąjį namą supa 3,4 ha senas, dar N.Ivanausko tėvų sodintas parkas, o alyvų ir jazminų krūmų apsuptyje stovi akmeninis stalas, prie kurio Sofija ir Marija rašė, svajojo. Parkas lankytojus pasitinka ir išlydi savo ramybe, paukščių įvairiausiomis trelėmis.

Muziejuje vyksta edukaciniai užsiėmimai įvairių klasių moksleiviams garsiai skaitant Lazdynų Pelėdos kūrybą. Kasmet vyksta kūrybinės etnografinės, meninės stovyklos, minimi rašytojų gimtadieniai.

Gausiausią būrį lankytojų sukviečia kasmet trečiasis rugpjūčio savaitgalis. Tada vyksta švento Roko atlaidai Šiaudinės bažnyčioje. Šioje bažnyčioje virš didžiojo altoriaus kabo N.Ivanausko tapytas paveikslas „Marija Sopulingoji“.

Jaunimo Vizitas Paragiuose

Akmenės rajono veiklaus jaunimo asociacija ,,Šiaudinukai,, liepos 12 dieną, tęsė savo projektą ,,Sveikame kūne - sveika siela!", ir šį kartą mes su vadove Jelena aplankėme Balsių stovyklą, kur mus šiltai priėmė stovyklos vadovai, o po to ir pats stovyklos savininkas Aloyzas Jarošaitis. Vadovai mus supažindino su Balsių stovykloje vyraujančiu gyvenimu, aprodė stovyklos aplinką. Smagiai praleidę laiką, skubėjome vykti į Lazdynų Pelėdos tėviškės dvaro sodybą.

Paragių dvare mus svetingai pasitiko Janina Čibirienė ir Romanas Perminas. Jie supažindino mus su dvaro istorija, aprodė senovinę gryčią, pirtį, parką. Romanas Perminas mus supažindino su bičių gyvenimu, parodė, koks įdomus gali būti bitininko darbas. Janina Čibirienė mus pavaišino liepų arbata ir šviežiausiu bičių medumi.

Šio penktadienio kelionės stotelė jaunimui suteikė daug žinių apie mus supančią senovę, apie dvarą, bites, stovyklas. Tai tik antroji mūsų stotelė, suteikianti tiek daug džiaugsmo, bet ji dar tikrai nesibaigia.

Dvaro Restauracija

Šį pavasarį ketinama medinį dvaro ansamblį restauruoti. Bus tvarkomas ponų namas, klėtis, pirtelė, daržinė. Tiesa, dėl lėšų trūkumo nepavyks atstatyti kumetyno ir prieš 9 metus sudegusio klojimo. Restauravimo darbai kainuos beveik milijoną litų.

Dvaro Statuso Kaita ir Tyrimai

Straipsnis skatina dar sykį atsigręžti į praeitį ir prisiminti XIX a. pabaigos - XX a. pirmosios pusės Lietuvos profesionalųjį meną, supažindina su mažai žinomu dailininku dvarininku iš Paragių Nikodemu Erazmu Ivanausku.

Kitų to laikotarpio dailininkų veikla ir kūryba yra susilaukusi net gana išsamių tyrinėjimų, todėl daugiau ar mažiau visiems pažįstama. Kur kas mažiau domėtasi provincijoje savo dvaruose gyvenusiais dailininkais. Tad šiame straipsnyje ir yra pristatomas provincijos dailininkas dvarininkas N. E. Ivanauskas, analizuojamas jo kūrybinis palikimas, atkreipiamas dėmesys, kad šio menininko kūryba nebuvo tik provincialaus pobūdžio reiškinys, nevertas įtraukti jį į Lietuvos meno istoriją ir platesnį to meto kultūros kontekstą.

Taip pat straipsnyje siekiama patyrinėti dvaro statuso kaitą XIX a. pabaigoje ir XX a. pirmojoje pusėje, nulemtą visuomenės demokratėjimo tendencijų, todėl nemažai dėmesio skiriama dvarininko gyvensenos, veiklos, estetinių idealų, išsilavinimo, tapatybės (lenkas ar lietuvis), pilietybės (Lenkijos ar Lietuvos) požiūrio į socialinius reiškinius klausimams.

Straipsnį sudaro tokia sandara: 1) giminės istorija, 2) gyvenimo kelias, 3) kūrybos tyrinėjimai, 4) muziejuose saugomų darbų katalogas, 5) kūrybos apžvalga, 6) dvaro ansamblis, 7) dvaro likimas po nacionalizacijos, 8) dabartinė būklė.

Paragių dvaras, nors ir atspindi vidutinio dvarininko sodybą, tačiau kartu liudija ir sudėtingus iššūkius, užklupusius dvarininkus Lietuvoje po baudžiavos panaikinimo. Vidutiniokams bajorams buvo ypač sudėtinga prisitaikyti prie pakitusios ūkininkavimo formos. Nepaisant to, mažesni naujieji dvaro rūmai nenutolo nuo Europoje vyravusių idėjų ir madų.

Už pagalbą rengiant pasakojimą dėkojame dr. Projektą iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba.

...kadangi jau perskaitėte šį straipsnį iki pabaigos, prašome Jus prisidėti prie mūsų darbo. Neturime turtingų savininkų ar dosnių finansuotojų, kurie padengtų visas „Bernardinai.lt“ išlaidas. Bet turime Jus, savo skaitytojus, remiančius interneto dienraščio veiklą. Skaitykite „Bernardinai.lt“ ir toliau, skirdami kad ir nedidelę paramos sumą. Iš anksto dėkojame už paramą!

Nepamirškite pasidalinti patikusiais tekstais su savo draugais ir pažįstamais.

Šioje lentelėje pateikiami svarbiausi faktai apie Paragių dvarą:

tags: #paragiu #dvaro #sodyba