Žmogus, kurį Lietuvoje galima vadinti vienu iš pastatų apšiltinimo ir modernizavimo tėvų, ir šiandien užimtas ne mažiau, negu tada, kai dėstė VGTU studentams, vadovavo šios aukštosios mokyklos Pastatų konstrukcijų katedrai ar Pastatų defektologijos laboratorijai. Nors jam jau 75-eri, surasti poną Česlovą namuose - misija beveik neįmanoma. Tai jis skaito paskaitas, tai kaip nepriklausomas ekspertas vykdo teismo užduotį, tai tiria, kodėl skilo ar griuvo kokio nors namo siena, tai nemokamai konsultuoja paprastus žmones.
Iš pradžių baigęs Kauno politechnikumą, o paskui ir KPI, ponas Česlovas aiškina, kad niekada nesigailėjo pasirinkęs statybos inžinieriaus kelią. O rinkosi jį dėl to, kad, kaip pats sako, norėjo įgyti rimtą profesiją. „Statybą nuo vaikystės vertinau kaip rimtą profesiją, kuri visada bus reikalinga.
1959-siais baigęs politechnikumą ir įgijęs techniko-statybininko kvalifikaciją, kaip buvo įprasta, Č. Ignatavičius pagal paskyrimą turėjo vykti dirbti į Trakus, į komunalinio ūkio valdybą. Bet nedirbo ten nė dienos - mat geras bičiulis įkalbėjo tęsti mokslus, o kai įstojo į KPI Statybos fakultetą, galėjo nevažiuoti dirbti pagal paskyrimą. Įsidarbino Kaune Statybos valdyboje Nr. 10. Gal dar ilgai būtų statęs gyvenamuosius namus prie VI forto, tačiau tais laikais vakariniame fakultete besimokančius studentus dvejiems metams imdavo tarnauti į sovietinę armiją.
„Aš norėjau tapti inžinieriumi, o ne kareiviu, ir prorektorius prof. Marijonas Martinaitis pervedė mane į stacionarą. Dėl to aš net „sutaupiau“ vienerius metus. N. Chruščiovo laikais reikėjo mokytis 6 metus, bet vienerius iš jų studentai privalėjo padirbėti - praktiškai įsitikinti, kad pasirinko tinkamą specialybę. O man tuos darbo metus įskaitė, ir baigiau per penkerius“, - pasakoja prisimindamas studijų metus pramoninės ir civilinės statybos inžinieriaus kvalifikaciją įgijęs Č.
Pasitarė ponas Česlovas, kuris tada jau buvo vedęs, su šeima, ir sutiko. Juo labiau, kad instituto vadovybė pasiūlė aspirantūrą derinti su darbu KPI Kapitalinės statybos skyriuje vyresniuoju inžinieriumi. Apie tokią sėkmę - gilintis į mokslinį darbą ir tuo pačiu metu kaupti praktinę patirtį, pasak pašnekovo, daugelis galėjo tik pasvajoti: pagrindinės laikančios pastatų, kurių statybą jis prižiūrėjo, konstrukcijos buvo gelžbetoninės, o kaip jaunas mokslininkas jis taip pat tyrė gelžbetonio konstrukcijas.
„Tais laikais buvo statybos normos, vadinamieji SNIP-ai, ir šio instituto mokslininkai mano tyrimų rezultatus įtraukė į tų SNIP-ų išvadas ir rekomendacijas, nors tada jokio mokslinio laipsnio dar neturėjau. Bet per tuos darbus, prisipažįsta Č. Ignatavičius, disertacijai parašyti ir apsiginti trejų aspirantūroje praleistų metų neužteko.
Kad ir kaip būtų, sviestui prisidurdamas iš kitos veiklos, 1968 metais pradėjęs dėstytojo karjerą ponas Česlovas duoną iš jos valgo iki šiol. Tiesa, nuo 1971-ųjų jau ne Kaune, o Vilniuje - Inžineriniame statybos institute arba VISI, nuo 1990-metų besivadinančiame Vilniaus Gedimino technikos universitetu. Vilniuje Č. Ignatavičius prašėsi priimamas dėstytoju į Miestų statybos katedrą, tačiau rektorius prof. A. Čyras paskyrė jį į naujai įsteigtą Pastatų konstrukcijų katedrą, kuriai vadovavo prof. V.
Dėstydamas baigė ir apsigynė mokslinį darbą „Stačiakampių ir tipinių gelžbetoninių sijų stiprumo tyrimai pagal nuožulnų pjūvį“, ir 1974 metais jam buvo suteiktas technikos mokslų kandidato (dabar daktaro) laipsnis. Ypač daug naudos jam davė mokslinė stažuotė Miuncheno (Vokietija) technikos universitete 1980-1981 metais Ten jaunas mokslininkas ne tik gilino žinias, bet ir pats turėjo galimybę skaityti paskaitas. Vertingų žinių parsivežė ir iš Danijos Horstenso Politechnikos instituto, kuriame kėlė kvalifikaciją 1986 metais.
Kartu su kolegomis R. Pikučiu ir A. Radzivonu ponas Česlovas sukūrė dvisluoksnę plokštę namų statybai. Iš tokių plokščių, kurių gamybai buvo panaudotas Kėdainių chemijos kombinato sieninių plokščių pramoninis gipsas ir polistireninio putplasčio įpakavimo atliekos, Kabiškėse netoli Nemenčinės buvo pastatytas eksperimentinis gyvenamasis namas.
„Aš studentams sakydavau, kad jei jie nori, gali nusirašinėti, bet neteisinga, jei per egzaminą gerą pažymį gaus ir tas, kuris stropiai mokėsi, ir tas, kuris nelankė paskaitų. Kaip aš galiu jam už nusirašinėjimą gerą pažymį rašyti? Sakydavau, kad ne mane nusirašinėdami įžeidžiate, bet savo kurso draugus, kolegas“, - mintimis dalijasi Č. Ignatavičius ir priduria, kad pasibaigus egzaminams su studentais visuomet aptardavo, kas jiems buvo įdomu, kas liko neaišku.
Bet su VGTU ponas Česlovas atsisveikino dar negreit. Nors dėl solidaus amžiaus paskaitų jau neskaitė, iki pat 2006 metų jis dirbo Architektūros fakultete mokslo tiriamųjų darbų vadovu, o vėliau, iki 2012 metų - vyresniuoju moksliniu darbuotoju Statybos darbų technologijos katedroje.
Tačiau iš aktyvios veiklos, susijusios su pastatų atnaujinimu ir modernizacija, statinių ir jų konstrukcijų patikimumo tyrimais ir defektų nustatymu, nepasitraukė. Kita Č. Ignatavičiaus veiklos sritis, kuriai jis atidavė jau apie 30 metų, - pastatų būklės tyrimai. Dar sovietmečiu per stažuotę Miunchene užsimezgusi pažintis su vokiečiais, galima sakyti, nulėmė visą tolesnių pono Česlovo mokslinių tyrimų kryptį.
„Vokiečiai skyrė lėšų, įsigijau tiems laikams labai modernią laboratorinę įrangą ir pradėjau tirti bei vertinti, - manau, kad pirmasis Lietuvoje, - gyvenamųjų namų būklę pagal vokiečių metodiką, kad galėtume palyginti situaciją Lietuvoje ir Vokietijoje“, - prisimena Č. Ignatavičius, pabrėždamas, kad mūsų šalyje pastatų modernizavimas tuo metu buvo „nearti dirvonai“.
Įsitraukęs į pastatų renovacijos problemų sprendimą Vokietijoje, savo patirtimi jis dalinosi ir Lietuvoje. Ypač po to, kai 1996 metais buvo paskirtas vadovauti VGTU Pastatų defektologijos mokslo laboratorijai. Padaliniui, kuriame studentai mokomi tirti pastatus, ir kurio specialistai pagal įvairių organizacijų užsakymus atlieka statinių defektų tyrimus, nustato jų priežastis, rengia defektų pašalinimo ir pastatų komfortiškumo padidinimo sprendimus, Č. Ignatavičius vadovavo ilgus metus.
„Vokiečių pakviestas pradėjau važinėti pas juos ir gilinausi į renovacijos problemų sprendimą, kartu su jais nagrinėjome, kaip naudojant polistireninį putplastį sukurti sandarią šiltinimo sistemą. Lygindamas daugiabučių gyvenamųjų pastatų būklę Rytų Vokietijoje ir Lietuvoje, pašnekovas sako, kad abiejose šalyse buvo nemažai stambiaplokščių namų, kurių nusidėvėjimas ir problemos buvo labai panašūs.
„Kai Vokietijoje prasidėjo modernizavimas, namai buvo neprivatizuoti, todėl jiems nekilo problemų dėl gyventojų, nenorinčių prisidėti prie šio proceso. Vokiečiai pirmiausia sutvarkė namus ir tik po to leido gyventojams privatizuoti“, - pasakoja Č. Kitas skirtumas, pasak pašnekovo, tai, kad atvėrus sienas, nemažai Rytų Vokietijos gyventojų pasitraukė į vakarus, todėl miestuose buvo apie 18-20 proc. laisvų butų.
„Aš nežinau, kaip jie organizavo gyventojų perkėlimą iš blogesnių butų į geresnius, bet kai kuriuos namus, kad nereikėtų prižiūrėti pustuščių, jie nugriovė, o gyventojams pasiūlė būstus kitose vietose. Manau, kad jie pasielgė protingai. Be to, jie labai ūkiškai tvarkėsi: iš plokščių, kurias išmontuodavo, jie statė garažus automobiliams, gamybines patalpas, o ko nebuvo galima panaudoti - laužė, bet nemetė visko į sąvartyną. Iš tų plokščių jie išimdavo metalą, net mineralinę vatą, o betono laužą panaudojo kelių statybai. Viską suskirstė. Man labai patiko, kaip jie tvarkėsi“, - pastatų modernizacijos ypatumus Vokietijoje atskleidžia Č.
Pasak jo, vokiečiai padarė dar vieną dalyką, kurio nepadarėme mes. Mokslininkas pabrėžia, kad vokiečiai ne tik įrengė liftus senuose stambiaplokščiuose daugiabučiuose - jie pakeitė tuos namus taip, kad jų atpažinti neįmanoma. „Architektai Sigita ir Saulius Dageliai, kurių mokslinis konsultantas aš buvau, buvo suprojektavę, kaip padidinti butus - virtuves, miegamuosius - stambiaplokščiuose namuose, kaip pirmuosiuose aukštuose įrengti vidinius kiemelius, terasas, bet viskas taip ir liko projektuose“, - apgailestauja Č.
„Gaila, kad tada, kai mes tik pradėjome kalbėti apie daugiabučių modernizavimą, neišgirdome vokiečių patarimų. Bet gerai, kad dabar būtent vokiečiai ateina pas mus siūlydami pasidalinti patirtimi įgyvendinant kvartalinio modernizavimo projektus“, - dalijasi mintimis Č. Daugiabučių modernizavimą siejantis ne tik su pastatų apšiltinimu, mokslininkas teigia, kad turėtų būti tvarkoma visa aplinka, infrastruktūra.
„Man nepatinka, kai vien namą apšiltinam ir jau šaukiam, kad sutvarkėm. Turi būti sprendžiamos automobilių parkavimo, apšvietimo problemos. Prisijungti turėtų ir šilumininkai, kurie atveda iki namo trasas, ir vandens, ir elektros tiekėjai. Kas iš to, jei vienas namas kvartale gražus, šiltas, o jį supa pastatai aptrupėjusiomis sienomis? Dėl to ir modernizuoto namo vertė nukenčia. Jei netvarkysime visko kompleksiškai, bus tas pats, kaip su balkonais, kuriuos visi stiklino, kaip norėjo. O kaip elgtųsi pats Č. Ignatavičius, jei jam tektų modernizuoti daugiabutį?
„Pirmiausia pasitelkčiau architektus ir sukurčiau viziją. Be jos joks modernizavimas negali vykti, nes jei modernizuosime chaotiškai, viską sugadinsime, kaip su balkonais. Tačiau mokslininkas santūriai vertina prieš kurį laiką gana plačiai aptarinėtą sumanymą modernizuojant daugiabučius gyvenamuosius namus pristatyti antstatus.
„Juk kanalizacijos, vandentiekio, elektros tinklų, šilumos tinklų pajėgumai yra apskaičiuoti. Jeigu pradėsime pristatinėti po aukštą, ar tarp seniai pastatytų namų įterpsime naujus namus nekreipdami dėmesio į šių komunikacijų pajėgumą ir nusidėvėjimą, jos gali paprasčiausiai neatlaikyti. Be to, papildomas plotas name reiškia, kad turėsime įrengti papildomų vietų automobiliams, galvoti, ką daryti, kad dar labiau neužsikimštų gatvės, kur įrengti žaliąsias zonas. Jei tiesiog „prikepsime“ namų, tai paskui nežinosime, kaip iš tų namų išeiti arba kaip į juos patekti, - aiškina Č. Ignatavičius ir priduria: - Visas šias problemas galėtume išspręsti, jei modernizuotume ne atskirus namus, o kvartalus“.
Kita vertus, įspėja mokslininkas, nereikia pernelyg žavėtis pastatų sandarumu, nes kiekvienas statinys turi kvėpuoti. Blogai, jei per skyles išeina šiluma, bet šiltinimas, sako savo atliktais tyrimais remdamasis Č. Ignatavičius, turi būti protingas. O tiems, kurie abejoja, ar verta modernizuoti daugiabutį, ar gaili tam pinigų, pašnekovas primena: „Pinigai, išleisti pastatų šildymui, išeina vėjais, nes per kiaurą sieną išeina lauk.
Bet kodėl 75-erių sulaukęs mokslininkas stokoja laiko? Todėl, kad ne tik skaito paskaitas specialistams visoje Lietuvoje, ir ne tik vadovauja Polistireninio putplasčio asociacijai. „Aš jau daugiau kaip 15 metų esu atestuotas nepriklausomas statinių ir jų projektų konstrukcinės dalies ekspertas ir galiu atlikti tyrimus. Dar esu teismo ekspertas. Kartais iš teismo gaunu pavedimų atlikti gana rimtas ekspertizes. Pavyzdžiui, teko atlikti ekspertizę viename objekte, kuris buvo pastatytas už 107 milijonus litų.
Dar jis konsultuoja, kaip apšiltinti pastatus, kokias medžiagas pasirinkti - juk tie, sako ponas Česlovas, kurie stato naujus namus, nori teisingai investuoti. Ir paprasti žmonės kreipiasi, bet iš jų pinigų patyręs specialistas neima. Sako: „Jei turiu laiko, nuvažiuoju, pasižiūriu ir pakonsultuoju nemokamai“. Tiesa, tikriausiai yra dar du žmonės, kuriuos ponas Česlovas konsultuoja nemokamai - tai jo pėdomis žengianti dukra Saulė ir jos vyras Rolandas. Abu architektai ir buvę Č. Ignatavičiaus studentai. Prabilęs apie juos, pašnekovas su pasididžiavimu priduria, kad ir pastarieji naudojasi jo sukaupta medžiaga.
Tik štai su pono Česlovo teiginiu, kad jis „ne karjeros žmogus“, būtų sunku sutikti. Nors kita vertus, gal jis ir teisus, nes tuoj pat priduria: „Niekur pats nesisiūliau, visur mane kvietė, o aš sutikdavau. Abejoti neleidžia akivaizdžiai sueižėjusios namo sienos ir išklibę langai. Kiek kitaip su šildymo sistemomis: kiek gyventojų išmano, kas po kelių dešimtmečių eksploatacijos darosi šildymo sistemose?
V. Serbenta neabejoja, kad daugiabučių atnaujinimo priemonės, kurias šiandien renkasi gyventojai, paremtos racionaliais skaičiavimais, jų naudą žmonės mato pasižiūrėję į šalia esančius jau sutvarkytus senus daugiabučius: „Žinoma, jie gali tik subalansuoti šildymo sistemą, gali tik atnaujinti šilumos punktą, gali atnaujinti šilumos punktą ir subalansuoti šildymo sistemą pakeisdami radiatorius arba visą šildymo sistemą, o gali kartu apšiltinti ir sienas bei stogus - bendrijos pačios nutaria, kokius sprendinius įgyvendinti. Bet manau, kad didžioji dauguma namų, gal net 99 proc., renkasi kompleksinius sprendinius: ne tik pastato šiltinimą, bet ir tam tikro masto šildymo sistemų sutvarkymą. Ir tai leidžia sutaupyti apie 50 proc.
Idealus variantas siekiant gerų šilumos energijos naudojimo rodyklių, anot VGTU mokslininko G.Stauskio, - kai atnaujinamos ir pastato atitvaros, ir šildymo sistema. Nuolat besikeičiančių modernizacijos sprendinių „madų“ besivaikantys specialistai sako, kad norintiesiems gauti valstybės kompensaciją privalomas 40 proc. energijos sutaupymas netrukus privers naudoti vis įvairesnius sprendinius ir po kilovatvalandę siekti reikiamo rezultato.
G.Valančiaus teigimu, nors Lietuvoje renovacijos procesas vyksta lėtai, gyventojai vis labiau įsitraukia į renovacijos procesą. Būsto energijos taupymo agentūros vadovas V. Serbenta tam turi paaiškinimą. 1996-2004 metais vykdytą Energijos taupymo būste demonstracinį projektą jis mini kaip padėjusį sudėlioti šiandienės namų renovacijos programos pagrindus: nustatyti problemas, įvardyti prioritetus ir pasiūlyti sprendimų. PB suteikė Lietuvos vyriausybei 10 mln. dolerių paskolą su sąlyga, kad dar 30 proc., kofinansuodama projektus, prisidės Lietuva.
Apibendrinant galima teigti, kad Česlovo Ignatavičiaus indėlis į pastatų šiltinimo ir renovacijos procesus Lietuvoje yra neįkainojamas. Jo darbai VGTU, moksliniai tyrimai ir praktinė patirtis padėjo pagrindus efektyvesniam ir tvaresniam būsto sektoriui. Jo patarimai ir įžvalgos, paremtos Vokietijos patirtimi, yra ypač vertingi siekiant kompleksinio ir kokybiško daugiabučių modernizavimo.
Reportažas apie daugiabučių namų renovaciją ir jos eigą.
tags: #pastatu #siltinimas #ir #renovacija #vgtu #1996