Kaišiadorys - miestas, besikūręs prie geležinkelio stoties. Pirmąkart Kaišiadorių vietovardis paminėtas 1590 m., o pats miestas pradėjo kurtis XIX a. 2-ojoje pusėje, pradėjus tiesti geležinkelį Vilnius-Kaunas.
Strėvos Mūšis (1348 m.)
Spėjama, kad netoli Žiežmarių, prie Strėvos upės, 1348 m. vasario 2 dieną įvyko mūšis tarp Lietuvos ir Vokiečių ordino (kryžiuočių) kariuomenių. Ordino kariuomenė (~800 karių; kitais, perdėtais duomenimis, 40 000), vadovaujama didžiojo maršalo Siegfriedo von Dahnenfeldo ir Ordino didžiojo komtūro Winricho von Kniprode‘s, 1348 m. sausio 24 d. įsiveržė į Aukštaitiją ir ją nuniokojo. Grįžtančius iš žygio kryžiuočius ir jų talkininkus iš Vakarų ir Vidurio Europos puolė Lietuvos kariuomenė (manoma, jai vadovavo Lietuvos didžiojo kunigaikščio Algirdo brolis Narimantas).
Pasak kryžiuočių kronikų, riteriai staigiu kontrpuolimu privertė Lietuvos kariuomenę trauktis per užšalusią Strėvą; daug lietuvių (tarp jų ir Narimantas) žuvo. Kryžiuočiai, patyrę nemažų nuostolių, pasitraukė į Ordino užkariautą Prūsiją. Strėvos mūšio baigtis pagerino Vokiečių ordino padėtį po 1345 m. pralaimėto žygio į Lietuvą. Lietuvių istoriografijoje vyrauja nuomonė, kad Strėvos mūšį laimėjo Lietuvos kariuomenė.
Paminklas Strėvos mūšiui atminti, pastatytas 2009 m. šalia Maisiejūnų piliakalnio (autorius Alfonsas Vaura).
Mūšiui atminti Ordinas Karaliaučiuje ir Vėluvoje pastatė pranciškonų vienuolynus.
XVI-XVII Amžiai: Gyvenviečių Paminėjimas Žemėlapiuose
Kunigaikščio Mikalojaus Kristupo Radvilos Našlaitėlio (1549-1616) iniciatyva parengtas ir 1613 m. išleistas žemėlapis. 1613 m. Žemėlapyje pažymėtos ir devynios dabartinio Kaišiadorių rajono gyvenvietės: Rumšiškės (Rumsijski), Darsūniškis (Darsuniski), Kruonis (Kronie), Žiežmariai (Zezmorij), Strėvininkai (Straieniki), Žasliai (Zosle), Paparčiai (Poporcie), Zūbiškės (Zoclziski), Gegužinė (Greguzijn).
Be didžiųjų - Nemuno (Niemen) ir Neries (Vilia) - upių, pažymėta ir sraunioji rajono upė Strėva (Strawa). Žemėlapyje pažymint devynias dabartinio Kaišiadorių rajono gyvenvietes, panaudoti panašaus dydžio ir išvaizdos panoraminiai piešinėliai.
Išsiskiria Strėvininkai, kurie pažymėti kaip „kaimas, kuriame yra bajoro dvaras“. Šioje vietoje reikia pasakyti, jog XVI a. Strėvininkus valdė Stravinskiai, o šio amžiaus pabaigoje Strėvininkai atiteko Bogdanui Oginskiui. Čia Oginskiai jau XVII a. pasistatė rūmus ir dvarą valdė net iki 1831 metų.
1863-1864 M. Sukilimas Kaišiadorių Rajone
1863-1864 m. sukilimas - buvusios Abiejų Tautų Respublikos (ATR) tautų nacionalinio ir socialinio išsivadavimo sukilimas prieš Rusijos imperijos valdžią. Laisvės kovos vyko Rusijos imperijos okupuotose Lenkijoje ir Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje bei jų istorinėse dalyse - Baltarusijoje ir Ukrainoje.
Sukilimas intensyviai vyko ir dabartinio Kaišiadorių rajono teritorijoje. Tačiau reikia paminėti, kad 1863 m. sukilimas įvairiose Lietuvos vietose prasidėjo skirtingu laiku. Turimomis žiniomis, pirmieji susidūrimai su caro kariuomene Trakų apskrityje (į kurios sudėtį įėjo ir beveik visa dabartinio Kaišiadorių rajono teritorija) įvyko 1863 metų sausio pabaigoje. Jau vasario 1 dieną (naujuoju stiliumi) šioje apskrityje paskelbta karo padėtis.
Dar 1861 m. per Sekmines Žaslių bažnyčioje dvarininkaičiai ir merginos giedojo patriotinį himną. Tarp giedančiųjų buvo ir Karsakų dvarininko sūnus - artilerijos praporščikas Jurgis Kučevskis. Tą sykį giedojusieji nebuvo persekiojami. Tačiau tų metų vasarą Žiežmarių bažnyčioje taip pat giedami patriotiniai himnai. Šių giedojimų iniciatoriai - Benedikto Tiškevičiaus Žiežmarių dvaro valdytojas Henrikas Kretavičius iš Seinų apskrities ir Ignotas Arlauskas, atsikėlęs iš Kauno gubernijos.
1862 m. pavasarį miškų praporščikas Kletas Koreva pakvietė Karsakų dvarininką J. Kučevskį dalyvauti atsargos karininkų organizacijoje, kurios tikslas - išsilaisvinti iš carizmo priespaudos. J. K. Koreva gimė 1837 m. Panevėžuko dvare. Mokėsi Vilniaus bajorų ir Peterburgo miškų institutuose. Nuo 1856 m. dirbo miškininku Tambovo gubernijoje. Išėjęs į atsargą, 1860 m. apsigyveno Vilniuje ir netrukus perėjo į Trakų apskrities miškų tarnybą.
K. Koreva į Karsakus, kur buvo jo palivarkas, atvežė pirmąjį Varšuvos nacionalinio centro komiteto atsišaukimą. J. Aktyviai į sukilimo organizavimą įsitraukė ir kaimyniniame Kasčiukiškių dvare gyvenęs turtingas dailininkas grafikas, gabus iliustratorius Antanas Zaleskis (1824-1885).
Po 1862 m. spalio mėn. Vilniuje sušaukto vaivadijų atstovų pasitarimo (Vilniaus vaivadijai atstovavo J. Kučevskis ir A. Zaleskis) J. Kučevskis buvo paskirtas Vilniaus vaivadijos viršininko pavaduotoju, o A. Zaleskis - Trakų apygardos viršininku. Tačiau, dar 1863 m. sausio pab. A. Zaleskis buvo įskųstas ir dvarininkas kartu su sūnumi buvo suimtas bei abu ištremti į Viatką Rusijoje.
J. Kučevskis manė, kad skubama pradėti sukilimą ir jis iš anksto pasmerkiamas pralaimėti, tačiau pats sukilime dalyvavo. Sukilėlių būrius organizavo komiteto paskirti apskričių viršininkai. Trakų apskrityje sukilimo kariniu viršininku paskirtas K. Koreva (Skirmuntas). 1863 m. vasario 8 dieną (20 d.) jis pradėjo formuoti sukilėlių būrį prie Neprėkštos bajorkaimio. Suformavęs burį jį paliko savo adjuntantui Edmundui Kučevskiui, Jurgio Kučevskio broliui, o pats išvyko kitur telkti sukilėlių. E. Kučevskis buvo tarnavęs Rusijos kariuomenėje Kaukaze.
Netrukus, dar vasario mėn. K. Koreva suformuoja kitą sukilėlių burį, kuris apsistoja Šilasėdų dvare. Iš Šilasėdų K. Koreva būrį nuvedė į Pravieniškių mišką, kur įsirengė stovyklą. Prie jų prisijungė dar 30 sukilėlių. Apie 80 vyrų būrį kovos veiksmų mokė Rusijos armijos karininkas Edvardas Šulcas. Iš Pravieniškių miško kovotojai vėl atvyko į Šilasėdų dvarą ir dvaro miške dvi dienas stovyklavo, paskui persikėlė per Nerį.
1863 m. vasario 17 dieną (kovo 1 d.) miške ties Krušonių kaimu 60 kovotojų E. Kučevskio būrys buvo užpultas Rusijos šaulių, atskubėjusių iš Žiežmarių. Priešą sukilėliai pasitiko stipria ugnimi, ir šis buvo priverstas trauktis. Po susirėmimo su kariuomene iš būrio pabėgo 15 žmonių. Sukilėlių aukų nebuvo, tik į nelaisvę pateko būrio kapelionas - Vilniaus karmelitų vienuolyno klierikas Leonas Bylinskis.
Vasario 19 dieną (kovo 3 d.) Trakų apskrities antrojoje karinėje nuovadoje pasirodė apie 200 sukilėlių, ginkluotų šautuvais, pistoletais, kardais. Vasario 24 dieną (kovo 8 d.) sukilėliai atvyko į Šilonių palivarką, o po poros dienų - į Palomenę. Jų persekioti buvo pasiųstas šaulių ir kazokų būrys. Vasario 25 dieną (kovo 9) d. tarp Pravieniškių ir Žaslių geležinkelio stočių išardomi bėgiai. Kovo pradžioje į būrį atvyko K. Koreva.
Sukilėliai nuvyko į Kauno apskrities Užusalių dvarą. Ten kovo 3 (15) d. pareikalavo, kad dvarininkas Jonas Akas surašytų besąlygiško žemės perdavimo valstiečiams aktą. Išvykęs iš Užusalių, K. Koreva pakliuvo nelaisvėn. Šventai tikėjęs sukilimo sėkme ir J. Kučevskiui aiškinęs, kad Rusijos kariai nešaudys į kovotojus už laisvę, K. Koreva po trumpo tardymo, pagal caro vietininko V. Nazimovo konfirmaciją 1863 m. kovo 9 (21) d. buvo sušaudytas Kaune.
Sukilimo liudininkas - 5,5 m apimties Palimšio ąžuolas.
Kovo 3 dieną (15 d.) netoli Užusalių, prie Būdos gyvenvietės, E. Kučevskio būrį užpuolė Rusijos kareiviai. Žuvo 5 sukilėliai, kovotojai buvo išblaškyti, neteko gurguolės ir 15 pūdų parako (mūšyje dalyvavo poetas J. Laskaris). E. Kučevskis pateko į nelaisvę. Vėliau jis buvo nuteistas dvylikai metų katorgos darbų. Apie 70 kovotojų, vadovaujamų E. Šulco, prasiveržė Kėdainių link. 20 sukilėlių vadovaujamų E. Seliavos, pasiliko Trakų apskrityje, slapstėsi Žaslių miškuose, vėliau susijungė su Felikso Visloucho būriu.
Šiame mūšyje dalyvavo K. Korevos bendražygis lenkų poetas Jurgis Laskaris (1828-1888), kuris nuo 1862 m. kartu su K. Koreva aktyviai dirbo rengiantis sukilimui. Buvo K. Korevos adjuntantas, pristatydavo būriui ginklų. Pralaimėjus prie Užusalių, būrio nepaliko.
Trakų apskritin į pagalbą K. Korevos sukilėliams 1863 m. kovo 8 dieną (20 d.) iš Vilniaus pasiunčiamas 54 vyrų būrys, vadovaujamas buvusio Peterburgo universiteto studento Ipolito Pasierbskio. Grupėje buvo ir dailininkas Mykolas Elvyras Andriolis. Jie dar nežinojo, kad E. Kučevskio būrys pralaimėjo ir yra išblaškytas. Vyrai nešėsi daug ginklų, parako ir kitų karo reikmenų. Žygiavo dešine Neries puse pro Koplyčininkus, Mozūriškes.
Vėliau persikėlė per Nerį ir apsistojo poilsiui Melchioro Gorskio dvare. Kovo 10 dieną (22 d.) juos netikėtai užpuolė iš Vilniaus pasiųsti kazokai. Per susišaudymą užsidegė dvaro pastatai, sproginėjo parakas. Sukilėlių žiniomis, žuvo ir buvo sužeista 16 kovotojų už laisvę ir 12 kazokų. 16 sukilėlių kartu su Pasierbskiu prasiveržė ir vėliau prisijungė prie F. Visloucho būrio. E. Andriolis kartu su keliais išblaškytais sukilėliais grįžo į Vilnių.
Vadovauti K. Korevos sukilėliams buvo pasiųstas F. Vislouchas. Atvykęs į Trakų apskritį F. Vislouchas perėmė K. Korevos būrį ir telkė naujus kovotojus Žiežmarių miške. 1863 m. balandžio 4 dieną (16 d.) šį mišką naršė dvi Rusijos kareivių kuopos ir 25 kazokai. Žygiuodami dviem kolonomis, baudėjai tarp Žaslių ir Antakalnio aptiko F. Visloucho būrį. Įvyko mūšis, kurį skirtingai aprašo monarchistų ir sukilėlių šaltiniai.
Karinėmis žiniomis, aptikta apie 200 sukilėlių, iš kurių 40 žuvo, buvo daug sužeista, 2 pateko į nelaisvę. Paimta 40 šautuvų, keletas kardų ir pistoletų. Sužeisti 6 ir kontūzyti 2 kareiviai. Pogrindinėje sukilėlių spaudoje teigiama, kad užpuolikai neteko 36 kareivių, 10 jų buvo sužeista. Sukilėlių aukų nebuvo. Netrukus Visloucho būrys ties Čiobiškiu persikėlė per Nerį ir sudegino keltą. Praėjus porai savaičių, Vilniaus apskrities Šešuolių miške susijungę Visloucho ir Horodenskio būriai kovėsi su kariuomene. Įnirtingose kautynėse žuvo apie 100 sukilėlių.
Iki balandžio pabaigos Trakų apskrityje veikė tik vienas sukilėlių būrys. Mėnesio pabaigoje, kilęs iš Minsko gubernijos ir pasitraukęs iš Rusijos kariuomenės, Aleksandras Stabrovskis pietinėje apskrities dalyje subūrė apie 200 sukilėlių būrį. Jis prašė Visloucho koordinuoti abiejų būrių veiksmus. Balandžio pabaigoje Trakų apskrityje buvo sutelkti dar keli sukilėlių būriai.
1863 m. gegužės pradžioje prie Butrimonių buvo organizuojama Trakų apskrities rinktinė. Tuo metu Trakų apskrities karinis viršininkas buvo Maksimilijonas Černiakas (1834-1865). Sužinojus, kad 1863 m. gegužės 4 dieną (16 d.) iš Trakų link Butrimonių patraukė kariuomenė, sukilėliai buvo suskirstyti į du būrius: vienam vadovavo A. Stabrovskis, kitam - M. Černiakas. Abu būriai išvyko į Žiežmarių miškus susijungti su Vislouchu. S. Stabrovskio būrys nesusidūręs su kariuomene surado Vislouchą.
M. Černiakas gegužės 6 dieną (18 d.) atvykęs į Kibučių kaimą sužinojo, kad artinasi kariuomenė. Jo būrys pasitraukė Žiežmarių link ir išsirinkęs patogią vietą prie Palimšio dvaro nutarė kautis. Gegužės 7 dieną (19 d.) įvyko mūšis. Iš pradžių sukilėliai sėkmingai atrėmė kelis antpuolius, tačiau vėliau buvo išblaškyti. Žuvo 16 kovotojų ir apie 20 pateko į nelaisvę. Sukilėlių žiniomis, žuvo arba buvo sužeisti 24 kareiviai. Sukilėliai neteko visos gurguolės: 20 arklių, kalvės ir kitko.
M. Černiakas surinko apie 60 išblaškytų kovotojų. Tik 20 turėjo ginklus. Žygiuodami susijungti su Vislouchu, kuris tuo metu buvo pasitraukęs Onuškio link, sukilėliai ties Stakliškėmis pakliuvo į kazokų pasalą ir vėl buvo išblaškyti. Smarkiai kariuomenės persekiojami visi trys Trakų apskrities sukilėlių būriai nutarė pereiti į Lydos apskritį.
1863 m. gegužės 19 dieną (31 d.) apie 500 sukilėlių ties Rūdininkais kovėsi su kariuomene. Žuvo 20 baudėjų. Rūdininkų girioje Vislouchas dar du kartus susirėmė su kariuomene. 1863 m. gegužės 28 dieną (birželio 10 d.) F. Visloucho, A. Stabrovskio ir Jono Sendeko būriai prie Laičių vienkiemio vėl buvo užpulti kariuomenės. Žuvo arba buvo sužeista 18 kovotojų. Sukilėliai pasitraukė Žiežmarių link į Klėriškių mišką.
Čia netikėtai susidūrė su kitu kariuomenės daliniu. Nesupratę Visloucho komandos, Stambrovskio ir Sendeko būriai metėsi į kitą pusę. Kautis teko vienam Visloucho būriui. Netikėtai užklupti sukilėliai dvi valandas kovėsi durtuvais ir šautuvų buožėmis. Žuvo 25 kovotojai už laisvę. Pats Vislouchas buvo sužeistas į šoną, tačiau į nelaisvę nepakliuvo. Jis gydėsi Laičių vienkiemyje pas eigulį valstietį Antaną Stasiūną ir kitus asmenis. Kol sužeistas Vislouchas gydėsi, jo būriui vadovavo I. Pasierbskis. Būrys perėjo į Žiežmarių mišką.
Liepos 11 dieną (23 d.) prie Palomenės jiems teko kautis su Rusijos kariuomene trijų kuopų daliniu. I. Išsigydęs žaizdą, F. Vislouchas vėl grįžo į būrį. 1863 m. rugpjūčio 8 dieną (20 d.) Šilonių miške prie Gegužinės Visloucho būrys vėl užpuolamas. Mūšyje žuvo 7 sukilėliai, į nelaisvę pakliuvo 4, vienas iš jų - Visloucho adjutantas J. Dorogostajskis.
Besitraukiančius sukilėlius kitą dieną pasivijo persekiotojai ir prie Petrošiškių smarkiai sumušė. Kariniais duomenimis, žuvo 21, į nelaisvę pakliuvo 17 kovotojų. 1863 m. spalio 8 dieną (20 d.) bene paskutinį kartą Visloucho būrys kovėsi Žiežmarių miške. Sukilimas blėso. Artėjant žiemai, F. Vislouchas būrį paleido, o pats slapstėsi Vilniuje.
Represijos Po Sukilimo
1863 m. sausio 18 dieną (30 d.) Trakų apskrityje įvedama karo padėtis. Žiauriai malšindami sukilimą, pavergėjai siekė, kad ateityje žmonės nė nesvajotų apie išsilaisvinimą iš Rusijos jungo. Štai ką apie sukilimo malšinimą rašė žandarmerijos papulkininkis Aleksandras Losevas: „Tiek metų gyvendamas Vakarų krašte, žinodamas lenkų charakterio bendrus bruožus, manau, kad tik vienas būdas gali sudrausti jų nenuramdomumą - tai mušti ir mušti tol, kol jie nepasakys savo priežodžio „puolam po kojom“. Šis caro tarnas lietuvius visai ignoravo.
Lietuva buvo trypiama ir niokojama. Kariškių savivalei ribų nebuvo. Neradęs sukilėlių miške prie Kalvių ežero, pulkininkas A. Polis paklausė Būtkiemio (Liepų Būdos) gyventojų, kur sukilėliai. Žmonės atsakė nežiną. Tada karininkas bajorui paskyrė 25 rublių, o valstiečiams po 10 rublių kontribucijos. Žmonės pareiškė pinigų neturį. Represijomis ir žiaurumu siekta įbauginti gyventojus.
1863 m. birželio 14 dieną (28 d.) Muravjovas-Korikas už sukilėlių pakartus tris Semeliškių valsčiaus Bagdanonių kaimo valstiečius įsakė „baimei ir pavyzdžiu kitiems“ iki pamatų sudeginti prie šio kaimo buvusį Severino Romerio Grinapolio dvarą. Visi dvaro pastatai, išskyrus atokiau stovėjusį vandens malūną, sudeginti. „Baimei ir pavyzdžiu kitiems“ įsakyta sudeginti ir Pakertų dvarelį Žiežmarių valsčiuje, prie kurio sukilėliai nušovė valstietį Martyną Liachovičių. Šio vienkiemio-dvarelio turtas buvo parduotas, o visi pastatai sudeginti iki pamatų.
Kad sukilėliai negalėtų ilgai išsilaikyti miškuose, Vilniaus gubernatorius 1863 m. rugsėjo 19 dieną (spalio 1 d.) įsakė Trakų apskrities kariniam viršininkui iškeldinti miškų vienkiemiuose gyvenančius šlėktas ir valstiečius. Įsakyta ne tik iškeldinti žmones, bet nuplėšti ir namų stogus. Kiek Žaslių apylinkėse iš miškų sodybų buvo iškeldinta žmonių, žinių nerasta. 1863 m. spalio 26 dieną pasirašytas šis Vilniaus gubernatoriaus potv...
Šis straipsnis remiasi Lietuvos nacionalinio muziejaus informacija. Muziejus kaupia, saugo, tiria, restauruoja, konservuoja ir eksponuoja svarbiausius valstybės istorijos vertybių rinkinius. Yra profiliniai Archeologijos, Viduramžių ir naujųjų laikų archeologijos, Etninės kultūros, Istorijos, Naujausiųjų laikų istorijos, Ikonografijos, Numizmatikos skyriai. Muziejus turi 12 padalinių. Lietuvos nacionaliniame muziejuje yra biblioteka, archyvas, restauravimo centras, knygų leidybos skyrius.
Muziejus kasmet organizuoja etnografines, istorines ir archeologines ekspedicijas, konferencijas, vykdo edukacinę veiklą, rengia paskaitų ciklus Ketvirtadienio kultūros istorijos vakarai (2013-19), Istorijos miestui ir pasauliui (nuo 2021), Archeologijos vakarai - Marijos Gimbutienės skaitymai (nuo 2021). Muziejaus ištakos - 1855 įkurtas Vilniaus senienų muziejus (jo pagrindą sudarė E. Tiškevičiaus kolekcija: monetų, medalių, senųjų atlasų, raižinių, portretų, istorinių retenybių rinkinys ir specializuota 3000 tomų biblioteka).
1919 Vilniaus senienų muziejaus ir Lietuvių mokslo draugijos rinkinių pagrindu įkurtas Istorijos-etnografijos muziejus (direktorius J. Basanavičius), Bazilijonų vienuolyne paskirtos patalpos; darbus nutraukė Lenkijos okupacija (1920). 1941 Senienų muziejaus ir Lietuvių mokslo draugijos rinkiniai perduoti Lietuvos mokslų akademijai, jų pagrindu įkurti Etnografijos ir Istorijos muziejai. V. Žilėno (direktorius 1947-73) pastangomis 1952 šiuos muziejus sujungus buvo atkurta Vilniaus senienų muziejaus struktūra, 1954-60 sukurtas Lietuvos SSR istorijos ir etnografijos muziejus (jame sutelkta didžioji dalis senųjų Vilniaus rinkinių). 1956, 1966-67 atgauta dalis į Rusiją išvežtų Senienų muziejaus eksponatų. 1967 muziejus įsikūrė Vilniaus pilių teritorijoje (Naujojo arsenalo pastate), 1968 atidaryta istoriniu principu parengta ekspozicija.
1863 sukilimas. Sukillimo tikslai
tags: #patalpu #pavadinimai #rusiskai