PARTIZANŲ KELIAIS - Išdavystė ir mirtis
Tėviškės Prisiminimai
Kadaise gražiame Nemuno slėnyje stovėjo baltas namas ir augo daug gėlių. Sodo takas, įrėmintas pasvirusiais nasturtų žiedais, vedė į jaukų kampelį prie Nemuno. Tai buvo Marčiulionių sodyba. Dievobaiminga šeima dirbo žemę ir augino keturis sūnus ir vieną dukterį.Tėvas buvo šalių apkeliavęs žmogus, matęs daug grožio ir vargo, o motina - širdies žmogus, kuo begalėdama padėdavo kitiems. Tokie tad buvo Lietuvos sakalų tėvai.
Deja, fatališkas buvo šios šeimos likimas. Vienas sūnus, dalyvavęs Klaipėdos išvadavime, žuvo 1946 metais nuo raudonojo teroro Pečiorske 1946 metų balandžio 10 dieną. Dar du Marčiulionių sūnūs ir duktė iškeliavo vergovėn. Mažais vaikais iki „bausmės“ vietos buvo pervaryta per keletą kalėjimų.
Sakalų Likimai
O ką veikė likę Tėvynėje sakalai? Jie Lietuvą mylėjo labiau už viską, už gyvenimą. Tačiau jų tėviškę sudegino, nebeliko balto namo, nebeliko apsodintos gėlėmis klėties. Styrojo vieniši apdegę klevai prie Nemuno. Ir raudonom gurguolėm plėšė iš žmonių viską. Iš užsienio pagalbos nesimatė.Jonas, gimęs 1917 m., pasirinko „Audronio“ slapyvardį. Jis buvo gabus partizanų būrio vadas, žuvęs mirtimi dideliame mūšyje 1945 metų sausio 25 dieną. Vytautas Marčiulionis - „Viesulas“ žuvo 1946 m. kautynėse. Po Šilavoto puolimo „Viesulą“ išrinko dalinio vadu. „Viesulo“ partizanai pasiekė Aukštadvarį ir Trakus.
Kitame mūšyje, gimtame Pašventupio kaime „Viesulas“ buvo sužeistas. Iš šešių jo vyrų vienas partizanas žuvo, bet priešai buvo sunaikinti. Kartą šventė Pašventupy, čia juos užklupo ginkluotas Prienų enkavedistų būrys. Partizanai Marčiulioniai lengvai nešiojosi sunkius vokiškus kulkosvaidžius.
Petras - „Beržas“ su savo būriu veikė Kazlų Rūdos ir Lekėčių miškuose. Kartą Žvirgždaičių laukuose Petrą sužeidė, užklupo rusų kareivių garnizonas. Vienas žmogus, sėdęs ant arklio, pranešė stribams. Atvyko jo lydimas rusų garnizonas ir įvyko mūšis.
Petro būryje tarnavo „Samas“, kuris užsirekomendavo blogu elgesiu, gąsdino žmones. Išaiškėjo, kad šaudęs žydus! Nusprendė jį sušaudyti. „Žilvičio“ - Petro Vengraičio slėptuvę eigulio Kazlausko sodyboje emgebistai rado pas jį Lukšos rašytą raštelį Kukauskui.
Kukauskas pasiūlė bunkeryje nenakvoti, o išeiti į mišką. Nutarta eiti gerai pailsėti. Staiga išgirdau žmonių žingsnius. Enkavedistai pradėjo rengtis, bet bunkeris apsuptas! Kukauskas nušovė Julijoną Būtėną: „Nusišauk, Juliau! ...“ Po to pajunta salstelėjusį nuodų skonį ir netenka sąmonės! Kukauską pristato į Vilnių. Viskas primena žaidimą. Lukšai Kukauskas tikisi padėti ir gailisi jam žuvus. Komentarų tokie prisiminimai nereikalauja.
Sodybos Istorija
Sustoji ant vieno upelio kranto, kuris gaivina tą pačią Tėviškės žemę. Sodyba stovėjo ant paties kranto. Iš vienos pusės - Nemunas, iš kitos - kelias, iš trečiosios - upė. Žemės tėvai turėjo nedaug - apie 18 ha. Šeimoje augo penki vaikai: trys dukterys ir du sūnūs. Sūnums ir teko partizanų dalia.
Jonas, gimęs 1920 m., vyresnysis, o jaunesnysis - Jurgis, gimęs 1923 m. Atsimenu, baigėsi rugpjūtis. Jurgis arė žemę rugiams, kai jį apsupo rusų garnizonas. Areštavo. Atsivarė į namus, leido pavalgyti. Nevalgė brolis. Onutė palydėjo brolį miško keliuku. Kartu varėsi dar vieną rekrūtą - Antaną Skučą. Juos nusivarė į aerodrome.
| Vardas | Slapyvardis | Gimimo data | Žūties data |
|---|---|---|---|
| Jonas Marčiulionis | Audronis | 1917 m. | 1945 m. sausio 25 d. |
| Vytautas Marčiulionis | Viesulas | 1923 m. | 1946 m. |
Tėvukai nuvežė į ten maisto, tačiau neberado. Kartą pareina Jurgis nuo miško, grįžta pabėgęs į namus: suvargęs, sulysęs. Troboje pravirko. Buvo pati partizaninio judėjimo pradžia. Prienus partizanų dar nebuvo. Jonas gavo slapyvardį „Perkūnas“. Dalyvavo Jurgis. Jose žuvo 8 lietuvių partizanai, o rusų - be skaičiaus. Jie sudegė. Vadas Jonas Gelčys - „Perkūnas“.
Partizanų Ryšininkė
Mokėsi Onutė Prienų gimnazijoje. Skaudus tai buvo momentas. Ji apsirengė ir nubėgo pas draugę. Gelčių daiktais, be žmonių. Jos norėjo pasiekti Kauną ir apsistoti Julijanavoje. Apsistojo pas kitos draugės - Aldutės mamą. Susitikome su juo miške, Aldonos vardadienį. Jis porai savaičių apsigyveno toje mokykloje.
Kareiviai supa sodybą, sėdi mūsų daržinėj. Taip įvyko tikras stebuklas, neareštuoti. Onutės Gelčytės takeliai vingiavo toliau po gimtinės dangum. Pas klasės draugų tėvus, kurie irgi buvo nesaugūs. Antanina Zieniūte keliavo iš Prienų. Jo mama mūsų neišleido, apnakvydino. Pasilikome čia ilgesniam laikui. Ji mane išgelbėjo. Tokie jaunystės - tokie ir prisiminimai!
Jų Jonas jau buvo areštuotas. Mus užplūdo stribai ir rusai, darė didelę knatą, bunkerio. Nieko neradę išsidangino. Mane įmetė į atskirą rūsį, o vyrus išvežė į Prienus. Jis aukojosi dėl žmonių būdamas stribų gaujoj. Matukevičių šeimą, suprato, kas aš tokia.
Pasinaudojusi proga, atidaviau Anelei šiltą skarą. Tikėjau, kad mus paleis iš Šilavoto. - Kolesovas, - užsirakindavo merginas... Tada atsivežė Kolesovas tardyti Prienų gimnazistę - tokią Janiną. Žinau, ji labai gražiai dainuodavo. Sakydavo: „Kodėl aš turiu viena kentėti? Ir išdavinėjo - kiek tik galėjo! Vaikščiojo išdidi, neiškankinta, kaip kitos. kuri daugiau už mane žino!“
Onutė nedvejoja, kad ir dabar tą išdavikę atpažintų. Gal jau ir gyvos nebėra? Tačiau budelių pastangos nuėjo veltui, Onutė neišdavė nieko. Enkavedistas Goveda, vadinamas Pypke tik keikė - kvaile, piemene išvadino. Kadangi pats buvo žemos moralės žmogus, mane, matyt, gelbėjo „mergvaikės“ šlovė. Paleido. Pasakė: „Eik į namus!“ O namai - kur jie?
Kita vertus, ją, partizanų sesę, nepaprastai sekė stribai. Stasiulevičiai, o ypač Vincas, Jonas ir dar vienas brolis Bernatoniai. Broliams kovojant, sesuo nenutraukė su jais ryšių. Kartų buvo areštuota, keisdavo pavardę. Sibiro išvengti pavyko. Ganiau karves netoli Brūzgų. Išgirdau baisų šaudymą.
Atsimena partizaną „Dobilą“ kilusį nuo Jiezno, kuris dainuodavo. Kartu su juo žuvo ir jo žmona Paverknių kautynėse. Žiemą Onutė dar mokėsi Prienų gimnazijoje. Bridau iš Prienų, sušlapau kojas, aulinukų tada nebuvo. Nuėjau 17 km. Gavau arklį. Atvykau į Prienus. Buvo jau parytys. Nuėjau į pamokas. Tylu. Ramu. Pakliuvo į pasalą.
Brolis Jonas - „Perkūnas“ žuvo pirmasis iš šeimos. Atvažiavo kareivių garnizonas. Palikę pietus, vyrai puolė bėgt. Ne lietaus balos, ne rasos, ir ne ašarų. Kaimo kelyje ratų išmuštos duobės plūdo partizanų krauju. Sakoma, kad kančia atneša šviesą, o nuodėmė - Atgailą. Brolis Jurgis su draugais matė kaukolę, plūduriuojančią balos vidury. Kas žinojo - bijojo prasitarti.
Paprasta moteris. Nereikia tos garbės - ir mano broliai paprasti artojai“... Betgi pilki paukščiai gražiausiai gieda. Pilkų darbštuolių - didžiausi darbai. Paprasti, kuklūs lietuviai, darbo bitės, vargo pelės, viską iškentė. Būk laimingas, Dievo pabučiuotas žmogau!
Partizaninis Judėjimas: Kariavimo Būdas
Partizaninis judėjimas, kaip kariavimo būdas, yra vienas iš galingiausių ir grėsmingiausių ginkluoto pasipriešinimo metodų. Profesionaliai bei išradingai naudojant jo taktiką galima visiškai sužlugdyti didelių valstybių puikiai ginkluotų kariuomenių grobikiškų planų įgyvendinimą ir pasiekti galutinį kovos tikslą - savo krašto išvadavimą.Dauguma žmonių negali pakęsti tuštumos - tylos, atskyrimo nuo kitų. Tai žmogiška silpnybė, ir dėl šios baimės galima kurti galingas strategijas - neleiskite priešams pulti, nepastebimi grasinkite ir stebėkite, kaip jie vaikosi tuštumoje. Tai partizaninio karo esmė. Pulkite ne tiesiogiai, bet po truputį, vos įgeldami. Priešai, negalėdami apsisaugoti nuo jūsų slaptų puolimų, suirs ir pavargs.
Partizaninį karą gali vykdyti specialiai suformuotos dalys ir padaliniai, esant vietinių gyventojų paramai. „Įkanda ir bėga“ - taip dažnai vadinami partizanų kovos veiksmai. Iš tikrųjų, jie taip ir veikia: įkanda, pabėga, laukia, pasalauja, vėl įkanda ir vėl bėga, neduodami priešui ramybės. Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad ši atsitraukimo, kovos vengimo tendencija yra neigiama. Praktiškai nežinoma šalies, kurioje partizaninis judėjimas būtų nugalėtas karine jėga.
Žinoma, kad daugiau ar mažiau sėkmingą kovą su partizaniniu judėjimu gali vykdyti tik specialiosios paskirties pajėgos („komandosai“). Karas su tauta, liaudimi - visai ne tai, kam ruošiama bet kuri armija. Reguliarioji kariuomenė sukurta tam, kad atremtų kitos šalies agresorės tokią pačią armiją.
Tuo tarpu partizanų pagrindinis kovinių veiksmų būdas yra ne frontalinės atakos, ne generalinės kautynės ir ne pozicinis karas apkasuose, o netikėtas, staigus antpuolis iš užnugario ar flango (sparno) su po trumpalaikio mūšio sekančiu greitu atsitraukimu. Standartinė jų veiksmų schema yra tokia: antpuolis - staigus atsitraukimas, išvengiant persekiojimo - išsisklaidymas - jėgų sukaupimas (susijungimas) - naujas antpuolis.
„Lietuvių Pasipriešinimas“: Laisvės Kovų Skerspjūvis
Knyga „Lietuvių Pasipriešinimas“ - tai laisvės kovų skerspjūvis, kertantis ištisus dešimtmečius, tartum lietuvių pasipriešinimo kovų rentgenoskopija. Tai laisvės kovų mozaika, žvelgiant į įvykius iš paukščio skrydžio, protarpiais nusileidžiant ant žemės - atidesniam įvykių apmąstymui. Knyga daugeliui skaitytojų, ypač išsimokslinusių sovietiniais laikais, atskleis kitokį tautos pasipriešinimo kovos vaizdą. Tai dvisluoksnė knyga - labai neįprastas žanras: ji susideda iš atskirų vaizdelių ir atsiminimų, kurie vyksta konkrečiame istoriniame fone.Knygą įdomu skaityti, nes ji susideda iš tikrų gyvenimo pasakojimų su plačiais politiniais apibendrinimais. Atskirų žmonių pasakojimai apgaubti plačiu istoriniu „gaubtu“: politinių įvykių analize su skaičiais ir datomis. Tai, kad pagrindiniai įvykiai vyksta Rytų Aukštaitijoje, knygai suteikia apysakos vaizdą, nors iš tikrųjų panašūs įvykiai vyko visoje Lietuvoje.
Knyga objektyviai atskleidžia panoraminį tautos pasipriešinimo vaizdą visokių spalvų pavergėjams, okupantams. Tikėjimas knygos objektyvumu didėja žinant, kad jos autorius yra žinomas gydytojas, kurio profesijai yra būtinas objektyvumas - drąsus tiesos atskleidimas, be kurio neįmanomas paciento išgydymas. Autorius apie labai skaudžius įvykius bei reiškinius rašo su gydytojui būdingu atvirumu ir tiesumu - ne tik apie peiktinus kitataučius, bet lygiai ir apie lietuvius.
Lietuvoje tarp 1940 ir 1953 metų buvo didžiausio čia gyvenusių tautų pilietinio, patriotinio ir moralinio išbandymo laikotarpis. Sovietams okupuojant Lietuvą, sunkus išbandymas užklupo visas ginkluotas patriotines organizacijas, neturinčias fizinių jėgų frontiniam karui ir visiškai neparuoštas partizaniniam pasipriešinimui.
Kavarsko Valsčius: Pasipriešinimo Židinys
Ne mažiau kaip kitos Lietuvos vietovės nukentėjo ir nedidelis Kavarsko valsčius. Kavarskiečiai jau per pirmąją sovietinę okupaciją (1940-1941 m.) organizavo pasipriešinimą komunistiniam režimui. Pirmąsias pogrindines grupes trejetuko sistema Kavarsko valsčiaus kaimuose 1940 m. subūrė mokytojas K. Čiukšys ir Kavarsko bažnyčios vikaras Eduardas Simaška.Prasidėjus pirmiesiems trėmimams, ginkluoti J. Tarasevičius, J. Girnius ir grupė kitų susirinko Kavarske ir ruošėsi išvaduoti vikarą E. Simašką, bet vėliau sužinojo, kad jam nuo išvežimo pavyko pasislėpti. 1941 06 22 prasidėjus Vokietijos-Sovietų Sąjungos karui, nemažas būrys kavarskiečių ėmėsi ginklo prieš nekenčiamus okupantus ir vietinius komunistus.
1944 m. Prasidėjo masinė vyrų mobilizacija į okupantų kariuomenę. Absoliuti dauguma jaunų vyrų į kariuomenę nėjo, bet pradėjo slapstytis. Besislapstančius gaudė NKVD kariuomenė ir stribai; suradę vienus išsiųsdavo į karines stovyklas, kitus - į kalėjimus ir lagerius. Ne kartą pasitaikė, kad nužudydavo arba nukankindavo vietoje.
Tokių vyrų kaip M. Česnelis ir K. Kadžionis, paėmusių ginklą prieš okupantą, Kavarsko krašte 1944-1945 m. buvo apie 170 ar 180. Vien tik Kavarsko valsčiuje tuo metu veikė 7 partizanų būriai, kiekviename iš jų buvo nuo 15 iki 30 partizanų.
Partizanams prijautė ne tik kaime, bet ir miestelyje. Kavarsko vidurinėje mokykloje ilgą laiką tarp mokytojų nebuvo nė vieno komunisto ar komjaunuolio. Visi, kurie priešinosi okupantams, buvo žiauriai persekiojami, ypač partizanų šeimos. Dauguma jų buvo ištremtos į Sibirą. Trėmimo byloje įrašydavo, kad tai - banditų šeima. Prie partizanų sodybų stribai ir kareiviai nuolat rengdavo pasalas. Namuose darydavo kratas, atimdavo maistą, gyvulius ir kitą turtą. Partizanų šeimos dar prieš jas ištremiant į Sibirą buvo daug kartų apiplėštos.
Septynerius metus iš eilės - nuo 1945 iki 1952-ųjų okupantai vykdė Lietuvos gyventojų deportacijas. Ypač dideli trėmimai vyko 1948 ir 1949 m. pavasarį. Okupantai ir vietiniai jų pagalbininkai nesigailėdami grūsdavo į gyvulinius vagonus net nėščias moteris, kūdikius ir sunkiai sergančius ligonius.
Atsiminimai iš Utenos Apylinkių: Gyvi Liudijimai
Prisiminimų forma siekiama atskleisti nors dalį 1944-53 m. Lietuvos partizaninio judėjimo įvykių Vyčio, Algimanto, Didžiosios Kovos, jungtinėje Kęstučio ir Vytauto apygardose - Troškūnų, Taujėnų, Raguvos, Kavarsko, Giedraičių, Žemaitkiemio, Kražių, Utenos (Utenos apskr.), Užpalių, Pumpėnų valsčiuose. Juose, kaip ir visoje Lietuvoje, vyko aktyvi partizaninė kova prieš sovietinius okupantus ir jų vietinius samdinius, kurioje, savo valia ir niekieno neverčiami, dalyvavo daugybė šio krašto laisvės kovotojų - vyrų ir moterų, jų ryšininkų, rėmėjų, talkininkų.Daug jų paguldė savo jaunas galvas nelygioje kovoje, kiti mirė Sibiro lageriuose nuo bado, sekinančio darbo ar žuvo NKVD žiauriai numalšintuose politinių kalinių sukilimuose. Treti, kuriems likimas buvo palankesnis, praėję partizaninio karo pavojus, atlaikę NKVD-NKGB tardytojų kankinimus, ilgus metus kalėję Rusijos lageriuose ir kalėjimuose, išliko gyvi, nepalaužti ir sugrįžo į Tėvynę.
Remtasi ir gyvų, ir jau Anapilin iškeliavusių šių įvykių dalyvių pasakojimais. Knygos pagrindinio veiksmo dalis, jo „ašis“, išlieka Traupio, Troškūnų, Kavarsko, Raguvos parapijos, jose gyvenę žmonės - tai mano gimtasis kraštas, mano tėvų, giminių, kaimynų ir gerai pažįstamų žmonių gyva istorinė atmintis, jų likimai.
Su didžiule pagarba esu dėkingas pagrindiniam šios knygos herojui Jonui Kadžioniui-Bėdai ir kitiems pasipriešinimo kovų dalyviams, kurie padėjo „gyvai“ sugrįžti į „karo po karo“ laikus, pajausti to laiko dvasią, kaip galima detaliau, tiksliau pavaizduoti sovietinio totalitarinio okupacinio režimo sąlygomis vykusį partizaninį karą, to meto „informacinėje erdvėje“ atskleisti žmonių pasaulėžiūrą, pasaulio ir vidaus įvykių supratimą, mąstymą, paaiškinantį jų pasirinktų sprendimų ir veiksmų logiką.
Stengtasi per įvairius įvykius pavaizduoti tuometinės visuomenės dvasines-moralines vertybes, pilietiškumą, pasiaukojimą ir atsakingumą už Tėvynės likimą. Naudojantis įvairiausiais išlikusiais šaltiniais, atliekant jų „sintezę“, bandyta kuo tiksliau, detaliau rekonstruoti vykusias kautynes, susirėmimus, atgaminti praeities įvykius.
tags: #pirki #sodyba #sudeikiuose