Kiekviena įmonė turi kokio nors tipo intelektinės nuosavybės, todėl efektyvus jos valdymas yra viena iš kertinių dedamųjų norint išlikti konkurencingais. Ar Jūs įvertinate savo turimą intelektinę nuosavybę ir gaunate maksimalius dividendus? Ar patikrinote visas rinkoje esančias Jūsų sukurto unikalaus produkto alternatyvas?
Intelektinės nuosavybės pirminė paskirtis yra tarnauti pardavimams, o ne apsaugoti kažką kas kartais gana sunkiai apibrėžiama, todėl darbas su Jūsų turima intelektine nuosavybe gali sukurti nemažą, o kartais netgi daug didesnę pelno dalį nei kad pirminė jo paskirtis. Pavyzdžiui naujai sukurtas įrenginys arba programa, kuri yra inovatyvi, palengvinanti gamybą vertinant iš rinkos pusės, įmonei gali būti daug pelningesnė, nei kad to įrenginio arba programos naudojimas pagal tiesioginę paskirtį.
Jei jau turima tokia intelektinė nuosavybė, vis dėl to tada reiktų pagalvoti ir apie to turto apsaugą, kurią užtikrinti gali padėti intelektinės nuosavybės apsauga.
Intelektinė nuosavybė - tai turtas
Nuosavybė - visų rūšių materialusis ir nematerialusis turtas, kuris pagal nuosavybės teisę priklauso fiziniam ar juridiniam asmeniui (įskaitant valstybę ir savivaldybes) arba keliems savininkams kartu (bendrosios nuosavybės teisė). Nuosavybė gali būti žmonių pasisavinta iš gamtos (jeigu iki tol ji niekam nepriklausė), gauta iš ekonominės veiklos kaip darbo, gamybos, mainų ir paskirstymo procesų rezultatas, gauta neatlygintinai iš kitų žmonių ar organizacijų (paveldėjimas, dovanojimas), valstybės neatlygintinai (konfiskacija 1, konfiskacija 2) ar už atlygį paimta iš privačių asmenų, t. p. nusikalstamais ir kitais neteisėtais būdais.
Nuosavybės objektai, kurių civilinė apyvarta nėra uždrausta ar apribota, gali būti laisvai parduodami, skolinami, nuomojami, įkeičiami, mainomi, dovanojami, sunaudojami ir sunaikinami savininko valia. Nuosavybė suteikia savininkui ne tik teises, bet ir pareigas: garantuoti savo turto saugų naudojimą, padengti jo išlaikymo išlaidas, mokėti mokesčius (turto apmokestinimas). Vyraujantis nuosavybės pobūdis visuomenėje lemia ūkininkavimo formas, pajamų paskirstymą ir žmonių ekonominę gerovę, iš dalies ir teisinę santvarką, nes visuomenė siekia teisinėmis priemonėmis (nuosavybės teisė) apsaugoti esamos ekonominės tvarkos stabilumą.
Pagal formą skiriama privati nuosavybė, kolektyvinė nuosavybė (apima akcinę, kooperatinę nuosavybę, visuomeninę nuosavybę, savivaldybių ir valstybinę nuosavybę) ir mišrioji nuosavybė.
Nuosavybė Lietuvoje
LIETUVOJE pirminės gentinės bendruomenės, kurioje visas genties ar kitos bendruomenės turtas priklausė bendrai visiems jos nariams, bendruomeninė nuosavybė atsirado devintame tūkstantmetyje prieš Kristų ir vyravo iki 4 a. po Kr., kai yrant pirminei gentinei bendruomenei atsirado pavienių žmonių ar šeimų privati žemės, jos dirbimo įrankių, gyvulių nuosavybė. 10-12 a. galutinai susiformavo feodalinė nuosavybė, kurios pagrindinis objektas buvo žemė.
19 a. pabaigoje (gerokai vėliau nei Vakarų Europoje) pradėjo įsigalėti kapitalistinė nuosavybė, pagrįsta kapitalo ir gamybos priemonių valdymu. 1918-40 Lietuvos žemės ūkyje ir amatuose vyravo smulkioji privati nuosavybė, kurios turėjo dauguma šalies gyventojų, dėl to samdomųjų darbininkų buvo palyginti nedaug. Kartu egzistavo ir stambesnė akcinė, valstybinė, kooperatinė, mišrioji nuosavybė (pramonėje, prekyboje, finansuose, transporte).
SSRS okupacijos metais privati nuosavybė buvo oficialiai panaikinta, gyventojai galėjo turėti tik individualią asmeninę nuosavybę (asmeniniai daiktai, pagalbiniai ūkiai) ir negalėjo jos panaudoti pelnui gauti. Ekonominė veikla rėmėsi valstybine nuosavybe, kolūkių nuosavybė buvo vadinama kooperatine, nors jie neatitiko kooperatinės bendrovės požymių.
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, 20 a. pabaigoje-21 a. pradžioje per pakankamai trumpą laiką iš naujo suformuota veiksminga privačios nuosavybės sistema privatizavus didžiąją dalį buvusio valstybinio turto ir grąžinus piliečiams išlikusį nekilnojamąjį turtą (įskaitant žemę), kuris jiems priklausė iki 1940. Pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją (1992), šalies ūkio pagrindas yra privati nuosavybė. Kitos nuosavybės formos - valstybės, savivaldybių (jos savininko funkcijas įgyvendina savivaldybės taryba), kooperatinė, mišrioji nuosavybė.
Intelektinės nuosavybės apsauga ir pažeidimai
Intelektinės nuosavybės pažeidimu laikomas intelektinės nuosavybės objekto atgaminimas, platinimas, naudojimas, laikymas ir gabenimas be teisių turėtojo sutikimo ar nesant sutarties su teisių turėtoju. Pažeidimu laikytinas ir bet koks intelektinės nuosavybės įstatymų pažeidimas, įskaitant neturtinių teisių pažeidimus.
Pažeidimai skirstomi į:
- Tiesioginius pažeidimus: tai intelektinės nuosavybės teisių pažeidimai, kai asmuo, neturėdamas teisių savininko leidimo, atlieka veiksmą, kurį turi teisę atlikti tik intelektinės nuosavybės teisių turėtojas.
- Netiesioginius pažeidimus: asmuo gali būti atsakingas už intelektinės nuosavybės teisių pažeidimus, jeigu jis teikia kitiems asmenims priemones pažeidimo veiksmams atlikti.
Pažeidimai gali būti padaromi tiek komerciniais, tiek nekomerciniais tikslais. Pažeidimus komerciniais tikslais įprasta vadinti intelektinės nuosavybės "piratavimu". Dr. V. Matulevičius teigia, kad šis terminas yra tinkamas todėl, kad intelektinės nuosavybės "piratai" grobia ir išnaudoja svetimus intelektinės nuosavybės objektus, beveik nedėdami jokių pastangų šioms vertybėms sukurti.
Intelektinės nuosavybės pažeidimai, tokie kaip dalijimasis muzikos kūriniais, internete yra nesuvaldomi. Kopijos padarymas nieko nekainuoja, o kopijuoti internete galima anonimiškai. Muzikos įrašų kompanijos teigia, kad tokie intelektinės nuosavybės teisių pažeidimai atneša kompanijoms milijardinius nuostolius. Interneto vartotojai siunčiasi ir platina nelegalias muzikos kopijas elektronine forma.
Muzikos kūrinio kopijų, o atlikėjas negauna jokio atlygio.
Teisės aktai
Šiame darbe analizuojami tik tie tarptautiniai, regioniniai ir nacionaliniai teisės aktai, kurie yra labiausiai susiję su nagrinėjama tema, t.y. 1886 m. Berno konvencija dėl literatūros ir meno kūrinių apsaugos (toliau - Berno konvencija), 1994 m. Sutartis dėl intelektinės nuosavybės teisių aspektų, susijusių su prekyba (toliau - TRIPS), 1996 m. PINO autorinių teisių sutartis ir 1996 m. PINO atlikimų ir fonogramų sutartis.
Interneto tobulėjimo ir plėtros perspektyvos svarbiausi tarptautinės teisės aktai vis dėlto yra Berno konvencija ir TRIPS. TRIPS 10 straipsnis kompiuterių programas priskiria "literatūros kūriniams" pagal Berno konvenciją.
1996 metais Pasaulinės intelektinės nuosavybės organizacijos iniciatyva surengtoje diplomatinėje konferencijoje buvo priimtos dvi naujos tarptautinės sutartys - PINO autorinių teisių sutartis ir PINO atlikimų ir fonogramų sutartis, skirtos atitinkamai autorinių teisių apsaugai ir atlikėjų bei fonogramų gamintojų apsaugai.
1996 m. Pasaulinės intelektinės nuosavybės organizacijos autorinių teisių sutarties 8 straipsnis panašiai kaip ir kiti teisės aktai apibūdina teisę viešai paskelbti kūrinį. Šio straipsnio nuostatos teigia, kad literatūros ir meno kūrinių autoriai turi išimtinę teisę leisti bet kokiu būdu viešai paskelbti savo kūrinius, paskelbiant juos laidais ar bevielio ryšio priemonėmis, įskaitant ts kūrinio padarymą viešai prieinamais tokiu būdu, kad visuomenės nariai galėtų juos pasiekti individualiai pasirinktoje vietoje ir pasirinktu laiku.
Šioje sutartyje taip pat nurodomas 8 straipsnio paaiškinimas: "vien tik suteikimas fizinių priemonių, kurios leidžia kūriniui būti viešai paskelbiamam, negali būti suvokiamas kaip kūrinio paskelbimas pagal šią Sutartį ar Berno konvenciją". Šios sąlygos bus taikomos tik tose šalyse, kurios jas nustatys. Šios sąlygos jokiu būdu negali pažeisti nei asmeninių neturtinių autoriaus teisių, nei jo teisės gauti teisingą honorarą, kurį, nesant susitarimo, nustato kompetentinga institucija.
Kūrinį vartotojui, jeigu persiuntimas vykdomas. Kūrinio paskelbimas viešai turėtų būti toks, kad visuomenės nariai galėtų juos pasiekti individualiai pasirinktoje vietoje ir pasirinktu laiku. Tai apima situacijas "pagal pareikalavimą", kai, pavyzdžiui, tinklapyje siūloma parsisiųsti MP3 formato rinkmenas, ir tai galima padaryti bet kuriuo metu.
Šias pašalinti ar išvengti technines apsaugos priemones, kurias pagal Sutartį ar Berno konvenciją autoriai naudoja savo teisėms įgyvendinti ir kurios apriboja neteisėtus veiksmus, t. y. Nuostatos apie įsipareigojimus, susijusius su informacija apie teisių valdymą, buvo perkeltos ir į Europos Bendrijos teisės aktus. Jos atsispindi 2001 m. gegužės 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos Nr. 2001/29/EB dėl autorių ir gretutinių teisių informacinėje visuomenėje tam tikrų aspektų derinimo 7 straipsnyje. ii) be leidimo platina, platinimo tikslais importuoja, transliuoja ar viešai skelbia kūrinius ar jų kopijas žinodamas, kad elektroninė informacija apie teisių valdymą be leidimo buvo panaikinta ar pakeista.
1996 m. Pasaulinės intelektinės nuosavybės organizacijos atlikimų ir fonogramų sutartyje apibūdinamos išimtinės atlikėjų ir fonogramų gamintojų teisės. Šio darbo kontekste svarbiausios yra atgaminimo teisė (Sutarties 7 ir 11 straipsniai) ir teisė padaryti atlikimus / įrašus bei fonogramas viešai prieinamus (Sutarties 10 ir 14 straipsniai). Sutartyje nustatoma, kad atlikėjai/fonogramų gamintojai turi išimtines teises leisti bet kokiu būdu ar forma, tiesiogiai ar netiesiogiai atgaminti savo atlikimus, įrašytus į fonogramas (7 str.)/ atgaminti fonogramas (11 str.).
2001 m. gegužės 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva Nr. Direktyvos 5 konstatuojamojoje dalyje taikliai pastebėta, kad technologijų plėtra padaugino ir paįvairino kūrybos, gamybos ir naudojimo kryptis. Galiojantys autorių teisės ir gretutinės teisės įstatymai turėtų būti pakeisti ir papildyti, kad atitinkamai atspindėtų ekonomikos realybes, naujas naudojimo formas. Atsižvelgiant į informacinę visuomenę.
Šis teisės aktas koncentruojamas ties trimis svarbiausiomis teisėmis: atgaminimo teise (2 str.), teise viešai paskelbti kūrinius, įskaitant teisę kitus objektus padaryti viešai prieinamus (3 str.), platinimo teise (4 str.). Atgaminimo teisė. Teisę kontroliuoti kūrinius atgaminimą yra pagrindinė išimtinė autorių teisė.
Šioms organizacijoms - savo transliacijų įrašus nepaisant to, ar tos transliacijos perduotos laidais ar eteriu, įskaitant kabelinį ar palydovinį perdavimą. Lygiai tokiems pat teisių turėtojams Direktyva nustato išimtinę teisę viešai paskelbti kūrinius, įskaitant teisę kitus objektus padaryti viešai prieinamus. Direktyvos 38 konstatuojamojoje dalyje sakoma, kad skaitmeninis kopijavimas asmeniniais tikslais tikriausiai bus labiau paplitęs ir turės didesnį ekonominį poveikį. Dėl to turėtų būti deramai atsižvelgiama į skaitmeninio ir analoginio asmeninio kopijavimo skirtumus ir tam tikrais atžvilgiais jie turėtų būti skiriami. Tačiau kartu turėtų būti nustatoma teisinga kompensacija.
Teisę viešai paskelbti kūrinius, įskaitant teisę kitus objektus padaryti viešai prieinamus.
Internetas ir intelektinė nuosavybė
Internetas - bendrąja prasme internetas (iš anglų kalbos - Interconnected Networks, sutr. Internet) - tai kompiuterių tinklas, kuris jungia milijardus kompiuterių visame pasaulyje. Šiuo metu internetas suprantamas kaip tarptautinė, viešai prieinama tarpusavyje sujungtų kompiuterių visuma, naudojanti TCP/IP protokolą.
Intelektinė nuosavybė - tai tam tikros išimtinės teisės į individo intelektinės veiklos rezultatus. Interneto tarpininkai - subjektai, užtikrinantys interneto infrastruktūros funkcionavimą, teikiantys interneto prieigos, turinio talpinimo ir perdavimo paslaugas.
Užsienio valstybėse, skirtingai nei Lietuvoje, intelektinės nuosavybės pažeidimai internete sulaukė didesnio dėmesio. Kadangi visų tyrinėtojų aptarti neįmanoma, paminėtini tik svarbiausi autoriai, skyrę dėmesio nagrinėjamai temai: Tanya Frances Aplin, George B. Delta, Jeffrey H. Matsuura, Bernt P. Hugenholtz, Denis Kelleher, Pamela Samuelson. Lietuvoje intelektinės nuosavybės pažeidimams dėmesio skyrė dr. M. Mockus, dr. E. Sirutavičius, dr. V. Matulevičius.
Interneto samprata
Interneto ištakos siekia ankstyvąjį aštuntąjį dešimtmetį, kai Jungtinės Amerikos Valstijos Saugumo departamentas, norėdamas sujungti įvairias karines ir tyrimų bazes, įsteigė komunikacijos tinklą. Šiam projektui įgyvendinti buvo sukurta technologija, kuri leido sujungti įvairias kompiuterių sistemas tarpusavyje ir priskirti kiekvienai sistemos vietai skirtingą adresą.
Devintajame praėjusiojo amžiaus dešimtmetyje Jungtinės Amerikos Valstijos Nacionalinis mokslo fondas išplėtė tinklą, prie savo superkompiuterių leisdamas prisijungti šalies kolegijoms ir universitetams. Greitai buvo suformuota ir elektroninio pašto koncepcija. Per gana ilgą plėtros periodą internetą atrado neakademiniai ir nevyriausybiniai vartotojai. Šiai išaugo vartojimo apimtimi, dydžiu ir galimybėmis. Šį augimą lėmė spartus technologijų plėtimasis komunikacinis tinklas infrastruktūroje bei itin galingi ir pigūs personaliniai kompiuteriai. Šiuo metu internetas prieinamas visiems.
Šiandien interneto svetainė yra verslo vieta, dauguma bruožų atitinkanti materialią verslo įstaigą. Tinklalapiai yra nuolatiniame ryšyje su pasauliu.
Šie ar net milijonai autorinių kūrinių - knygų, straipsnių, piešinių, žemėlapių, muzikos kūrinių, įrašų, kino filmų ir kitų intelektinės veiklos rezultatų - bus nuolatos talpinami kompiuterių serveriuose. Šios kompiuterių sistemos bus sujungtos laidais ar lazeriniais spinduliais, ar satelito signalais arba kitokiu būdu su kitais kompiuteriais visame pasaulyje.
Įmonėse ir namuose. Bet kurį kūrinį bus įmanoma peržiūrėti ir bet kas galės pasidaryti kūrinio kopijas tiesiog spausdami mygtukus. Daugeliu atvejų popierinių kopijų reikiamybė išnyks. Tai prieš 25 metus prognozavo teisininkė Barbara Ringer. Ši prognozė šiandien jau yra realybė. Internete jau galime surasti visą Berno konvencijoje išdėstytą literatūros ir meno kūrinių katalogą. Iš tikrųjų intelektinės veiklos rezultatai internete jau išeina iš Berno konvencijos katalogo ribų. Dabar netgi viešas komentaras gali būti autorinės teisės objektas.
Intelektinės nuosavybės teisių turėtojai saugomi viso paketo išimtinių teisių. Nacionaliniai įstatymų leidėjai skirtingai nustato išimtinių teisių katalogus, išvardindami draudžiamus veiksmus. Kai kuriose šalyse įstatymuose įtvirtinti gana detalūs, informacinei visuomenei pritaikyti draudžiamų veiksmų apibrėžimai. Kitose valstybėse - platesni ir abstraktesni apibrėžimai, tokios sąvokos kaip "atgaminimas", "platinimas", "padarymas viešai prieinamu". Šiuo elektroninės erdvės plėtra reiškia didelį intelektinės nuosavybės objektų naudojimo pasikeitimą.
Vis dėlto, egzistuojantis intelektinės nuosavybės objektų teisėto naudojimo atvejų sąrašas ne visada atitinka šios dienos poreikius ir situacijas elektroninėje erdvėje. Tai derlinga dirva intelektinės nuosavybės problemoms rastis. Šios interneto apimties daugybė žmonių yra tiek intelektinės nuosavybės objektų potencialūs resursai, iš kurių šie objektai plinta, tiek vartotojai. Iš tiesų žiniatinklio funkcijos yra pagrįstos galimybe platinti identiškas kompiuterio bylų kopijas. Internetas - pasaulinis žiniatinklis - yra tinklas, sudarytas iš tinklų ir duomenų bazių, jis nėra ribotas jokiomis geografinėmis sienomis.
Framing) - tai vieno tinklalapio turinio įterpimas į kito tinklalapio rėmą. Intelektinės nuosavybės pažeidimu laikomas intelektinės nuosavybės objekto atgaminimas, platinimas, naudojimas, laikymas ir gabenimas be teisių turėtojo sutikimo ar nesant sutarties su teisių turėtoju. Pažeidimu laikytinas ir bet koks intelektinės nuosavybės įstatymų pažeidimas, įskaitant neturtinių teisių pažeidimus.
Štai kodėl svarbu nuolat stebėti ir vertinti savo intelektinę nuosavybę, siekiant užtikrinti jos apsaugą ir maksimalų panaudojimą verslo sėkmei.
Intelektinės nuosavybės apsaugos finansavimas
IPR kaip informacijos šaltinis
Kiekvienas verslininkas vienu ar kitu įmonės gyvavimo metu susiduria su rimtomis problemomis, kurios jam yra unikalios, tačiau kiti verslininkai toje pačioje, arba kitose šalyse su tuo jau buvo susidūrę ankščiau ir sėkmingai išsprendę, bei dabar turi užpatentavę sprendimą diktuojančią technologiją. Būtent todėl kartais gali būti naudinga pastudijuoti kokius patentus dizaino, technologijų, prekės ženklų ir kt.
Taigi, intelektinės nuosavybės teisės gali gerai veikti elektroninėje erdvėje tokiu būdu, kuris yra naudingas žmonijai, tačiau turi būti nagrinėjamos techninės ir moralinės problemos. Techniniai klausimai siejasi su moraliniais dėl tokios priežasties: nėra prasmės kalbėti apie tai, ką reikėtų daryti, jeigu tai techniškai neįmanoma ar nerealu padaryti. Moraliniai klausimai susiję su techniniais šiuo aspektu: jeigu ką nors galima padaryti, visuomet turi kilti klausimas, ar reikėtų tai padaryti. Gali būti, kad intelektinės nuosavybės teisėms, tokioms, kokios šiandien jos yra, nėra vietos naujojoje elektroninėje erdvėje.
Vytauto Didžiojo universitetas ir Valstybinis patentų biuras kviečia iš pirmų lūpų išgirsti puikiai atpažįstamų ir lyderiaujančių prekių ženklų negirdėtas istorijas, skaudžias pamokas ir neįkainojamus patarimus. Renginio metu savo sėkmės istorija dalinosi Lietuvos vienaragio „Nord Security“ verslo projektų skyriaus vadovė Aušra Diliautaitė, pristačiusi įmonės patentų portfelio strategiją.
„Patentavimas mūsų įmonėje neša produktams naudą - didina mūsų verslo saugumą ir kelia komercijos potencialą, - pasakojo A. Diliautaitė. - Prekės ženklo registravimas kiekvienai įmonei suteikia inovatyvaus verslo statusą. Didelių apdovanojimų už tai nesusirinkome, bet turime apie save naratyvą. Kur patentus galime parodyti pardavimuose? „Net neįsivaizduojate, kiek yra internetinių puslapių, galinčių piknaudžiauti jūsų prekės ženklu, vos per kelias dienas gali pradėti prekiauti jūsų produktais, - aiškino Ž. Kiedaitė. - Tai - didelė reputacinė ir finansinė žala, nes pirkėjai pirkdami jūsų produktą jį sieja ne su piknaudžiaujančiu puslapiu, o su jumis, kadangi tai labiausiai panašu į jūsų produktą.
Be verslo atstovų naudingų patarimų renginyje taip pat buvo galima išgirsti ir teisininkų įžvalgas. „Džentelmeniški žodiniai susitarimai neegzistuoja. Pas mus Lietuvoje ir daug kur pasaulyje džentelmenų nėra, - apie intelektinės nuosavybės apsaugos aktualumą juokavo G. Domkutė. - Tikrai yra žmonių, kurie pasinaudoja gauta informacija darbo ar paslaugų teikimo metu, būnant valdymo organo nariu ar akcininku. „Technologijų naudojimas sukelia riziką, skatinančią intelektinės nuosavybės pažeidimus, bet gali ir įgalinti efektyvią jos apsaugą, - teigė J. Kalpokienė. „Seniai praėjo tie laikai, kai patentas yra naudingas, kai kabo įrėmintas ant sienos. Intelektinė nuosavybė pati savaime nėra jokia vertybė“ - sakė I.
tags: #pirmine #intelektine #nuosavybe