Nagrinėti Platono pažiūras nėra lengva, nes mąstytojas viename veikale paprastai neapsiriboja viena kuria nors problema, bet susieja ją su daugeliu kitų ir analizuoja įvairiais aspektais. Toks būdas dažnai verčia vis iš naujo sugrįžti prie klausimo, kuris jau buvo nagrinėtas kituose veikaluose. Todėl, norint apibūdinti Platono pažiūras, reikia aprėpti visą jo kūrybą ir pasiakti mąstysenos eigą.
Tam, kad suprasti Platono “Valstybės” esmę mes turim išnagrinėti atskiras sąvokas. Visų pirma mes turim sužinoti apie jo kilmę ir šeimos padėtį visuomenėje, taip pat istorinius ir politinius įvykius, kurie jį pastūmėjo prie filosofinių apmąstymų. “Valstybė” vienas iš stambiausių ir reikšmingiausių Platono kūrinių. Pagrindinė jo tema - teisingumas, tačiau analizuodamas šią sąvoka Platonas paliečia beveik visas svarbiausias filosofines problemas.
Tai daiktų būties tikrųjų priežasčių - idėjų ir aukščiausiosios iš jų - gėrio problema, žmogaus prigimties (sielos, jos pažintinių galių, sielos ir kūno santykio, sielos likimo po žmogaus mirties), valstybės ir jos piliečių luomų kilmės klausimai, pagaliau - kokia turi būti ideali valstybė, kas ir kaip ją turi valdyti, kokia tinkamiausia jos piliečių, mokymo ir auklėjimo sistema.
“Valstybė” parašyta apie 370-360 m.pr. Kr. (išskyrus pirmąją knygą, kurią dauguma tyrinėtojų priskiria ankstyvajam Platono kūrybos periodui). Dialogo veiksmas vyksta maždaug 421 arba 411-410 m. pr. Kr. birželio mėn., atėniečių garbintos deivės Bendidės šventės metu. Teiginys, kad politikas turėtų būti mokslininkas, žinantis, kas yra gėris, davė Platonui atspirties tašką kritikuoti miestui-valstybei ir metodą sukurti idealiai valstybei.
Platonas
Dažnos politiko ir kitokių kvalifikuotų darbininkų, amatininkų ar specialistų analogijos yra daugiau negu analogijos. Juk visuomenės atsiranda pirmiausia dėl žmonių poreikių, kurie gali būti patenkinti tik bendromis pastangomis. Žmonėms reikia labai daug ko, ir nė vienas žmogus negali pats viskuo apsirūpinti. Todėl samdosi pagalbininkus, mainikauja su kitais žmonėmis. Platonas čia įžvelgė pagrindą visiems žmonių susijungimo į socialines grupes atvejams analizuoti.
Jeigu egzistuoja visuomenė, vadinasi, tam tikru būdu tenkinami poreikiai ir vyksta atitinkamų paslaugų mainai. Ši analizė, Platono taip paprastai ir neįkyriai įpinta į idealios valstybės aiškinimą,-tai vienas iš įžvalgiausių jo socialinės filosofijos atradimų. Ji atskleidė tą visuomenės aspektą, kuris neabejotinai yra svarbiausias visoms socialinėms teorijoms, kuri galima apibūdinti taip: Visuomenę reikia suvokti kaip sistemą paslaugų, kurias kiekvienas jos narys ir teikia, ir gauna. Valstybė tik prižiūri šiuos tarpusavio mainus ir mėgina pasirūpinti, kad poreikiai būtų tenkinami.
Žmonės tokioje sistemoje vaidina reikalingų užduočių atlikėjų vaidmenį, jų visuomeninę svarbą lemia jų atliekamo darbo vertė. Tad pirmiausia individas įgyja tam tikrą padėtį, kuri suteikia jam galimybę imtis konkrečios veiklos, o laisvę valstybė jam garantuoja. Teorija teigia, kad valstybė pirmiausia rūpinasi išsaugoti pasirinkimo laisvę. Tačiau paslaugų mainai susiję su kitu, beveik tokiu pat svarbiu principu- darbo pasidalijimu ir pareigų specializacijos.
Juk jei poreikiai patenkinami mainais, kiekvienas žmogus turi turėti daugiau savo siūlomų reikmenų, negu jam pačiam reikia, ir mažiau, negu jam reikia, turėti to, ką jis gauna. Pvz. žemdirbys pagamina daugiau maisto negu gali suvalgyti, o batsiuvys pasiuva daugiau batų negu pats gali suavėti. “Valstybė”- tai knyga, nepasiduodanti klasifikacijai.
Jos nepriskirsi nei moderniųjų visuomenės studijų, nei moderniojo mokslo nė vienai iš kategorijų. Joje paliesti ar išplėtoti beveik visi Platono filosofijos aspektai, o jos temos ribos tokios, jog galima teigti, kad ji aprėpia visą žmogaus gyvenimą. Joje kalbama apie gerą žmogų ir gerą gyvenimą, kuris Platonui, be kita ko, reiškė gyvenimą geroje valstybėje, apie būdus jiems pažinti ir sukurti. O tokiai bendrai problemai nesvetimas joks individualios ar visuomenės veiklos aspektas.
Taigi “Valstybės” nepriskirsi prie mokslinių traktatų, ji nepriklauso nei politikai, nei etikai, nei ekonomikai, nei psichologijai, nors apima jas visas ir ne vien jas, nes menas, auklėjimas ir filosofija taip pat nepalikti nuošalyje. Platonas rašydamas “Valstybę” buvo pasiryžęs moksliškai,tai jam reiškė, kad jis turėjo pateikti idealios valstybės apmatus,o ne vien aprašyti egzistuojančią.
Platono Valstybė yra visų valstybių tipas ir modelis. Vien aprašydamas egzistuojančias valstybes jis nepasiektų savo tikslo, vien praktiniai argumentai nepagrįstų tos filosofo teisės. Knygos tema yra valstybės kaip rūšies, kaip tipo bendroji prigimtis, ir ne tai svarbu, ar egzistuojančios valstybės tvarkosi pagal tą modelį, ar ne. Valstybėje siekiama ne aprašyti valstybes, o surasti tai, kas joms esminga ar tipiška,-bendruosius sociologinius principus, kuriems paklūsta kiekviena žmonių visuomenė, siekianti gero gyvenimo.
Antika-daugiau kaip tūkstantį metų trukęs Senovės Graikų ir Senovės Romos civilizacijos klestėjimo laikotarpis: pirmosios graikų filosofinės mokyklos steigėsi 7-6 a. prieš mūsų erą, o paskutinės Romos imperijoje veikė dar 5-6 mūsų eros amžiuje. Antikinės civilizacijos ir jos filosofijos vystymasis nebuvo tolygus. Būta ir pakilimo, ir nuosmukio periodų.
Pagrindinė nuosmukio priežastis buvo ta, kad vergoviniu darbu besiremianti visuomenė pasiekė aukščiausią savo išsivystymo stadiją ir nebegalėjo toliau tobulėti, vyraujant vergoviniams santykiams. Antra vertus, teoriniai mokslai atitrūko nuo praktikos. Tuometinė visuomeninė praktika nepajėgė nei patvirtinti, nei paneigti iškeltų teorinių teiginių. Pagaliau pirmaisiais mūsų eros amžiais besiformuojanti krikščionybė palaidojo antikinę kultūrą.
Nors pirmieji krikščionybės apologetai atmetė antikos filosofiją, bet vėliau jie negalėjo apsieiti be jos. Praėjus beveik tūkstančiui metų po antikinės civilizacijos žlugimo, Vakarų Europoje kilo humanistinis sąjūdis, kuris iš esmės reiškė antikinės kultūros atgimimą. Tai buvo vadinama Renesanso epocha. Retrospektyvinė projekcija į antiką teikė pagrindinius impulsus naujos civilizacijos Vakarų Europoje formavimuisi. Šia prasme antikinė kultūra vadinama šiuolaikinės Europos civilizacijos lopšiu.
Kūrybinga senovės graikų mintis jau iki Platono buvo sukūrusi teorijų, kurios iki šiol stebina problemų kėlimo drąsa. Graikai jau turėjo Herakleito, pitagorininkų, elėjiečių ir kitas filosofijos mokyklas, kurių tolesnė raida atvėrė kelią filosofinių sistemų formavimuisi. Ilgai dominavęs gamtamokslinis pasaulio aiškinimas Demokrito materializme. Platonas (428/427 - 348/347 m. pr. Kr.) ieškojo tiesos, gėrio, grožio ir kitų idealų, kurie jo filosofijoje yra glaudžiai susiję. Jie analizuojami pačiais įvairiausiais aspektais.
Siekdamas tuos idealus pagrįsti teoriškai, Platonas ieškojo visuotinių stabilių pagrindų, kurie padėtų paaiškinti pasaulį, žmogų, pažinimą, gyvenimą. Bet Platono tarsi nedomino tai, ką jis matė. Mąstymo ir fantazijomis galiomis jis kūrė aabstrakčius idealus, o juos įgyvendinti patikėjo valstybei. Todėl visa Platono filosofija glaudžiai susijusi su valstybės teorija. Galima manyti, kad sudėtingus teorinius ieškojimus jis buvo pajungęs vienam tikslui - valstybės problemų sprendimui.
Valstybės reikalams graikai nebuvo abejingi ir iki Platono. Jie siūlė įvairias reformas, stengėsi taisyti tai, kas jiems atrodė negera. Tačiau Platonas reformomis nepasitenkino. Išnagrinėjęs visus jam žinomus valstybės tipus- timokratiją, oligarchiją, demokratiją ir tironiją, - jis atmetė juos kaip netinkamus ir sukūrė visiškai naują valstybės tipą, idealios valstybės modelį. Platono filosofijos specifiką didele dalimi nulėmė konkreti istorinė situacija ir aplinka, kurioje jis gyveno.
Visas Platono gyvenimas buvo susijęs su Atėnų miestu - valstybe, jos iškilimu, klestėjimu ir smukimu. Gimė jis, kai graikų ir persų karai (490 - 449 m. pr. Kr.) buvo sėkmingai užbaigti ir graikai, išsivadavę iš ilgai trukusios persų priespaudos, savo jėgas ir dėmesį galėjo skirti vidaus gyvenimui. Senieji ekonomikos ir kultūros centrai kolonijos - Miletas, Efesas ir kiti - buvo sunaikinti arba neteko pirmykštės reikšmės. Dabar iškilo metropolijos miestai - Korintas, Aigina ir ypač Atėnai, kovų prieš persus hegemonas.
Gyvenimas Atėnuose labai suintensyvėjo. Laisvas atėnietis, kuris, kaip ir kiekvienas graikas, aktyviai dalyvavo visuomenės gyvenime ir valstybės valdyme, dabar jautė pareigą reprezentuoti ne tik Atėnus, bet ir visą Graikiją. Atėniečiui jau nepakako mokyklinių žinių, jo nebepatenkino ir gamtos filosofija. Į pasaulį dabar jis žvelgė per žmogų. Jis troško žinoti, kaip jam dera gyventi, kaip elgtis, kokia jo vieta valstybėje, ar jis gali pažinti pasaulį, žmogų ir koks to pažinimo tikslas.
Atsakymą i šiuos klausimus mėgino rasti humanistinės krypties mąstytojai - sofistai. Keliaudami iš miesto į miestą, jie mokė graikus įvairiausių dalykų, bet visų pirma- mąstyti ir reikti savo mintis, įtikinti ir pavergti klausytoją. To meto sofistai neabejotinai buvo švietėjai plačiąja to žodžio prasme. Jie - Protagoras, Gorgijas, Prodikas ir kiti - žadino intelektualinį nerimą, skatino kultūros ugdymą.
Ypač daug jie nusipelnė kalbos mokslams - gramatikai, stilistikai. Sofistai įžvelgė žodžio grožį ir galią. Mokėjimas tinkamai vartoti žodį sofistui buvo didžiausias gėris, suteikiąs laisvę, ir teisę valdyti kitus. Tačiau sofistai suabsoliutino individo galias, todėl jų mąstysenoje nuo pat pradžių buvo ryškus subjektyvizmas ir reliatyvizmas. Šios pakraipos švietėjus paprastai domino ne objektyvi tiesa, o nauda ir mokėjimas įtikinti. Dėl to jie lengvai nukrypdavo nuo dalyko esmės.
Toks galvojimo būdas negalėjo užtikrinti, kad žmogus, išmokęs sofistikos, nepanaudos jos savanaudiškiems ir žemiems tikslams. Pražūtingos sofistikos galimybės ypač atsiskleidė Peloponeso karo metu (431 - 404 m. pr. Kr.), kai išryškėjo vergovinės santvarkos prieštaravimai, prislopinti taikos ir klestėjimo laikotarpiu. Naminio karo nelaimės neseniai buvusius galingus Atėnus smukdė ekonomiškai, politiškai, morališkai.
Visuomeniniame gyvenime pradėjo įsigalėti tie, kurių noras patogiai įsikurti nustelbdavo sąžinę. Istorikai nurodo, kad tuo metu Atėnuose kiekvienas, kuris bent trumpam pasijusdavęs stipresnis už kitą, manęs, kad jam nesą nieko negalima. Krašte viešpatavęs kyšininkavimas, išdavystės ir nepasitikėjimas. Dori ir sąžiningi žmonės buvę laikomi kvailiais, o triumfuojantys skriaudikai taręsi esą išminčiai. Klestinti demokratija užleidusi vietą nuolatiniam valdančiųjų partijų keitimuisi, kurį kuri lydėjo teroro bangos.
Platonas sielojosi dėl savo krašto negandų ir ieškodamas jų priežasčių priėjo išvadą, kad gyvenimą reikia organizuoti ir tvarkyti moksliškai. Jis ryžosi parodyti atėniečiams, kokia turėtų būti valstybė ir jos piliečiai. Iš tikrųjų tai buvo mėginimas gelbėti aristokratų (aristokratais Platonas vadino geriausius žmones ir piliečius) padėtį teoriškai pagrindžiant jų ideologiją. Tam jis skyrė savo žinias ir gabumus. Aristokratų lūkesčiai ir jų gyvenimo suvokimas Platonui nebuvo svetimi - jis pats buvo kilęs iš labai senos aristokratų giminės: Platono tėvas Aristonas - legendinio karaliaus Kordo ainis, artimas Perikliui, motina - garsiojo įstatymo leidėjo Solono giminaitė.
Berniukui buvo duotas senelio Aristoklio vardas. Platonas - tai jo slapyvardis (iš graikų kalbos reiškiantis-platumą). Taip jį pavadino gimnastikos mokytojas, o gal Sokratas dėl to, kad buvo gražiai ir tvirtai sudėtas, plačių pečių ir krūtinės. Nuo pat vaikystės buvo rūpestingai auklėjamas ir mokomas. Ir gabumų jam netrūko - buvo gabus gimnastikai, muzikai, tapybai, literatūrai. Poetu jis liko visą gyvenimą. Filosofinėje kūryboje Platonas nuolatos vartojo palyginimus, analogijas, mitinius įvaizdžius, suteikdamas jiems simbolinę prasmę.
Jaunuolis greičiausiai ir rengėsi tapti poetu ar valstybės vyru. Tačiau dvidešimties metų Platonas atsitiktinai sutiko Sokratą (kurį K.Marksas pavadino “filosofijos įsikūnijimu”). Sokratas ir išsigimusios sofistikos laikais gyveno taip, kaip mokė. Lydimas jaunų vyrų - savo šalininkų,- ir aikštėse, ir gatvėse, ir bičiulių namuose jis su kiekvienu norinčiu (nes ir turtuoliui, ir vargšui vienodai leidęs klausinėti, atsakinėti arba klausytis) aiškinosi, kas yra gėris, grožis, teisingumas, valstybė, koks turi būti valstybės vyras ir t. t.
Sokratas reikalavo, kad žmonės suprastų vartojamų žodžių reikšmę ir prasmę, o tai įmanoma tik suvokus dalyko esmę. Platoną sužavėjo Sokrato teorija ir gyvenimo principai. Paskutinius devynerius metus iki Sokrato mirties jis buvo vienas iš artimiausių Sokrato bičiulių ir klausytojų. Tragišką Sokrato mirtį Platonas išgyveno skaudžiai. Po mokytojo mirties, matyt, susidarius tam tikrai politinei situacijai, Platonas išvyko iš Atėnų ir dvylika metų keliavo po pasaulį, bendravo su kitų kraštų mokslininkais, gilino savo žinias.
Jis lankėsi Megaroje, kur Eukleidas, subūręs Sokrato šalininkus, įkūrė Megaros mokyklą, ir susipažino su jos filosofija, griežtai skyrusia sąvokinį pažinimą nuo juslinio. Egipte Platonas domėjosi visuomenės susiskirstymu į kastas, darbo pasidalijimu ir t. t. Italijoje jis gilinosi į elėjiečių racionalizmą ir pitagorininkų teorijas, žavėdamasis matematiniu mąstymu. Kai kurie minėtų teorijų motyvai aptinkami ir Platono filosofijoje.
387 m. pr. Kr. būdamas jau keturiasdešimties metų, Platonas sugrįžo į Atėnus ir Akademo miškelyje įkūrė filosofijos mokyklą - Akademiją, su kuria susiejo tolesnį savo gyvenimą.
Pagrindiniai Platono kūrybos laikotarpiai skirstomi į tris dalis:
- Ankstyvojo kūrybos laikotarpio veikalai: “Lachesas” (apie drąsą), “Charmidas” (apie retoriką, hedonizmo ir egoizmo kritiką), “Sokrato apologija”,”Valstybės”I knyga ir kt.
- Viduriniojo kūrybos laikotarpio veikalai:”Menonas” (apie galimybę išmokti dorovės), “Kratilas” (apie kalbą), “Fedras” (apie santykį tarp sielos ir idėjos), “Fedonas” (apie sielos nemirtingumą), “Puota” (apie meilę), “Valstybė” II-X knygos, “Teaitetas” (apie pažinimą) ir kiti.
- Vėlyvosios kūrybos veikalai:”Parmeninas” (apie platoniškai suprantamą dialektiką), “Sofistas” ((apie būtį),”Politikas”, “Timajas” (apie gamtą), “Įstatymai” (sušvelninta idealios valstybės teorija) ir kiti.
Paskutiniuoju laikotarpiu Platonas beveik nustojo reiškęs mintis Sokrato vardu. Į amžiaus pabaigą jis vis daugiau rėmėsi pitagoriečių mąstysenos principais. Platono veikalai, laimingai susiklosčius aplinkybėms, išliko visi. Mėgstama jo veikalų forma - dialogas. Dialoguose dalyvauja konkretūs asmenys. Kiekvienas iš jų gina savo pažiūras, priešpriešindamas jas oponento teiginiams.
Platonas neapsiriboja vien savo laikotarpiu: jis žvelgia toli į praeitį, kritikuoja viską, ko pats nepripažįsta, ir gina visa tai, kur įžvelgia savo pažiūrų šaltinį. Be to remdamasis susintetintais analizuojamų problemų duomenimis, Platonas žvelgia į ateitį: jis prognozuoja, kuria idealius modelius, kuriuos taiko pasauliui ir žmogui. Dialoguose Platonas dažniausiai naudojasi Sokrato klausimų ir atsakymu metodu, kurį jis mėgino suderinti su plačiu savo filosofijos užmoju.
Filosofų-karalių valdymas: Platono ideali valstybė
Sokrato metodas visų pirma reikalavo tiksliai f... Filosofai dažnai bandė kurti idealios visuomenės modelius. - 347 m. pr. Kr.) iš Atėnų. m. pr. Kr. - 529 m.) įkūrėjas. “Įstatymai”. politinę teoriją. Apžvelgsime jo veikalą “Valstybė”.
Platono Samprata Apie Miestą-Valstybę
Kaip turėtų būti organizuota valstybė, kad ji būtų teisinga? Kas turi valdyti visuomenę? Platonas, remdamasis savo idealios valstybės vizija, teigė, kad visuomenė turėtų būti suskirstyta į tris klases: filosofai (išmintingiausi), sargybiniai (kariai) ir amatininkai (darbininkai). Kiekviena klasė turi savo specifines funkcijas ir atsakomybes.
Platonas manė, kad tikroji valstybė yra ta, kurioje valdo filosofai, nes jie geriausiai supranta gėrį ir teisingumą. Sargybiniai turėtų saugoti valstybę, o amatininkai - gaminti reikalingus daiktus. Platono idealioje valstybėje nėra vietos individualizmui ar asmeninei nuosavybei. Viskas priklauso valstybei, o žmonės gyvena bendruomenėse, kur viskas yra bendra.
Platonas teigė, kad tik tokioje valstybėje gali būti pasiektas teisingumas ir harmonija. Jis manė, kad demokratija yra bloga valdymo forma, nes ji leidžia valdyti neišmanėliams ir savanaudžiams žmonėms. Platono idealioje valstybėje nėra vietos demokratijai ar individualizmui. Viskas priklauso valstybei, o žmonės gyvena bendruomenėse, kur viskas yra bendra. Jis norėjo sukurti valstybę, kurioje nebūtų korupcijos, neteisingumo ir karų.
Platonas manė, kad tik tokioje valstybėje gali būti pasiektas teisingumas ir harmonija. Jis manė, kad demokratija yra bloga valdymo forma, nes ji leidžia valdyti neišmanėliams ir savanaudžiams žmonėms. Jis kritikavo demokratiją už tai, kad ji skatina individualizmą ir egoizmą, o ne bendruomeniškumą ir altruizmą.
Platonas teigė, kad demokratijoje žmonės yra per daug susirūpinę savo asmeniniais interesais ir pamiršta apie bendrą gerovę. Jis manė, kad demokratija yra nestabili valdymo forma, nes ji nuolat kinta ir priklauso nuo žmonių nuotaikų ir norų. Platonas norėjo sukurti valstybę, kurioje būtų stabilumas, teisingumas ir harmonija.
Platonas teigė, kad idealioje valstybėje žmonės neturėtų turėti asmeninės nuosavybės, nes tai skatina egoizmą ir savanaudiškumą. Jis manė, kad žmonės turėtų gyventi bendruomenėse, kur viskas yra bendra. Platonas teigė, kad tik tokioje valstybėje gali būti pasiektas teisingumas ir harmonija. Jis manė, kad asmeninė nuosavybė skatina konkurenciją, konfliktus ir nelygybę.
Platonas teigė, kad idealioje valstybėje žmonės turėtų būti suskirstyti į tris klases: filosofai, sargybiniai ir amatininkai. Filosofai turėtų valdyti valstybę, sargybiniai turėtų ją saugoti, o amatininkai turėtų gaminti reikalingus daiktus. Jis manė, kad kiekviena klasė turi savo specifines funkcijas ir atsakomybes. Platonas teigė, kad tik tokioje valstybėje gali būti pasiektas teisingumas ir harmonija.
Jis manė, kad žmonės turėtų užsiimti ta veikla, kuriai jie yra labiausiai tinkami. Platonas teigė, kad idealioje valstybėje žmonės turėtų būti auklėjami nuo pat vaikystės, kad jie taptų gerais piliečiais. Jis manė, kad auklėjimas turėtų būti skirtas ugdyti žmonių protą, kūną ir sielą. Platonas teigė, kad tik tokioje valstybėje gali būti pasiektas teisingumas ir harmonija.
Platono Idealios Valstybės Bruožai
- Valdo filosofai, nes jie žino, kas yra gėris.
- Sargybiniai saugo valstybę ir ją valdo.
- Politinės problemos siejamos su etninėmis.
- Santykius valstybėje lemia jų dorovė.
- Dorovė yra įgimta sielos savybė.
- Valdantieji turi gilintis į mokslą, siekia tiesos ir ja vadovaujasi.
- Valstybė rūpinasi piliečių poreikiais.
- Nėra vietos brautis į jų asmeninį gyvenimą.
- Keliami aukšti reikalavimai valdančiajai klasei.
- Svarbus valdančiosios klasės vieningumas.
- Valstybei svarbu, kad kiekvienas pilietis atliktų tik vieną darbą, būtų vieningas, o ne daugialypis.
- Valdančiosios klasės atstovams draudžiama turėti asmeninę nuosavybę.
- Auklėjimas skirtas ugdyti psichofizinės struktūros ir būtų geri piliečiai.
- Valdančiosios klasės atstovų moterys yra bendros, nei viena negalės atskirai gyventi su kuriuo nors vyru.
Platono idealios valstybės struktūra
Platono “Valstybės” kulminacija - teisingumo samprata. Teisingumas - tai visuomeninė ir asmeninė dorybė. Platono idealioje valstybėje nėra vietos individualizmui ar asmeninei nuosavybei. Viskas priklauso valstybei, o žmonės gyvena bendruomenėse, kur viskas yra bendra. Ši analizė, Platono taip paprastai ir neįkyriai įpinta į idealios valstybės aiškinimą,-tai vienas iš įžvalgiausių jo socialinės filosofijos atradimų.
Ji atskleidė tą visuomenės aspektą, kuris neabejotinai yra svarbiausias visoms socialinėms teorijoms, kuri galima apibūdinti taip: Visuomenę reikia suvokti kaip sistemą paslaugų, kurias kiekvienas jos narys ir teikia, ir gauna. Valstybė tik prižiūri šiuos tarpusavio mainus ir mėgina pasirūpinti, kad poreikiai būtų tenkinami. Žmonės tokioje sistemoje vaidina reikalingų užduočių atlikėjų vaidmenį, jų visuomeninę svarbą lemia jų atliekamo darbo vertė.
Platonas į savo valstybę žvelgė iš Va. pr. Kr. savo poreikių grūdams. importuotojas graikų pasaulyje. prekybos vystymasis. Taigi “Valstybės” nepriskirsi prie mokslinių traktatų, ji nepriklauso nei politikai, nei etikai, nei ekonomikai, nei psichologijai, nors apima jas visas ir ne vien jas, nes menas, auklėjimas ir filosofija taip pat nepalikti nuošalyje.
Valstybės išsigimimo formos veda prie smukimo, o tada jau seka chaosas ir demokratijos žlugimas. piliečių laisves ir faktiškai paverčia juos vergais. pasaulį. laisvi nuo buitinių rūpesčių. pražudanti aistra turtėti. nepripažįstančia jokių padorumo normų. valdžia ir turtai. papročiais, vertybėmis susiformavusiomis istorijos bėgyje. negalės daug gaminti. sluoksniui. Platoną tai mažai domino, kad jis net nesirūpino plano detalėmis. nukreipti keliu, vedančiu į racionalų gyvenimą.