Lietuvos Gyvenamosios Vietovės: Apibrėžimas, Istorija ir Dabartis

Lietuvõs gyvẽnamosios vietóvės - tai teritoriniai vienetai, kuriuose gyvena žmonės. Pagal Lietuvos Respublikos teritorijos administracinių vienetų ir jų ribų įstatymą, gyvenamosios vietovės skirstomos į miesto ir kaimo gyvenamąsias vietoves.

Miesto gyvenamosioms vietovėms priskiriami miestai, o kaimo gyvenamosioms vietovėms - miesteliai, kaimai ir viensėdžiai. Visos gyvenvietės turi pavadinimus ir yra skirstomos pagal funkcijas ir hierarchiją.

Administracinis Lietuvos žemėlapis. Šaltinis: Wikipedia

Gyvenamųjų vietovių tipai

• Miestai - kompaktiškai užstatytos gyvenamosios vietovės, turinčios daugiau nei 3000 gyventojų, iš kurių daugiau kaip du trečdaliai dirba pramonės, verslo bei gamybinės ir socialinės infrastruktūros srityse.
• Miesteliai - kompaktiškai užstatytos gyvenamosios vietovės, turinčios 500-3000 gyventojų, kurių daugiau kaip pusė dirba pramonės, verslo bei gamybinės ir socialinės infrastruktūros srityse. Miesteliuose paprastai būna administracija (seniūnija), kultūros centras, mokykla, biblioteka, parduotuvė, medicinos punktas.
• Kaimai - gyvenamosios vietovės, nepriskiriamos prie miestų, miestelių ir viensėdžių.
• Viensėdžiai - istoriškai susiformavusios gyvenamosios vietovės, paprastai sudarytos arba kilusios iš vienos sodybos ir turinčios ne daugiau kaip 20 objektų skirtingu adresu. Nuo vienkiemių, kurie atsirado per kaimų skirstymą, viensėdis skiriasi tuo, kad turi savo tikrinį vardą.

Gyvenviečių skirstymas pagal funkcijas

Gyvenvietės skirstomos pagal funkcijas ir hierarchiją (seniūnijos, rajono savivaldybės, apskrities administracinis centras, sostinė), taip pat į:

• Polifunkcines (sostinė Vilnius, apskričių centrai)
• Pramonės (Mažeikiai, Jonava, Kėdainiai)
• Mokslo (Dotnuva, Baisogala)
• Transporto (Radviliškis)
• Poilsio rekreacines (Palanga, Neringa, Birštonas, Druskininkai)
• Žemės ūkio (dauguma kaimų)
• Paslaugų (Kelmė, Kretinga ir kiti)
• Religines (Šiluva, Žemaičių Kalvarija)

Pagal dydį skiriamos smulkios, mažos, vidutinės ir didelės gyvenvietės; miestai ir kaimai skirstomi atskirai.

Lietuvos gyvenviečių istorija

Lietuvoje seniausių apgyvendinimo pėdsakų išlikę iš paleolito (dešimtas-devintas tūkstantmetis prieš Kristų) ir mezolito (aštuntas-penktas tūkstantmetis prieš Kristų).

Akmens amžiui (išskyrus neolitą) būdingos laikinos (klajoklių) ir pastovesnės (medžiotojų) gyvenvietės (stovyklavietės). Daugiausia jų rasta smėlėtose Nemuno, Neries ir Merkio pakrantėse, paežerėse, Kuršių nerijoje.

Neolito ir bronzos amžiaus pradžioje (1600-500 pr. Kr.) pastovesnių gyvenviečių būta ir toliau nuo vandens, atvirose ir prie pelkių, vandens telkinių ar kitose sunkiau prieinamose vietose.

Pirmosios nuolatinės gyvenvietės susikūrė pradėjus verstis augalininkyste ir gyvulininkyste (antras tūkstantmetis prieš Kristų). Naujajame bronzos ir ankstyvajame geležies amžiuje (pirmas tūkstantmetis prieš Kristų) pradėta statyti įtvirtintas gyvenvietes - dažniausiai ant saugių kalvų (piliakalnių). 11-14 a. ant piliakalnių statytos medinės pilys. Jų papėdėse kūrėsi įtvirtinti (aptverti) kaimai (priešpiliai) arba paprastos (papilių) sodybų grupės.

10-11 a., pradėjus formuotis feodalinei santvarkai, amatai atsiskyrė nuo žemdirbystės ir prasidėjo reguliarūs mainai, prekyba. Dalis gyvenviečių (dažniausiai priešpilių) plėtėsi kaip miestai, kitos liko kaimais arba išnyko. Iš stambesnių to laikotarpio gyvenviečių žinomos Apuolė, Žardė, Kernavė, Aukštadvaris, Maišiagala, Šatrija. Kai kurios pilys tapo įtvirtintais dvarais.

13-14 a. dalis kaimų tapo miestais, gavo Europos miestų teises ir privilegijas. 1254 (ar 1258) Klaipėda gavo Liubeko miesto teisę. Kiti miestai gavo Magdeburgo miesto privilegijas (Vilnius 1387, Kaunas 1408, Vilkmergė apie 1435, Trakai - manoma, apie 1409, Veliuona 1443). Nuo 15 a. miestams ir miesteliams Lietuvos didieji kunigaikščiai teikė prekybos privilegijas. 16 a. viduryje miestų teises turėjo 13 gyvenviečių.

15 a. pabaigoje-16 a. 17 a. viduryje-18 a. viduryje dėl politinės ir ekonominės suirutės miestų gyvenimas smuko. 1776 Magdeburgo teisės paliktos tik Vilniui, Kaunui ir Trakams. 1791 Abiejų Tautų Respublikos Seimas priėmė miestų įstatymą, kurio pagrindinės nuostatos pakartojo magdeburgines teises ir kai kurias savivaldos privilegijas (teisę turėti magistratą, savo teismą, patiems reguliuoti prekybą ir amatus). Pagal šį įstatymą 1791-92 savivaldos teisė buvo atnaujinta daugeliui miestų ir miestelių.

Nuo 1808 Lietuvos gyvenvietės, ypač miestai, pradėti valdyti pagal Rusijos imperijos įstatymus. Naujas administracinis suskirstymas skatino gubernijų (Vilniaus, Kauno) ir apskričių (Šiaulių, Panevėžio, Raseinių, Telšių, Zarasų, Vilkmergės) centrų plėtrą. 19 a. antroje pusėje, nutiesus Sankt Peterburgo-Varšuvos ir kitus geležinkelius, sparčiai plėtėsi šalia jų buvusios gyvenvietės (Pabradė, Švenčionėliai, Dūkštas, Kaišiadorys, Radviliškis, Mažeikiai).

Klaipėda tapo svarbiu (1701 susikūrusios Prūsijos karalystės) ekonominiu ir politiniu centru (1807-08 buvo karalių rezidencija), gyventojų skaičiumi 19 a. pradžioje lenkė Kauną.

Miesteliai feodalizmo laikotarpiu mažai kuo skyrėsi nuo nedidelio miesto, bet neturėjo jo teisių. Kaimai ilgą laiką formavosi pagal dar jų užuomazgoje paveldėtas tradicijas. Ilgainiui susidarė kupetiniai ir vienkieminiai (viensėdžių) kaimai.

Kaimų sistema labiau kito Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikais, per Valakų reformą (Valakų įstatymas paskelbtas 1557, vėliau ne kartą buvo papildytas). Reforma vyko 1547-66 ir turėjo įtakos visų gyvenviečių raidai. Ji buvo vykdoma ir karališkuose miestuose bei miesteliuose, neturinčiuose magdeburginių ar kitų miestų teisių.

Valakų reforma, apėmusi beveik visą Lietuvą, be agrarinių pertvarkymų, pertvarkė ir kaimus. Vienkiemiai ir maži kaimeliai buvo perkelti į didesnius kaimus su sodybomis abipus kelio. Sodybų šeimininkai gaudavo 3 rėžius žemės; taip susikūrė gatviniai kaimai, kurių dalis išliko iki 20 a. vidurio. Kai kurios, daugiausia šlėktų, sodybos išliko vienkiemiais.

Įsteigta nauja kaimo savivalda - vaitas, tarėjai (renkami valstiečių ir tvirtinami dvaro administracijos). Jie turėjo atsiskaityti didžiojo kunigaikščio revizoriams.

1667 Lietuvoje buvo 927 miestai ir miesteliai (didžiausi: Kėdainiai - 345 kiemai, Alytus - 102, Merkinė - 113, Telšiai - 54, Vilkmergė - 52), 1738 - 1591, 1765 - 688 miestai ir miesteliai. 1790 lietuviškose apskrityse buvo 14 460 kaimų; juose - 106 434 sodybos (dūmai), 865 760 žmonių.

Per Valakų reformą miestų ir miestelių žemės buvo išmatuotos ir atskirtos nuo kitų žemių. Bažnyčioms, kurios neturėjo žemės, buvo duodama po 2 valakus (1 valakas lygus ~21,8, kitur 23,5 hektaro). Miestiečių turima žemė buvo išmatuota ir įvesti mokesčiai. Reforma galutinai įtvirtino baudžiavą.

Po baudžiavos panaikinimo (1861) dėl naujų ekonominių santykių gyvenvietės palengva ėmė keistis. Dalis sodybų (ypač Panemunėje ir Pakuršyje) išsikėlė į vienkiemius. Žymesnių gyvenviečių pakeitimų įvyko per 1906-17 Stolypino reformą. Jos tikslas - panaikinti pasenusią Valakų reformos žemėvaldą ir sukurti stiprius ūkius. Tuo pačiu metu buvo ardomi senieji kaimai.

Lietuvos gyvenvietės labai nukentėjo per I pasaulinį karą. 1918 atkūrus Lietuvos valstybę socialiniai ekonominiai pertvarkymai apėmė ir gyvenviečių sistemą. 1920-40 miestai buvo skirstomi į 2 kategorijas: turinčius apskrities teises (>10 000 gyventojų; vėliau jie vadinti I eilės miestais) ir turinčius valsčiaus teises (>3000 gyventojų; priskiriami ir apskričių centrai, turintys <3000 gyventojų; vėliau vadinti II eilės miestais). Administracinės reformos pradžioje apskrities teises turėjo 4 miestai (Kaunas, Panevėžys, Šiauliai, Ukmergė), valsčiaus - 22.

Pagal 1931 Savivaldybių įstatymą apskrities miesto teises gavo 10 gyvenviečių (Alytus, Biržai, Kaunas, Kėdainiai, Marijampolė, Panevėžys, Šiauliai, Telšiai, Ukmergė, Vilkaviškis), valsčiaus - 21. 1923 Klaipėdos kraštui prisijungus prie Lietuvos, apskričių centrais tapo Klaipėda, Šilutė, Pagėgiai. Klaipėda buvo ir krašto centras, kuriame rezidavo Lietuvos Prezidento skiriamas krašto gubernatorius, veikė centriniai krašto savivaldos organai.

Lietuvos gyvenviečių ir gyventojų pasiskirstymas pagal apskritis 1923 pateiktas lentelėje.

1924-25 Lietuvos statistikos metraščiuose nurodyti kai kurie didžiausi miesteliai (Merkinė, Kupiškis, Kuršėnai, Palanga, Viekšniai, Pilviškiai, Pabradė, Salakas, Eišiškės, Žiežmariai, Seda, Linkuva).

Daliai miestelių (Kretingai, Radviliškiui, Utenai ir kitiems) įtvirtinant savivaldą, buvo suteiktos miestų teisės. 1922-40 vykdant žemės reformą pertvarkyti ir kaimai. Buvo parceliuojami dvarai, kuriami vienkiemiai, savanoriams suteikiama žemės. Kaimai buvo kupetiniai, gatviniai, vienkieminiai ir mišraus tipo.

Po II pasaulinio karo Lietuva iki 1990 liko okupuota SSRS, ūkis buvo tvarkomas pagal jos įstatymus. 1946 miesto teisės suteiktos 54 gyvenvietėms (iš jų 5 respublikinio pavaldumo - Vilnius, Kaunas, Klaipėda, Šiauliai, Panevėžys ir 49 apskrities pavaldumo). 1951 buvo 70, 1979 - 92 miestai (iš jų 11 respublikinio ir 81 rajoninio pavaldumo), 1989 - 114 miestų (iš jų 11 respublikinio, 81 rajoninio pavaldumo ir 22 miesto tipo gyvenvietės).

Didelę įtaką Lietuvos gyvenviečių sistemai turėjo bandymas įgyvendinti architektų, ekonomistų ir geografų sukurtą projektą, vadinamąją Vieningąją gyvenviečių (apgyvendinimo) sistemą. Joje buvo numatyta traukos zonų pagrindu sukurti 10 regionų, iš jų 5 didžiųjų miestų (Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Šiaulių, Panevėžio) ir 5 ugdytinų miestų (Alytaus, Marijampolės, Utenos, Jurbarko ir Telšių). Regioną sudarė mažesni nusistovėję administraciniai rajonai, šiuos - teritoriniai mikrorajonai. Ši programa buvo įgyvendinama 1967-80 ir vėliau. Planinio-komandinio ūkio sąlygomis daugiausia buvo ugdomi 5 mažesnieji regionų centrai.

Ne visi (pvz., Jurbarkas) pasiekė numatytą 50 000 gyventojų skaičių, bet buvo pritraukta didelė dalis kaimo migrantų, kartu stabdyta hipertrofinė 5 didžiųjų miestų plėtra. Dėl pramonės įmonių statybos plėtėsi Mažeikiai, Jonava, Kėdainiai, kitos gyvenvietės (Elektrėnai, Naujoji Akmenė).

Miesteliai ir kaimai buvo suskirstyti į 3 kategorijas: centrinės (dalis jų, ypač miesteliai, turėjo atlikti mikrorajonų centrų funkcijas), pagalbinės ir nevystytinos (neplėstinos) gyvenvietės. Toks skirstymas stabdė statybas neplėstinose gyvenvietėse. Prasidėjus masinei melioracijai buvo sunaikinta daug vienkiemių ir mažų kaimų. 1959-89 kaimų sumažėjo nuo 25 143 iki 19 153. 1967-83 išnyko nuo 616 iki 101 vienkiemių.

Dalis jų gyventojų, gavę valstybės kompensacijas už sodybas (pastatus ir sodus), persikėlė į centrines gyvenvietes. Dėl šių ir kitų priežasčių kaimo gyventojų 1959-89 sumažėjo nuo 1670,8 iki 1188,0 tūkstančių.

Toks gyvenviečių sistemos pertvarkymas nutrūko 1990. Atkūrus nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą gyvenvietes pradėta plėtoti naujomis laisvosios rinkos sąlygomis. Prasidėjo statybos, daugiausia didžiuosiuose miestuose. Kaime plėtojama ne tik žemės ūkis, bet ir verslai, rekreacinis turizmas. Kuriasi prekiniai ūkiai, paslaugų centrai. Jų kiekybinę plėtrą stabdo gyventojų emigracija ir depopuliacija.

Po 1994 administracinės teritorinės reformos dalis miestų tapo apskričių (10), rajonų ir miestų savivaldybių (60) centrais.

Pagal Teritorijos administracinių vienetų ir jų ribų įstatymą, pagrindiniai miesto požymiai yra gyventojų skaičius (daugiau kaip 3 tūkst.) ir kompaktiškas užstatymas. Vadovaujantis šiuo įstatymu, miesto statusą turėjusios gyvenamosios vietovės miestais išlieka ir tada, kai jų gyventojų skaičius sumažėja iki 3 tūkst. O štai miesteliais laikomos kompaktiškai užstatytos nuo 500 iki 3 tūkst. gyventojų turinčios gyvenamosios vietovės.

Paprasatai miestelyje turėtų būti bažnyčia, kultūros centras, mokykla, biblioteka, parduotuvė, medicinos punktas, kapinės. Didelė miestų ir miestelių gyventojų dalis turi dirbti pramonėje, socialinės infrastruktūros srityje.

Tačiau, kaip teigia straipsnio autorius, gyvenimas nė iš tolo nepanašus į įstatymų rinkinį ir valdžios institucijose nustatytą tvarką. Pavyzdžiui, Klaipėdos ir Telšių apskrityse, be savivaldybių centrų, yra dar penki miestai - Priekulė, Salantai, Seda, Varniai ir Viekšniai. Tačiau nė vieno jų gyventojų skaičius nei šiuo metu, nei prieš pusę amžiaus nesiekė trijų tūkstančių. Panašiai tiek gyvena tik viename iš paminėtųjų miestų - Viekšniuose. Dar prasčiau šie miestai atrodo lyginami su vadinamaisiais miesteliais.

Štai Skuodo r. Mosėdžio miestelis su 1475 gyventojais, Kretingos r. Minėtame įstatyme nurodyti kriterijai, esą mieste turi gyventi daugiau kaip 3 tūkst., o miestelyje - nuo 500 iki 3 tūkst. gyventojų, neatlaiko kritikos.

Židikų seniūnijos centras įsikūręs Židikų miestelyje, toje seniūnijoje yra ir dar vienas miestelis - Pikeliai.

Taigi jokių išskirtinumų, miestelis tai ar eilinė gyvenvietė, nėra. Patys miesteliai vienas nuo kito skiriasi. Pavyzdžiui, Židikuose yra gimnazija, o Pikeliuose - tik pagrindinė mokykla. Šioje srityje daugiau nuveiktų aktyvios bendruomenės, pritraukiančios lėšų į savo gyvenamąją vietą. Bet ir čia nėra skirtumo, miestelyje ar kaime ta bendruomenė įsikūrusi.

Telšių rajonas didžiuojasi istoriniu Varnių miestu. Jei kažkada Vyriausybė patvirtino, kad Varniai yra miestas, negalima jo vadinti miesteliu, lygiai kaip Janapolės ir Pavandenės - kaimais.

Kažkada mieste privalėjo būti poliklinika, ligoninė, paštas, vidurinė mokykla, universalinė parduotuvė, restoranas, butų tarnyba, kitos svarbios įstaigos. Šiandien gal ir ne visa tai likę, tačiau miesto statusas nepasikeitė. Seniūnas nepaneigė, kad tais laikais, kai Varniai įstatymu buvo pripažinti miestu, valstybės valdymas buvo centralizuotas, taigi miestuose įkurdavo ir reikalingą įstaigų skaičių. Dabar rinkos ekonomika: kas išsilaiko - gerai, neišsilaiko - niekam ir nereikia. Varniai, kaip ir kiti mūsų minimi keturi šio krašto miestai (Viekšniai, Seda, Salantai ir Priekulė), niekada nė neturėjo miestui reikalingų 3 tūkst.

Vidaus reikalų ministerijoje teiravomės, kuo realiame gyvenime skiriasi miestų, miestelių ir kaimų teisės? Šios ministerijos Viešojo valdymo politikos ir Regioninės politikos departamentai nenustebino atsakydami, kad miestas, miestelis, kaimas ir viensėdis yra gyvenamosios vietovės, jų tipai patys savaime nekonkuruoja ir nesuteikia gyventojams papildomų teisių ar galimybių. Teikiant ES paramą gyvenamosioms vietovėms (nuo 1 iki 6 tūkst. gyventojų arba nuo 6 iki 100 tūkst. gyventojų), gyvenamųjų vietovių „įvardijimas“ (miestas, miestelis ir t.t.) taip pat neturi jokios įtakos, nes parama yra nukreipta gyvenamosioms vietovėms ir galimas jos dydis priklauso tik nuo gyventojų skaičiaus.

Yra vienintelė išimtis - nepriklausomai nuo gyventojų skaičiaus, savivaldybių centrai priskiriami prie gyvenamųjų vietovių, turinčių nuo 6 iki 100 tūkst.

Į pastebėjimą, kad miestai ir miesteliai neatitinka įstatyme nurodytų sąlygų, sulaukėme tokios atsakymo: „Mums žinoma situacija, kai gyvenamosios vietovės tipas neatitinka Teritorijos administracinių vienetų ir jų ribų įstatyme apibrėžtos jo sampratos, tačiau atkreiptinas dėmesys, kad, pagal šio įstatymo 3 str. 3 d., miestais yra laikomos gyvenamosios vietovės, kurios iki šio įstatymo įsigaliojimo (1994 m. liepos 19 d.) turėjo miesto statusą (…) Taip pat pažymėtina, kad, vadovaujantis Teritorijos administracinių vienetų ir jų ribų įstatymo 9 str. 1 d., pasiūlymą dėl gyvenamosios vietovės pavadinimo keitimo Vyriausybei gali pateikti savivaldybės taryba, įvertinusi vietos gyventojų nuomonę.

tags: #porutis #gyvenamosios #vietoves