Gruodžio 18 dieną Kaune įvyko reikšmingas įvykis - oficialiai visuomenei ir gausiam būriui svečių buvo pristatytas paminklas iškiliam Lietuvos inžinieriui, visuomenininkui, leidėjui ir kultūros rėmėjui Petrui Vileišiui. Šis monumentas, sukurtas ukrainiečių skulptorių, iškilo Kęstučio ir Gedimino gatvių sankirtoje esančiame skvere - lengvai pasiekiamoje ir miestiečiams gerai matomoje vietoje. Naująjį istorinio atminimo akcentą miestui dovanoja kultūros mecenatas.
Petro Vileišio (1851-1926) veikla - viena universaliausių ir reikšmingiausių modernios Lietuvos istorijoje.
Petras Vileišis
Petro Vileišio nuopelnai Lietuvai
Dar nuo 1875 m., gerokai iki „Aušros“, P. Vileišis leido lietuviškus tautinius leidinius, buvo „Dvylikos apaštalų“ draugijos narys ir didžiausias rėmėjas, aktyviai kovojo prieš spaudos draudimą. Per asmenines pažintis su carinės imperijos valdininkais jis lobizavo spaudos draudimo panaikinimą.
1904 m. įkūrė pirmą lietuvišką spaustuvę Vilniuje ir pradėjo leisti pirmąjį lietuvišką dienraštį - „Vilniaus žinias“, kurį leido iki 1907 m. Plačios erudicijos intelektualas, mokėjęs net septynias kalbas, P. Vileišis vertė H. K. Anderseno, Marko Tveno, Henriko Senkevičiaus ir kitų autorių kūrinius, parašė ir išvertė apie 30 knygelių žemdirbystės, veterinarijos, sodininkystės, medicinos, kultūros ir istorijos temomis, rengė vadovėlius, publikavo straipsnius, pasirašinėdamas įvairiais slapyvardžiais.
1921 m., būdamas 70-ies, P. Vileišis grįžo į Lietuvą, o 1922 m. tapo susisiekimo ministru. Iki pat mirties 1926-aisiais jis gyveno Kaune, vadovavo Inžinierių tarybai ir buvo aktyvus visuomeninio gyvenimo dalyvis. Tarpukario Kaunas tapo ne tik gyvenamąja vieta, bet ir profesinės bei visuomeninės veiklos centru. P. Vileišio inžinerinis palikimas siejamas ir su Kauno apylinkėmis - netoli Jonavos esantis senasis geležinkelio tiltas buvo iš dalies statytas jam vadovaujant.
Paminklo atidengimo ceremonija
Iškilios asmenybės garbei Kaune, Gedimino skvere, iškilo daugiau kaip 4 metrų bronzinė skulptūra. Joje - realaus dydžio P. Vileišis, pavaizduotas sėdintis ant dekoruotos kėdės, vilkintis kostiumą. Skulptūros atidengimo renginį pradėjo grupės „Sasutalos“ atliekama sutartinė.
Keturiolika mero padėkų bei pasidabruotų ir žalvarinių Burmistro Jono Vileišio medalių, skirtų už reikšmingą indėlį plėtojant Ukrainos ir Lietuvos kultūrinius ryšius bei kuriant Petro Vileišio paminklą Kauno mieste, atiteko Ukrainos skulptoriams ir jų komandos nariams. Simboliniu gestu tapo ir Pasvalio rajono mero Gintauto Gegužinsko atvežtas ir ties paminklu padėtas Vileišių gimtosios žemės maišelis.
Lietuvos Respublikos Prezidento žodį perdavė istorikė ir šalies vadovo vyriausioji patarėja dr.:
„Lietuva yra didžiavyrių ir didžių moterų šalis. Šalis - turtinga savo istorija, valstybė - stipri jos istoriją gerbiančiais, kūrusiais ir kuriančiais žmonėmis. Daugelis iškilių istorinių asmenybių reikšmingai prisidėjo prie lietuvių istorinės tapatybės ugdymo, prie mūsų tautos pilietinio ir politinio brandinimo, prie Lietuvos valstybingumo kūrimo ir stiprinimo. Petro Vileišio darbų aruodas peržengė kelių gyvenimų rėmus“.
Paminklą karo, apšaudymų ir nuolatinės įtampos sąlygomis, dažnai be elektros tiekimo, sukūrė žinomi Ukrainos skulptoriai Olesis Sidorukas ir Borisas Krylovas. Tai antroji jų drauge su dr. Pranu Kizniu Kaunui padovanota skulptūra - praėjusiais metais Ramybės parke buvo atidengtas Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Aleksandro Jogailaičio monumentas.
Kultūros mecenatas dr. retoriškai susirinkusių klausė:
„Man ši diena labai džiugi, nes atidengiamas paminklas vienam iškiliausių Lietuvos valstybės kūrėjų. Tai žmogus, kuris Lietuvai atidavė visą save ir savo širdį. Kodėl skulptūra pastatyta Kaune? Nes čia realizavosi visos inžinieriaus, lietuvybės ir valstybės mecenato svajonės. Jis čia - namuose. Pats esu pasvalietis, Vileišių krašto žmogus. Man Petras Vileišis - tikras didvyris, pasiaukojamu darbu puoselėjęs tautinį atminimą ir kultūrą. Ar būtume turėję valstybę be šio didvyrio? Be jo milžiniško darbo, inžinieriaus talento ir sukauptų lėšų, skirtų Lietuvos atgimimui?“
Baigiamąjį žodį tarė ir tautos šviesuolio artimasis - Petras Tursa Vileišis: „Šiandien paminklas stovi nepaprastai garbingoje vietoje - dviejų kunigaikščių sankirtoje. Už tai noriu labai padėkoti. Negyvenu Kaune, bet čia yra bent du Vileišiai, kuriuos pažįstu.
„Iš Ukrainos patirties galiu atvirai pasakyti, kad ten, kur ima dominuoti rusų kalba, ateina rusiškasis pasaulis. Petras Vileišis tai puikiai suprato. Būtent todėl visa jo veikla buvo nukreipta į lietuvių kalbos, kaip valstybingumo pagrindo, išsaugojimą ir stiprinimą. Kalba, istorija ir kultūra nėra abstrakčios sąvokos - tai ginklas, saugantis ateities kartas nuo karo. Šiandien Kaunas tampa tikru kultūros centru ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Europoje. Mums didelė garbė būti šio proceso dalimi.
„Miestas - gyvas organizmas ir jis keičiasi pagal poreikius, pasiūlymus, kad žmonėms būtų ne tik patogiau, bet ir gražiau. Yra toks posakis, kad nuskriausti menininkus lengviausia - to leisti negalima. Šiandien pagerbiame iškilią asmenybę - Petrą Vileišį. Inžinierių, visuomenininką ir kultūros rėmėją, kurio darbai paliko ryškų pėdsaką miesto ir valstybės istorijoje.
Petras Vileišis Kaune įamžintas ir kitais pavidalais - jo vardu pavadinta gatvė Žaliakalnyje, mokykla, o Karo muziejaus sodelio panteone stovi skulptoriaus Bernardo Bučo sukurtas jo biustas. 1926 m. Žaliakalnyje Petro Vileišio vardu buvo pavadinta kariuomenės paradų aikštė, kurioje surengta pirmoji Lietuvos dainų šventė. Valstybės lėšomis P. Vileišis buvo palaidotas Kauno arkikatedros bazilikos rūsyje, kur ilsėjosi iki 1935 metų.