Nepriklausomybės laikotarpis Lietuvos architektūroje - vertybių perkainojimo, kūrybinių eksperimentų ir naujos kokybės ieškojimo metas.
Ar Lietuvos architektūra per šį laikotarpį įgijo savitą veidą? Ar Lietuva sukurtų projektų, valstybinės politikos, bendravimo, naudojamų medžiagų, architektūros eksploatacijos aspektu pasiekė aukščiausią kokybės lygį?
Apie Nepriklausomybės metų architektūrą, jos pasiekimus ir problematiką nuomonėmis dalijasi VGTU Architektūros fakulteto absolventai, garsūs Lietuvos architektai - prof. Rolandas Palekas, Algirdas Kaušpėdas ir prof.
Nuo Nepriklausomybės atkūrimo praėjo tikrai nemažai laiko, tačiau neįmanoma pasakyti, kad būtent tada įvyko lūžis architektūroje - tiesiog viskas pamažu evoliucionavo, keitėsi.
Tiesa, tuomet užgriuvo naujos galimybės, atsirado naujų medžiagų, technologijų.
Natūralu, kad dalis architektų dėl to sutriko ir net kartais buvo pametama mintis, idėja.
Per šiuos metus keitėsi žmonės, jų sąmonė, vertybės, o tai tiesiog negalėjo neatsispindėti architektūroje.
Jauniems žmonėms atsirado galimybė mokytis ne tik Lietuvos, bet ir užsienio aukštosiose mokyklose, patys architektai, užsakovai daug keliauja, grįžta pasisėmę naujų idėjų ir noro jas įgyvendinti.
Kita vertus, būtume nepriklausomi ar ne, tie pokyčiai vis tiek vyktų.
Juk mažiau laisvės turinčiose Baltarusijoje ar Rusijoje architektūros kokybė taip pat kinta.
Vis dėlto kai kuriais aspektais dabartinė situacija nėra tokia džiuginanti.
Nors per nepriklausomybės laikotarpį sukurta daug gerų projektų, tačiau, ko gero, dar daugiau vidutinių, beveidžių.
Iki šiol dar nesame pasiekę lygio, kuomet kritinė masė statinių būtų itin kokybiški visomis prasmėmis.
Lietuvoje, deja, tik vienas kitas pavyzdys išsiskiria iš masės, tačiau, laimei, tų pavienių gerų statinių vis daugėja.
Liūdina, kad dar likę daug vienadieniško požiūrio, neįvertinama ateities perspektyva.
Šiandien vis dar orientuojamės į mažiau kainuojančius projektus, pigesnes statybines medžiagas, o apie pasekmes dažnai nesusimąstome.
Nedaugelis supranta, kad pinigai, išleidžiami statybai ir projektavimui per pirmuosius trejus metus, sudaro tik maždaug trečdalį pastato kainos - likę du trečdaliai bus išleisti iki jo eksploatacijos pabaigos: per 30 ar 50 metų.
Galbūt tai yra mūsų krašto žmonių mentaliteto atspindys, tačiau architektūroje vis dar įžvelgiu daug noro pasirodyti, pasipuikuoti.
Tai, matyt, kyla iš mumyse glūdinčios per mažos pagarbos viskam: kitam žmogui, aplinkai, pastatui.
Per daug susikoncentruojame į savo ego, tai laikoma stiprumu, siekiamybe.
Mano manymu, gera architektūra turi kalbėtis su aplinka, surasti su ja bendrus sąskambio vardiklius, bendrą tonaciją.
Pradžioje turi būti žodis, mintis - taip sakoma Biblijoje, tuo, kalbant apie architektūrą, neseniai tikėjome ir mes.
Tikėjome, kad tas žodis išgryninamas, per projektą detalizuojamas, tuomet paskaičiuojama kaina, parenkamas statytojas ir galiausiai tai įgauna kūną.
Dabar, deja, tendencija visiškai priešinga - labai svarbiuose Lietuvai projektuose pirmiausia nustatoma pinigų riba, aprašoma specifikacija, parenkami statybininkai ir tik baigiamojoje stadijoje ieškoma architekto, kuris tiksliausiai įgyvendintų skaičius.
Kur mes nueisime su tokiu mąstymu? Aš tai vadinčiau vertybių krize.
Klausiate, ar jau pasiekėme Vakarus? Žodyje „Vakarai“ glūdi labai daug prasmių.
Dar ir šiandien, praėjus 2000 metų, galime puikiai atskirti tuos Vakarus, kurie priklausė Romos imperijai, nuo tų, kurie jai nepriklausė.
Žinoma, po šiuo žodžiu telpa kultūra, kuria verta sekti.
Bet yra ir kitas iš Vakarų atėjęs dalykas - besaikis vartojimas, uždaras jo ciklas, kai vienas vartojimas reikalauja kito.
Jeigu sustotume, suprastume, kad mums tikrai nereikia bent pusės to, ką įsigyjame.
Pinigų uždirbinėjimas tam, kad pirktume tai, kas mums nereikalinga, tikrai nėra sektinas pavyzdys.
Žinoma, pirmiausia neverta bėgti nuo savo šaknų, istorijos.
Mūsų krašto tarybinio laikotarpio architektūros paveldą vertinu nė kiek ne prasčiau kaip ir kitų laikotarpių - klasicizmo, baroko, gotikos - istorinį palikimą.
Nors šis laikotarpis buvo gana trumpas, bet pakankamai ryškus.
Neturiu nė mažiausios abejonės, kad jei pavyktų tarybiniais metais kurtus pastatus išsaugoti, po kurio laiko jie įgautų visai kitokią vertę.
Šio laikmečio pastatus reikėtų naikinti labai atsargiai: geriau įvardyti tuos, kurie mažiau vertingi, o ne tuos, kuriuos verta palikti, negriauti.
Pavyzdžiai
Gedimino Baravyko projektuota Nacionalinė dailės galerija (NDG), vėliau rekonstruota pagal Audriaus Bučo, Dariaus Čaplinsko ir Gintaro Kuginio projektą, yra puikus architektūros prikėlimo naujam gyvenimui pavyzdys.
Man labai gražus architekto Alfredo Brusoko Lietuvos mokslų akademijos bibliotekos priestatas Žygimantų gatvėje, abi architektų Eduardo Chlomausko ir Zigmanto Liandzbergio Antakalnio ligoninės, architekto V. Oleiničenkos Aukščiausiojo teismo rūmai Gynėjų gatvėje, taip pat architektų N. Ginzbergo ir L. Kazarinskio Vilniaus Salomėjos Nėries gimnazija.
Iš statinių kaip labai elegantišką ir puikų darbą išskirčiau Žirmūnų tiltą.
Itin stipri atrodo visa Gedimino Baravyko, Vytauto Edmundo Čekanausko kūryba.
Turim ir vėlyvųjų tarybinių metų, jau postmodernistinio laikotarpio gerų pavyzdžių.
Iš naujausių didesnių projektų man didžiulį įspūdį daro Eugenijaus Miliūno mąstymas, puikiai atsiskleidęs Žalgirio arenos projekte - šis darbas savyje turi tai, kas leidžia pastatui išlikti labai ilgai.
Džiaugiuosi pažintiniais takais (dalis jų mediniai) Lietuvos gamtiniuose rezervatuose, kuriais galima eiti, būti gamtoje, ja grožėtis - tai irgi yra statiniai, formuojantys bendrą šalies veidą.
Galbūt net ne mažiau svarbūs nei Žalgirio arena.
Svarbus yra statinių kontekstualumas.
Platesnio konteksto suvokimo prasme, Andrė Baldi ir AKETURI ARCHITEKTAI Svencelės kempingo projektas, sužadinęs rytinę Kuršių marių pakrantę, yra tikrai labai kontekstualus.
Tokiais laikau ir ankstesnius A. ir V.
Nors esu vadinamas moderniu architektu, būsiu pirmasis, kuris sakys, kad reikia išsaugoti tai, kas yra išlikę.
Tačiau Vilniaus senamiestyje ir daugelyje kitų vietų klesti vadinamasis atstatomasis stilius - senų namų muliažai.
Neseniai išleistuose kataloguose nurodoma, kokia architektūra turėtų būti nacionaliniuose, regioniniuose parkuose: paveikslėliuose matome senąsias mūsų trobas su mažais langeliais, mažomis langinėmis.
Tokius namus pagal mūsų aukščiausių institucijų reikalavimus siūloma statyti dabar.
Mano supratimu, žmogui, kuris rentė sau namą prieš du šimtus metų, tikrai buvo labai gražu ir stūksantis ąžuolas, ir rūkai pavakare, ir miško vaizdas, ir pieva - jis tikrai norėjo su tuo būti, gyventi.
Jei tik būtų galėjęs, tas žmogus būtų įsidėjęs daug didesnį langą, bet tuo metu tiesiog nebuvo įmanoma.
Taigi, kokia logika to, kad dabartinis žmogus, galintis turėti didelį langą ir įsileisti nuostabų vaizdą į savo gyvenimą, vėl turi daryti tokius pačius langelius kaip prieš du šimtus metų?
Kalbant apie miestų plėtrą, labai svarbiu momentu tampa susitarimas, o susitarti mums nėra lengva.
Negana to, susitarus reikia pasitikėti profesionalais - tai irgi nėra visuotinai priimtina.
Vienas iš kultūringo žmogaus požymių - supratimas, kad visgi žinai ne viską.
Šios kultūros trūkumas mūsų krašte turi labai didelės įtakos miestų vaizdui.
Atgavus nepriklausomybę, buvome pavargę nuo nacionalizacijos, norėjome greitai atkurti teisybę, viską grąžinti, privatizuoti, o to rezultatas - Lietuvos paviršius, suskaidytas į mažas nuosavybes, ginamas Lietuvos Konstitucijos.
Visiškai palaikau tuos architektus ir strategus, kurie kalba, kad mūsų miestai yra per daug ekstensyvūs.
Vienintelis kelias į tvarią miestų ateitį yra jų tankinimas, o ne teritorijos plėtimas.
Plečiant miestą geografiškai, nusavinamos gamtinės teritorijos, didinami infrastruktūros atstumai, o tai sukelia daug nepatogumų.
Tuo tarpu jį tankinant, žmonės gyvena šalia darbo vietų, nereikia naujų tinklų, kelių, intensyvėja viešasis transportas, mažėja spūsčių, mažiau teršiama aplinka.
Ir tai galima padaryti neprarandant žaliosios erdvės.
Ar per nepriklausomybės metus jau spėjome sukurti lietuvišką architektūros stilių? Nežinau, ar mums iš viso reikia to norėti.
Galbūt čia labiau tiktų žodis „identitetas“, juk stilius asocijuojasi su tuo, kas praeina, ilgainiui dingsta.
Ar mes turime kažką, kas būdinga šiam kraštui? Matyt, kad taip, tik norint įvertinti, reikia daugiau laiko, didesnės distancijos.
Vilnius ir kiti miestai per pastaruosius penkiolika metų pasikeitė tiesiog neįtikėtinai, tokių sparčių pokyčių Lietuvos istorijoje dar nėra buvę.
Architektas, VGTU absolventas. Nuo 1993 m. - UAB „Jungtinės pajėgos“ direktorius.
Pastatė gyvenamųjų namų Lietuvoje, Vokietijoje, Danijoje, Norvegijoje.
Sukūrė kartotinių gyvenamųjų namų projektų pardavimo sistemą „Jungtinių pajėgų namai“.
Įkūrė modulinių namų projektavimo ir statybos įmonę UAB „JP Haus“.
Vadovauja ir koordinuoja projektavimo specialistų darbą urbanistikos, architektūros ir inžinerijos srityse.
Ar mes jau vakariečiai? Kokie mes esame šiandien, kiek mes su Vakarais susiję, tokia ir mūsų kultūra.
Urbanistika ir darnus vystymasis
Architektūra, mano nuomone, yra neatsiejama nuo gyvenimo.
Vilnius nuo seno susijęs su Vakarais, čia buvo ir yra statomi aukštos architektūrinės kokybės pastatai.
Įstoję į Europos Sąjungą, buvome įpareigoti pakelti savo architektūros kokybę energijos taupymo, naudingumo aspektu.
Ar Lietuvos miestai pakankamai darniai plečiasi? O kas yra darni plėtra?
Tai yra kompleksinis reiškinys - socialiniai, ekonominiai, gamtosauginiai, paminklosauginiai reikalavimai, į kuriuos architektai turi atsižvelgti kurdami darnią visumą.
Darna išauga iš to, kaip apskritai gyvena žmonės: ar jie gyvena bendruomeniškai, ar jiems reikia bendravimo, ar jiems reikia bendrų kultūros erdvių.
Didėja praraja tarp Vilniaus, Kauno, Klaipėdos ir mažų Lietuvos miestų.
Didžiuosiuose miestuose, pastebiu, atsiranda vis daugiau gyvo gyvenimo, veikia socialinės kultūrinės erdvės, kur žmonės poilsiauja, kuria ateities planus, kur jie tiesiog jaučiasi vieniu - to miesto gyventojais.
Lyderiai architektūroje
Vilniuje vienu iš sėkmingiausių šiuolaikinės architektūros visuomeninių projektų laikyčiau „Swedbanko“ pastatą (arch. Audrius Ambrasas), kuris iš tiesų tapo Konstitucijos prospekto flagmanu.
Šis komercinis pastatas Neries dešiniojo kranto kraštovaizdžiui suteikė daug ryškumo, padovanojo miestui nuostabią terasą.
Taip pat puikus projektas yra Nacionalinė dailės galerija.
Tai sektinas pavyzdys, kaip taktiškai architektūros patriarcho Gedimino Baravyko projektuotas muziejus architektų Audriaus Bučo, Dariaus Čaplinsko ir Gintaro Kuginio buvo darniai prikeltas naujam XXI amžiaus gyvenimui.
Man labai patinka architekto Alfredo Trimonio ir bendraautorių projektuotas „Pirklių klubas“.
Čia šiuolaikiškomis priemonėmis, tačiau darniai renovuotas istorinis pastatas.
Didžiuojuosi ir mūsų įmonės projektuotomis „Antakalnio terasomis“, kuriose gyvens keli tūkstančiai vilniečių.
Iš pradžių sulaukėme daug skeptiškų nuomonių, ar gerai, kad išsikelia Lietuvos kino studija.
Dabar įsitikinau, kad ta vieta yra tinkamiausia žmonėms gyventi.
Unikali gamtinė aplinka, pušynas tapo džiaugsmu ir pasididžiavimu daugeliui čia įsikūrusių šeimų.
Prieš pradėdami projektą, daug važinėjome po Šiaurės Europą, Vokietiją, Belgiją, Olandiją, Austriją - visur ieškojome darnaus ir oraus gyvenimo pavyzdžių.
Visą patirtį sudėjome į šį projektą.
Mums pavyko rasti tinkamą mastelį ir užstatymo intensyvumą.
Projekto plėtotojas „MG Valda“ teisingai suformulavo užduotį, kurios esmė - kad visa komplekso teritorija, kiemai būtų patrauklūs žmonėms, kad galėtų jie ten sodinti sodelius, statyti vaikų žaidimų aikšteles.
Beveik visas automobilių stovėjimo vietas numatėme požeminiuose automobilių garažuose.
Neseniai atidarėme „Pušų terasas“, jau pradėjo kilti ir „Ąžuolų terasos“.
Ne vienas gyventojas išreiškė padėką už projektą.
Jie jau negali įsivaizduoti, kad galėtų gyventi kitur.
Interjerai
Lietuviai yra tarp Rytų ir Vakarų.
Kalbant apie interjerus, mes turime ir vakarietiško minimalizmo, dar nuo tarpukario laikų, Kauno tarpukario moderniosios architektūros genų, bet, kita vertus, turime ir rytietiškumo, prabangos, puošybos nuodėmių.
Apskritai esame katalikai - dekoras sėdi mūsų viduje, daug daugiau šnekame negu dirbame, nemokame kalbėti koncentruotai, forma mums reiškia daug daugiau nei turinys.
Pirmajame Nepriklausomybės dešimtmetyje kūrėme prabangius interjerus, butaforiją, pavyzdžiui, Vilniaus Centrinio gastronomo interjerą, restoranus „Geležinis vilkas“, „Vidudienis“, nes tada bendros interjerų tendencijos buvo padaryti stiprų įspūdį.
Šie interjerai buvo neracionalūs.
Tuomet atrodė, kad jei sukursi prabangų interjerą, tai ir maistas bus skanesnis, ir prekės bus paklausesnės.
Pasirodo, ne, interjeras neturi tiek daug reikšmės.
Užeikite į šiuolaikinį restoraną ir pamatysite, kad jis dažniausiai labai demokratiškas, nors bus bandyta pagauti menines įžvalgas, bet itin kukliomis interjero priemonėmis.
Pasirodo, svarbiausia restorane yra gero maisto kvapas, skonis, virtuvė, aptarnavimo kokybė, o ne dekoras.
Dabar juntu atsiradusį visai kitą požiūrį į interjerą. Interjeras dabar nėra skirtas nustebinti, pasirodyti, prislėgti.
Senamiesčiai ir urbanistika
Mus visus visada žavėjo ir žavi Vilniaus Senamiestis.
Nuvažiavę į kitų šalių miestus, mes visada ieškome senamiesčio, labai retai kada mus sudomina nauji rajonai, nes dažniausiai jie neįdomūs, daugmaž tokie patys, kaip visur.
Tie senamiesčiai, kurie sugeba atkurti, parodyti, pagausinti savo įvairovę, ir yra gerai tvarkomi.
Įvairovė, mano manymu, yra tvarumo pagrindas.
Senamiestyje gali atsirasti ir visai naujų pastatų, bet jie turi būti išaugę iš konteksto, draugiški kitiems pastatams, bet kartu ir nepataikaujantys.
Jie turi turėti savo tapatybę, savo laikmečio kokybę.
Vilniaus Senamiestyje pasigendu šiuolaikinių pastatų.
Džiugu, kad Kauno Senamiestis sparčiai atsigauna.
Unikali Kauno tarpukario modernioji architektūra gali tapti įdomiu ir gausiai lankytinu kultūros turistų maršrutu.
Architektų pasaulyje yra milijonai ir jie visada nori pamatyti ką nors autentiško.
Po karų ir rekonstrukcijų to autentiškumo Vakarų Europoje nėra tiek daug, taigi Kaunas būtų puikus turizmo objektas.
Apskritai visos Lietuvos kontekste urbanistika yra praradusi savo reikšmę, nes mes dėl nuolat besikeičiančios valdžios negebame planuoti dešimtmečiais ar didesniais laiko tarpa...
tags: #renovuotas #zodzio #vartojimas