Panevėžio priemiestyje, Piniavoje, įsikūręs privatus senienų muziejus, kurio savininkas - kolekcininkas Klemensas Sakalauskas. Šis muziejus užburia lankytojus, net ir tuos, kurie mokykloje istorijos pamokų metu nuobodžiaudavo. K. Sakalauskas, surinkęs daugybę įdomių ir niekur nematytų eksponatų, galėtų pretenduoti į geriausio gido titulą, nes savo darbą atlieka su didele meile ir atsidavimu.
K.Sakalausko sodyboje, specialiai tam pastatytoje klėtyje ir kieme, jau šešti metai eksponuojami įvairūs senoviniai daiktai, naudoti žmonių buityje, pramonėje bei pramogoms. Daugelis jų savo amžių skaičiuoja ne dešimtmečiais, o šimtmečiais. Muziejuje galima rasti baldų, skrynių, spynų, raktų, ąsočių, gramofonų, armonikų, muzikinių dėžučių, lygintuvų, sviestmušių, verpimo ratelių, garo variklių, traktorių ir daugybę kitų rakandų bei prietaisų kolekcijas.
Ponas Klemensas nelinkęs bendrauti su lankytojais nuobodžiais muziejininkų terminais. Apsilankiusieji pas jį išsineša ne tik įspūdžius ir žinias, bet ir puikią nuotaiką. Muziejaus įkūrėjas investuoja į jį visą savo gyvenimą ir yra visų mokslų - istorijos, fizikos, chemijos, literatūros, muzikologijos ir kitų - daktaras. Jis išnagrinėjęs kiekvieno daikto praeitį, kruopščiai jį apžiūrėjęs, išsiaiškinęs veikimo mechanizmą ir išstudijavęs gedimus. Neveikiančius ar sugedusius daiktus K. Sakalauskas sutaiso ir prikelia naujam gyvenimui.
Daugiau kaip tris dešimtmečius rinkdamas senovinius daiktus, K. Sakalauskas įsivaizduoja, kaip ir kam juos kadaise žmonės naudojo, ką savininkai jautė. Pavyzdžiui, muzikantas, grojęs 1938 metais pagaminta armonika su veidrodėliu, galbūt dirstelėdavo į veidrodėlį, norėdamas įsitikinti, kad gerai atrodo, nes jam norėjosi patikti merginoms. Arba kaip jautėsi prieš gerą šimtą metų kalvio žmona, lygindama drabužius vyro jai pagamintu sunkiu lygintuvu?
Kai kurie daiktai K. Sakalausko sodyboje turi tarsi antrąją istorinę vertę. Pavyzdžiui, prieš Antrąjį pasaulinį karą pagamintas traktorius. Vienoje žemdirbių šventėje prie tokio traktoriaus, atvežto iš K. Sakalausko muziejaus, vairo atsisėdęs amžinatilsį Lietuvos prezidentas Algirdas Brazauskas susigraudino: „Ir aš tokiu pat esu aręs.“
K. Sakalauskas prisipažįsta, kad įsigilinęs į daikto istoriją, jis tampa dar brangesnis širdžiai. Galybę eksponatų surinkęs vyras patikino, kad iš karto pastebėtų, jeigu dingtų bent vienas. Jam daiktai - kaip tėvui vaikai.
Kolekcijos pradžia ir muziejaus formavimas
Bajoro titulą turintis vyras krašto praeitimi ir senienomis susidomėjo dar vaikystėje. „Tėvai man daug pasakodavo apie bajorų gyvenimą. Bet viskas prasidėjo nuo tėvo žemėje rastos monetos. Aš iki šiol ją išsaugojau“, - sakė jis.
Visi eksponatai K. Sakalausko muziejuje taip skrupulingai išdėlioti, kad atrodo tarsi archyvuoti. Šeimininkas kiekvienam daiktui su meile ieškojo tinkamiausios vietos. Senienos į K. Sakalausko namus atkeliavo ir vis dar keliauja įvairiais būdais. Vienus jis rado pas kaimo žmones, kitus išsimainė su kolekcininkais. Iš antikvariato parduotuvių jis neperka.
Pono Klemenso pažįstami visada jam praneša sužinoję, kad vienur ar kitur yra daiktas, kuris galbūt domintų muziejaus savininką. Kolekcininkas važiuoja, žiūri, tikrina. Bet ko neima. Tik pačius originaliausius ir įdomiausius daiktus. Antraip, sako, muziejus taptų sendaikčių sandėliu ir netektų savo svarbiausios paskirties - sudominti. Todėl jo muziejuje, pavyzdžiui, „tik“ apie 230 lygintuvų, tarp jų - ir šildomų ant specialių krosnelių ar „tik“ 40 meniškų verpimo ratelių.
Vilniaus kolekcininkų klubui priklausantis K. Sakalauskas su kolegomis turi hobį - važinėti į kitų šalių kolekcininkų susiėjimus ir ten pasiieškoti senovinių, įdomių daiktų.
Vienas paskutinių tokių kelionių trofėjų - 1725 metais pagamintas inkaras iš Estijos. Jį ponas Klemensas parsigabeno praėjusių metų vėlų rudenį. Su bičiuliais lengvuoju automobiliu „Volvo“ pikapu į Estiją nukakęs K. Sakalauskas namo grįžo gulėdamas ant automobilin įkišto 2,40 metro ilgio inkaro. „Buvo šaltoka“, - juokavo vyras.
Muziejuje inkarą jis pastatė šalia didžiulio naro kostiumo su visa nardymo atributika. Marinistinį kampelį, dekoruotą jūros dugno motyvais, neatsitiktinai papildė 18-ojo amžiaus įspūdinga cecho skrynia pinigams laikyti. Vaikystėje Žiulio Verno fantastiniais kūriniais susižavėjęs ponas Klemensas tarsi įkūnijo skaitant knygą matytas vizijas.
K. Sakalauskui atvėrus skrynios dangtį, aiktelėjome iš nuostabos - ji buvo sklidina metalinių pinigų. Tačiau kolekcininkas tik nusijuokė.„Jei norite, pasisemkite. Tai - tarybinės monetos“, - paaiškino jis.
Prisiminęs, kaip labai vaikystėje jį traukė paslaptingas jūros pasaulis, ponas Klemensas papasakojo ir vieną su tuo susijusią išdaigą. Kartą jis pasiėmė tėvo guminį batą, nupjovė aulą, iš gumos bei stiklo sumeistravo povandeninę kaukę, iš medžio išsidrožė laivelį ir jį nuskandino. Užsidėjęs kaukę dienų dienas kelerius metus stebėdavo, kas su laiveliu vyksta po vandeniu. O tėvas tuo metu smarkiau palijus šlapo kojas.
Kitame muziejaus gale - vadinamoji mergelių klėtis. Ją pagal anų laikų nuotraukas surentė pats K. Sakalauskas. Kolekcininkas sako norėjęs atkurti aplinką, kurioje vasarą gyvendavo ūkininkų samdiniai. Iš mergelių klėtyje stovinčių senovinių baldų vienas įdomiausių - ilgas, 200 metų senumo, kelių kartų išsėdėtas suolas. Jį ponas Klemensas rado pas vieną senyvą kaimo gyventoją.
Antrame muziejaus aukšte - senovinių patefonų, gramofonų, akordeonų, muzikinių dėžučių, plokštelių ir netgi senovinių kompaktinių diskų kolekcija. Yra ir maždaug apie 1900-uosius pagamintas „kompaktinių diskų grotuvas“ „Feniksas“. Čia galima pamatyti ir viena pirmųjų gramofonų - 1880 metų „Edisoną“. Originalus prietaisas iki šiol puikiai veikia. Šioje kolekcijoje esančiais patefonais tarpukaryje buvo prekiaujama Panevėžyje. Rodydamas senutėles, bet puikiai išsilaikiusias armonikas, ponas Klemensas, pats grojantis šiuo instrumentu, sakė, kad groti šiuolaikinėmis armonikomis ir senovinėmis - visiškai skirtingi dalykai. Senųjų kitokie konstrukcijos principai ir jos skamba visiškai kitaip.
Antrame aukšte šalia muzikos instrumentų gulinčioje svečių knygoje - įrašai įvairiomis kalbomis. K. Sakalausko muziejų šiltuoju metų laiku lanko ne tik lietuviai, bet ir užsieniečiai. Čia yra buvę baltarusių, gruzinų, norvegų, šiemet balandį viešėjo ekskursantai iš Kinijos.
Muziejaus savininkas bilietų nepardavinėja. „Renku tik aukas“, - juokavo unikalią galimybę nusikelti į Lietuvos praeitį visiems norintiesiems dovanojantis vyras. K. Sakalauskui išlaikyti muziejų nelengva. Jam tenka būti ir kolekcininku, ir restauratoriumi, ir sargu, ir valytoju. Bet piniavietis jaučiasi laimingas sukūręs tai, apie ką nuo vaikystės svajojo.
Eksponatų įvairovė ir istorijos
K. Sakalausko muziejaus lankytojams retai kada pavyksta ekspozicijas apžiūrėti rimtais veidais. Gidu būnantis šeimininkas nesusilaiko nepašmaikštavęs ar nepapasakojęs kokios smagios su vienu ar kitu eksponatu susijusios istorijos. Muziejaus šeimininkas įsitikinęs: net unikaliausi ir rečiausi eksponatai patys savaime lankytojams nebus įdomūs, jeigu gidas pasakos sausai. Jis stengiasi savo sukauptas žinias žmonėms perduoti kuo patraukliau, žaismingiau, kad juos sudomintų krašto istorija.
Kolekcininkas savo eksponatus dažnai skolina muziejams, įvairiems renginiams.
Pramonės evoliucijos paroda
K. Sakalausko sodybos kieme, be senovinių traktorių, yra 12 angliškų, vokiškų, švediškų garo variklių, pagamintų pačioje 20-ojo amžiaus pradžioje. Pagal dydį vienas prie kito sustatyti varikliai iš toliau primena traukinį. Pasak kolekcininko, visi šie varikliai buvo naudojami Lietuvoje, vienas kainuodavęs tuo metu pasakiškus pinigus - apie 1000 litų. Užėjus tarybų valdžiai, garo varikliai buvo atimti iš žmonių ir naudoti kolūkių reikmėms. Tobulėjant technikai, tokie varikliai atsidurdavo metalo lauže. K. Sakalauskas gali išsamiai papasakoti kiekvieno variklio suradimo istoriją. Pavyzdžiui, vieną iš jų aptiko kaimo gyventojo sodyboje užkastą.
Muziejaus šeimininkas pastebėjo, kad garo variklius pamėgo zylės, šie paukščiai apsigyvena jų viduje. Apskritai į pono Klemenso sodybą mėgsta užsukti įvairūs gyvūnėliai. Tvenkinyje jis laiko tikrų tikriausią auksinę žuvelę, kuri, kaip tikina kolekcininkas, išpildo visus jo norus. O jie vienaip ar kitaip dažniausiai susiję su jo aistra kolekcionuoti.
Eksponatų kategorijos ir kiekiai
Ši lentelė apibendrina kai kurių eksponatų kategorijas ir jų apytikslį kiekį K. Sakalausko muziejuje:
| Eksponato kategorija | Apytikslis kiekis |
|---|---|
| Lygintuvai | Apie 230 |
| Verpimo rateliai | Apie 40 |
| Garo varikliai | 12 |