Santuoka - tai ne tik teisinis, bet ir visuomeninis, socialinis reiškinys, rodantis, jog vyras ir moteris yra pasiryžę gyventi šeimoje, kurti šeiminius santykius. Tai savanoriškas, laisva valia priimtas dviejų žmonių sprendimas kurti šeimą. Šiomis šeimos teisės normomis ir jos praktiniu pritaikymu turėtų domėtis ne tik teisininkai, bet ir kiekvienas asmuo, kuris ruošiasi sudaryti santuoką, ar jau yra ją sudaręs ir turi klausimų dėl galimybės ją nutraukti.
Ypatingai šio darbo tema tapo aktuali po 2000 m. CK įsigaliojimo, kai santuokos nutraukimo klausimai buvo sureguliuoti iš esmės naujai nei iki tol galiojusiame S`K, kai atsirado visiškai naujas santuokos nutraukimo pagrindas dėl sutuoktinio (sutuoktinių) kaltės, kai buvo suteikta daugiau galios teismui spręsti, ar santuoka yra iširusi, ar ne ir t.t. Atsižvelgiant į 2000 m. CK įvestus pakeitimus, jų privalumus ir trūkumus yra mažai nagrinėta literatūroje.
Darbo tikslas - atskleisti santuokos nutraukimo sąlygas, įtvirtintas 2000 m. CK. Šiame darbe pateiktos susistemintos žinios suteiks galimybę kitiems asmenims, besidomintiems nagrinėjama tema, greitai gauti būtiną informaciją apie santuokos nutraukimo sąlygas Lietuvoje, jos raidą, privalumus ir trūkumus, įgyvendinimą teismų praktikoje, palyginimą su užsienio valstybių patirtimi.
Darbas susideda iš įvado, trijų dalių, aštuonių skyrių ir dvidešimt trijų poskyrių. Taip pat darbe pateikiamos apibendrintos išvados bei pasikėlimai teisinio reguliavimo tobulinimui. Pirmojoje dalyje bendrais bruožais apibrėžiama santuokos samprata bei jos nutraukimo galimybės, apžvelgiama istorinė santuokos nutraukimo instituto raida Lietuvoje ir kitose užsienio valstybėse, pateikiama bendra santuokos nutraukimo sąlygų analizė, kuri detalizuojama antroje dalyje. Šioji dalis savo ruožtu skirta statistinių duomenų bei sociologinės apklausos rezultatų analizei, daromos išvados dėl teisinio reguliavimo įtakos santuokos instituto stabilumui.
Visose darbo dalyse apžvelgiama ir užsienio valstybių patirtis, pateikiami palyginimai, ieškoma skirtumų ir panašumų su Lietuvos teisiniu reglamentavimu, t.y. neapsiribojama tik Lietuvos teisės aktų analize. Nagrinėjama ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir kitų teismų praktika.
Santuokos Samprata
Išsamų santuokos apibrėžimą yra gana sudėtinga pateikti, kadangi gali skirtis ne tik pozicijos iš kurių yra nagrinėjamas šis institutas (teisės, religijos, moralės atžvilgiu), bet ir konkretaus asmens požiūris į šeiminius santykius, jų prigimtį bei esmę. Šios sritys už teisės ribų. Savo ruožtu religinė ar dorovinė samprata taip pat būtų neaiški, kadangi neatskleistų teisinių santuokos instituto aspektų.
Santuokos samprata apima įvairius aspektus, atspindinčius šios santuokos prigimtį, jos įvairiapusiškumą. Šioje santuokoje gali ir nebūti kai kurių elementų, pavyzdžiui, religinio, jei sutuoktiniai nepriklauso jokiai religinei bendruomenei. Šių skirtingų santuokos elementų priklausymas visiškai skirtingoms visuomeninio gyvenimo sferoms leidžia daryti išvadą, jog pateikti visus juos apimantį santuokos apibrėžimą praktiškai yra neįmanoma. Šis religinis bei moralinis šeiminis santykis apima daug daugiau aspektų nei teisiniai. Santuoka turi tam tikrus tikslus, su kurių pasiekimu galėtų būti siejamas santuokos pasibaigimas. Būtent todėl būtų neteisinga santuoką lyginti su įprasta civiline sutartimi.
Įdomu tai, jog šiuolaikinėse visuomenėse pasigirsta nuomonės, jog turėtų būti leista sudaryti taip vadinamas sutartines santuokas (ang. contract marriage). Santuokos kaip sakramento sąvoka įtvirtinta bažnytinėje kanonų teisėje. Tai vyro ir moters susitarimas sukurti visam gyvenimui sąjungą, skirtą tarnauti abiejų sutuoktinių gėriui ir palikuonių auklėjimui bei auginimui. Ši teorija, priešingai nei sutarties teorija, pabrėžia ne teisinę, o dvasinę santuokos pusę.
Santuokos kaip sui generis instituto teorija santuoką traktuoja ne kaip sutartį civilinės teisės prasme ir ne kaip religinį sakramentą, bet kaip ypatingos prigimties institutą. Laikomasi nuomonės, jog visi santuokos aspektai (teisiniai, moraliniai, etiniai) turi būti reglamentuojami teisės normomis. Kadangi nei viena iš šių teorijų grynu savo pavidalu negali galutinai atskleisti santuokos esmės, dažniausiai yra laikomasi nuomonės, jog teisė turi reglamentuoti tik civilinius teisinius sutuoktinių santykius, o religinės bei moralinės normos apibrėžti kitą (jausminę, dvasinę) santuokos pusę, kurios neįmanoma reglamentuoti teisės normomis. Tai yra nusistovėjęs įsitikinimas.
Iki 2001 m. liepos 1 d., kai įsigaliojo 2000 m. CK, Lietuvoje nebuvo teisiškai įtvirtinto santuokos apibrėžimo. Iki tol galiojusiame S`K buvo reglamentuotos tik santuokos sudarymo sąlygos, nors to meto mokslininkai ir siūlė įvairius galimus santuokos sąvokos variantus. M. Bartošekas savo vadovėlyje pateikė labai lakonišką apibrėžimą - tai vyro ir moters sąjunga, sudaryta tam tikros formos aktu. Taip pat buvo siūloma įtvirtinti ir išsamesnę santuokos sampratą. Rusų mokslininkas V. Riasencevas siūlė tokį apibrėžimą: santuoka - tai savanoriška ir lygiateisė laisvų vyro ir moters sąjunga, iš esmės sudaryta visam gyvenimui nustatyta tvarka, laikantis įstatymų reikalavimų, skirta sukurti šeimą bei sukurianti sutuoktinių tarpusavio teises ir pareigas.
Vis tik Lietuvoje santuoka įstatymiškai buvo apibrėžta tik 2000 m. CK. Iki šiol daugelyje valstybių (pvz., Prancūzija, Kanada, Latvija, Rusija) ir toliau laikomasi pozicijos, jog neįmanoma pateikti išsamaus santuokos apibrėžimo, todėl santuokos samprata nėra įtvirtinta įstatymuose. Lietuvos įstatymų leidėjas pasirinko tokį santuokos apibrėžimo būdą, kai definicijoje įtvirtinami tam tikri santuokos požymiai, kurie kartu yra ir jos sudarymo sąlygos (sutuoktinių lytis, savanoriškas susitarimas, įformintas pagal įstatymų reikalavimus, santuokos tikslas). CK 3.7 str. normos reglamentuoja, jog santuoka yra įstatymų nustatyta tvarka įformintas savanoriškas vyro ir moters susitarimas sukurti šeimos teisinius santykius. Taigi santuoką leidžiama sudaryti tik su skirtingos lyties asmeniu.
Asmuo, teismo sprendimu pripažintas neveiksniu taip pat negali sudaryti santuokos (CK 3.15 str.). Turi būti laikomasi ir CK 3.14 str. nurodyto asmens amžiaus (bendra taisyklė, jog santuoką leidžiama sudaryti asmenims sulaukusiems aštuoniolikos metų).
Santuokos Nutraukimas
Prieš tai apžvelgtos santuokos prigimties teorijos bei galimos įvairios jos definicijos, kadangi skirtingi požiūriai į santuoką, lemia skirtingą požiūrį į santuokos nutraukimo sąlygas, jos teisinį reglamentavimą. Galima sakyti, jog ištuoka yra santuokos antitezė, todėl abu šie reiškiniai sąlygoja vienas kitą. Būtent todėl santuokos nutraukimo laisvės problema visada buvo nagrinėjama kartu su santuokos sudarymo laisvės principo klausimais.
Santuoka nėra sudaroma tokiais pagrindais, kaip ir bet kuri civilinė sutartis. Nutraukimo atžvilgiu santuoka labai nutolsta nuo sutarties prigimties. Sutarties laisvės principas leidžia, abiem šalims susitarus, bet kada nutraukti sutartį. Taip pat tam tikrais įstatyme įtvirtintais atvejais yra galimas ir vienašalis sutarties nutraukimas. Santuoka negali būti nutraukta savavaliaiškais sutuoktinių veiksmais - visais atvejais sprendimą dėl santuokos nutraukimo priima teismas (kai kuriose valstybėse kiti valdžios įgalioti pareigūnai). Tuo tarpu suprantant santuoką kaip sakramentą bei remiantis kanonų teise, jos nutraukimas praktiškai yra neįmanomas.
Liberaliosios pozicijos šalininkai laikosi nuomonės, jog santuokos nutraukimo klausimai turėtų būti sprendžiami kuo liberaliau: supaprastinant skyrybų procedūras, sumažinant ar išvis panaikinant valstybės įgaliotų organų kontrolę ištuokos procesui. Tai grindžiama santuokos sudarymo laisvės principu, iš kurio seka išvada, jog ir santuokos nutraukimas turėtų būti laisvas ir priklausomas tik nuo sutuoktinių valios. Toks požiūris turėtų įtakos skyrybų mažėjimui, kadangi santuokiniai ryšiai paprastai nutrūksta dar iki oficialaus santuokos nutraukimo įforminimo ir trukdymas išsiskirti tikrai negali atkurti jau faktiškai pasibaigusius šeiminius santykius.
Net ir Europos Žmogaus Teisių Teisme buvo nagrinėjamas klausimas dėl to, ar valstybės nepažeidžia esminių žmogaus teisių, ribodamos ištuokos laisvę. 1950 m. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 12 str. yra įtvirtinta teisė tuoktis pagal valstybės įstatymus. Europos Žmogaus Teisių Teismas pasisakė, jog konvencijoje įtvirtinta teisė tuoktis nereiškia teisės išsiskirti ir nėra pagrindo teigti, jog tam tikri santuokos nutraukimo suvaržymai apsunkina teisės į santuoką įgyvendinimą. Todėl valstybės savo nuožiūra gali riboti santuokos nutraukimo klausimus, tik svarbu, kad užtikrintų abiejų sutuoktinių lygiateisiškumą skyrybų procese. Toks sutuoktinių lygybės principas, reglamentuotas minėtos konvencijos septinto protokolo 5 straipsnyje, kuriame įtvirtinamas sutuoktinių lygiateisiškumas tiek sudarius santuoką, tiek ir ją nutraukus.
Konservatyvesnio požiūrio šalininkai teigia, jog santuokos nutraukimo klausimai negali būti sprendžiami remiantis vien tik žmogaus teisėmis ir pagrindinėmis laisvėmis. Santuokos nutraukimas turi atitikti Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatoms, t.y. pažeidžiantys pagrindines žmogaus teises ir laisves. Skyrybų klausimas yra svarbus ne tik sutuoktiniams (ypač jei jie turi vaikų), taip pat valstybės ir visuomenės interesus, todėl skyrybų klausimas jokiu būdu negali būti priklausomas tik nuo sutuoktinių valios. Už ištuokos griežtinimą pateikiamas ir kitas argumentas, jog santuokos nutraukimo proceso sudėtingumas apsaugo visuomenę nuo neapgalvotų, skubotų bei fiktyvių skyrybų, taip pat savo ruožtu informuoja kitus potencialius sutuoktinius nežiūrėti į santuoką, kaip į lengvai nutraukiamą susitarimą, ir nesudaryti lengvabūdiškos santuokos.
Pritardamas santuokos nutraukimo sąlygų griežtinimui, žymus XIX a. prancūzų teisininkas L. de Bonald'as rašė: "Įstatymai turi būti griežti šeimai, kad atitaisytų moralės laisvumą". Didžiausios teisinės galios norminiame akte - Lietuvos Respublikos Konstitucijoje (toliau LR Konstitucija) LR Konstitucijos 38 str. įtvirtinta, jog šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas. Akivaizdu, jog jei šeima laikoma visuomenės pagrindu, ji turi būti tvirta ir stabili.
Palyginus 2000 m. CK normas su iki tol galiojusiom S`K normom, darytina išvada, jog Lietuvos įstatymo leidėjas siekė pereiti nuo gana liberalios prie žymiai griežtesnės santuokos nutraukimo instituto reglamentavimo sistemos ir taip įgyvendinti LR Konstitucijos normas. Šis įstatymų griežtinimas turi įtakos santuokos stabilumui. Liberalaus ir griežto požiūrio į santuokos nutraukimą išskyrimas yra svarbus ne tik teoriniu, bet ir praktiniu lygiu. Kiekvienos valstybės teisinė sistema pasižymi tam tikrais ypatumais. Santuokos nutraukimo klausimų reglamentavimas taip pat yra ne išimtis. Sunku būtų rasti dvi valstybes, kuriose ištuokos klausimai būtų sprendžiami visiškai identiškai.
Atsižvelgiant į praktiką, yra išskiriamos kelios santuokos nutraukimo sistemos, kurios klasifikuojamos pagal tai, kokias santuokos nutraukimo formas (pagrindus) taiko viena ar kita valstybė. Šios sąlygos, kurioms esant, įmanoma pasinaudoti tuo santuokos nutraukimo pagrindu, gali labai skirtis atskirose valstybėse.
Santuokos nutraukimo sistemos:
- Santuokos nutraukimas, paremtas kito sutuoktinio kalte. Ištuoka galima tik tuo atveju, jei santuokos nutraukimą inicijuojanti šalis įrodo, jog kitas sutuoktinis yra kaltas dėl šeiminių santykių nutrūkimo. Tokios kaltės įrodymais gali būti kaltojo sutuoktinio neištikimybė, nesirūpinimas šeima ar kitas nepateisinamas ir neigiamas elgesys savo sutuoktinio ar vaikų atžvilgiu. Valstybės, kurios taiko tik šį vienintelį santuokos nutraukimo pagrindą, yra priskiriamos prie "grynąja" kalte pagrįstos santuokos nutraukimo sistemos (ang. pure fault - based system). Ši sistema buvo labai populiari iki XX a. Tačiau dabartiniais laikais praktiškai nebėra valstybių, kurios taikytų tik šį santuokos nutraukimo pagrindą: jo arba iš viso atsisakyta arba jis taikomas kartu su kitomis ištuokos formomis.
- Santuokos nutraukimas, įrodžius, jog ji yra galutinai iširusi. Santuoka gali būti nutraukiama tik tuo atveju, jei yra įrodoma, kad ji yra negrįžtamai iširusi ir jokiais būdais nebegali būti išsaugota. Daugiausia diskusijų kelia klausimas, o kas gi gali įrodyti, kad santuokiniai ryšiai tikrai yra negrįžtamai nutrūkę ir kokiomis priemonėmis tai turi būti padaryta? Kaip pavyzdžiai gali būti pateikiamos Rusijos Federacijos bei Olandijos šeimos teisės normos. Rusijos Federacijos šeimos teisės kodekso 22 str. numato, jog santuoka gali būti nutraukiama, jei teismas nustato, jog tolimesnis sutuoktinių bendras gyvenimas ir šeimos išsaugojimas yra neįmanomas. Jokių įrodymų, kurie turėtų būti pateikti teismui, kad patvirtintų galutinį šeimos iširimą, kodeksas nenumato. Taigi sprendimas, ar šeiminiai santykiai yra galutinai nutrūkę, priklauso tik nuo teisėjo teisinės bei moralinės sąmonės, nuo jo požiūrio į šeimos institutą apskritai. Olandijos įstatymuose (panašiai kaip ir Rusijos) yra įtvirtinta labai liberali santuokos nutraukimo tvarka ir numatytas vienintelis ištuokos pagrindas - įrodžius, jog santuoka yra galutinai iširusi.
Pastaraisiais dešimtmečiais Lietuvoje tradicinės šeimos samprata stipriai pakito. Nesusituokusių porų bendras gyvenimas kartu praktiškai niekuo nesiskiria nuo santuoką sudariusių porų. Jos lygiai taip pat, kaip ir susituokusios poros, susilaukia bendrų vaikų, ima bendras paskolas, įsigyja nekilnojamojo turto (butą, sodybą ir kt.), ar kito materialaus ir nematerialaus turto (akcijų, reikalavimo teisių ir kt). Įprastai visas nesusituokusių porų įgytas turtas, arba bent jau didžioji jo dalis, yra įregistruojamas tik vieno iš jų vardu kaip asmeninė vieno sugyventinio nuosavybė, nors turtas ir būna įgytas bendromis lėšomis (pavyzdžiui, automobilis, namas, butas ir kt.). Todėl tais atvejais, kai nesusituokusios poros nusprendžia skirtis, neretai tenka spręsti klausimą, kaip reikėtų padalinti tokį bendro gyvenimo metu įgyta turtą?
Galiojančios Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau - CK) šeimos teisės normos reglamentuoja tik sutuoktinių tarpusavio turtinius santykius. Tuo tarpu kartu gyvenančių ir santuokos nesudariusių asmenų turtinių santykių šeimos teisės normos nereglamentuoja. Dar 2000 m. priimto CK trečiojoje knygoje buvo įtvirtintas partnerystės (bendro gyvenimo kartu nesusituokus) institutas, o šios CK normos turėjo įsigalioti priėmus įstatymą, reguliuojantį partnerystės įregistravimo tvarką. Tikėtina, kad įstatymo leidėjo nenorą reglamentuoti partnerystės teisinių santykių nulėmė Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau - EŽTT) sprendimas byloje Oliari ir kiti prieš Italiją, kuris galutinai parodė Europos valstybių kryptį reglamentuojant partnerystės institutą.
Todėl galima teigti, kad Lietuvoje vis dar esant konservatyviam požiūriui į tos pačios lyties asmenų santykius, įstatymų leidėjas baiminasi sureguliuoti skirtingų lyčių partnerystės institutą, kadangi priėmus tokį teisinį reguliavimą, tarptautinėse institucijose prieš Lietuvą gali būti pateikti skundai, grindžiami nediskriminavimo principu tos pačios lyties asmenims, nurodant, jog Lietuvoje nustatytas teisinis reguliavimas suteikia teisinę apsaugą tik skirtingų lyčių asmenims ir leidžia jiems įregistruoti savo partnerystę, kai tuo tarpu tos pačios lyties asmenims jokia teisinė apsauga nėra suteikta.
Pagal formuojama teismų praktiką, nesusituokusių asmenų turtiniai santykiai yra vertinami remiantis prievolių teisės normomis, o tiksliau, CK šeštoje knygoje įtvirtintu jungtinės veiklos (partnerystės) institutu. Teismų praktikoje vertinant susiklosčiusius nesusituokusių asmenų turtinius santykius per jungtinės veiklos (partnerystės) sutartį, buvo modifikuota CK 6.969 str. 4 d., kurioje yra įtvirtinta imperatyvi nuostata, jog jungtinės veiklos (partnerystės) sutartis turi būti rašytinė, o įstatymo numatytais atvejais - notarinės formos. Šiame straipsnyje taip pat nurodoma, kad minėtų sutarties formų nesilaikymas daro jungtinės veiklos (partnerystės) sutartį negaliojančią.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, vertindamas nesusituokusių asmenų tarpusavio faktinius santykius, nurodė, jog reikalavimas, kad kartu gyvenantys santuokos nesudarę asmenys (sugyventiniai) bendrai įgydami turtą dar turėtų sudaryti tarpusavio rašytinius susitarimus, neatitiktų sąžiningumo ir protingumo principų, įtvirtintų CK 1.5 str. Taigi, nepaisant CK 6.969 str. 4 d. esančios normos imperatyvumo, teismų praktikoje nesusituokusių asmenų tarpusavio santykiai yra vertinami per jungtinės veiklos (partnerystės) sutartį, nepaisant to, ar santuokos nesudarę asmenys buvo sudarę tokią rašytinę sutartį, ar ne.
Taigi, nesusituokusių asmenų bendro gyvenimo metu įgytas turtas, kuris, nors ir yra įregistruotas tik vieno sugyventinio vardu, ir (ar) nesant sugyventinių rašytinio susitarimo dėl šio turto įgyjimo jų bendrojon nuosavybėn, gali būti teismo tvarka pripažintas sugyventinių bendrąja daline nuosavybe. Šios dvi aplinkybės yra kumuliatyvios. Todėl sugyventinis, siekdamas konkretaus turto objekto nuosavybės pripažinimo, pirmiausia turi įrodyti, kad jį sugyventiniai buvo sutarę įsigyti bendrosios dalinės nuosavybės teise, t.y. jog tarp sugyventinių buvo susitarimas, kad įgyjamas turtinis objektas bus bendras, nors jis ir bus įregistruotas tik vieno iš jų vardu. Šią aplinkybę, kaip ir bendro gyvenimo kartu faktą, galima įrodinėti visais leistinais įrodymais, t.y. Teismui įsitikinus, kad sugyventinių susitarimas dėl konkretaus turto įgijimo bendrosios dalinės nuosavės teise buvo, toliau yra sprendžiama dėl kiekvienam iš sugyventinių tenkančios bendrosios nuosavybės teisės dalies.
Ji yra nustatoma pagal kiekvieno iš sugyventinio įnašus į turtinį objektą, kurie gali būti piniginiai (pavyzdžiui, asmeninės sugyventinio santaupos, dovanotos lėšos, ar kitos pajamos), kitas turimas sugyventinio turtas, profesinės ir kitos žinios, įgūdžiai, dalykinė reputacija ir dalykiniai ryšiai (CK 6.970 str. 1 d.). Teismų praktikoje taip pat yra pripažįstama, kad bendroji nuosavybė gali būti kuriama ne tik dalyvių piniginiais įnašais, ar kitu turtu, bet ir sugyventiniui dalyvaujant savo darbu kuriant bendro turto objektą. Dalyvavimas savo darbu gali būti įvairus. Jis iš esmės priklauso nuo įgyjamojo turto objekto pobūdžio.
Pavyzdžiui, vienoje iš kasacine tvarka nagrinėtų bylų, kasacinis teismas sugyventinei pripažino 1/3 dalies nuosavybės į gyvenamąjį namą, nurodydamas, kad ji prie gyvenamojo namo rekonstrukcijos prisidėjo savo darbu planuodama statybos darbų organizavimą, parūpindama statybines medžiagas, užtikrindama statybininkų priežiūrą darbų metų, jų maitinimą ir kt., nors sugyventinės bendras piniginis įnašas į gyvenamojo namo rekonstrukciją viso labo sudarė tik 2201,11 EUR iš 57924 EUR sąmatos sumos. Atkreiptinas dėmesys, kad yra tam tikrų turtinių objektų, prie kūrių sukūrimo (įsigyjimo) nėra galimybės prisidėti savo darbu.
Apžvelgus aukščiau nurodytą teismų praktiką, galima daryti išvadą, jog šiai dienai nesusituokusių asmenų turtinių interesų teisinė apsauga yra vertinama tik per sugyventinio turtinį įnašą ar jo indėlį į bendro gyvenimo metu įgyto turtinio objekto sukūrimą (įsigyjimą). Suprantama, kad aukščiau nurodytos teismų praktikos taisyklės, reguliuojant nesusituokusių asmenų tarpusavio turtinius santykius, nėra ir negali būti pripažintomis visuotinai taikytomis teisės normomis, kurios būtų prilyginamos įstatymų leidėjo įtvirtintomis įstatyme.
Šaltiniai:
- Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2016 m. sausio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-95-248/2016.
- Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2020 m. balandžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-120-415/2020.
- Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2014 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-87/2014.
- Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2020 m. balandžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-120-415/2020.
tags: #santuokos #institutas #turtas #neturi #buti