Žemaitijos nacionalinis parkas - tai Lietuvos perlas, išsiskiriantis savo gamtos grožiu, kraštovaizdžio įvairove ir turtingu kultūros paveldu. Parkas saugo unikalias ekosistemas, retas augalų ir gyvūnų rūšis, taip pat istorinius ir kultūrinius objektus, liudijančius šio krašto praeitį.
Žemaitijos nacionalinio parko žemėlapis
Augalija
Parke aprašytos 1 253 augalų rūšys. Iš jų 70 yra įrašytos į Lietuvos raudonąją knygą. Čia auga visoje Europoje saugomos rūšys: mažasis varpenis, dvilapis purvuolis, žvilgančioji riestūnė.
Augmenijos žinovus stebina žalsvažiedės blandies, paprastosios tuklės, dėmėtosios, gelsvosios ir baltijinės gegūnių, dvilapio purvuolio labai gausios populiacijos. Parke rasta ir ledynmečio augalų reliktų: šakotoji ratainytė, kupstinė kūlingė, raistinė viksva, daugiametė blizgė, laplandinis karklas, raktažolė pelenėlė.
Gyvūnija
Parke užregistruotos 193 paukščių rūšys, iš jų 54 - labai retos (juodasis gandras, vapsvaėdis, rudakaklis kragas, pilkoji meleta, griežlė ir kt.). Iš 49 žinduolių rūšių 13 įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą (lūšis, ūdra, baltasis kiškis ir kt.).
Parko teritorijoje gyvena net 11 šikšnosparnių rūšių (iš viso Lietuvoje randama 15 rūšių). Dažniausiai aptinkami rudieji ausyliai ir Natuzijaus šikšniukai. Parko vandenyse veisiasi 31 žuvų rūšis, taip pat gyvena ir sykinių šeimos žuvys - seliava ir ežerinis sykas, užsilikę iš poledynmečio laikų. Daugelyje ežerų ir upelių gyvena plačiažnypliai vėžiai.
Miškai
Miškai - viena svarbiausių Nacionalinio parko ekosistemų, pasižyminti turtingiausia augalijos, gyvūnijos ir grybijos rūšine įvairove. Miškų išsidėstymas ir būklė didžia dalimi lemia oro, vandenų ir kraštovaizdžio kokybę.
Miškais apaugusi beveik pusė ŽNP teritorijos. Vyrauja eglynai - apie 43%, yra pušynų - 23%, beržynų - 17%, ąžuolynų ir baltalksnynų - po 5%. Yra juodalksnynų, uosynų, drebulynų. Pusė jų natūralūs. Dalis Žemaitijos nacionalinio parko miškų atitinka Europos saugomų miško buveinių reikalavimus.
Tai natūralūs seni spygliuočių ir mišrūs miškai, dažniausiai augantys maisto medžiagų neturtinguose sausuose ir vidutinio drėgnumo jauriniuose smėlio ir priesmėlio dirvožemiuose. Vakarų taigos medynuose vyrauja eglės, pušys, įsiterpia karpuotųjų beržų ir drebulių, rečiau - kitų rūšių lapuočių medžių.
Plačialapių ir mišrūs miškai auga derlingose vidutinio ar laikinai perteklingo drėkinimo, bet neužmirkusiose augimvietėse. Tai dažniausiai ąžuolynai ar liepynai su didele paprastosios eglės, paprastojo klevo, paprastojo uosio, kalninės guobos, kartais juodalksnio priemaiša. Regeneracijos stadijų medynuose auga ir karpotasis beržas, plaukuotasis beržas, drebulė.
Krūmų aukštas menkai ar vidutiniškai išsivystęs, trake gausus paprastasis lazdynas. Mišrių miškų medynuose vyrauja eglės, dažnai su gausia plačialapių medžių, ypač ąžuolo, priemaiša. Jie susiformavo reljefo pažemėjimuose, griovose ir šlaituose su lengvos mechaninės sudėties vidutinio drėgnumo ir apydrėgniais velėniniais jauriniais dirvožemiais, kuriuose daugiau humuso. Šioms buveinėms būdingi ryškūs rūšių turtingi krūmų bei žolių ardai.
Tai spygliuočių bei mišrūs miškai, augantys drėgnuose ir šlapiuose durpiniuose dirvožemiuose, kurių gruntinio vandens lygis pastoviai aukštas. Vandenyje visuomet labai mažai maisto medžiagų. Medžių ardus sudaro paprastoji eglė, paprastoji pušis, kai kur gana gausu plaukuotųjų beržų, pasitaiko juodalksnių.
Žolių ir krūmokšnių arde vyrauja Vaccinium genties augalai (mėlynė, bruknė, vaivoras), pelkiniuose pušynuose bei mišriuose pušų ir beržų miškuose gausu pelkinių gailių, aptinkama aukštapelkėms būdingų augalų.
Pievos
Lietuva priklauso taiginių miškų zonai, todėl natūralios pievos egzistuoja tik ten, kur gamtos veiksniai (upių potvyniai užliejamose pievose) ar žmonių veikla (šienavimas, ganymas) neleidžia jose užaugti krūmams ir medžiams.
Nedideli lopinėliai žemyninių pievų įsiterpę tarpumiškėse, pasislėpę tarpukalvių, duburių nedirbamose atšlaitėlėse, prisišlieję prie pelkių, ežerų ar šaltinių. Tai didžiulė Parko vertybė! Tik natūraliose pievose pamatysi nuo ankstyvo pavasario iki rudens besikeičiantį spalvų ir atspalvių mozaikiškumą.
Viename kvadratiniame metre gali aptikti iki kelių dešimčių augalų rūšių. O kiek čia įvairiaspalvių drugių, bičių, kamanių, vabalų, žiogų bei kitokios gyvasties! Čiulba kiauliukė, drėgnesniame įlomyje džeržgia saugoma paukštė griežlė. Birželio pradžioje paupių atšlaičių pievutėse plazdena tik Žemaitijoje sutinkamas skaidriasparnis drugys - juodasis apolonas.
Deja, neganomos, nešienaujamos pievos užauga, šlapios - virsta menkaverčiais vingiorykštynais, builynais, kurie išstumia įvairiaspalvius pievų žolynus. Norint išsaugoti šienaujamas pievas, būtina išlaikyti tradicinį ūkininkavimą.
Upės
Didžiausia Parko upė Babrungas išteka iš Platelių ežero, jos ilgis - 47,3 km, 10 km teka per Parko teritoriją. Ilgiausia upė yra Uošna, jos ilgis - 16,6 km.
Iš viso Parke priskaičiuojama 40 kadastrinių upių ir upelių (17 iš jų teka tik Parko teritorijoje), kurių bendras ilgis 98,8 km. Didesnė dalis Parko upelių ir upių (51%) yra melioruotos, tiesintos (visas Ventos, Varduvos aukštupys, Šarnelės, Pagardenio upės ir kitos).
Parke teka Blindupis, trys Juodupiai, keli Šaltupiai, Šilinė, Salupis, Sartupis, Margupis, Dvarupis, Dirnupis, Ringupis, Beržuoja, Beržora, Ilgė, Pietvė, Rasodnikas, Lonkupis ir dar daugybė mažų, net bevardžių upelių. O kiek čia šaltinių, akių, akivarų - legendomis apipintų, gydomųjų, paslaptingų! Lankytojams lengvai prieinamas Šv.
Ežerai
Parke yra 21 natūralios kilmės kadastriniai ežerai ir ežerėliai. Visų jų bendras plotas - 1 497,1 ha. Apie 90 % bendro ežerų ploto sudaro trys didžiausi ežerai - Platelių, Ilgio, Beržoro. Šių ežerų dugno reljefas sudėtingas, visuose yra salų (Platelių ežere - 7, Ilgyje - 2, Beržore - 1).
Vaizdingiausias, švariausias, giliausias Žemaitijoje ir parke - Platelių ežeras. Jo plotas - 1 205 ha, vidutinis gylis -10,5 m, giliausia vieta - 48,5 m, vidutinis vandens lygis -146,5 m virš jūros lygio. Burgio ir Luokos ežeruose dažnos maurabragių bendrijos. Burgio, Burgalio ir Skyplaičių ežeruose gausu menturdumblių. Visi minėti ežerai pagal ES Buveinių direktyvą gali būti priskirti buveinių tipui - ežerai su menturdumblių bendrijomis.
Vaivadės (Petreikio), Burgio, Endriuškaičių ežerai, ypač jų durpingos įlankos beveik ištisai apaugusios alijošiniais aštriais, plūdėmis. Šiuose ežeruose gausu natūralių maisto medžiagų. Jie priskiriami buveinių tipui - natūralūs eutrofiniai ežerai su plūdžių arba alijošinių aštrių bendrijomis. Parke yra pelkių supamų ežerėlių, kurie priskiriami buveinių tipui - natūralūs distrofiniai ežerai. Juose beveik nėra augalų, vanduo dėl durpių ir humusinių rūgščių rudas.
Pelkės
Pelkės - viena svarbiausių saugomų ir saugotinų ekosistemų. Kalvoto, duburiuoto bei miškingo Žemaitijos nacionalinio parko reljefo dėka čia išliko daug įvairaus dydžio pelkių bei pelkučių.
Grynų, tipiškų vakarinei Žemaitijai, aukštapelkių pavyzdys - Šarnelės pelkė Paparčių telmologiniame draustinyje. Tarpinio tipo bei šarminių žemapelkių Parke daugiausia. Siberijos, Šeirės, Stirbaičių, Lieptų, Velėnijų, Sidabrinė, Paburgio, Juodupio, Briedinė ir kitos pelkės įdomios tuo, kad iš vešlių viksvynų užmirkusiose vietose jos pereina į žemažoles augalų bendrijas bei kimininius plynraisčius.
Parko pelkėse botanikai pirmą kartą Lietuvoje rado žvilgantįjį kiminą (Sphagnum subnitens), gyvybingas gegužraibinių - dvilapio purvuolio (Liparis loeselii), pelkinės laksvos (Hammarbya paludosa), nariuotosios ilgalūpės (Coralorchiza trifida), širdinės dviguonės (Listera cordata), dėmėtosios (Dactylorhiza maculata) bei labai retos šalyje eraičininės nendrūnės (Scolochloa festucacea) - populiacijas.
Pelkės labai svarbios paukščių bei kitų gyvūnų, grybų biologinei įvairovei. Jose peri daug retų ir nykstančių paukščių: gervės, didžiosios kuolingos, perkūno oželiai, geltonosios kielės ir kiti.
Rezervatai
Parke yra išskirti 2 gamtiniai rezervatai - Plokštinės ir Rukundžių. Rezervatuose nevykdoma miškų, žemės ūkio ir kita ūkinė veikla. Draudžiamas miško gėrybių rinkimas, medžioklė, pažintinis turizmas.
Žemaitijos nacionalinio parko teritorijoje yra patvirtinti 23 valstybės saugomi gamtos paveldo objektai, 10 iš jų turi ir gamtos paminklo statusą.
Teisės aktai, susiję su naujų valstybės saugomų gamtos paveldo objektų (tame tarpe gamtos paminklų) paskelbimu, ribų planų patvirtinimu Žemaitijos nacionaliniame parke ir jo buferinėje apsaugos zonoje:* Vertingiausi gamtos paveldo objektai Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. kovo 20 d. nutarimu Nr. 311 „Dėl gamtos paminklų paskelbimo“ (Žin., 2000, Nr. 24-621) paskelbti gamtos paminklais.
Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2007 m. birželio 21 d. įsakymu Nr. D1-352 (Žin., 2007, Nr. 75-2992) Žemaitijos nacionaliniame parke paskelbta 11 valstybės saugomų gamtos paveldo objektų. Lietuvos respublikos aplinkos ministro 2009 m. gruodžio 14 d. įsakymu Nr. D1-798 (Žin., 2009, Nr. 151-6815) Žemaitijos nacionaliniame parke paskelbtas 1 valstybės saugomas gamtos paveldo objektas. Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2010 m. liepos 30 d. įsakymu Nr. D1-675 (Žin., 2010, Nr.
Gamtos paveldo objektai
Ubagų kalno akmuo. Tai didžiausias Platelių apylinkių akmuo. Jo aukštis virš žemės - 1,20 m, ilgis - 5 m, plotis - 3,40 m. Didžiausia horizontali apimtis - 12,90 m. Pasakojama, kad ant akmens buvusi velnio pėda, o akmuo tarnavęs pagoniškoms apeigoms. Kiek šiauriau teka Žvirgždės upelis, o greta stūkso Liepijų miškas. Tokiais vardais pagonybės laikais buvo vadinamos šventos vietos.
Hidrogeologiniai gamtos paveldo objektai
- Pilelio šaltinis* yra Paplatelės miške. Gamtos paminklo teritorija užima - 2,4 ha. Upeliu atvingiavęs šaltinėlis įsilieja į gana didelį nuo miško keliuko matomą šaltinį. Iš jo išvingiuoja jau nemažas skaidrus upeliukas, kuris įteka į Šilinę. Pavadinimas kilęs nuo šalia šaltinio ilgai gyvenusio Pilelio pavardės. Šaltinis neišsenka per didžiausias sausras, neužšąla žiemą. Aplinkinių kaimų žmonės iš jo nuolat apsirūpina geriamu vandeniu. Tikima, kad vanduo turi gydomųjų savybių, nes teka į rytus. Lietuvos geologijos tarnybos tyrimų duomenimis, vandens kokybė gera, vanduo gėlas.
- Plokščių šaltinis* yra Plokštinės gamtiniame rezervate. Gamtos paminklo teritorija užima 3,2 ha. Iš sufozinio cirko šlaitų srūvantys maži šaltiniukai susilieja į srauniu upeliu ištekantį šaltinį, kuris už maždaug 0,5 km įsilieja į Uošną. Šaltinis - upeliukas teka tai labai meandruodamas, tai visai dingsta po žeme, medžių šaknimis ir išsiveržia sraunia tėkme netikėčiausiose vietose. Šaltinis žiemą neužšąla, vasarą neišdžiūva. Pasak vietos gyventojų, turi gydomųjų savybių, nes srūva į rytus. Kaip ir kiti natūralūs šaltiniai, Plokščių šaltinio vanduo turi kalcio (58 mg/ltr), magnio (12 mg/ltr), natrio (6 mg/ltr), sulfatų (21 mg/ltr), hidrokarbonatų, geležies ir priskiriamas labai geros kokybės vandens klasei.
- Koiskalnio šaltinis yra Plokštinės gamtiniame rezervate. Užima 0,2 ha teritoriją. Vietiniai gyventojai nuo seno šaltinį vadina „Koiskalnio“, nes čia yra daug uodų, o žemaitiškai uodas vadinamas ,,koisiu“. Šaltinio teritorija - tai netaisyklingo ovalo formos su metro aukščio šlaitais, lygi, užpelkėjusi, šaltiniuota dauba. Daugiausiai vandens išteka iš šiaurvakarinio krašto. Versmių vanduo keliais upeliais susijungia į vieną ir iš rytinio krašto išbėga vienu upeliu. Pradinės srovelės labai menkos, bet jų daug, todėl susidaro įspūdis, kad trykšta visa žemė.
Geomorfologiniai gamtos paveldo objektai
- Pūkštės kalnas* yra Barstyčių miške. Gamtos paminklo plotas - 9,8 ha. Tai didelis kalvagūbris, kurio viršutinė dalis - apie 250 m ilgio ir apie 90 m pločio. Seni žmonės pasakoja, kad Tado Kosciuškos sukilimo metu, 1794 m., jame buvusi įrengta lietuvių ir lenkų kareivių mokykla. Kalno viršūnėje buvęs aukštas bokštas, iš kurio sukilėliai dieną ir naktį sekę rusų judėjimą. Rusai negalėję bokšto pastebėti, nes greta stovėjusi jį gerai dengianti pušis. Mūsiškiai, pralaimėję mūšį, šiame kalne užkasę 9 statinaites aukso - savo iždą. Kadangi kalnas labai didelis, tai niekas negalėjo užeiti tos vietos, kur buvo įkasti pinigai. Naktį ant to kalno atlekiančios įvairios šmėklos, kurios gainioja, gąsdina atėjusiuosius pinigų ieškoti. Vieną naktį lobių ieškotojai išgirsta lyg atlekiant milžinišką paukštį, kitą - medžių viršūnėmis, lyg vilkai staugdami, bėga žvėrys. Kitas padavimas liudija čia buvus pilį, kurią valdęs Pokštas. Kartą tą pilį užpuolę priešai, kurie išžudę pilies gynėjus ir jų vadą Pokštą. Šalia piliakalnio, ariant žemę, seniau būdavo randama akmeninių kirvukų, kūjelių. Pūkšto arba Bokšto kalną vėlesniais laikais visi žinojo, nes ant jo stovėjo trianguliacijos bokštas.
- Prarajos duobė yra Babrungėnų kaime esančiame spygliuočių miške. Užima 1,2 ha plotą. Tai stačiais šlaitais, ovalo formos ir lygiu dugnu dauba. Jos dugno ilgis - 36 m, plotis - 20 m, o šlaitai -10 m aukščio. Pagal dauboje esantį vandens kiekį gyventojai spėja, koks bus ruduo. Jei dauboje vasarą yra vandens, tai ruduo bus sausas, jei nėra - lietingas. Pasakojama, kad daubos vietoje stovėjęs dvaras. Ten gyvenę dvariškiai buvę girtuokliai ir ištvirkėliai. Vieną Velykų rytą, pro šalį į bažnyčią einantys žmonės matė per naktį puotavusius dvariškius, o grįždami atradę didelę duobę.
Hidrografiniai gamtos paveldo objektai
- Kreiviškių pusiasalis* - apie kilometrą į Platelių ežerą išsikišęs sausumos ruožas pietvakarinėje ežero dalyje. Plotas 20,1 ha. Kranto linijos ilgis - apie 3 km. Pusiasalis apaugęs mišku. Įspūdingas čia augantis brandus apie 9,7 ha ploto ąžuolynas. Jis priskiriamas sėkliniams medynams. Kreiviškių pavadinimas kilęs nuo žodžio „kreivas”. Kreiviškių pusiasalis patenka į Laumalenkų hidrografinį draustinį.
- Auksalės pusiasalis* - 43,6 ha teritorija, išsikišanti į Platelių ežerą piečiau Kreiviškių pusiasalio. Jį sudaro Auksalė, Didžioji, Mažoji salos ir Piktežeris. Jei eitume pusiasalio pakrante, tektų įveikti apie 4 km atstumą. Pusiasalyje esantis Piktežeris yra apie 2,4 ha ploto iš visų pusių užpelkėjęs ežerėlis. Auksalės pavadinimas, manoma, kilo nuo to, kad Platelių grafas kadais iškirto čia augusį brandų mišką ir gavo už jį nemažai aukso. Auksalė dar vadinama Aukų salos vardu arba Aukštsale. Auksalės pusiasalis patenka į Laumalenkų hidrografinį draustinį, kuris apima pietinę Platelių ežero dalį.
- Platelių ežero salos: Briedsalė, Veršio, Pilies*Briedsalė* - didžiausia Platelių ežero sala, užimanti 6,1 ha plotą. Sala lėkštais krantais. Didžiąją salos dalį užima pelkė. Joje įsikūrę bebrai plečia savo valdas. Medynų pagrindą sudaro liepos ir ąžuolai. Salos pavadinimas kilęs nuo to, kad čia mėgdavę užklysti briedžiai. Saloje peri didieji dančiasnapiai, klykuolės. Veršių sala* - trečia pagal dydį Platelių ežero sala. Plotas 2,3 ha. Visa sala apaugusi savaiminės kilmės mišriu mišku. Auga ąžuolai, liepos, eglės ir kiti medžiai. Jų amžiaus vidurkis apie 100 metų. Pavasarį saloje pražysta į raudonąją knygą įrašyti augalai tuščiaviduriai rūteniai. Pilies sala* - garsiausia Platelių ežero sala, nes XV a. joje stovėjo Lietuvos didikams priklausiusi pilis. Salą su Šventorkalniu, kuriame buvo senoji Platelių gyvenvietė, jungė tiltas, kurio poliai išlikę iki šių...
Žemaitijos nacionalinis parkas kviečia lankytojus pasinerti į gamtos ir kultūros pasaulį, atrasti unikalius kraštovaizdžius, pažinti retas augalų ir gyvūnų rūšis bei prisiliesti prie istorijos.