Daugelis optinių reiškinių atmosferoje atsiranda dėl elektromagnetinių bangų sklidimo optiniame diapazone (0,39-0,76 mkm). Kai šios bangos veikia žmogaus akį, mes matome šviesą. Šviesos srautas - tai ta bendro spinduliuotės srauto dalis, kurią priima akis, t.y. mes matome šviesą, bet ne infraraudonąją ar ultravioletinę spinduliuotę. Dangaus spalva ir ryškumas priklauso nuo Saulės padėties dangaus skliaute, atmosferos skaidrumo bei paklotinio paviršiaus sugebėjimo atspindėti.
Saulėtekio ir saulėlydžio trukmė pagal platumą
Žmogaus akyje yra dviejų rūšių jautrūs šviesai elementai: kolbelės ir lazdelės. Centrinėje tinklainės dalyje esančios kolbelės (jų yra apie 7 mln.) sugeba skirti spalvas ir dirba dieną ar esant pakankamam apšviestumui (dieninis arba chromatinis matymas). Tinklainės periferijoje yra apie 130 mln. lazdelių. Jos neskiria spalvų, bet reaguoja į šviesos srautus (naktinis arba achromatinis matymas).
Dangaus Skliauto Ryškumas
Dangaus skliauto ryškumo maksimumas visada yra apie Saulės diską (aureolė). Kuo stambesnės aerozolių dalelės atmosferoje ir kuo jų daugiau, tuo ryškesnė aureolė. Artėjant regėjimo spinduliui prie horizonto, didėja išsklaidyme dalyvaujanti atmosferos masė ir atsiranda priehorizontinis ryškumo maksimumas. Dangaus skliauto ryškumo minimumas stebimas Saulės zenite, t.y. 90 laipsnių nuo horizonte esančios Saulės. Tos dangaus dalies, kurioje yra Saulė, ryškumas visada žymiai didesnis, negu priešingos pusės. Dangaus skliauto ryškumą lemia ir nuo žemės paviršiaus atspindėta šviesa.
Saulei nusileidus, žemės apšviestumas iš pradžių mažėja labai smarkiai, po to lėčiau, palaipsniui pereina į nakties tamsą. Pereinamasis laikotarpis tarp dienos ir nakties vadinamas prieblanda.
Prieblandos Etapai
Yra trys prieblandos etapai:
- Pilietinė prieblanda - nuo Saulės nusileidimo momento iki jos pasislėpimo po horizontu 6-8°. Danguje pasirodo pirmo ryškumo žvaigždės, atvirame ore jau sunku skaityti netgi stambų šriftą. Šios prieblandos pabaigoje patalpoje turi būti įjungiama dirbtinė šviesa.
- Jūrinė (navigacinė) prieblanda - nuo pilietinės prieblandos pabaigos iki Saulės nusileidimo po horizontu apie 12°. Šios prieblandos pabaigoje laivų šturmanai negali orientuotis pagal neapšviestus daiktus krante, turi būti įjungtos signalinės šviesos (švyturiai, plūdurai).
- Astronominė prieblanda prasideda po navigacinės ir baigiasi, kai Saulė būna apie 18° žemiau horizonto. Tada prieblanda pereina į naktį.
Prieblandos trukmė priklauso nuo metų laiko ir geografinės platumos. Didėjant platumai, sutemų laikas vis ilgėja, kol vakarinė ir rytinė prieblanda susilieja - būna baltosios naktys. Ilgiausiai prieblanda trunka ties vasaros ir žiemos solsticija (saulėgrįža), o trumpiausiai - apie pavasario ir rudens lygiadienius. Debesuotumas trumpina prieblandos laiką (kuo storesnis debesų sluoksnis, tuo labiau). Sniego danga padidina apšviestumą tik pilietinės prieblandos pradžioje, vėliau jos poveikis nepastebimas.
Dėl greitai besikeičiančio apšviestumo prieblanda turtinga spalvų. Besileidžianti Saulė keičia spalvą nuo auksinės iki tamsiai raudonos, darosi mažiau ryški. Dangus irgi įgyja žaros spalvų. Tuo tarpu priešingoje horizonto pusėje kyla švininis žemės šešėlis. Saulei leidžiantis, žara darosi vis intensyvesnė, o virš jos 20 - 25° aukštyje pasirodo rožinė dėmė, vadinamoji purpurinė šviesa. Ji ryškiai nušviečia snieguotas kalnų viršūnes.
Pagrindinis žemės apšviestumo naktį šaltinis yra Mėnulis. Kai jo nėra, žemės paviršių pasiekia silpna šviesa, vadinama nakties dangaus švytėjimu. Ji susideda iš atmosferos švytėjimo, poliarinių pašvaisčių šviesos, aukštųjų atmosferos sluoksnių išsklaidytos Saulės šviesos, žvaigždžių šviesos ir kt.
Aušra Lietuvių Mitologijoje
Išbaigdamas savo ciklą Mėnuo Juodaragis tuo pačiu su viltimi žengia į naują Pradžią - Aušra pripildo pasaulį pasakiško grožio, idealizmo, švytinčio šventumo. Aušra žymi išsipildymą bei naujo laiko pradžią, Gamtos rato kaitą. Tai ypatingai magiškas lūžio tarp nakties ir dienos laikas, kai Saulė dar nepakilusi, bet jos spinduliai jau skaidrina Dangaus skliautą, kuriame dar spindi Rytinė žvaigždė - Aušrinė. Kuomet žmogaus dvasia atgimsta ir prisipildo skaidriausio įkvėpimo naujiems sumanymams, svajonėms bei darbams.
Lietuvos istorijai Aušra yra esminis tautinio atgimimo vardas. Lietuviškoje mitologijoje ryški ir labai svarbi Aušrinė - tobulo grožio, jaunystės ir meilės deivė, sveikatos bei laimės dalintoja. Vadinama antrąja Saule, nepaprasto spindesio Marių Pana, kurios mitiniai pasakojimai atkeliauja iš seniausių laikų. Plačiai žinomas kosminis pasakojimas apie Saulės vyrą Mėnulį, kuris įsimyli nuostabiąją Aušrinę, už tai yra Perkūno perkertamas kardu.
Baltams žinomos ir kitos Aušros ir Aušrinės šeimos dievybės - Auska, Auššveitis, Aušsveikas, Auštaras, prūsų Aušautas, latvių Auseklis, šviesotamsos deivės Žara, Brėkšta ir Bezlėja (Žlėja). Išaušusi diena parodo ir leidžia suvokti dalykus aiškiausiai, iš esmės, tikroje šviesoje.
Švintantis laikas yra šventas.