Nuosavybės Teisės Apsauga: Tarptautiniai Aspektai ir Garantijų Sistema

Nuosavybės teisė yra vienas iš pamatinių žmogaus teisių, esminis žmogaus egzistencijos, gyvenimo kokybės ir laisvės pagrindas. Anot K. Jovaišo (2006), tai - žmogaus egzistencijos, gyvenimo pilnatvės bei kokybės, saviraiškos ir realaus įgyvendinimo to, ką apima talpus žodis - laisvė, pagrindas.

Savo evoliucijos laikotarpiu savininko teisės buvo kildinamos iš prigimtinio indėlio ar darbų, iš moralinių nuopelnų, kurie atsiranda iš to, kiek darbo buvo įdėta, iš reikalavimų asmens laisvei ir individualumo arba iš to, kad nuosavybė veikia kaip instrumentas, padedantis vystytis žmonijos gerovei, ekonominei ir politinei visuomenės laisvei.

Žmogaus esybiškumo, jo būtiniškumo kontekste nuosavybę galime laikyti žmogaus autonominio buvimo požymiu, t.y. per nuosavybę žmogus įgyja laisvę. S. Arlauskas (2004), išryškindamas nuosavybę, kaip vertybę, vietą greta kitų gėrių, pažymi, jog nuosavybė ir veiklos laisvė yra labai artimos, netgi identiškos turinio atžvilgiu sąvokos.

Nuosavybė kaip vertybė, kaip akstinas, skatinantis asmenis veikti, neabejotinai yra sudėtinga teisės kategorija. Čia kyla apibrėžtumo problema - nuosavybės teisę sunku vienareikšmiai apibrėžti ir nustatyti atitinkamus gynimo instrumentus. Mokslinėje literatūroje sutinkame tiek nusistovėjusią savininko teisių triadą, tiek požiūrį į nuosavybę kaip į savininko leistinų galimybių visumą. Panaši nuostata buvo susiformavusi ir romėnų teisėje. Pažymėtina, kad pastarasis požiūris yra vyraujantis šiuolaikinėje privatinėje teisėje. Nenuostabu, kad nuosavybės teisės turinys yra kintamas.

Kaip pažymi V. Nuosavybės teisė - tai plačiausias asmens galimumas turėti daiktą, juo naudotis, disponuoti ir reikalauti, kad niekas netrukdytų jam valdyti tą daiktą. Norėtųsi pritarti E. Nuosavybė - tai teisė į daiktą, į išskirtinį valdymą, naudojimąsi ir disponavimą juo, į galimybę gauti naudos iš jo ir atsakyti už jo sunaikinimą ar sugedimą. Svarbu, kad teisės normos apibrėžtų nuosavybės objektą. Objekto apibrėžtumas leidžia išvengti beprasmiškumo tiek ginant nuosavybės teisę, tiek nustatant kitas garantijas. Tad nuosavybės požymiai turi būti pakankamai apibrėžti tam tikros teisinis taisyklės, nulemtos teisės doktrinos ir/ar socialinių normų.

Nuosavybės Teisės Pokyčiai ir Valstybės Įsikišimas

Ryškūs pasikeitimai nuosavybės teisiniuose santykiuose prasidėjo jau XX a. viduryje. Tai, kuriuos H. J. Berman (1999) įvardija revoliuciniais <..> ta prasme, kad jie yra atsakymas į revoliucinį politinį, ekonominį ir socialinį perversmą. Nuosavybės teisėje atsirado poreikis valstybei įsikišti į naudojimosi nuosavybe sferą. Šis poreikis sąlygojo nuosavybės teisėms nustatyti tokias prievoles, kurios paaiškinamos ne civilinės teisės, o administracinės (viešosios) teisės terminais.

H. J. Berman pateikia kiek utriruotą valstybės įsikišimo į nuosavybės teises įgyvendinimo pavyzdį: individualus savininkas be valdžios leidimo nedrįsta pasodinti medžio ar sumūryti virtuvės priestato. Naujųjų nuosavybės funkcijų atsiradimą skatina tai, kad žmogus gyvena visuomenėje ir valstybėje ir, anot R. Socialinė nuosavybės funkcija sąlygoja tai, kad nuosavybė kaip teisės kategorija, implikuoja fundamentals teisės principą - teisingumą bei visus jo turinio elementus: teisingumą kaip kompensaciją, teisingumą kaip nubaudimą ir paskirstomąjį (socialinį) teisingumą.

Todėl naudojimasis nuosavybe neišvengiamai sukels kitų, nemažiau visuomenei svarbių vertybių, tokių kaip gamtos objektai, vertingos vietovės, solidarumo principus etc, koliziją. Tai ekosistemos integralumo. Pastarosios vertybės nubrėžia tam tikras savininko naudojimosi nuosavybe ribas, kurios apriboja juridiškai reikšmingą teisinį santykį elementą - asmens valią elgtis su nuosavybe savo nuožiūra. Jei ribojimai yra nepagrįsti ir neproporcingi, jie blogina asmens gyvenimo kokybę, riboja veiklos laisvę, autonomiją ir saviraišką. Taikant tokius suvaržymus pasidarytų neįmanoma įgyvendinti nuosavybės teisės, būtų peržengiamos protingai suvokiamos jos ribos arba neužtikrinamas nuosavybės teisinis gynimas.

Tai ir pozityvioji, kuri sąlygota ne vien teisinių, o veikiau socialinių normų - savininkų skatinimas investuoti pastangas ir kapitalą į išteklių vystymą bei plėtrą, t.y. funkcija, kuria savininkas prisideda prie bendruomenės (kartu ir valstybės) gerovės. Nuosavybės teisės socialinės funkcijos poreikis kyla pirmiausia iš poreikio patenkinti kitų visuomenės grupių interesus, iš socialinės darnos imperatyvo, o įpareigojantis nuosavybės turinys suponuoja tai, kad nuosavybė nėra absoliuti teisė. Imamumas ir subjektyvinis nuosavybės teisių apsauga negali būti interpretuojami kaip pagrindas savininko teises ir interesus priešpastatyti viešajam interesui, kitų asmenų teisėms, laisvėms ir teisėtiems interesams. Uždėdedant tokią pareigą turi būti paisoma savininko laisvės elgtis su nuosavybe pagal savo valią principo.

Tai pasvertas ir jo autonomijos požiūriu, ir bendruoju (socialiu) interesu. Tam turi būti nustatytas atitinkamas teisinis reguliavimas - tokia visuomenės ir valstybės organizacija, kuri yra orientuota ne tik į liberalis teisės ir laisvės užtikrinimą, bet ir į žmonių socialinio orumo garantijas. Teisės normų kompleksas, asmenims, siekiantiems savo interesų, nustato reikalavimus ir prievoles elgtis tam tikru būdu. Jei asmens savivaliavimą, žiūrėsime iš asmens laisvės principo pozicijų, tai jos yra būtinos sąlygos, kuriomis esant asmuo gali veikti laisvai, t.y. įgyvendinti savo tikslus.

Galima tvirtinti, kad šios normos yra asmens veiklos laisvės teisinis išreškimo būdas, kartu ir nuosavybės teisės garantijos. Šį turtu ir kiek kitas asmuo (taip pat ir valstybė) turėtų teisę tai riboti. Šios nuosavybės sampratos sintezės pagrindu. Įstatymų leidėjo valia negali būti susiaurinamas nuosavybės turinys ar apsunkinamas naudojimasis nuosavybe be įstatyme nustatytų ribojimo pagrindų, ribojimai, draudimai turi būti konstituciškai pagrįsti, nevaržyti savininkų, kitų asmenų teisių labiau negu būtina visuotinai svarbiems tikslams pasiekti.

Nuosavybės Teisės Garantijų Sistema

Kuriant nuosavybės teisės garantijų sistemą turi būti atsižvelgta į teisėkūrai taikomą socialinio veiksmingumo kriterijų, t.y. dėmesys turi būti koncentruojamas į atitinkamus teisės aktus (taip pat ir visos garantijų sistemos) tikslą. Kaip teisingai pastebi A. Tai žmogaus teisių apsaugą arba įgyvendinimą. Norint nustatyti, ko siekiama nuosavybės teisės garantijų sistema, reikia išsiaiškinti socialinius procesus, numatyti jų raidą. Realus nuosavybės teisių įgyvendinimas ir iš to išplaukiantis pareigų vykdymas taip pat priklauso nuo ekonominių, politinių ir organizacinių garantijų lygio. Jos, visų pirma, turėtų sukurti kuo palankesnes sąlygas visuomenės ir individualių asmenų kūrybingai, laisvai ir iniciatyviai veiklai. Šios nuosavybės koncepcijos sintezės pagrindo.

Nuosavybės Teisės Apsauga Tarptautiniuose Dokumentuose

Nuosavybės teisės apsauga yra įtvirtinta įvairiuose tarptautiniuose dokumentuose, kurie užtikrina šios teisės pripažinimą ir gynimą.

Visuotinė Žmogaus Teisių Deklaracija

Visuotinėje žmogaus teisių deklaracijoje (toliau - Deklaracija) įtvirtintas pagrindinis žmogaus teisių katalogas. Šis visuotinai reikšmingas dokumentas priimtas 1948 m. gruodžio 10 d. Lietuva prie jo prisijungė 1991 m. kovo 12 d. Nors Deklaracija yra rekomendacinio pobūdžio, ji veikia kaip žmogaus teisių gairės kiekvienoje Jungtinių Tautų Organizacijos valstybės narės teisėje: deklaracijos principai yra įtvirtinti tiek valstybės vidaus teisės aktuose, tiek privalomojo pobūdžio tarptautiniuose dokumentuose. Taigi šalys, pasirašiusios šį dokumentą, išreiškė valią pripažinti ir laikytis žmogaus teisių.

Deklaracijos 17 straipsnis skelbia:

• Kiekvienas žmogus turi teisę turėti nuosavybę tiek vienas, tiek kartu su kitais.
• Iš nieko negali būti savavališkai atimta jo nuosavybė.

Šis straipsnis nepateikia nei nuosavybės sampratos, nei atitinkamų nuosavybės teisės ribojimų galimybių. Akivaizdu, kad Deklaracijoje dominuoja prigimtinis žmogaus teisių nuostata. Joje įtvirtinta nuosavybės teisė išryškėja kaip asmens laisvė, akcentuojamas jos absoliutus pobūdis. Imamumo principas. Reikėtų atkreipti dėmesį į tai, kad ši nuostata įtvirtina žmogaus teisių ir laisvių pripažinimą ir jų gerbimą, o ne teisę įgyti nuosavybę ar valstybės prievolę sudaryti tam sąlygas. Deklaracija turi įtakos ne tik nacionaliniams valstybės teisės aktams, bet ir tarptautiniams dokumentams. Antai rengiant Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją (1950), buvo nesutariama, kaip turėtų būti formuluojamas Konvencijos straipsnis, saugantis nuosavybę. Šios šalys Deklaracijoje suformuluotą nuosavybės teisės apsaugos principą laikė etalonu.

Europos Žmogaus Teisių Konvencija

Vis dėlto buvo pasirinkta kitokia nuosavybės teisei skirto straipsnio formuluotė, atsižvelgiant į tai, kad kartu su Konvencija sukurtas ir teisių apsaugos mechanizmas - Europos žmogaus teisių teismas. Taigi Visuotinėje žmogaus teisių deklaracijoje nustatyta nuosavybės teisės universalaus (pasaulinio) pripažinimo garantija turi būti suprantama kaip atskaitos taškas, pamatinis principas nuosavybės teisės garantijų sistemoje.

Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau - Konvencija) Pirmasis protokolas (1952) Lietuvos Respublikai įsigaliojo 1996 m. gegužės 24 d. Reikia pažymėti, jog Lietuva šį Protokolą yra priėmusi be išlygų. Tiek Konvencijos, tiek Protokolo ratifikavimas turi svarbias politines ir teisines pasekmes - valstybės prisiima įsipareigojimus savo nacionalinius įstatymus derinti su Konvencija ir jos protokolais.

Derinimas turi vykti taip, kad būtų atsižvelgta į tai, kad Europos Tarybos sistemoje vyksta nesustojantis teisės plėtotės procesas, pasireiškiantis ne tik naujų dokumentų priėmimu, bet ir unikalios jurisprudencijos kūrimu <...>. Konvencijos 1 straipsnis nustato, kad valstybė privalo garantuoti visas teises ir laisves, numatytas Konvencijoje, visiems valstybės jurisdikcijoje esantiems asmenims ir visiškai atsakyti už šias teises ir laisves pažeidimus. Kiekvienas fizinis ar juridinis asmuo turi teisę disponuoti savo nuosavybe. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad šiame straipsnyje yra expressis verbis nustatyti nuosavybės teisės subjektai - fiziniai ir juridiniai asmenys. Tai ji yra išvedama iš konstitucinių principų, nustatoma įstatymuose ir ginama taip pat kaip ir fizinis asmens.

Manytina, kad šia norma norėta pašalinti bet kokius dviprasmiškumus, užtikrinant nuosavybės teisės garantijas, kuomet nuosavybė dažnai yra įvardijama kaip prigimtinė žmogaus teisė.

Darbo Aktualumas

Nuosavybės teisė - svarbiausias asmens teisių ir laisvių garantas, pagrindinė ekonominės sistemos atrama. Hėgelis rašė, kad nuosavybės turėjimas yra priemonė poreikio atžvilgiu, kai pastarasis padaromas pirmuoju; o tikroji padėtis ta, kad laisvės požiūriu nuosavybė, kaip jos pirmoji esatis yra esminis tikslas sau. Atsižvelgiant į nuosavybę kaip žmogaus laisvės prielaidą, kaip į ekonominio visos valstybės vystimosi katalizatorių, verta paminėti, jog ši teisė vis dėlto nėra absoliuti. Plečiantis nuosavybės objektų ratui, nuosavybės turiniui įgyjant naujus požymius, valstybei, įgyvendinant ekonominę, socialinę politiką, atsiranda poreikis atitinkamai riboti nuosavybės teisę - paimant nuosavybę ar kitaip suvaržant savininko teises bendrojo intereso, socialinio teisingumo naudai.

Tai aktuali tampa tada, kai reikia užtikrinti nuosavybės teisės apsaugą nuo nepagrįstų apribojimų ar neteisėto nuosavybės paėmimo. Mokslininkai, nagrinėjė šią temą, pripažįsta, kad teisė būti apsaugotam nuo savavališko nuosavybės paėmimo yra tapusi kone klasikiniu nuosavybės teisės apsaugos principu. Reikėtų sutikti su E. Plečiantis apimti objektų, kurių atžvilgiu būtų taikytinos nuosavybės teisės apsaugos normos. Atsižvelgiant į dinaminius procesus ekonominiame ir visuomeniniame gyvenime, valstybei iškyla užduotis įstatymų kūrimo ir taikymo procese surasti protingą balansą tarp nuosavybės - laisvės ir nuosavybės - pareigos principų.

Darbo Naujumas ir Problematika

Nuosavybės teisės tematika įvairius apsektus nagrinėjo ir reikšmingus darbus pateikė Lietuvos mokslininkai: V. Pakalniškis (2002) daug dėmesio skyrė šiuolaikinės nuosavybės teisės doktrinos plėtros veiksniams ir su jais susijusiai civilinės teisės ir nuosavybės teisės objekto problematikai, nuosavybės teisės ribojimus pagrindus nagrinėjo E. Šios nuosavybės pobūdį, analizavo K.Jovaiašas (2006), A. Škytė (2000) labiau akcentavo nuosavybės laisvės principo esmę. Užsienio autoriai, D. Rook (2001) išsamiai nagrinėjo Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos papildomo Pirmojo protokolo 1 straipsnio taikymo ypatumus, J. Šius.

Verta pastebėti, jog nuosavybės teisės garantijų sistema kaip tokia, iki šiol mokslinėje literatūroje nebuvo nagrinėta, nebuvo bandoma ieškoti kriterijų, kuriais remiantis, galėtų būti nustatyti nuosavybės teisės garantijų sistemos kertiniai principai. Šioms iš viešosios teisės srities, (pvz., valstybės socialinėms išmokoms), aplinkosaugos interesams. Šiam nuosavybės teisės garantijas) per socialinės valstybės funkcijas prizmę. Anot J. Šiau nepaneigiant konkurencijos ir ekonominės laisvės. Nėra sutarimo dėl nuosavybės teisės apsaugos apimties, todėl iškyla nauji reikalavimai savininkui. Šis nuosavybės teisės garantijų sistemoje - Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartija darbe analizuojama, kaip nauja nuosavybės teisės garantija. Šiau minėti probleminiai aspektai ir bus nagrinėjami toliau darbe.

Darbo dalykas - nuosavybės teisės garantijų sistema. Aukščiausiojo teismo, Lietuvos Respublikos Vyriausiojo administracinio teismo vaidmuo užtikrinant nuosavybės teisės garantijas. Darbo struktūra. Darbas sudarytas iš trijų dalių - pirmojoje dalyje išdėstomas filosofinis nuosavybės teisės garantijų sistemos pagrindimas, nustatomi kriterijai idealiai (pageidautinai) nuosavybės teisės garantijų sistemai. Antrojoje dalyje analizuojama Visuotinėje žmogaus teisių deklaracijoje, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje, Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijoje, Lietuvos Respublikos Konstitucijoje ir įstatymuose įtvirtintos nuosavybės teisės garantijos. Aukščiausiojo teismo, Lietuvos Respublikos Vyriausiojo administracinio teismo) praktikai, kurioje buvo sprendžiami aktualūs nuosavybės teisės įgyvendinimo ir gynimo klausimai.

Žemiau pateikiama lentelė, apibendrinanti pagrindinius nuosavybės teisės apsaugos aspektus tarptautiniuose dokumentuose:

tags: #skundas #eztt #del #ne #laiku #atstatytu