Sodybos apželdinimas medžiais šonuose - puikus būdas sukurti jaukią ir privačią erdvę. Tačiau, planuojant apželdinimą, svarbu atsižvelgti ne tik į estetinius, bet ir į ekologinius aspektus. Šiame straipsnyje aptarsime, kaip medžiai gali būti naudojami kuriant gyvatvores, taip pat panagrinėsime žalčių - svarbių sodybos ekosistemos narių - vaidmenį ir priežiūrą.
Žalčiai sodyboje: mitai ir realybė
Žaltys (Coluber) - išmintį, gerą sveikatą, sėkmę simbolizuojantis gyvūnas, senovėje garbintas bei augintas lietuvių sodybose.
Žalčiai - tai gyvačių pobūrio roplių šeimos gyvūnai, jie paplitę visame pasaulyje, išskyrus Antarktidą. Yra žalčių rūšių, gyvenančių vandenyje, sausumoje, medžiuose. Žalčiai užauga iki 3,5 m ilgio, jų kūnas dažniausiai margas, galva nedidelė, padengta žvynais. Žalčių akys apvalios, žandai paslankūs. Didžioji dalis žalčių nenuodingi, tačiau kai kurie (Lietuvoje negyvenantys) turi nuodinguosius dantis. Žalčiai maitinasi varliagyviais, žuvimi, smulkiais žinduoliais, paukščiais bei jų kiaušiniais.
Geltonskruostis žaltys (Natrix natrix) - gana dažnas mūsų kraštuose roplys. Jis paplitęs didžiojoje Europos dalyje. Būtent geltonskruosčiai žalčiai seniau buvo auginami kaip naminiai gyvūnai, kurie padėdavo apsaugoti namus nuo graužikų. Geltonskruostis žaltys savo pavadinimą pelnė dėl galvos šonuose turimų dviejų gelsvų ar oranžinių dėmių, dar vadinamų žalčio ausimis. Šio roplio kūnas pilkas arba juodas, dažnai su tamsesnėmis dėmėmis ar siauromis skersinėmis juostelėmis, tinklą primenančiu raštu. Geltonskruosčio žalčio kūno ilgis labai nevienodas - gali būti ir 65 cm, ir 140 cm ilgio, o kartais pasitaiko ir ilgesnių. Geltonskruosčiai žalčiai gyvena prie vandens telkinių, drėgnuose miškuose, pelkėse, užliejamose pievose. Jų gyvenimo būdas susijęs su vandeniu, tai puikūs plaukikai bei nardytojai, galintys perplaukti net ežerą.
Kovą ar balandį jie pabunda po žiemos miego. Šie žalčiai aktyvūs būna dienos metu, o medžioja paprastai ryte ir vakare. Minta geltonskruosčiai žalčiai smulkiais paukščiais ir žinduoliais, varliagyviais, buožgalviais, mažomis žuvytėmis. Žalčių jaunikliai maitinasi vabzdžiais. Įdomus, nepanašus į kitų gyvūnų, žalčių poravimosi procesas. Poruojasi balandį bei gegužę prie ežerų, upių pakrantėse. Patelės ir patinai sušliaužia į vieną bendrą kamuolį, kuriame ir įvyksta patelės apvaisinimas. Paprastai patelę apvaisina stambiausias patinėlis. Patelės kiaušinius deda liepos-rugpjūčio mėnesiais į lapus, supuvusius kelmus ar kitas drėgnas ir šiltas vietas. Po 5-8 savaičių iš kiaušinių išsirita 10-20 cm jaunikliai, kuriems suaugti prireikia 3-4 metų. Žiemos miegu šie ropliai užmiega spalio arba lapkričio mėnesį. Žmonėms geltoskruosčiai žalčiai nepavojingi, nuodų jie neturi. Gindamiesi ar norėdami pasprukti nuo priešo, geltonskruosčiai žalčiai šnypščia, staigiai sukinėja galvą, taip gąsdindami persekiotoją. Pagauti gali apipurkšti iš kloakos gelsvu, nemaloniai kvepiančiu skysčiu. Moka jie ir apsimesti negyvais - suglemba, išsižioja, o paleisti staigiai „atsigauna“.
Lygiažvynis žaltys (Coronella austriaca) gyvena mūsų kraštuose, tačiau yra labai retas. Jis įrašytas į Lietuvos raudonąją knygą. Lygiažvynis žaltys paplitęs didžiojoje dalyje Europos bei Vakarų Azijoje. Šis žaltys užauga iki 44-62 cm ilgio. Jo kūno viršus yra pilkai rusvos spalvos, išilgai nugaros eina 2-4 tamsių dėmių juostelės. Patinėlių spalva paprastai rusvesnė, patelių pilkšvesnė. Jų nugaros žvynai lygūs - dėl šios savybės rūšis ir pelnė savo pavadinimą. Lygiažvynio žalčio galva tamsi, pilvas pilkas, rečiau oranžinis, rusvas. Ant kaklo šis žaltys turi dvi rudas ar tamsiai rudas juosteles arba dėmes, kurios susijungia viršugalvyje sudarydamos įmantrų raštą, primenantį karūną. Lygiažvynis žaltys gyvena sausose, kalvotose vietovėse, sausuose mišriuosiuose bei lapuočių miškuose. Mėgsta vietas, kurias gerai prišildo saulė - kirtavietes, miško aikšteles. Jis gali užimti graužikų urvus, slepiasi po akmenimis, kelmų tuštumose, po nuvirtusiais medžiais. Po žiemos miego lygiažvynis žaltys atsibunda balandžio mėnesį, poruojasi gegužę. Šis žaltys yra gyvavedis - kiaušiniai vystosi patelės viduje. Jauniklius atsiveda rugpjūčio-rugsėjo mėnesiais. Lygiažvynis žaltys maitinasi smulkiais graužikais, driežais, vabzdžiais, gluodenais, gyvatėmis, paukščių jaunikliais. Smulkų grobį gali suryti gyvą, didesnį užsmaugia apsivyniodamas aplink visu kūnu.
Dažnai žmonės, gamtoje sutikę šliaužiantį roplį, nėra tikri, ar prieš juos nepavojingas geltonskruostis žaltys, ar nuodingoji angis, kurios geriau pasisaugoti. Šiuos du gyvūnus ne taip sunku atskirti. Nors geltonskruostis žaltys ir panašus į paprastąją angį, tarp jų yra vienas ryškus skirtumas - žaltys galvos šonuose turi dvi oranžinės ar gelsvos spalvos dėmes. Tačiau su amžiumi šios dėmelės žalčiui gali išnykti, ir tada atskirti šiuos roplius galima pagal jų akių vyzdžius: žalčio jie bus apvalūs, angies - elipsės formos, ovalūs, panašūs į katės. Žaltys neturi ir angiai būdingo zigzago ant nugaros. Žalčio įkandimas žmogui nepavojingas.
| Požymis | Geltonskruostis žaltys | Angis |
|---|---|---|
| Galvos dėmės | Dvi oranžinės arba gelsvos | Nėra |
| Akių vyzdžiai | Apvalūs | Elipsės formos |
| Raštas ant nugaros | Nėra zigzago | Būdingas zigzagas |
Kaip jau minėta aukščiau, žalčiai seniau buvo auginami žmonių sodybose, kurias jie saugodavo nuo graužikų. Žalčiai - nepamainomi peliautojai, galintys šiuo atžvilgiu rimtai rungtyniauti su katėmis.
Žalčiui žmonių sodyba - patogi vieta jaunikliams veisti. Žalčiams veistis reikia poros sąlygų - natūralaus vandens telkinio bei patogios vietos kiaušiniams dėti. Kadangi žalčio patelė kiaušinius deda ten, kur drėgna bei šilta, gyvulių mėšlas valstiečio sodyboje jai atrodo tam tinkanti vieta. Dėl šios priežasties žalčių galima užtikti tvartuose, po ūkinių pastatų grindimis. Tam tikslui žalčiams tinka ir lentgalių, rudenį sugrėbtų lapų, komposto krūvos, su šalia suvešėjusia tankia žole. Tokiose „buveinėse“ žalčio patelės liepą-rugpjūtį gali dėti ir perėti kiaušinius.
Jei norima išvengti žalčių kaimynystės, patariama įvesti sodybos aplinkoje tvarką, trumpai šienauti žolę, nepalikti patogių žalčių gyvenimui daiktų ar atliekų sankaupų. Galima iškeldinti žalčius ir įkuriant atokiau nuo sodybos jiems palankią gyvenamąją vietą - drėgnesnėje vietovėje sukrauti šakų krūvą, pridėti akmenų. Tikėtina, kad žalčiai ten persikels.
Žaltys - nuo pagonybės laikų lietuvių garbintas gyvūnas, jis laikytas gerąja namų dvasia, globėju. Tai mirusių protėvių, gerovės, namų, židinio, sveikatos, vaisingumo dievybė. Tikėta, kad žalčiai labai protingi, nemarūs, rūpinasi namų gerbūviu. Žalčiai įvairiais pavidalais vaizduoti lietuvių liaudies mene, dažnas žalčių siužetas sakmėse, legendose. Tautosakoje minimi žalčių karalius ir karalienė, pasipuošę aukso vainikais. Plačiai žinoma ir pasaka apie Eglę žalčių karalienę.
Žinoma virš šimto skirtingų šios pasakos variantų. Glaustai perpasakojant, šios pasakos siužetas toks: žaltys Žilvinas veda gražuolę Eglę, kuri apsigyvena jo rūmuose jūroje. Po kelerių metų Eglė su vaikais išvyksta aplankyti į krantą giminių. Broliai, nenorėdami jos išleisti atgal pas vyrą, iškvočia iš jauniausios Eglės dukters Drebulės slaptą užkalbėjimą, kaip prisikviesti Žilviną iš jūros, ir užkapoja jį dalgiais. Tyrinėtojai įžvelgia šioje pasakoje daug įvairios simbolikos, kultūrinių bei mitologinių sąsajų. Tai viena iš nedaugelio lietuvių pasakų su nelaiminga pabaiga. Žaltys Žilvinas siejamas su požeminiu mirusiųjų pasauliu, o Eglė dėl savo sugebėjimo kerėti - su laumėmis. Šią pasaką galima suprasti ir kaip ištekėjusios moters santykių modelį su tėvais, broliais, vyru, vaikais.
Medžių sodinimas palei sklypo kraštus
Sveiki, turiu 35 a žemės sklypą ir planuoju apsodinti miško medžiais palei kraštus, suformuoti žalią ,,tvorą". Norėčiau keletą ąžuolų, liepų, svyruoklių beržų, pušų, eglių, kadagių. Kaip sodinti medžius, kad ,,nesipyktų" medžiai tarpusavyje? Ar sodinti vienos rūšies medžius vieną prie kito, ar galima maišyti?
Miško medžiai auga dideli, todėl 35 a sklypui reiktų rinktis tik po kelis vienetus. Pirmiausiai apsvarstykite, ar žalioji tvora palei kraštus tenkina kaimynus (jei tokie yra). Jauni medeliai patinka visiems, bet kai užauga iki 7-8 m, neretai kyla konfliktų. Miško medžiai auga greit ir pasiekia per 20 m aukštį. O kuo senesnis ir didesnis medis, tuo labiau gaila jį kirsti. Sodinti grupėmis ar maišyti rūšis - nuspręskite pati, pasitarkite su sodo dizaineriu. Pakankamai dideliais atstumais pasodinti medžiai niekada "nesipyksta". Ir nepamirškite, kad sodinant tokius medžius būtini 8-10 m atstumai tarp jų. Juk beržai beveik negenimi, eglės, pušys ir ąžuolai - minimaliai ir tik jauni, tik liepas galima įvairiai formuoti.
Jau keletą metų auginu buksmedžių tvorelę. Krūmai labai gražūs, dideli ir vešlūs. Tačiau šiais metais praskleidus buksmedžio šakas pastebėjau, kad visas vidus ir apatinės šakos pilnos baltų "pūkų". Net nežinau, kaip juos įvardinti daugiau. Papurčius šakeles jie krenta, tačiau didesnės sankaupos lieka. Sunku įsivaizduoti tuos pūkus, nežinant jų dydžio ir tankumo. Gal tai buksmedinio ugniuko voratinkliai, gal ant šakelių prikibę miltuotieji skydamariai. Matydami nuotrauką, galėtume tiksliau patarti. Dabar stenkitės ant patiestos plėvelės nupurtyti kuo daugiau tų kenkėjų ir nukritusius sunaikinti, o krūmus purkšti insekticidais. Svarbu kaitalioti purškimo priemones (tinka kalio muilo tirpalas, parduotuvėje perkami insekticidai) ir krūmą purkšti gausiai, kad sušlaptų visos vidinės šakelės, net apatinės jų pusės.
Sveiki, turime gyvatvore is “ligustrum ‘liga’ “. Gyvatvore auskta 2m , taciau vietomis pradejo atsiradinet skyles ( gyvatvore nera tokia vesli), o kai kur is vis atrodo lyg medziai jau nebegyvi nors lapu pumpureliai vos vos mezgasi. Taip pat tose vietose, kur gyvatvore isretejus yra labai daug juodu uogu. Ka patartumet kaip ja atgaivinti? Ar tiesiog israut ir i tas vietas sodinti naujus sodinukus? Ar iskirpti iki tam tikro aukscio ?
2 m aukščio gyvatvorė jau tikriausiai turi nemažai metų. Todėl natūralu, kad kai kurios ligustrų šakos apmiršta, o išretėjusiose, šviesesnėse vietose gyvybingos šakos sukrauna žiedus ir užmezga vaisius. Sunku patarti, nematant kokio tankumo yra ta gyvatvorė. Reikėtų įsitikinti, kad išdžiūvo ne atskiri krūmai, o tik atskiros šakos. tada verta gyvatvorę atnaujinti: anksti pavasarį ji nukerpama iki 10-15 cm aukščio ir krūmams leidžiama atželti nuo pažemės. Iš jaunų atžalų formuojama nauja gyvatvorė.
Sveiki. Kiek metrų į gylį auga kaukazietiškų slyvaičių gyvatvorės šaknys? Ar jų šaknys gali sugadinti pagrindinio melioracijos vamzdžio, apie 1.25 diametro, užkasto 1 - 1.50 metro ar giliau, struktūrą? Gyvatvorė pasodinta tik praeinančio vamzdžio sklype, pradžioje ir pabaigoje.
Kaukazinės arba skėstašakės slyvos į aukštį auga 5-8 metrus. Tikslių duomenų apie šaknų sistemos gylį nėra, bet šį rūšis prisitaikius augi nederlinguose ir apysausiuose dirvožemiuose, todėl šaknys tikrai yra gilios, labiau išsivysčiusios už antžeminę dalį.
Sveiki, planuoju tvirtinti tvenkinio kranta mediniais poliais, gylis prie brusu būtų 2metrai. Tvenkinio ilgis 25m plotis 10m. naudoti? Kaip giliai į žemę juos reikėtų įkalti? Kokie kalimo būdai yra galimi?
Sveiki, šis klausimas turėtų būti adresuotas ne mums, o statybų žinovams.
sveiki, norėjau paklausti, ar pasodinus ligustrą, jam priaugus ir paaugus, po pvz.
Paprastųjų ligustrų šaknys plačios, išsiraizgo viršutiniame dirvos sluoksnyje, todėl šiuos krūmus persodinti nėra labai sudėtinga. Darbus suplanuokite ankstyvam pavasariui, o naują auginimo vietą geriausia paruošti rudenį. Ligustrai nereiklūs dirvos derlingumui, bet kad krūmai augtų vešlūs, įmaišykite komposto. Persodinamus krūmus kaskite su dideliu žemių gniužulu, įsodinkite tokiame pat gylyje, kaip augo anksčiau.
Sveiki, kieme dešimt metų buvo auginama buksmedžių gyvatvorė, kuri pradejo nykti, sudžiūvo lapai, tarp šakų matosi tarsi voratinklis. Apžiūrėjus, tiek buksmedžių krūmų viduje, tiek išorėje buvo pastebėti žali vikšrai. Bandant surasti informaciją apie ligą, pagal visus aprašymus krūmus užpuolė kenkėjai vadinami - Buksmedžio gręžtuvais (Glyphodes perspectalis). Surinkti kirmius yra sunku, nes jų nuolat atsiranda ir augalai toliau nyksta.Buvo nupurkšta "deciu", tačiau ir tai nepadeda.
Lietuvoje šiltėjant klimatui plinta naujas kenkėjas - Cydalima perspectalis, sin. Glyphodes perspectalis. Šio drugelio vikšrai graužia buksmedžių lapus. Jie yra žali, su juodomis galvomis ir išilginėmis juodomis juostomis šonuose, gerai slepiasi tarp lapų ir sunkiai matomi. Geriau pastebimi veiklos pėdsakai - apgraužti lapai, voratinkliukas ir išmatų trupinėliai. Kenkėjo tėvynė - Rytų Azija, o į Europą pateko gana neseniai - Vokietijoje rastas tik 2006 metais. Kol ši kandis ypatingai plačiai neišplitusi, patariama pastebėjus pažeidimus ieškoti vikšrų, juos surinkti (nupurtyti ant patiestos plėvelės) ir sunaikinti, o po kelių dienų krūmą vėl patikrinti. Insekticidai mažai efektyvūs, nes sudėtinga pasiekti ir apipurkšti visas tankaus buksmedžio šakeles. Buksmedžius apžiūrėti, tikrinti reikia visą vasarą, kadangi pastebimos 2-4 šių kenkėjų generacijos. Vikšrai vystosi apie 4 savaites, galiausiai pasiekia 35-40 mm ilgį.
Buksmedžio kandies vikšras
Sveiki. KAIP IŠNAIKINTI NUO BUKSMEDŽIŲ KIRMĖLES?
Lietuvoje šiltėjant klimatui plinta naujas kenkėjas - Cydalima perspectalis, sin. Glyphodes perspectalis. Šio drugelio vikšrai graužia buksmedžių lapus. Jie yra žali, su juodomis galvomis ir išilginėmis juodomis juostomis šonuose, gerai slepiasi tarp lapų ir sunkiai matomi. Geriau pastebimi veiklos pėdsakai - apgraužti lapai, voratinkliukas ir išmatų trupinėliai. Kenkėjo tėvynė - Rytų Azija, o į Europą pateko gana neseniai - Vokietijoje rastas tik 2006 metais. Kol ši kandis ypatingai plačiai neišplitusi, patariama pastebėjus pažeidimus ieškoti vikšrų, juos surinkti (nupurtyti ant patiestos plėvelės) ir sunaikinti, o po kelių dienų krūmą vėl patikrinti. Insekticidai mažai efektyvūs, nes sudėtinga pasiekti ir apipurkšti visas tankaus buksmedžio šakeles. Buksmedžius apžiūrėti, tikrinti reikia visą vasarą, kadangi pastebimos 2-4 šių kenkėjų generacijos. Vikšrai vystosi apie 4 savaites, galiausiai pasiekia 35-40 mm ilgį.
Sveiki. 2020.09.25 pirkome didelę kalninę guobą" coperdowni", kuri gražiai prigijo ir buvo išleidusi dvi mažas ataugėles. Kaip žinia, šią žiemą buvo daug sniego, šaknys neturėjo nušalti, bet gal galėjo užmirkti. Jau gegužės pabaiga, bet guoba nei žydi, nei skleidžiasi lapai. Kai kurios šakos sausos ( nukarpėme), kai kurios dar minkštos. Kokia galėtų būti priežastis? Ar jau turėtų tokiu metu rodyti kokius nors "gyvybės" ženklus? Ar galima išgelbėti užmirkusią, ar galima mėginti persodinti į didesnę duobę? Vyrauja priesmėlis/priemolis.
Gyvybinga guoba jau turi būti išskleidusi lapelius. Šie medžiai šalčiui atsparūs, bet jei ilgesnį laiką buvo apsemta vandens, galėjo apmirti šaknys. Mažai tikėtina, kad medį pavyks išgelbėti.