Gyvūnų Globa ir Jaukios Sodybos Latvijoje: Istorijos ir Patirtys

Gyvūnus mylėjau visada. Dažniausiai jie surasdavo mane patys: kaip mama sako, matyt, vaikštau sužeistų gyvūnų keliais. Vaikystėje visus tuos sutiktus nelaimėlius tempdavau namo, su neatremiamu atkaklumu kartodama, kad ne mums jų reikia, bet jiems reikia mūsų.

Štai taip ir gyvename septyniese: du vyrai ir penkios moteriškės, visi labai skirtingi, su savo charakteriais. Kartu pramogaujame, kartu žaidžiame, kartais pykstamės - mūsų namai sklidini daugybės skirtingų emocijų, išskyrus liūdesį. Jis vienintelis retas svečias kupinuose namuose.

Ir jei manęs klausia, ar nesunku gyventi su tiek gyvūnų, atsakau, kad tai taip pat sunku, kaip kasdien žiūrėti dinamišką, spalvotą filmą, su kaskart vis naujais siužeto vingiais.

Kai pradėjome dairytis šunelio, iš karto žinojome, kad imsime iš prieglaudos, ne veislinį ir ne jaunutį, t. y. tokį, kuris tarsi turi mažiau galimybių būti pastebėtas. Nuvykę į „SOS gyvūnų“ prieglaudą, ten ir susipažinome su dvejų-trejų metų Stinta, kuri tuo metu vadinosi Santa.

Mūsų ji taip pat nepasitiko šokinėdama, vizgėdama ar kaip kitaip kovodama dėl brangaus dėmesio kaip kiti. Ji tik pakėlė į mus savo liūdnas liūdnas akis ir tiesiog ilgesingai pažiūrėjo. Po pirmosios pažinties sekė keli pasimatymai, po kurių Stinta tapo mūsų augintiniu.

Iš pradžiu ji buvo kiek baikštoka, panašu, kad ankstesniame savo gyvenime mušta ir skriausta, nes kilstelėjus ranką puldavo glaustis prie žemės. Šiek tiek atsargiai ir nepatikliai žiūrėdavo į naujus žmones.

Po metų netikėtai prie šiukšlių konteinerių sutiktas mažas kačiukas nejučia mus įtraukė į laikinų globėjų gretas. Priglaudę ir greitai, sėkmingai padovanoję mažąjį benamį supratome, kad laikas nuo laiko galime suteikti laikinus namus ir kokiam kačiukui.

Taip, visiškai netikėtai, didžioji kačių “mylėtoja” Stinta, savo teritorija ir mūsų dėmesiu laikas nuo laiko vis dalindavosi su kokiu kniaukiančiu mažuoju broliu ar sese. Tiesą sakant, Stintos, kaip laikinosios globėjos, kelio pradžia nebuvo lengva, į pirmąjį kačiuką žiūrint ir drebulys purtė, ir seilės bėgo, ir bandymų už kupros pakilnoti mums neva nematant buvo, bet pamažu pamažu visgi atėjo supratimas, kad kačiukas namie - ne medžioklės grobis, o toks pats lygiateisis įnamis.

Taip kačiukai keitėsi vienas po kito, vis pamokydami Stintą tolerancijos, kol vieną dieną pas mus apsistojo mažutė, bet labai drąsi ir ryžtinga katytė Zaiza iš VšĮ „Rainiukas“. Paimta į globą tiesiai iš gausaus brolių būrio, pamačiusi Stintą, ji tiesiu taikymu nuskuodė pas ją ir ryžtingai, be jokių dvejonių, dideliai pačios Stintos nuostabai, ją “įsimamino”. Įsiropštė į juos guolį, prisiglaudė ir, kol šioji nespėjo atsitokėti, atsakančiai aplaižė. Taip, šito kačiuko jau niekam nebegalėjome padovanoti.

Beje, kartais vis tiek sunku atsispirti pagundai dar laikinai pagelbėti kokiam benamiukui, tad kartais Stinta kantriai ir atlaidžiai savo teritorija dalinas ne tik su Zaiza, bet ir dar su kokiu kačiuku.

“Tiek daug visko būtų galima pasakyti ir parašyti. Mėtos istorija, paprasta: visada norėjau šuns, zyziau tėvams, bet… Dabar man jau 38-eri ir pagaliau turiu šunį. Mėta buvo rasta miške, pasiklydusi ir cypianti, kaip vėliau sužinojome iš veterinarų, jai buvo 2,5 mėnesio. Rado ją man visiškai nepažįstamas asmuo, bet, kaip dažnai Lietuvoje būna, buvo pažįstamas kito mano pažįstamo. Taigi taip per iš lūpų į ūpas, iš rankų į rankas kalytė atsidūrė pas mus.

Keisčiausia tai, kad turėjau įkalbinėti savo vaikus priglausti šuniuką, o su vyru pasielgiau gudriau: nieko nesakiau, o kai jis grįžo iš sodybos ir pamatė tą juodą mažą gyvūnėlį, prieštaravimams vietos neliko. Ji kaip vaikas, prisiklausai patarimų iš šalies, kaip reikia auklėti, kaip dresuoti, bet tie patarimai niekam tikę, tiesiog jauti širdimi, ką ir kaip turi daryti. Ji - draugas.

Vardų ji turi keletą (skiepų pase - Mėta), pastebiu, kad atsišaukia į tuos, kurie prasideda priebalsiu “m”: Munis, Mėsius. Kaip ir tikėjausi, rūpintis Mėta daugiausiai tenka man, bet aš nesiskundžiu. Džiaugiuosi, kad esu priversta lauke vaikščioti bet kokiu oru, lipti po šešis kartus į penktą aukštą, siurbti kambarius kiekvieną dieną, dalintis savo kąsniu ir lova (ateityje žadu atpratinti, bet ji tokia miela, o dar kai vyras komandiruotėje, negaliu), ištverti jos dygstančių dantų sukandimus. Miela.

„Kartais, kai užeina žaidimų metas, tai atrodo kaip tikras jaunikaitis. Vieną eilinę, t.y. šlapią, niūkią lietuviško rudens dieną važiuodama autobusu iš paskaitų L. Giros stotelėje pamačiau ant suoliuko gulintį katiną. Kitame suoliuko gale sėdėjo močiutė. Visi, kas buvo stotelėje ar išlipo iš autobuso, tiesiog pasižiūrėdavo ir praeidavo. Autobuso durys užsidarė ir aš nuvažiavau toliau. Likusį kelią iki namų negalėjau išmesti iš galvos visokių minčių: gal sužeistas, gal išmestas?

Grįžusi namo iškart pasiėmiau mašiną ir nuvažiavau. Galvoju, jeigu nebebus, vadinasi taip turėjo būti. Jeigu bus, tiesą pasakius, nežinojau, ką darysiu. Ir, aišku, buvo. Tas pats katinas ir ta pati močiutė kitame suoliuko gale. Paklausiau, gal kas žino ką apie šitą katiną, tačiau niekas nieko nežinojo. Pasiėmiau paklodėlę, priėjau prie katino, apglėbiau ir nusinešiau į mašiną, o jis visiškai nesipriešino, tiesiog gulėjo be jėgų. Nuvažiavome teisiai pas veterinarą.

Išvados buvo tokios: viena akis infekuota, ausys visiškai pilnos erkučių ir yra lėtinis sunkus uždegimas, ant šono randas, aplink kurį kailis dar neataugęs (vadinasi, randas nesenas), ir galimai žmogaus susiūtas. Liežuvio galiuko nėra - tikriausiai nukąstas, žandikauliai abu tikriausiai buvo lūžę, nes nosis su neįprasta kuprele, apatinis šiek tiek atkritęs, dantų pusės nėra. Iš viso vaizdo atrodė, kad buvo turėjęs galvos traumą (arba muštas, arba mašina partrenkė).

Kaip gydytoja apžiūrėjusi pasakė, jam tikriausiai atsibodo jau gyventi. Tikrai katinėlis atrodė visiškai be jėgų, niekam nesipriešino, darykite su juo, ką norite. Dabar, pavadintas Loganu, jis nemato viena akimi, ausys be erkių, likę uždegimo padariniai, rando nebesimato visiškai, žandai dideli, meilės daug ir svoris dabar artėja prie 9 kg. Katinas tikrai buvęs ne visai laukinis, nors buvo nekastruotas.

Mokėjo iškart į dėžutę daryti. Jam nuolat reikia žmogaus kontakto, reikia jį glostyti, aišku, kaip ir daugumą katinų - tol, kol jam neatsibosta. Naktimis, paryčiais užeina meilės priepuoliai, pradeda visur ropštis, lįsti po ranka, kad tik glostytum. Jis nepapasakos mums savo istorijos, nors būtų taip įdomu sužinoti, ką jis yra išgyvenęs. Nepasakys, ir kiek jam metu. Kartais, kai užeina žaidimų metas, tai atrodo kaip tikras jaunikaitis.

Skaitydama „neBrisius.lt“ istorijas vis pagalvodavau, ar aš galėčiau pasiimti katiną, kuris turi kažkokių trūkumų. Kažkaip atrodė būtų keista, sunku, nežinojau, kokiais žodžiais apibūdinti.

Heidi mūsų gyvenime atsirado rugsėjo 1 dieną. Jau keletą savaičių žiūrinėjome prieglaudų internetinius puslapius, ieškodami naujo šeimos nario. Draugių dėka mintis apie naują augintinį ne iš prieglaudos buvo visiškai nepriimtina. Viena jų buvo Heidi - gracinga, juokingomis ausimis ir nuostabiomis akimis. Amande dar nebuvo atvažiavęs į Lietuvą, tad pagal planą aš turėjau sulaukti jo ir tuomet kartu pasiimti šuniuką. Tačiau negalėjau nenuvažiuoti ir nesusipažinti su Heidi. Nuvažiavusi supratau, kad grįšiu ne viena. Tai buvo meilė iš pirmo žvilgsnio, o mylimosios juk negalėjau palikti prieglaudoje.

Pasitarus, nusiuntus daug video ir nuotraukų, bežiūrint, kokio mielumo yra Heidi, buvo nutarta, kad norime artimiausius dešimt metų (mažiausiai) praleisti kartu su Heidi. Iš pradžių buvo šiek tiek sunku, nes ji turėjo visokių ligų. Bet praėjo kelios savaitės ir viską išsigydėme. Heidi niekada neloja ir neinkščia, kai paliekama namuose viena. Užtrukome mėnesį laiko, kol išmoko viską daryti lauke. Na, pirma reikėjo išmokti užlipti laiptais, o paskui ir įveikti didžiausią baisumą - nulipti tais laiptais.

Dabar ji moka kelias komandas, bet tik kelias, nes mes neturime kantrybės. Heidi yra nuostabi. Grįžus namo pirma reikia apsikabinti, pasisodinti ant kelių ir pasišnekėti, kaip praėjo diena. Ji mėgsta būti nešiojama ant rankų, apžiūrėti, kas spintelėse sudėta, kas šaldytuve, ką ruošiame vakarienei, pažiūrėti pro langą. Tik paaugusi pasidarė šiek tiek sunkoka, tad nešioja tik Amande. Aišku, kaip daugelis šunų, ji mėgsta ilgus pasivaikščiojimus. Labai draugiška su kitais šunimis, šokinėja, džiaugiasi, žaidžia kartu. Kai pasakome „einame į lauką“, ji pradeda šokinėti, suktis ratu. Nubėga būtinai visiems namiškiams pasigirti, kad ji eina į lauką. Naktį miega su mumis lovoje. Kartais, jei ilgai užsibūname, ji pradeda kviesti miegoti. Anksti ryte prisiglaudžia taip smarkiai, apsivynioja aplink kaklą ir pradeda giliai šnopuoti, lyg sakydama, kad nesikeltume ir pasiliktume su ja visą dieną. Heidi yra dėkingiausias ir džiaugsmingiausias šuo.

Nuo mažens norėjau turėti šunį namuose. Ir kai, rodos, visos aplinkybės susidėliojo palankiai ir galėjau jį įsigyti, suabejojau, ar tikrai sugebėsiu namuose auginti šunį, ar turėsiu jam pakankamai laiko, ar jis neliūdės visą dieną vienas būdamas namuose. Su pertraukomis svarstymai truko pusantrų metų - klausinėjau šunis auginančių draugų patarimų, žvalgiausi svajodama po gyvūnų prieglaudų puslapius ir jų turimus augintinius, planavau, kas laikinai priglaustų šunį, jei prireiktų išvykti kelioms dienoms ir negalėčiau jo imti kartu. Tik papildomas keblumas - prieglauda Klaipėdoje, o aš gyvenu Vilniuje. Visgi niekaip šuo neiškrito iš galvos, nutariau po kelių dienų nuvažiuoti į Klaipėdą ir pamatyti jį gyvai.

Aptvare malėsi ir daugiau šunų - nors bėgiojo, amsėjo, lipo ant tvoros beveik visi, visgi viena kalytė ypač išsiskyrė atkakliu laižymu, uodegos vizginimu ir vis sekiojo man iš paskos, kai vaikščiojau palei tvorą. Į aptvarą užėjus prieglaudos darbuotojai, kalytė pasitiko ją iššokdama įspūdingai aukštai, rodėsi, laimingesnio šuns negali būti. Apie Gilės istoriją, kodėl tokia maža, meili ir tvarkinga kalytė atsidūrė prieglaudoje, nelabai ką žinau.

Nė karto nesigailėjau nei apskritai dėl sprendimo pasiimti šunį, nei dėl to, kad išsirinkau būtent Gilę. Nors, žinoma, pasitaiko kasdienių iššūkių, kurie skatina mane daugiau domėtis, kaip kovoti su vis dar pasirodančiu perdėtu baikštumu, nervingumu ir bendrai šunų auginimu, tuo, kas vyksta jų galvose. Neapsieiname ir be smulkių nusižengimų, po kurių Gilė pabrukusi uodegą eina pasėdėti kampe, kol vėl susitaikome. Tačiau kalytė yra supratinga, nors prisibijo nepažįstamų žmonių ir tą baimę rodo juos aplodama, susidraugavusi nesiliauja rodyti savo draugiškumo laižymais ir glaustymaisis. Nors Gilė daugiau laiko praleidžia mieste tarp daugiabučių, tvarkingai drauge laukia stotelėse ir važiuoja viešuoju transportu, dažnai veduosi ją kartu į barus, kavines, kartais ir į darbą, tačiau atsidūrusi gamtoje, miške ji greitai iš miesto šuns tampa laukine tyrinėtoja.

Į šunis visuomet žiūrėdavome įtariai, todėl mūsų namuose gyveno tik katinai. Iš apleistų benamių laukinukų pas mus jie virsdavo išlepintais, ilgaamžiais aristokratais. Kai mūsų 18 metų rainis išėjo į amžinos medžioklės plotus, namai ištuštėjo. O vieną šiltą vasaros dieną, prieš Mindaugo karūnavimo šventę, atsidūriau „SOS gyvūnų“ prieglaudoje - nusprendėme, kad norime naujo draugo. Ir šįkart - šuniuko!

Norėjome jauno, nediduko, ramaus būdo augintinio. Į mane žiūrėjo dešimtys tamsiai ir šviesiai rudų ir pilkų akučių, vėją kėlė vizgančios uodegytės… Ir pasimečiau, ir susigraudinau. Kol žvilgsnį patraukė nedidelis, juodai rudas, plačios šypsenos šlubas nulėpausis - prieglaudos darbuotojai paaiškino, kad jis atsirado nežinia iš kur, jau su sugijusia, po traumos deformuota kojyte. Jam reikalinga veterinaro pagalba, nes deformuota kojytė pirštukais tempiasi žeme, taigi vėl veriasi žaizdos, kurios pūliuoja. Namo grįžome dviese - aš ir mano „brokas“.

Pasitarę su draugais, nuvežėme Žoriką (toks dabar jo vardas) pas geriausią Lietuvoje traumatologą - doc. Valdą Vaitkų. Po apžiūros jis spėjo, kad greičiausiai kojytę bus sužaloję brakonierių spąstai ir labai maža tikimybė, kad ją pavyks išsaugoti. Bet mes bandėme! Po vienos operacijos buvo antra, žaizdos, perrišimai, ...

Su Pele kartu gyvename jau 5 mėnesius. Namuose jis atsirado pamačius skelbimą, prieglaudos “Katino Svajonė” feisbuko puslapyje. Nuotraukoje buvo matyti išsigandęs katinėlis, pasislėpęs Kauno bazėse, po europaletėmis. Ekspromtu sugalvojome, kad jam ir suteiksime namus.

Pelė labai aktyvus, vietoje nenustygstantis padaras. Kiekvieną rytą, išėjus iš miegamojo, randame siurprizų. Kartais naktimis jis kažką rašo (po kambarį būna išbarstyti tušinukai ir popieriaus lapai), kartais - sodininkauja (iškuistos žemės gėlių vazone). Nepaisant to, kad neretai Pelė mėgsta padaryti netvarką, jis moka ir pradžiuginti savo keistenybėmis. Skaniausias vanduo Pelei - tiesiai iš čiaupo (kai esi vonioje ar virtuvėje, gali būti tikras, kad bus zyziama, jog atsuktum vandenį). Maudaisi duše? Spėk, kas su tavimi sėdės vonioje, užpakaliu į vandens balą.

Nors Peliūkštis ir aktyvus, kito miegą gerbia ir niekada nežadina, net jei ir alkanas būna - ėdalo kaulijimai palauks iki kol kas nors atsibus. Vaikinas ne mėgėjas netgi dalintis lova. Tiesą sakant, geriausia lova jam - ant kėdės numestas chalatas, arba ant sofos padėtas kojų užklotas. Ir tik visai retkarčiais, kuomet būna be galo išsiilgęs savo žmogaus, atsiguls šalia, arba ant pagalvės.

Pirmoji namuose atsirado mūsų „karvutė“. Dukra taip ją praminė dėl balto su tamsiomis dėmelėmis kailio. Katytę radau šalikelėje, pakeliui į darbą. Greičiausiai buvo partrenkta, nes nevaldė galinių kojų. Netrukus didelis noras gyventi nugalėjo ir įnamė jau lakstė, meiliai glaustėsi ir džiugino mus savo betarpišku bendravimu. Ji gavo Dilailos vardą ir terapeutės pareigas namuose, mat iškart pajunta, jei kažkam negerai: tada kaip išmanydama glaustosi, murkia ir gydo tik jai vienai žinomais katiniškais metodais. Vėliau į namus atkeliavo Bambukas kartu su sese (kažkas paliko dėžėje laiptinėje). Tada dar mažiukas pūkų kamuoliukas nemokėjo nulipti laiptais, vis kur nors atsitrenkdavo, įlįsdavo ir jį tekdavo nuolat gelbėti. Taip jis gavo vardą - Bambukas. Kalytė Zara pas mus pakliuvo iš prieglaudos laikinai globai, kuri netikėtai tapo ilgalaike. Ji jau buvo dama su nemenka 9 metų patirtimi. Kiek žinau, anksčiau ji gyveno su senyvo amžiaus moterimi, kuri jau nebegalėjo ja pasirūpinti. Gal dėl savo sukauptos nemenkos patirties Zara iš visų jautriausia, baugščiausia ir labiausiai globojama. Vienintelis dalykas, kuris priverčia ją laikinai pamiršti visas baimes, yra nedidelis, skanus kąsnelis. Už metų laikinai globai atkeliavo Smilė. Išvaizda labai panaši į Zarą, bet charakteriu kur kas drąsesnė, energingesnė ir labiau pasiutusi. Didžiausias jos noras - visuomet būti šalia žmogaus, jei ne glostomai ir lepinamai, tai nors tiesiog būti.

Sodybų Nuoma Liepojos Rajone, Latvijoje

Planuojant atostogas ar trumpą išvyką į gamtą, sodybų nuoma Liepojos rajone, Latvijoje, gali būti puikus pasirinkimas. Šiame regione galima rasti įvairių sodybų, pritaikytų skirtingiems poreikiams ir biudžetams. Toliau pateikiama informacija apie sodybų nuomą ir dažniausiai užduodamus klausimus.

Dažniausiai Užduodami Klausimai Apie Sodybas Liepojos Rajone

• Kuriose sodybose Liepojos rajone geriausios kainos?
• Kurios sodybos yra geriausios Liepojos rajone?
• Kurios sodybos Liepojos rajone įsikūrę ant ežero kranto?
• Kurios sodybos Liepojos rajone geriausiai tinka šeimai su vaikais?
• Kurios sodybos Liepojos rajone siūlo pirtį, sauną?
• Kurios sodybos Liepojos rajone siūlo karšto vandens kubilą?
• Kurios sodybos Liepojos rajone priima svečius su naminiais augintiniais?

Apgyvendinimo Tipai Liepojos Rajone:

• Viešbučiai
• Svečių namai, vilos
• Poilsio namai
• Apartamentų ir butų nuoma
• Kambarių nuoma
• Namelių nuoma
• Namų ir kotedžų nuoma
• Sodybos
• Hosteliai, moteliai
• Kempingai, stovyklavietės
• Glampingai
• Stovyklos
• Ilgalaikė nuoma

Kambarių Nuoma Privačiame Sektoriuje Liepojos Rajone

Jei ieškote ekonomiškesnio varianto, kambarių nuoma privačiame sektoriuje gali būti puikus pasirinkimas. Štai keletas dažniausiai užduodamų klausimų apie tai:

• Kuriuose nuomojamuose privačiuose kambariuose Liepojos rajone geriausios kainos?
• Kurie kambariai yra geriausi Liepojos rajone?
• Kuriuose nuomojamuose privačiuose kambariuose Liepojos rajone yra baseinai?
• Kurie kambariai Liepojos rajone siūlo pirtį, sauną, sūkurines vonias (jacuzzi)?
• Kurie kambariai Liepojos rajone šiuo metu siūlo akcijas, nuolaidas?
• Kurie kambariai Liepojos rajone geriausiai tinka šeimai su vaikais?
• Kurie kambariai Liepojos rajone geriausiai tinka poroms?
• Kurie kambariai Liepojos rajone įsikūrę arčiausiai jūros?
• Kurie kambariai Liepojos rajone priima svečius su naminiais augintiniais?
• Kurie kambariai Liepojos rajone siūlo trumpalaikę nuomą?
• Kurie kambariai Liepojos rajone siūlo ilgalaikę nuomą?
• Kurie kambariai Liepojos rajone priima svečius ir ne sezono metu?

Pavyzdžiai iš kitų regionų:

• Privati miško trobelė netoli Lygatnės: Puikiai tinkanti poroms ir gamtos mylėtojams. Visiška tyla, jokių kaimynų - tik miškas ir laukinė gamta. Mėgaukitės nemokama sūkurine vonia po žvaigždėmis, jaukiais vakarais prie židinio, filmų vakarais su vidaus projektoriumi ir vakarienėmis lauke, naudodami groteles ar picos krosnį. Puikiai tinka romantiškoms išvykoms, skaitmeniniam detoksikavimui ir ramiai poilsiui gamtoje.
• Jaybird rezidencija netoli Siguldos: Erdvus namas, puikiai tinkantis šeimoms. Siguldos vaizdingas miestelis yra vos už 8 minučių kelio automobiliu, Turaidos pilis ir Gutmanos urvas pasiekiami per 2-3 minutes. Tai žygiai pėsčiomis, slidinėjimas, važinėjimas dviračiu, plaukiojimas valtimis, golfas ar kita veikla - viskas šalia. O jūs turėsite 5000m2 kiemą savo poilsio veiklai.
• Mellene 1 miegamojo namas gamtoje ir sūkurinė vonia: Apgyvendinimo vieta yra vaizdingoje Gaujos nacionalinio parko teritorijoje, 9 km nuo Siguldos centro, 5 km nuo Turaidos pilies, 49 km nuo Rygos. Apgyvendinimo patogumai: miegamasis su oro kondicionieriumi, elektrinis šildymas, įrengta virtuvės zona, TV, privati dušo patalpa, tualetas. Už papildomą mokestį galima naudotis sūkurine vonia (be burbuliukų). Šalia apgyvendinimo vietos yra pėsčiųjų takai per mišką, senovinį Gaujos slėnį. Už 1 km yra Gaujos upė su nuošaliu paplūdimiu ir kitomis pramogomis.
• Atostogų namai Rubini: Įsikūrę pačioje Gaujos nacionalinio parko širdyje, apsupta miškų ir upių. 5 min. pėsčiomis iki vietinio turgaus kiekvieną penktadienį.
• Jaukus poilsio namas miške (LIELMEŽI): Įsikūręs ramioje gamtoje, už 60 km nuo Rygos. Puiki vieta mėgautis tyla ir gamta toli nuo miesto triukšmo. Name yra jauki svetainė su židiniu, virtuve, vonios kambariu ir pirtimi. Antrame aukšte yra 3 miegamieji.
• Midforest house: Erdvus ir modernus medinis namas šalia kelio Ryga-Sigulda, Gaujos nacionalinis parkas už maždaug 30 min.
• Apartamentai su vaizdu į jūrą: Išskirtinis vaizdas iš terasos, galima stebėti saulėlydžius ir klausytis jūros garsų.
• Jaukus butas Siguldoje: Modernus ir jaukus vieno miegamojo butas ramioje ir žalioje vietoje, 5 min. pėsčiomis iki prekybos centro "ŠOKOLĀDE” ir 8 min. pėsčiomis iki centrinės stoties.
• „ANOS MALŪNAS“ Elnių apsupta poilsio trobelė: Dvigubas medinis kotedžas, apsuptas miško netoli Dzirnavu ežero, iš kurio atsiveria unikalus vaizdas į elnių sodą.

Ši informacija padės jums planuojant atostogas ir renkantis tinkamiausią apgyvendinimo vietą Latvijoje.

Latvijos regionų žemėlapis

Apgyvendinimo Įvertinimų Apžvalga

Šioje lentelėje pateikiami apgyvendinimo vietų įvertinimai, kurie gali padėti jums apsispręsti:

tags: #sodyba #latvija #raganos #sluota