Sodybos prie Telšių su Žiedeliu: gamtos ir tradicijų harmonija

Lietuva garsėja ne tik savo istorija ir kultūra, bet ir gamtos grožiu. Sodybos, ypač tos, kurios įsikūrusios netoli Telšių, yra puikus pavyzdys, kaip žmogaus kūryba ir gamtos dovanos gali susivienyti į harmoningą visumą. Šiame straipsnyje apžvelgsime įvairius aspektus, kurie puošia sodybas ir jų apylinkes, pradedant augalija, baigiant tradiciniais amatais ir šventėmis.

Juodauogis šeivamedis: dekoratyvus ir naudingas augalas

Mūsų kraštuose dažniausiai sutinkami dviejų rūšių šeivamedžiai - raudonuogis ir juodauogis. Juodauogis šeivamedis pavasarį apsipila baltais žiedais, o rudenį - juodai mėlynų uogų kekėmis, nuo kurių ir kilo jo pavadinimas. Žydėjimo metu juodasis šeivamedis atpažįstamas ne tik iš gražių žiedų, bet ir iš lapų, kurių kraštai pašviesėja, todėl augalas atrodo ypač dekoratyviai ir prie sodybos, ir miesto sode.

Žiedai yra vertingi, nes juose yra organinių rūgščių, eterinių aliejų, rauginių medžiagų, uogose daug vitamino C, karotino, rūgščių. Kaip žinia, juodauogio šeivamedžio žiedai yra skanus atradimas virtuvėje. Mūsų kraštuose juodauogio šeivamedžio sirupas dar nėra labai plačiai naudojamas, tad sunku rasti kur jo įsigyti, todėl verta pasigaminti patiems. Juo galima skaninti limonadą, padažus, blynus, pyragus ir pan. Nuimkite prikaistuvį nuo ugnies, sukrėskite į jį šeivamedžio žiedus su citrinos sultimis, viską išmaišykite.

Margučiai: gyvybės ir atgimimo simbolis

Lietuvoje, kaip ir daugelyje pasaulio tautų, margučiai buvo gyvybės, gėrio, derlingumo, gamtos pabudimo simboliai. Jie naudojami Jurginių, Velykų, Atvelykio apeigose bei papročiuose. Tai vieni trapiausių liaudies meno dirbinių. Ankstyviausi jų pavyzdžiai išliko tik iš XIX a. pabaigos.

Margutis krikščionių siejamas su Velykų ir kitomis pavasario šventėmis - Jurginėmis ir Sekminėmis. Margučiais ne tik puošiamas švenčių stalas, jie dovanojami svečiams ir artimiesiems, ypač vaikams. Kiaušinių dažymo ir keitimosi paprotys yra daug senesnis už krikščionybę. Beveik visos senojo pasaulio tautos turėjo seną margučių puošimo tradiciją, margutį, kaip ir apskritai kiaušinį, laikė gyvybės pradžios simboliu, o kartu pavasario atgimimo, džiaugsmo ir gėrio ženklu.

Lietuvos muziejuose turime tris mažas margučių kolekcijas, siekiančias dar ir XIX amžių. Tai T. Daugirdo rinkinys Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje, B. Iki XX a. pradžios margučiai buvo dažomi augaliniais (svogūnų lukštais, beržų lapais, šieno pakratais, ąžuolo ar juodalksnio žievėmis ir pan.). Šiais laikais naudojami ir įvairūs sintetiniai dažai. Daugiausia mėgiamos įvairios raudonos, juodos, rudos, žalios ir mėlynos spalvos atspalviai. Dažoma ir viena kuria nors spalva, toks kiaušinis paprastai vadinamas dažytiniu.

Margučiai puošiami keliais būdais:

1. Išskutinėjant raštus adata, skustuvu arba peiliuku vienspalviai nudažytų kiaušinių paviršiuose.
2. Išrašant raštus ant kiaušinio karštu vašku (stearinu, nesūdytais taukais, lajumi), naudojant pagaliuką arba smeigtuką.

Raštas dengiamas viena kuria nors minėtų medžiagų, o vėliau kiaušinis nudažomas. Labai dažna marginimo technika - batika, čia didelių įgūdžių nereikia. Vieni margučiai esti ryškių spalvų ir paprastų raštų, spalvoms čia duodama lyg ir dominuojanti reikšmė. Kitur spalvotumei teikiama tik antraeilė reikšmė, bet dominuoja raštai, jie tampa vis sudėtingesni ir turtingesni.

Sunku suvesti margučių raštą į apibrėžtas kompozicines schemas, nes asmeninis skonis, margučių rašto ir jo išdėstymo meninis supratimas individualus ir įvairus. Raštai sudaromi iš taškų ir į vieną galą plonėjančių brūkšnelių, primenančių pailgą lašą. Iš šių dviejų elementų sudėliojami įvairiausi raštai. Raštai į kompozicijas jungiami taškais ir vingeliais. Kad ir menkas rašto elementų pergrupavimas gali pakeisti visą kompoziciją. Todėl sunku rasti net ir du vienodo rašto margučius.

Ypač populiarūs iš brūkšnių išrašyti saulutes primenantys raštai - jie kartais apvedžiojami taškučių eilėmis arba rūtų šakelėmis - tai saulės ir kitų dangaus šviesulių simbolis, kartais virstantis gėlės žiedeliu. Apskritimas taip pat yra amžinybės, nesibaigiančio gyvybės ciklo ženklas. Panašų raštą matome senosiose verpstėse, vėlesnių laikų keramikoje, siuvinėjimuose. Kiek kitoks šis motyvas pastebimas juostose, rankšluosčiuose, lovatiesėse, geležinių kryžių viršūnėse. Tai vienas seniausių ir populiariausių lietuvių liaudies motyvų.

Žemaičių margučiams būdingos tamsios arba juodos spalvos, suvalkiečių - šviesesnės, vyrauja raudona ir violetinė, dzūkai mėgo pilkesnes spalvas. Žemaičiai nuo seno margino vašku, ypač jų mėgstami saulutės, rečiau - rūtos ir eglutės motyvai. Skutinėja margučius Žemaitijoje retai. Įvairiausi ir puošniausi zanavykų margučiai. Geriausiai margučių marginimo paprotys išliko Aukštadvario apylinkėse, kur susidūrė suvalkietiškos, dzūkiškos ir aukštaitiškos tradicijos.

Sodai: sumažintas pasaulio modelis

Sodas, sumažintas „pasaulio modelis”, turėjo ir tebeturi reikšmę lietuvių liaudies papročiuose. Sodas buvo kabinamas, gimstant vaikui. Sodas - tai dažniausiai iš šiaudelių ar nendrių, suvertų ant siūlo, padarytas reketukas, kabinamas ties stalu. Paprasčiausias sodas yra rombo arba tiksliau - dviejų piramidžių su bendru pagrindu pavidalo. Prie keturių pagrindo kampų ir apatinės viršūnės kabinami tokios pat formos mažesni daugiakampiai nareliai. Be rombo, dar buvo daromi kūgio (Panevėžio raj.), rutulio (Rokiškio raj., Kupiškio raj.), kubo, statinaitės (Kupiškio raj.) pavidalo sodai. Kad sodas geriau suktųsi, jį kabindavo ant vaškuoto siūlo arba ašuto.

Šiaudinis sodas ne visur vienodai vadinamas. Lietuvių kalboje žodis „sodas” šiandien paprastai suvokiamas kaip „žemės plotas, kuriame auga vaismedžiai ir vaiskrūmiai”. Tos pačios šaknies yra žodžiai „sodyba” (vieta, žemė apie namus su visais trobesiais, „soda” (neišskirstytas kaimas arba tokio kaimo gyventojai) ir kt. Taip pat lietuviški žodžiai „sodrus”, „sotus” nusako sotumo, prisisotinimo, visokio pertekliaus būseną.

Apibendrintai galėtume pasakyti, kad „sodas” - tai žmogaus sukultūrinta erdvė, ir tos erdvės kūrimas turėjo sutapti su žmogaus vidinės dvasinės darnos augimu bei saugumo nuo svetimo, nepažinto didėjimu. Tad galbūt neatsitiktinai mūsų kalboje vienas iš žodžių, apsakančių žmogaus vidinę ramybę, jo dvasinę pusiausvyrą, yra žodis „sodnus”. Tad „sodnus” - tai ramus, nesmarkaujantis, nuo aistrų atsiribojęs, vidinį sodą susikūręs žmogus.

Ypač svarbią reikšmę sodui teikė vestuvių apeigose, ir ne tik lietuvių,bet ir kitose tautose - latvių, lenkų, baltarusių, bulgarų ir kt. Paprotys daryti vestuvėms sodą yra žinomas ir ne indoeuropiečių tautoms, pavyzdžiui, vengrams, buriatams ir kt. Jei vestuvių šventinį stalą, už kurio sėdi jaunieji, galime laikyti žemiško sodo simboliu, tai virš stalo kabantis šiaudinis sodas arba eglutė (kai kur Lietuvoje virš stalo kabindavo tiesiog eglės viršūnę) atitinka pasaulio medžio viršūnę. Po šiuo medžiu vykstančios apeigos turėjo simbolizuoti kosmoso kūrimo veiksmą.

Vilniaus verbos: meno dirbiniai iš gamtos

Vilniaus verbos - tai meno dirbiniai iš sausų augalų. Vieningos nuomonės dėl Vilniaus verbų kilmės nėra: vieni etnografai mano, kad jos kilusios iš senųjų Vilniaus amatininkų cechų. Pirmą kartą Vilniaus verbas aprašė lenkų etnografas O.Kolbergas 1866 m. 1930 m. pasirodė S. Čiurlionienės - Kymantaitės straipsnis apie verbas. Tačiau dar prieš šiuos tyrinėtojus 1847 m. dailininkas K. Ruseckas nutapė savo garsųjį paveikslą „Lietuvaitė su verbomis”, o A. Andriolis 1872 m.

Paprastų verbų puokštelės, kurias žmonės nešdavosi Verbų sekmadienį į bažnyčią visoje Lietuvoje, būdavo dažniausiai rišamos iš kadagio, žilvičio, karklo, gluosnio šakelių. Anksti pavasarį prabundančių medžių ir krūmų bei amžinai žaliuojančių augalų šakelės simbolizuoja kai kurių augalų magišką galią atgaivinti apmirusią žemę, suteikti jai vaisingumo jėgos, o žmonėms - sveikatos, laimės, džiaugsmo. Grįžusieji iš bažnyčios pašventintomis verbomis nuplakdavo savo artimuosius, vėliau verba būdavo daug kur panaudojama: graiudžiant beriama į ugnį, kad perkūnas netrenktų į namus. Verbos dūmais tiko apsmilkyti mirštantįjį.

Ilgą laiką Vilniaus verbos buvo rišamos dviejose Vilniaus rajono apylinkėse - Buivydiškėse ir Sudervėje. Vėliau pradėtos rišti Dūkštose, Parudaminyje. Dabar jos rišamos ir Vilniaus mieste, ir visoje Lietuvoje. Nuo seno Vilniaus verbos būdavo pradedamos rišti tuoj po Užgavėnių.

Kaip žaliava Vilniaus verboms naudojami lauko, miško, vandens ir darželio augalai. Tai įvairios samanos, pataisai, bruknienojai, smiltyniniai šlamučiai, kraujažolės, kiškio ašarėlės, bitkrėslės, motiejukai. Apie 1930 metus pradėta naudoti rugių varpos ir avižų šluotelės. Viršūnės daromos iš nendrių, įvairių rūšių smilgų. Augalai Vilniaus verboms renkami įvairiu metų laiku, džiovintų augalų išvaizda labai priklauso nuo jų rinkimo laiko ir džiovinimo sąlygų.

Vilniaus verbų kompozicija priklauso nuo augalų spalvos. Vilniaus verbai surišti reikalinga, apart augalų, siūlai ir 30 - 50 cm. ilgio tiesus lazdyno virbas. Verba pradedama rišti nuo viršūnės, kuri gali būti įvairaus ilgio.

Prie virbų augalai tvirtinami įvairiai. Yra keletas pagrindinių Vilniaus verbų rūšių:

• Volelinės Vilniaus verbos: senųjų vilniečių dar vadinamos kiliminėmis, yra volelio formos, o raštas gali būti įvairus.
• Rykštelinės Vilniaus verbos: būna su nedidelėmis viršūnėmis arba be jų. Rišamos iš kultūrinių sausučių ir šlamučių žiedų.
• Plokščiosios Vilniaus verbos: jų forma primena paukščių plunksnas. Rišamos iš motiejukų arba rugių varpų.
• Drožlinės Vilniaus verbos: drožles meistrai skusdavo iš tiesaus nešakoto lazdyno, šaltekšnio ar ožekšnio virbo.
• Figūrinės Vilniaus verbos: po guldomais žiedų vainikėliais parišami rugių ar motiejukų varpų vainikėliai - jie primena apverstą varpelį.
• Vainikinės Vilniaus verbos: tai vienašonės, mažą ištęstą vainiką arba gluosnio šakę primenančios verbos.

Nors palyginti verbų rūšių nedaug ir jų rišimo būdai panašūs, pačios Vilniaus verbos labai įvairuoja. Tai priklauso nuo rišėjos charakterio, darbo įgūdžių, spalvų pajautimo, naudojamų augalų. Todėl ir tos pačios rūšies Vilniaus verbos labai skiriasi viena nuo kitos ne tik spalvų derme, bet ir išvaizda.

Vienų ar kitų Vilniaus verbų populiarumas priklauso nuo paklausos. Naujomis, turinčiomis didelę paklausą verbomis domisi ne tik pirkėjai, bet ir gamintojai. Po metų tokių verbų būna jau daugiau. Galima pastebėti, kad pirkėjai ėmė diktuoti ir Vilniaus verbų spalvų gamą: dabar vis dažniau galima pamatyti arba visai nedažytų, arba labai švelniai, nerėkiančiomis spalvomis padažytų augalų verbas. Tačiau verbų spalvingumas nuolat keičiasi. Vienais metais paklausą turi ryškesnių, kitais - švelnesnių spalvų verbos. Neseniai buvo pradėta gaminti ir verbos gigantai - iki 2 m. aukščio, skirtos papuošti visuomeninių patalpų interjerą.

Daugiausia Vilniaus verbų parduodama Verbų sekmadienio rytą prie Aušros Vartų, Arkikatedros, šv. Petro ir Povilo, šv. Rapolo bei kitų bažnyčių, o taip pat Kalvarijų turgavietėje. Pokario metais Vilniaus verbos buvo laikomos religine atributika ir kaip tautodailės šaka ignoruojamos. Tik 1965 m. verbomis susidomėjo muziejininkai, o nuo 1985 m. Vilniaus verbos eksportuojamos į užsienį. Kaip tautinis suvenyras taip pat plinta po įvairias šalis.

Žydintys kraštovaizdžiai: nuo žibučių iki levandų

Lietuva pavasarį ir vasarą pasipuošia įvairiaspalviais žiedais. Nuo ankstyvųjų žibučių iki vėlyvųjų levandų - kiekvienas metų laikas turi savo žavesio.

Ankstyvas pavasaris:

• Kiekvieną pavasarį - Žibučių žydėjimo šventė Renavo dvaro sodybos parke prie Varduvos upės vingio.
• Metelių regioninį parką numelsvina ne tik triskiaučių žibuoklių, bet ir paprastųjų rūtenių žydėjimas.
• Balandžio mėnesį žiedais pasidabina įvairios obelys bei sakuros.
• Balta plukių pieva - seniausiame ir viename didžiausių ąžuolynų Lietuvoje.

Vėlyvas pavasaris:

• Paskutinėmis balandžio savaitėmis Druskininkų kurorto parkas tarp Druskonio ir Vijūnėlės ežero nusidažo pražydusių narcizų geltoniu.
• Nevėžio slėnyje, vadinamoje Milošo pievoje, žydi šv. Petro rakteliai - raktažolės.
• Pavasarį parkas lankytojus nustebina mėlynuojančiais paprastųjų rūtenių kilimais Vainežerio parke.
• Kryžių kalno šlaitus nukloja pražydusios neužmirštuolės gegužės mėnesį.
• Neužmirštuolių žydėjimu galima pasidžiaugti ir Rokiškio dvaro sodybos parke.

Vasara:

• Šilinės bistro „Keltininkas“ teritorijoje žydi akacijos, todėl užsukusius į šią vietą birželio pirmomis savaitėmis pasitinka nuostabus vaizdas.
• Raudonė garsėja liepų žydėjimu.
• Vasarą jo mūrus papuošia tūkstančių rožių sodas.
• Alaušo ežero pakrantėje - daugiau nei 700 jurginų gumbai, pražystantys apie 30 spalvų.
• Šalia Utenos - Provanso dvasia. Šiuo metu ūkyje auga tūkstančiai levandų krūmelių.

Šis sąrašas toli gražu nėra išsamus, tačiau jis parodo, kokia turtinga ir įvairi gali būti Lietuvos gamta. Kviečiame visus keliauti po Lietuvą ir atrasti savo mėgstamiausias žydinčias vietas!

Lietuvos žydinčių augalų kalendorius

Sodybos prie Telšių ir visoje Lietuvoje yra tikras gamtos ir žmogaus kūrybos derinys. Čia galima rasti ne tik gražių augalų ir gėlių, bet ir išsaugoti tradicijas, tokias kaip margučių marginimas ir verbų rišimas. Kviečiame visus aplankyti šias vietas ir pasimėgauti Lietuvos gamtos grožiu!

tags: #sodyba #prie #telsiu #su #ziedeliu