Lietuvos kaimo architektūra, gyva senuosiuose kaimuose ir vienkiemiuose, atspindi tautos tradicijas, gamtos sąlygas ir ūkininkavimo būdą. Sodyba visą laiką išliko šeimos gyvenimo pagrindine vieta, stabiliu ūkio vienetu.
Kernavės archeologinė vietovė. Šaltinis: Wikipedia
Sodybos Struktūra ir Išdėstymas
Gyvenamąją ir ūkinę erdvę formavo aplink vieną, du, kartais net tris kiemus (gerąjį, ūkinį ir kluonieną) išdėstyti pastatai (gyvenamasis namas, svirnas, tvartas, klojimas, pirtis), želdiniai (sodas, gėlių darželis, pavieniai medžiai) ir smulkiosios architektūros statiniai (kryžiai, koplytstulpiai, tvoros, vartai, varteliai, šuliniai, suolai, aviliai ir kita). Senąsias lietuvių sodybas sudarė 4-5 trobesiai: gyvenamasis namas, svirnas, tvartas, kluonas ir pirtis. Turtingų valstiečių sodyboje būdavo iki 20 pastatų, neturtingų - tik 1 arba 2.
Iki Valakų reformos sodybos plėtojosi laisvai, pastatų išdėstymo tvarka nebuvo reglamentuota įstatymų. Gyventa didelėmis neišsidalijusiomis šeimomis, 40-50 žmonių vienoje sodyboje. Bendras didysis numas su atviru ugniakuru ir troba, atskiros klėtelės (vedusiųjų poroms miegoti) ir kiti įvairios paskirties ūkiniai ir gamybiniai pastatėliai sudarė į nedidelį kaimelį panašią sodybą.
Valakų reforma sunormino sodybos užstatymą. Taisyklingos formos sodybos rikiuotos viena prie kitos, trobesiai statyti abiejose gatvės pusėse: gyvenamieji namai ir svirnai - vienoje, ūkiniai pastatai - kitoje. Mažažemių sodybos turėjo 1-3, dideli ūkiai - 8-10 trobesių. Gatvinių kaimų sodybų planavimas priklausė nuo rėžio pločio. Platesniuose nesudalytų ūkių rėžiuose gyvenamieji namai statyti šonu (ilguoju fasadu), siauruose - galu į gatvę.
Visi sodybos pastatai buvo grupuojami aplink 1 arba 2 kiemus. Gerajame kieme statyta namas, svirnas ir viralinė arba virtuvė. Prie tvarto būdavo formuojamas ūkinis kiemas gyvuliams - diendaržis, prie klojimo - kluoniena; kiemai būdavo atitveriami. Saugantis gaisrų kluonai su jaujomis ir pirtys statyti atokiau, sodybinio sklypo gale. Į gatvę atsuktą namo fasadą puošė gėlių darželiai, kryžius arba koplytstulpis. Už namo arba kitapus kaimo gatvės auginta vaismedžiai, sodinta daržai. Netoli gyvenamojo namo (gerajame kieme) buvo kasamas šulinys, už tvartų - kūdros gyvuliams girdyti ir linams mirkyti. Dažnai kluoną ties galulauke jungė ūkinis pravažiavimas, vedantis į laukus.
Padrikojo Plano Kaimo Sodybos
Padrikojo plano kaimo sodybos formavosi iš vienos arba kelių sodybų, dažniausiai įsikūrusių kalvotose vietovėse, miškuose, prie upelių. Dalijantis šeimoms ir dėl gamtinių kliūčių nesant galimybės plėstis, tankintas užstatymas pačioje sodyboje.
Vienkiemiai
Vienkiemiai skirstomi į senąsias (žemaičių, užnemuniečių) ir po 20 a. žemės reformų susikūrusias sodybas. Senąsias žemaičių sodybas (iki Valakų reformos) sudarė laisvai aplink 2 arba 3 erdvius kiemus išdėstyti pastatai, keli tvenkiniai, gausūs želdynai. Suvalkijos vienkiemiai susidarė 19 a. išskirsčius gatvinius kaimus ir perėmus Mažosios Lietuvos sodybos planavimo tradiciją trobesius statyti aplink vieną keturkampį kiemą: pietų arba vakarų pusėje statyta stuba, šalia, jai statmenai - svirnas, toliau kluonas ir tvartai. Stačiakampis kiemas būdavo pertvertas į švarųjį ir ūkinį.
20 a. 3-4 dešimtmetyje statyti vienkiemiai yra itin aiškios struktūros. Pastatai, kaip ir Užnemunėje, dažniausiai statyti apie vieną keturkampį kiemą. Namus stengtasi sustatyti patogiai, sausoje vietoje, su geru privažiavimu. Sudarant sodybų planus buvo laikomasi gaisrų saugos taisyklių, reikalauta, kad pastatai būtų komponuojami taip, kad jie būtų gerai matomi iš gyvenamojo namo. Atstumas tarp pastatų turėjo būti nuo 6 iki 50 metrų. Sodybas leista kurti ne arčiau kaip 50 m nuo vieškelio ir 25 m nuo gretimos žemės ribos. Tokio tipo sodybų išliko visoje Lietuvoje.
Tvoros ir Vartai
Vienas svarbiausių sodybos elementų ‒ tvoros. Jomis buvo skiriami kiemai, tveriami gėlių darželiai, kluoniena, daržai, sodas, pievos, ganyklos, takai gyvuliams išginti. Gerojo kiemo, darželio ir sodo tvoros būdavo tankios, dažniausiai žiogrių (vertikaliai arba horizontaliai išpintų žabų, šakų, plonų kartelių, 1,2-1,6 m aukščio) arba statinių (tankiai prikaltų prie horizontalaus skersinio arba tiesiog sukastų į žemę vertikalių rąstelių, karčių, pusrąsčių, lentų, 1,2-1,3 m aukščio), skirtos smulkiems naminiams gyvūnams sulaikyti.
Daržai ir pakelės būdavo aptveriami retesnėmis, dažniausiai gulstinėmis ar pusgulstinėmis įvairios konstrukcijos 1-1,2 m aukščio tvoromis. Ties takais tvorose rengtos lipynės. Vartai ir varteliai būdavo įrengiami tarp atskirų kiemų, ties įvažiavimais į sodybą, kluonieną, daržus. Paprasti vienvėriai vartai dažnai gaminti iš horizontalių karčių arba lentų. Gerojo kiemo vartai ir varteliai daryti iš tašytos medienos, puošti raižiniais, dekoratyviai sukaltais elementais. Senesnėse sodybose būta vartų su antvartėmis (aukštesniais stulpais šonuose ir skersiniu viršuje).
Tvoros tvirtumo ir estetinio vaizdo pagrindas - pagal taisykles įrengti tvoros ir vartų stulpelių pamatai. Didžiausias tvoros priešas - įšalas. Jei nenorime, kad tvora sukryptų, reikia prisiminti, kad įšalo gylis Lietuvoje - 1 m (per plikšalą gali įšalti ir 1,20 m). Į tai itin svarbu atsižvelgti, tveriant tvorą prie šlaito. Anot specialisto, tvora atrodys gražiau, jei bus pakylėta ant masyvesnio pamato. Medinėje tvoroje mažiausiai pastebimi mediniai stulpeliai, tačiau juos galima išryškinti, iškeliant virš tvoros, profiliuojant. Ryškiausiai pastebimi mūryti plytų, betono blokelių, akmens stulpeliai.
Anot R.Misiaus, yra auksinės tarpstulpių pločio ir aukščio proporcijos: 1:2, 2:3, 3:5 ir 5:8. “Tai priimtiniausi žmogaus akiai santykiai”, - tvirtina R.Misius.
Auksinės proporcijos Kauno kolegijos Kraštotvarkos fakulteto docentas Romualdas Misius primena, kad pirmiausia reikia nuspręsti, kokio aukščio tvorą tverti. Žemos tvorelės (0,5-0,8 m aukščio) tinka prie kruopščiai prižiūrimos sodybos aplinkos. Aukštesnė tvora šiek tiek pridengs sodybą, želdiniai suteiks jai įdomų siluetą, o šeimininkui - užuovėją. Aukštos (apie 2 m) tvoros tiks ten, kur norima ką nors pridengti, atsiriboti nuo aplinkos. Tokia tvora gali būti ir neatskiriama sodybos pastatų architektūros dalis. Populiariausios yra 1,2 m aukščio tvoros.
“Sodyba gali būti aptverta vieno ar net kelių tipų tvoromis. Jei sodyba iš trijų pusių ribojasi su kaimynais, nuo gatvės pusės reiktų pasirinkti prabangesnę tvorą. Jei sodyba su gatve ribojasi iš trijų pusių, reiktų tverti iš visų pusių vienodą tvorą”, - teigia R.Misius.
Pagal statybos techninį reglamentą be architekto leidimo ir projekto derinimo (tvora gali nepatikti kaimynui) galima tverti pusiau ažūrinę iki 1,5 m aukščio be cokolio tvorą, mūryti iki 0,6 m aukščio atraminę sienutę. Kauno savivaldybės administracijos Urbanistikos skyriaus vyriausiasis specialistas architektas Juozas Poniškaitis teigia, kad galima tverti tvorą ant sklypų ribos, turint raštišką kaimyno sutikimą. Neturint tokio sutikimo, tvora tveriama statytojo pusėje prie sklypo ribos.
Kitais atvejais tvoras galima tverti tik turint notaro patvirtintą kaimynų sutikimą, kuriame turi būti nurodytas tvoros tipas, aukštis, vieta, architekto patvirtintas projektas. Verta įsidėmėti, kad obelys, kriaušės ir trešnės turi būti ne arčiau kaip 3 m, vyšnios ir slyvos - 2 m, agrastai, serbentai, avietės ir gyvatvorės - 1 m nuo tvoros. Nesodinkime arti kaimynų tvoros aviečių, slyvų, gervuogių ir kitų smarkiai leidžiančių atžalas augalų, kurie nepaiso jokių ribų.
Daugelį seniau statytų ar naujai projektuojamų tvorų galima suderinti su augalais, kurie sušvelnina ir pagyvina griežtas tvorų konstrukcijas. Be to, tvorą galima ir pasisodinti (pavyzdžiui, gyvatvorę). Kaimo tipo vietovėse labai dera iš gluosnių, karklų ar kitų krūmų stiebų pintos gyvos augalų sienos. Lietuvoje dar dažnokai statomos plytų, blokelių ar akmenų mūro tvoros - sienelės. Anot dendrologo, jas puikiai sušvelnintų paliktos nišos ar “kišenės”, kuriose pasodinami krūmeliai ar vijokliai. Be to, galima pritaikyti specialius keraminius ar betoninius lovelio tipo blokelius, kuriuos įmūrijus, lieka ritmingai išdėstytos ertmės augalams įsodinti.
Skoningai parinkus augalų rūšis, akis džiugins gyva, miela akiai tvirta žydinti sienelė. Beje, ant mūro sienų gerai priauga siurbtukais besitvirtinantys vijokliai: gebenės, vijoklinės ortenzijos, kampsiai, penkialapio vinvyčio ‘Engelman’ veislė (triskiautis vinvytis beveik kiekvieną žiemą apšąla). Visų tipų tvoroms pridengti tinka jau įprastos mums įvairių tipų gyvatvorės: formuotos ir laisvai augančios, vientisos ir kompozicinės - sukomponuotos iš įvairių augalų rūšių. Anot A.Rutkausko, formuojant karpomas gyvatvores, galima sukurti įdomų figūrinį jų ritmą. Gera idėja - krūminių gyvatvorių derinimas su į jas įsodintais medžiais, kurie dažniausiai formuojami arba turi koloniškos ar rutuliškos formos lajas.
“Gyvatvorės patikimiau saugos sodybos teritoriją, jei jas derinsime su metalinio tinklo tvoromis. Norint pastarąsias paslėpti, augalus galima sodinti pražangiai iš abiejų tinklinės tvoros pusių. Tinklinės tvoros dažnai apželdinamos greitai augančiais vijokliniais augalais: sausmedžiais, vinvyčiais, vynmedžiais, smaugikais, rūšinėmis raganėmis, kartuolėmis ar jų deriniais. Labai greitai auga ‘Auberto’ rūgtis, kuri žydi baltų žiedų kekėmis ir visiškai nereikli dirvai. Žiemai reiktų uždengti jos šaknis”, - sakė Arvydas Rutkauskas.
Pintos gyvos tvoros “sodinamos” rudenį, nugeltus lapams ar anksti pavasarį, kol dirvoje pakanka drėgmės. Pripjovus reikiamo ilgio gluosnio arba karklų (jie lengvai šaknijasi) stiebų, nugenimos šoninės jų šakos. Tuomet stiebai susmeigiami kampu į drėgną žemę bent 15-20 cm gyliu. Trūkstant lietaus, reikia laistyti, taip pat periodiškai tręšti ir trumpinti išaugančius šoninius ūglius. Jau kitais metais gėrėsimės stilinga tvorele.
Kiti Sodybos Elementai
Šuliniai
Šuliniai dažniausiai rengti tarp švariojo ir ūkinio kiemo. Kartais gatviniuose kaimuose šulinys būdavo kasamas prie gatvės, juo naudojosi keli ūkiai, didesniuose ūkiuose buvo keli šuliniai. Jie būdavo tvirtinami mediniais rentiniais arba akmenų mūru. Virš žemės ręstas 0,8-1,2 m paaukštinimas, šulinio anga dengta dangčiu ir dvišlaičiu stogeliu. Senesni šuliniai buvo su svirtimis, nuo 19 a.
Smulkioji Architektūra
Kiti smulkiosios architektūros elementai - aviliai, balandinės (karvelidė), inkilai, lesyklos, lauko baldai - teikė sodybai jaukumo, jungė visus pastatus, kartu su jais sudarė vientisą sodybos ansamblį. Kryžiai, stogastulpiai, koplytstulpiai, koplytėlės - vieni unikaliausių etninės kultūros ir architektūros statinių. Jie statyti sodybose (švariajame kieme), pakelėse, kapinėse.
Šiame straipsnyje apžvelgėme senovės lietuvių būsto tipus, sodybų struktūrą ir pastatų ypatybes, kurios formavo unikalų Lietuvos kaimo kraštovaizdį.