SSRS Turto Nacionalizavimas Lietuvoje

Šiame straipsnyje aptarsime nuosavybės registravimo procesus Lietuvoje, įskaitant nacionalizaciją. Taip pat panagrinėsime nuosavybės teisių atkūrimo procedūras ir paveldėjimo ypatumus.

Sovietų okupacija Baltijos šalyse

Nacionalizacija ir jos Priežastys

Nacionalizãcija - tai privačios nuosavybės objektų paėmimas valstybės nuosavybėn ar žemesnių valstybingumo lygmenų turto pavertimas aukštesnio - valstybinio lygmens nuosavybe viešojo intereso labui.

Nacionalizacija taikoma kaip ūkio socializacijos, t. y. perėjimo iš privataus į socialistinį ūkį, arba kaip intervencinė ekonominės politikos priemonė, kurios valstybė imasi siekdama tam tikros ūkio šakos ar įmonės kontrolės.

Nacionalizacijos motyvai gali būti ir politiniai, ir ekonominiai. Valstybė, įvykdžiusi kurios nors ūkio šakos nacionalizaciją, tampa atsakinga už jos finansinius įsipareigojimus. Nacionalizacija vykdoma atitinkamai valstybės institucijai priimant specialų teisės aktą.

Nacionalizuojama gali būti žemė, pramonės, prekybos ir paslaugų teikimo įmonės, transporto, ryšių priemonių, kredito, mokslo, švietimo, kultūros, sveikatos apsaugos įstaigos, pastatai, meno vertybės ir kitas turtas.

Dažniausiai nacionalizuojama užsienio monopolijų nuosavybė ir gamybos šakos, susijusios su vietinių gamtos išteklių naudojimu (pvz., naftos). Bankų nacionalizacija padeda besivystančioms šalims sukurti savo kredito sistemą, sumažinti užsienio kapitalo įtaką. Žemės nacionalizacija sudaro sąlygas greitai įgyvendinti agrarinę reformą.

Priešingas nacionalizacijai procesas vadinamas privatizacija. Nacionalizacija, vykdoma po privatizacijos, vadinama renacionalizacija, nacionalizuoto turto perdavimas privačion nuosavybėn - reprivatizacija, arba denacionalizacija.

Nacionalizacija Lietuvoje Sovietų Okupacijos Metu

SSRS okupavus Lietuvą, prasidėjo šalies ekonominio gyvenimo sovietizavimas. Sovietų Sąjungoje nebuvo privačios pramonės, gamybos priemonių, nekilnojamojo turto, žemės nuosavybės, tad jos privalėjo nelikti ir Lietuvoje.

1940 m. liepos 22 d. „Liaudies seimas“ priėmė Žemės nacionalizavimo deklaraciją. Ji paskelbė, kad visa žemė, jos gelmės, visi miškai ir naudmenys tampa valstybės nuosavybe, tai yra žemė negali būti nei perkama, nei parduodama.

Lietuvos ūkininkai pasidarė žemės naudotojais, kaip buvo skelbiama, žemė perduota „amžinam valstiečių naudojimuisi“. Vienam valstiečiui buvo leista naudotis 30 ha, visa kita - buvo konfiskuojama.

Žemė buvo nusavinta iš 24 tūkst. ūkininkų, paėmus 545 tūkst. ha viršnormį, iš įstaigų bei organizacijų - apie 60 tūkst. ha, iš kurios bažnyčioms ir vienuolynams priklausė atitinkamai 17 614 ir 1 511 ha. Kariniams aerodromams bei poligonams buvo nusavinta 19 810 ha žemės. Viso buvo nusavinta 608 tūkst. ha žemės.

1941 m. kovo mėnesį sovietų valdžia nutarė nusavinti ir 30 ha paliktos žemės normą tų savininkų, kurie jos patys nedirbo. Žemės nacionalizavimas darė neigiamą poveikį socialiniams santykiams kaime - ūkininkai ir bežemiai bei mažažemiai, kuriems buvo duota žemės, buvo supriešinti. Pastarieji propagandos buvo įvardijami kaip naujos valdžios atrama kaime.

Nusavinant, daugiausia žemės neteko produktyviausiajai ūkių grupei priskiriami ūkiai, turėję 30-50 ha žemės. Nacionalizavus bei konfiskavus virš 30 ha turėtą žemę, buvo suardyta susiklosčiusi pasėlių struktūra, ūkininkams teko sumažinti gyvulių skaičių.

Nusavinant žemę, tuose ūkiuose buvo konfiskuojama atitinkama dalis arklių, karvių, traktorių, kuliamųjų, sėjamųjų ir kito žemės ūkio inventoriaus. Nusavinta žemė buvo išdalinta 27 tūkst. bežemių - vidutiniškai po 7,5 ha ir 42 tūkst. mažažemių, po 4 ha.

1941 m. prasidėjus vokiečių okupacijai, buvo stengiamasi atkurti iki 1940 m. vasaros buvusius turtinius santykius. Laikinoji vyriausybė priėmė žemės denacionalizacijos įstatymą, žemė buvo sugrąžinta jos buvusiems savininkams. Tačiau 1944 m. vasarą Lietuvą reokupavus sovietinei kariuomenei, žemės nacionalizavimas buvo atnaujintas.

Jau rugpjūčio 30 d. buvo priimtas „Įstatymas dėl vokiečių okupacijos padarinių žemės ūkyje likvidavimo“. Pagal jį, žemė, gyvuliai, inventorius grąžinti ūkininkams, bet vėl turėjo būti atiduoti 1940-1941 m. juos gavusiems. Kartu su žeme, privalėjo būti sugrąžinta ir dalis 1944 m. derliaus. Socialiniai bei turtiniai santykiai kaime buvo dar labiau supainioti.

Šis įstatymas ne tik dar kartą įtvirtino žemės nacionalizavimą, bet ir numatė, kad naudoti galima tik 20 ha žemės. Žemė virš 20 ha buvo konfiskuojama, kaip ir žemė asmenų pasitraukusių į vakarus ar likusi be šeimininkų. Dalis inventoriaus, pastatų ir gyvulių taip pat galėjo būti nusavinama, motyvuojant jų pertekliumi.

Tuo metu į Valstybinį žemės fondą buvo paimta 1,5 mln. ha žemės. Iš fondo žemė dalinta naujakuriams. Visi pertvarkymai truko iki 1948 metų.

Užėmę Lietuvą sovietai likvidavo privačią žemėvaldą, žemę paskelbė valstybės nuosavybe bei nustatė naudojamos žemės dydį. Konfiskavus dalį žemės bei inventoriaus šalyje buvo pakirsti ūkininkavimo pagrindai. Pragyvenimo lygis bei žemės ūkio produktyvumas sumažėjo.

Pramonės Nacionalizavimas

Pramonės nacionalizavimas Lietuvoje turėjo vykti pagal Sovietų Sąjungoje išmėgintą modelį. Tik okupavus Lietuvą, jau birželio 17 d. buvo pradėtas riboti pramonės įmonių ekonominis savarankiškumas. Joms įsakyta laiku apsirūpinti žaliavomis, kuru, bet uždrausta sudaryti sandorius su užsienio firmomis. Iš esmės tai buvo prievartinė perorientacija prie gamybai būtinų prekių atsivežimo iš Sovietų Sąjungos.

Nuo liepos 11 d., kaip ir prieš 20 metų Sovietų Rusijoje, buvo įvesta darbininkų kontrolė visose privačiose įmonėse. Tuo tikslu gamyklose pradėti kurti darbininkų komitetai, turėję kontroliuoti administracijos darbą, įmonių dokumentus, gamybos procesą.

Oficialiai ir viešai apie pramonės nacionalizavimą buvo pareikšta liepos 21 d. „Liaudies seimo“ posėdžiavimo pirmą dieną. Po dviejų dienų, liepos 23 d. buvo paskelbta „Bankų ir stambiosios pramonės nacionalizavimo deklaracija“.

1940 m. liepos 26 d. buvo paskelbtas pramonės nacionalizavimo įstatymas. Vykdant jį, buvo sudaryta Nacionalizavimo komisija, turėjusi nacionalizuoti įmones ir liepos 25 d. įkurta Pramonės ministerija, turėjusi vadovauti nusavintiems fabrikams.

Įstatymas numatė, kad valstybė paims visas įmones, kuriose dirbo daugiau kaip 20 darbininkų ir tas, kuriose dirbo virš 10 darbininkų, bet jos turėjo „svarbių variklių“.

Pirmosios įmonės buvo nacionalizuotos jau liepos 27 d. ir iki rugsėjo 1 d. tik Kaune jau buvo nusavintos 43 įmonės. Nusavinimą vykdė 3-5 asmenų komisijos, sudarytos iš Pramonės ministerijos, profsąjungų ir darbininkų komitetų atstovų. Nacionalizavimo komisijoms vadovavo komisarai, paskiriami iš komunistų ar jiems prijaučiančių darbininkų.

Stambesnių įmonių nacionalizavimas truko 2 mėnesius ir iki spalio 1 d. respublikoje buvo nusavinta apie 600 vidutinių ir stambių pramonės įmonių. Vėliau nacionalizuotos ir smulkios pramonės įmonės ir 1941 m. birželio 1 d. Lietuvoje jau buvo nacionalizuota 860 pramonės firmų.

Kadangi vienai firmai dažnai priklausydavo kelios įmonės, iš viso Lietuvoje buvo nusavinta apie 1000 fabrikų ir dirbtuvių. Tai sudarė apie tris ketvirtadalius Lietuvos pramonės, kuri gamino apie 70% produkcijos. Įmonių vertė sudarė daugiau nei 412 mln. litų, jose dirbo apie 40 000 tarnautojų ir darbininkų.

Buvo nacionalizuotos ir tos įmonės, kuriose buvo užsienio šalių kapitalo ar priklausė užsienio firmoms. 1940 m. antroje pusėje buvo nusavinti ir kiti ūkio objektai: jūrų ir upių laivynas, autobusai ir sunkvežimiai, privatūs kino teatrai, ligoninės, vaistinės, viešbučiai.

1940 m. spalio 31 d. buvo nacionalizuoti visi namai, kurių gyvenamasis plotas didesniuose miestuose siekė 220 m², o mažesniuose - 170 m². Lietuvoje buvo nacionalizuota apie 12 500 namų.

Toks didelis nacionalizavimo mastas pakirto krašto pramonę. 1940 m. pabaigoje Lietuvoje buvo panaudota dar viena Sovietų Sąjungos priemonė: „privačios pramonės išstūmimas“ iš gamybos. Nuo gruodžio mėnesio visoms Verslo patentus turinčioms įmonėms, kuriose dirbo bent vienas samdomas darbininkas, mokesčiai buvo padidinti 25-100%.

1940-1941 m. iš esmės visa stambi, vidutinė ir didesnė dalis smulkios pramonės buvo nacionalizuota. 1940 m. antroje pusėje prasidėjo ir amatininkų darbo reglamentavimas. Gamybiniai amatai priversti imti burtis į amatininkų arteles.

Sovietų Sąjungai reokupavus Lietuvą, vėl įsigalėjo visi 1940-1941 m. priimti įstatymai, visa pramonė liko nacionalizuota. 1944 m. pabaigoje, trūkstant prekių, buvo leista jas gaminti smulkiems gamintojams, amatininkams. Tam reikėjo gauti leidimą ir nesamdyti daugiau kaip 10 darbininkų. Nuo 1946 m. didėjo jų suvaržymas, panaudojus minėtas „išstūmimo“ priemones. 1949 m. buvo konstatuota, kad šalyje privačios gamybos nebeliko. 1951 m. buvo priimta pataisa Sovietų Lietuvos konstitucijoje, kuri paskelbė, kad privati gamybos priemonių nuosavybė panaikinta. Lietuvoje nebeliko jokios nenacionalizuotos pramonės.

Kolektyvizacija

Jau pirmaisiais sovietų okupacijos mėnesiais tarp Lietuvos ūkininkų kilo baimė, kad krašto žemės ūkis bus pertvarkytas pagal Sovietų Sąjungos modelį - bus kuriami kolūkiai. Jų baimė buvo tokia stipri, kad jau rinkiminės kampanijos į „Liaudies seimą“ metu naujojo režimo ideologams teko meluoti ir teigti, kad „kolchozų nebus“.

1940 m. rudenį aiškėjo tendencijos, kurios palaipsniui vedė į kolektyvizaciją. Buvo nutrauktas skirstymasis į vienkiemius, pradėtos kurti grupinės sodybos, galėjusios virsti brigadų centrais. Šios 1940-ųjų reformos sukurtas smulkiasklypis ūkis, davė pagrindą teigti apie stambaus (socialistinio) ūkio pranašumus.

Sovietinė spauda pradėjo propaguoti kolūkinės santvarkos laimėjimus, organizuoti keliones į Sovietų Sąjungą kolūkiams pažinti. Sovietų nurodymu buvo išspausdinti Pavyzdiniai žemės ūkio artelės (kolūkio) įstatai, o 1941 m. pradžioje A. Sniečkus skelbė būtinumą padėti valstiečiams organizuotis į kolūkius.

Reokupavus Lietuvą, pirmasis kolūkis buvo įsteigtas 1947 metais. Steigti kolūkius buvo nurodyta VKP(b) CK 1947 m. gegužės 27 d. nutarime „Dėl kolūkių organizavimo Lietuvos, Latvijos ir Estijos TSR“.

Lietuvos Komunistų partijos VI suvažiavimas (1949 m. vasario 15-18 d.) nurodė pradėti masinę kolektyvizaciją. 1949 - 1951 m. Lietuvos kaimas, panaudojus prievartinius metodus, buvo kolektyvizuotas.

1950 m. kolektyvizacija paspartėjo ir 1951 m. sausio 1 d. Lietuvoje 89,1% visų ūkių buvo suvaryta į 4471 kolūkius. Iki 1951 m. pabaigos kolektyvizacija - prievartinis ūkių suvisuomeninimas buvo baigtas.

Kolektyviniai ūkiai suardė seniai nusistovėjusią gyvenimo sanklodą, atvedė prie kaimo gyventojų dvasinio pažeidžiamumo. Prievartinis darbas atimtoje žemėje nebuvo našus, smuko ne tik kolūkių gamybiniai rodikliai, bet ir visi Lietuvos žemės ūkio pasiekimai ar rezultatai.

5-6 dešimtmečių sandūroje Lietuvos gyventojus pavyko suvaryti į kolūkius, nes tauta pavargo, žmonės prisitaikė prie peršamų gyvenimo sąlygų bei pasidavė likimo valiai.

Nuosavybės Teisių Atkūrimas Lietuvoje

Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę pradėtos vykdyti piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo procedūros. Valstybės nacionalizuotas fizinių ir juridinių asmenų turėtas nekilnojamasis turtas buvo grąžinamas natūra arba kompensuojama to turto vertė pinigais ar kitu turtu.

Nacionalizacijos procedūras Lietuvoje reglamentuoja Konstitucija (1992), Civilinis kodeksas (2000, įsigaliojo 2001), Žemės įstatymas (1994, nauja redakcija 2004), Vyriausybės nutarimas Dėl prašymų paimti žemę visuomenės poreikiams pateikimo ir nagrinėjimo taisyklių ir žemės paėmimo visuomenės poreikiams projektų rengimo ir įgyvendinimo taisyklių patvirtinimo (2005), kiti teisės aktai.

Šiuose teisės aktuose nustatyta galimybė riboti asmens nuosavybę paimant ją visuomeniniams poreikiams. Nuosavybės paėmimas visuomeniniams poreikiams, kaip ir bet koks nuosavybės teisės ribojimas, vykdomas laikantis tam tikrų reikalavimų.

Piliečiai iki 2003 m. balandžio 1 d. galėjo pareikšti arba pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, jeigu nepriimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo.

Kartu su prašymu atkurti nuosavybės teises pateikiami pilietybę, nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinantys dokumentai. Piliečiai, padavę prašymus atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą, bet nepateikę nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančių dokumentų, šiuos dokumentus iki 2003 m. gruodžio 31 d. turėjo pateikti sprendimus priimančioms institucijoms.

Notaro Vaidmuo Registruojant Nuosavybę

Notaras atlieka svarbų vaidmenį registruojant nuosavybę ir tvirtinant įvairius sandorius. Štai keletas pagrindinių notaro funkcijų:

• Sandorių tvirtinimas: Notaras tvirtina sandorius, kuriems Civilinis kodeksas ar Civilinio kodekso numatytais atvejais kiti įstatymai nustato privalomą notarinę formą.
• Registrų informacijos perdavimas: Siekiant užtikrinti „vieno langelio“ principą turto pirkėjams nebereikia patiems kreiptis į Nekilnojamojo turto registro tvarkytoją (VĮ Registrų centrą) dėl sutarties fakto ar nuosavybės teisių įregistravimo, visa tai atlieka notaras, patvirtinęs sandorį.
• Hipotekos sutarčių registravimas: Jei įgyjamas daiktas yra perkamas už paskolą ir įkeičiamas kreditoriui, notaras apie sudarytos hipotekos sutarties faktą informaciją perduoda viešam registrui.
• Įgaliojimų ir vedybų sutarčių registravimas: Be kita ko, valstybės registrų tvarkytojui perduodami duomenys apie notaro patvirtintus įgaliojimus ir vedybų sutartis.

Paveldėjimo Bylos

Paveldėjimo byla pradedama gavus įpėdinio pareiškimą dėl palikimo priėmimo. Palikimui priimti nustatytas trijų mėnesių terminas nuo palikimo atsiradimo dienos. Pareiškimas paduodamas palikimo atsiradimo vietos notarui.

Nuo 2015 m. rugpjūčio 17 d. Europos Sąjungos valstybėse narėse (išskyrus Airiją, Daniją ir Jungtinę Karalystę) pradėtas taikyti vadinamasis Paveldėjimo reglamentas. Šis reglamentas aktualus tais atvejais, kai paveldėjimo santykiai yra tarptautinio pobūdžio.

Siekiant užtikrinti, kad tarpvalstybinio pobūdžio klausimai būtų sprendžiami greitai, sklandžiai ir veiksmingai bei įpėdiniams būtų suteikta galimybė lengvai įrodyti savo statusą ir teises, tarptautinio paveldėjimo bylose įpėdinių prašymu notaras gali išduoti standartizuotą Europos paveldėjimo pažymėjimą, kuris gali būti naudojamas kitoje nei išduota Europos Sąjungos valstybėje narėje.

Pagrindiniai Notaro Veiksmai

Šis straipsnis suteikia išsamų supratimą apie nuosavybės registravimo procesus Lietuvoje, įskaitant nacionalizaciją, privatizaciją, nuosavybės teisių atkūrimo procedūras ir notaro funkcijas.

tags: #ssrs #turto #nacionalizavimas