Per pastaruosius kelis dešimtmečius tradicinė šeimos samprata Lietuvoje stipriai pakito. Nesusituokusių porų bendras gyvenimas kartu praktiškai niekuo nesiskiria nuo santuoką sudariusių porų, jos lygiai taip pat susilaukia bendrų vaikų, ima bendras paskolas, įsigyja nekilnojamojo turto ar kito materialaus ir nematerialaus turto. Įprastai visas nesusituokusių porų įgytas turtas, arba bent jau didžioji jo dalis, yra įregistruojamas tik vieno iš jų vardu kaip asmeninė vieno sugyventinio nuosavybė, nors turtas ir būna įgytas bendromis lėšomis.
Todėl tais atvejais, kai nesusituokusios poros nusprendžia skirtis, neretai tenka spręsti klausimą, kaip reikėtų padalinti tokį bendro gyvenimo metu įgyta turtą? Galiojančios Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (CK) šeimos teisės normos reglamentuoja tik sutuoktinių tarpusavio turtinius santykius. Tuo tarpu kartu gyvenančių ir santuokos nesudariusių asmenų turtinių santykių šeimos teisės normos nereglamentuoja.
Dar 2000 m. priimto CK trečiojoje knygoje buvo įtvirtintas partnerystės (bendro gyvenimo kartu nesusituokus) institutas, o šios CK normos turėjo įsigalioti priėmus įstatymą, reguliuojantį partnerystės įregistravimo tvarką. Tačiau Lietuvoje vis dar esant konservatyviam požiūriui į tos pačios lyties asmenų santykius, įstatymų leidėjas baiminasi sureguliuoti skirtingų lyčių partnerystės institutą.
Todėl galima teigti, kad priėmus tokį teisinį reguliavimą, tarptautinėse institucijose prieš Lietuvą gali būti pateikti skundai, grindžiami nediskriminavimo principu tos pačios lyties asmenims, nurodant, jog Lietuvoje nustatytas teisinis reguliavimas suteikia teisinę apsaugą tik skirtingų lyčių asmenims ir leidžia jiems įregistruoti savo partnerystę, kai tuo tarpu tos pačios lyties asmenims jokia teisinė apsauga nėra suteikta.
Teismų Praktika: Jungtinė Veikla (Partnerystė)
Pagal formuojamą teismų praktiką, nesusituokusių asmenų turtiniai santykiai yra vertinami remiantis prievolių teisės normomis, o tiksliau, CK šeštoje knygoje įtvirtintu jungtinės veiklos (partnerystės) institutu. Teismų praktikoje vertinant susiklosčiusius nesusituokusių asmenų turtinius santykius per jungtinės veiklos (partnerystės) sutartį, buvo modifikuota CK 6.969 str. 4 d., kurioje yra įtvirtinta imperatyvi nuostata, jog jungtinės veiklos (partnerystės) sutartis turi būti rašytinė, o įstatymo numatytais atvejais - notarinės formos.
Šiame straipsnyje taip pat nurodoma, kad minėtų sutarties formų nesilaikymas daro jungtinės veiklos (partnerystės) sutartį negaliojančią. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, vertindamas nesusituokusių asmenų tarpusavio faktinius santykius, nurodė, jog reikalavimas, kad kartu gyvenantys santuokos nesudarę asmenys (sugyventiniai) bendrai įgydami turtą dar turėtų sudaryti tarpusavio rašytinius susitarimus, neatitiktų sąžiningumo ir protingumo principų, įtvirtintų CK 1.5 str.
Taigi, nepaisant CK 6.969 str. 4 d. esančios normos imperatyvumo, teismų praktikoje nesusituokusių asmenų tarpusavio santykiai yra vertinami per jungtinės veiklos (partnerystės) sutartį, nepaisant to, ar santuokos nesudarę asmenys buvo sudarę tokią rašytinę sutartį, ar ne. Taigi, nesusituokusių asmenų bendro gyvenimo metu įgytas turtas, kuris, nors ir yra įregistruotas tik vieno sugyventinio vardu, ir (ar) nesant sugyventinių rašytinio susitarimo dėl šio turto įgyjimo jų bendrojon nuosavybėn, gali būti teismo tvarka pripažintas sugyventinių bendrąja daline nuosavybe.
Šios dvi aplinkybės yra kumuliatyvios. Todėl sugyventinis, siekdamas konkretaus turto objekto nuosavybės pripažinimo, pirmiausia turi įrodyti, kad jį sugyventiniai buvo sutarę įsigyti bendrosios dalinės nuosavybės teise, t.y. jog tarp sugyventinių buvo susitarimas, kad įgyjamas turtinis objektas bus bendras, nors jis ir bus įregistruotas tik vieno iš jų vardu. Šią aplinkybę, kaip ir bendro gyvenimo kartu faktą, galima įrodinėti visais leistinais įrodymais.
Teismui įsitikinus, kad sugyventinių susitarimas dėl konkretaus turto įgijimo bendrosios dalinės nuosavės teise buvo, toliau yra sprendžiama dėl kiekvienam iš sugyventinių tenkančios bendrosios nuosavybės teisės dalies. Ji yra nustatoma pagal kiekvieno iš sugyventinio įnašus į turtinį objektą, kurie gali būti piniginiai (pavyzdžiui, asmeninės sugyventinio santaupos, dovanotos lėšos, ar kitos pajamos), kitas turimas sugyventinio turtas, profesinės ir kitos žinios, įgūdžiai, dalykinė reputacija ir dalykiniai ryšiai (CK 6.970 str. 1 d.).
Teismų praktikoje taip pat yra pripažįstama, kad bendroji nuosavybė gali būti kuriama ne tik dalyvių piniginiais įnašais, ar kitu turtu, bet ir sugyventiniui dalyvaujant savo darbu kuriant bendro turto objektą. Dalyvavimas savo darbu gali būti įvairus. Jis iš esmės priklauso nuo įgyjamojo turto objekto pobūdžio.
Pavyzdžiui, vienoje iš kasacine tvarka nagrinėtų bylų, kasacinis teismas sugyventinei pripažino 1/3 dalies nuosavybės į gyvenamąjį namą, nurodydamas, kad ji prie gyvenamojo namo rekonstrukcijos prisidėjo savo darbu planuodama statybos darbų organizavimą, parūpindama statybines medžiagas, užtikrindama statybininkų priežiūrą darbų metų, jų maitinimą ir kt., nors sugyventinės bendras piniginis įnašas į gyvenamojo namo rekonstrukciją viso labo sudarė tik 2201,11 EUR iš 57924 EUR sąmatos sumos.
Atkreiptinas dėmesys, kad yra tam tikrų turtinių objektų, prie kūrių sukūrimo (įsigyjimo) nėra galimybės prisidėti savo darbu. Apžvelgus aukščiau nurodytą teismų praktiką, galima daryti išvadą, jog šiai dienai nesusituokusių asmenų turtinių interesų teisinė apsauga yra vertinama tik per sugyventinio turtinį įnašą ar jo indėlį į bendro gyvenimo metu įgyto turtinio objekto sukūrimą (įsigyjimą).
Suprantama, kad aukščiau nurodytos teismų praktikos taisyklės, reguliuojant nesusituokusių asmenų tarpusavio turtinius santykius, nėra ir negali būti pripažintomis visuotinai taikytomis teisės normomis, kurios būtų prilyginamos įstatymų leidėjo įtvirtintomis įstatyme.
Partnerystės Institutas: Ar Reikalingas Teisinis Reguliavimas?
Pastaruoju metu visuomenėje daug diskusijų sukėlė Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas, kuriuo buvo pripažinta, kad tos pačios lyties poros šeimos vaikas turi ne vieną, o dvi mamas. Kaip ir motinystės pripažinimo atveju, Lietuvoje šiuo metu nėra priimti įstatymai, būtini įteisinti tos pačios lyties porų santykius.
Tačiau, skirtingai nei motinystės pripažinimo atveju, teismai nebuvo linkę pripažinti tos pačios lyties asmenų partnerystės ar santuokos. Pirmiausia, reikėtų priminti, kad, kaip yra nurodęs EŽTT, valstybė turi pozityvią pareigą numatyti tam tikrą teisinę formą, kuri leistų vienos lyties asmenims sureguliuoti teisinius santykius, o šios pareigos neįvykdymas gali būti pagrindu konstatuoti EŽTK 8 str. (teisės į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą) pažeidimą.
Iš esmės. Ažubalis vs Raskevičius: kodėl dabar reikia Partnerystės įstatymo?
Žinoma, nepaisant minėto, teismui sutikus tenkinti reikalavimus dėl partnerystės registravimo, savaime galėtų kilti klausimas, kokia būtų tokių reikalavimų tenkinimo prasmė? Kokias pasekmes sukeltų partnerystės registravimas nesant priimto Partnerystės įstatymo? Arba, kitais žodžiais, koks galėtų būti partnerystės teisinis turinys?
Partnerystės Turinio Aspektai
Partnerystės turinys gali būti apibūdinamas ir vidiniu aspektu, apimančiu tarpasmeninius turtinius ir neturinius partnerių santykius. Pripažįstama, kad šiuos santykius, net ir nepriėmus Partnerystės įstatymo ar nesudarius tokių santykių turinį detalizuojančios sutarties, šiandien iš dalies reglamentuoja jungtinės veiklos nuostatos. Jungtinės veiklos pagrindu, teismai yra sprendę, kad bendras gyvenimas kartu ir bendro ūkio tvarkymas nesusituokus gali sukurti bendrą dalinę nuosavybę (CK 6.969 str.).
Taigi, tarpasmeninius teisinius padarinius gali sukelti ir pats tokio bendro gyvenimo kartu faktas. Vadovaujantis sutarčių laisvės principu, vidinį partnerių santykių turinį gali sulygti ir patys partneriai. Pavyzdžiui, sutartimi pripažinti, kad partnerius sieja ilgalaikiai tarpusavio santykiai, aptarti nekilnojamojo turto ar bendrų išlaidų (pvz., nuomos, maisto produktų, komunalinių paslaugų) klausimus, pajamų tvarkymą, įnašus į bendrą biudžetą ar namų ūkį, skolas ir įsipareigojimus.
Šiuo metu ne viena Lietuvoje gyvenanti tos pačios lyties pora yra sudariusi partnerystę ar santuoką užsienyje, todėl vidinį partnerių santykių turinį galėtų apibrėžti ir užsienio teisė. Taigi, kaip matyti, partnerystė nėra „beorė“ - ji sukuria teises ir pareigas. Išorinių santykių kontekste partnerystės registravimas padėtų spręsti teisių ir pareigų įgyvendinimo problemą. Tačiau vidinių santykių kontekste registracija tik iš dalies palengvintų tarpusavio teisių ir pareigų įgyvendinimą.
Viena vertus, registracija suteiktų partneriams oficialų teisinį statusą, dėl kurio tokių santykių faktas negalėtų būti lengvai ginčijamas. Tai lemtų tvirtesnę tos pačios lyties partnerių santykių apsaugą. Juk jei valstybė pripažįsta tokį teisinį statusą, ji kartu sukuria pagrįstą lūkestį, kad partnerystės turinys, net ir grįstas sutartimis, turėtų būti teisiškai saugomas.
Kita vertus, nesant aiškaus teisinio reglamentavimo, susitarimo sąlygos vis tiek galėtų būti pripažintos negaliojančiomis, jei jos prieštarautų imperatyvioms įstatymo normoms, moralei ar viešajai tvarkai. Nors Lietuvos registrai nesuteikia galimybės registruoti su (tos pačios lyties) partneryste susijusių juridinių faktų, tą padaryti galėtų įpareigoti ir teismai. Tokio įrašo pagrindas galėtų būti teismo sprendimas, kuriuo tenkinamas ieškovų reikalavimas pripažinti partnerystės juridinį faktą ir įtraukti jį į civilinės metrikacijos apskaitą.
Ar nepriėmus Partnerystės įstatymo, tačiau teismui įpareigojus registruoti tos pačios lyties asmenų partnerystę, būtų pažeistas valdžių padalijimo principas? Kaip ir minėta, teismas, tenkindamas reikalavimus dėl partnerystės registravimo, nesukurtų naujo partnerystės turinio ir pats „neišrastų“ pagrindo partnerystės registravimui. Su partneryste susijusių teisių (teisės į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą) gynimo galimybė jau yra numatyta Konstitucijoje.
Šiuo požiūriu sutiktina, kad, dėl Partnerystės įstatymo nebuvimo, teisėjas, gavęs nagrinėti ieškinį su reikalavimu įpareigoti registruoti partnerystę, atsiduria kiek didesnio teisinio neaiškumo akivaizdoje, nei kad įprasta.
Pagrindiniai aspektai, į kuriuos reikia atkreipti dėmesį
- Nesusituokusių porų turtiniai santykiai reglamentuojami prievolių teisės normomis.
- Teismų praktikoje vertinami faktiniai santykiai, nepriklausomai nuo rašytinės sutarties buvimo.
- Svarbu įrodyti susitarimą dėl turto įsigijimo bendrosios dalinės nuosavybės teise.
- Kiekvieno sugyventinio indėlis nustatomas pagal piniginius ir nepiniginius įnašus.
- Partnerystės institutas reikalauja teisinio reguliavimo, siekiant apsaugoti teises ir pareigas.
tags: #sugyventinio #iskeldinimas #is #buto