Rinkos ekonomikos sąlygomis sutartinė ašalis drausmė ir tikslus pareigų vykdymas yra būtina sąlyga verslo vystymui. Tačiau pasitaiko atvejų, kai skolininkas gali neįvykdyti pareigos prievolėje. Siekiant apsaugoti kreditoriaus interesus, Lietuvos teisės sistema numato įvairius būdus, kurie užtikrina, kad skolininkas įvykdys subjektinę pareigą prievolėje.
Hipoteka - tai turtinis įkeitimas, kurio tikslas - patikimai apsaugoti skolinio įsipareigojimo įvykdymą. Hipotekos objektu gali būti kaip atskiras objektas viešajame registre (Lietuvoje nekilnojamojo turto registrą tvarko Hipotekos registras) registruojamas, iš civilinės apyvartos neišimtas nekilnojamasis turtas arba tik žemė, tai yra objektai, kurie gali būti parduodami viešose varžytynėse.
Tačiau visuomeniniai santykiai, kuriems reguliuoti buvo kuriamos teisės normos, liko ne iki galo reglamentuoti ir aiškūs. Todėl iki šiol hipotekos įregistravimo ir išieškojimo iš įkeisto turto procese pasitaiko akivaizdžių klaidų ir netikslumų. Įstatymo nuostatų pakeitimai ir papildymai, daromi siekiant patobulinti galiojantį hipotekos registro modelį, neretai sąlygoja praktines teisės normų taikymo problemas. Šios normos, o procesinė hipotekos registravimo ir išieškojimo iš įkeisto turto tvarka nėra išsamiai tyrinėta.
Dažniausiai registro bylos analizuojamos bendrame ypatingąja teisena nagrinėjamų bylų kontekste, nesigilinant į hipotekos įregistravimo ir išieškojimo iš įkeisto turto problemas, procesinių teisės normų taikymo teisines klaidas ir ypatumus. Hipotekos įregistravimo ir išieškojimo iš įkeisto turto tvarkos mokslinis tyrimas yra aktualus, nes planuojama reorganizuoti hipotekos registro informacinę sistemą, atsisakant teritorinių duomenų bazių ir visas registravimo procedūras atliekant Centriniame hipotekos registre.
Įgyvendinus hipotekos registro sistemos reorganizaciją, bus panaikintas teismų vaidmuo hipotekos registravimo procese, o hipotekos skyrių funkcijas, susijusias su išieškojimu iš įkeisto turto, perims apylinkės teismai.
Tyrimo Tikslas, Objektas ir Metodai
Magistro baigiamojo darbo tikslui pasiekti ir uždaviniams įgyvendinti naudojami teoriniai ir empiriniai mokslinio tyrimo metodai. Pagrindinis tyrimo metu naudotas empirinis metodas - dokumentų analizės metodas. Taip pat naudojami teoriniai tyrimo metodai - lyginamasis - istorinis, lyginamasis, sisteminės analizės, statistinių duomenų analizės bei loginis - analitinis metodai.
Taikant lyginamąjį - istorinį metodą, nagrinėjama hipotekos raida romėnų teisėje bei Lietuvos teisės istorijoje. Analizuojama galiojusių teisės aktų įtaka šiuo metu galiojantiems civiliniams įstatymams, jų aiškinimui ir taikymui praktikoje. Lyginant įvairius hipotekos registro modelius, išsiaškinami priverstinės hipotekos įsteigimo, įkeisto turto realizavimo bei lėšų, gautų pardavus turtą, paskirstymo tvarkos, nustatytos skirtingų valstybių teisės aktuose, panašumai ir skirtumai. Sisteminės analizės metodo pagalba atskleidžiama hipotekos instituto vieta civilinio proceso teisės sistemoje. Statistinių duomenų analizės metodas naudojamas tiriant ir vertinant Hipotekos teisėjų darbo ataskaitose bei Hipotekos registro veiklos apžvalgose pateiktus statistinius duomenis.
Tyrimo Šaltiniai
Pagrindinis magistro baigiamajame darbe naudojamas tyrimo šaltinis CPK bei jo pagrindu susiformavusi teismų praktika. Nemažą reikšmę atliekant tyrimą turėjo ir CK normų analizė. Taip pat analizuojami istoriniai teisės aktai. Remiamasi teisės doktrina mokslinėmis monografijomis, daktaro disertacijomis, teisės aktų komentarais, vadovėliais ir moksliniais straipsniais.
Hipotekos Samprata ir Istorinė Apžvalga
Pirmoje magistro baigiamojo darbo dalyje autorė pateikia hipotekos sampratos analizę, kuri pradedama nuo įkeitimo teisės vystymosi istorinės apžvalgos. Darbe nesiekiama išsamiai išanalizuoti įkeitimo teisės istorijos, o norima lyginamuoju - istoriniu metodu aptarti įkeitimo formas ir pagrindus, turėjusius didelę įtaką šių dienų hipotekos susiformavimui. Be to, hipotekos, kaip daiktinės teisės, požymių (sekimo, pirmumo ir kt.) suvokimas yra reikšmingas, siekiant tinkamai įvertinti išieškojimo iš įkeisto turto ypatumus.
Seniausios įkeitimo formos buvo žinomos jau Senovės Egipte, įkeitimo teisė buvo plėtojama pažangiausioje antikos teisėje Romos teisėje. Jau seniausiais metais įkeitimo apraiškos buvo pradėtos fiksuoti teisiniuose dokumentuose. Skolinimasis bei įkeitimas nebuvo labai dažnas reiškinys senovės civilizacijose, bet tai nebuvo ir išimtiniai atvejai. Babilono valdovo Hammurabio teisynas nustatė: "Jei kas padaro skolos ir dėl jos parduoda arba atiduoda užstatan savo žmoną, sūnų arba dukterį, tai ašie pas jį pirkėją ar užstato laikytoją tarnauja trejus metus." Sutarties įvykdymui užtikrinti dažniausiai buvo taikytas savęs įkeitimas.
Žemės įkeitimo (hipotekos) atveju, skolininkas prie kelio statydavo stulpą, ant kurio įrašydavo kreditoriaus vardą, pavardę ir metus. Tai buvo ženklas draudžiantis skolininkui pasisavinti tai, kas įvesta, įvežta, įnešta. Taigi skolininkas galėjo naudotis įkeista žeme, bet jis netekdavo teisės ja disponuoti, kol neatsiteisdavo su kreditoriumi.
Įkeitimo Formos Senovės Romoje
Senovės Romoje buvo skiriamos trys įkeitimo formos: fiducia, pignus ir hypotheca. Pirminės įkeitimo formos fiducia esmė buvo ta, kad skolininkas (fiduciantas) kreditui garantuoti mancipacijos arba in iure cessio būdu perduodavo kreditoriaus (fiduciarijaus) nuosavybėn kokį nors daiktą su sąlyga (pactum fiduciae) įvykdžius įsipareigojimą grąžinti jį savininkui. Pradžioje toks įsipareigojimas turėjo tik moralinę reikšmę (lot. fides pasitikėjimas, sąžiningumas) ir priklausė nuo kreditoriaus valios ir sąžiningumo. Kreditorius galėjo spręsti, ar reikalauti pagrindinės prievolės įvykdymo, ar įkeitimo objektą paimti nuosavybėn.
Ši kreditoriaus teisė buvo nepalanki skolininkui, ypatingai tuo atveju, kai įkeitimo objekto vertė buvo didesnė už skolos dydį. Vėliau pretorius įsipareigojimą įvykdžiusiam skolininkui suteikė asmeninio ieškinio - actio fiduciae - pateikimo galimybę. Jeigu asmenis, skolininkui nebuvo grąžinamas įkeistas daiktas, o tik atlyginami nuostoliai. Siekiant plėtoti kreditinius santykius, atsirado kita įkeitimo forma pignus, neretai vadinama rankiniu įkeitimu. Pagal šią formą, kreditorius įgydavo daikto valdymą ir įkeistą daiktą galėjo išlaikyti savo rankose iki skolos sumokėjimo. Įkeisto daikto nuosavybės teisė likdavo skolininkui, o kreditoriui praradus daiktą, ne visada pavykdavo jį susigrąžinti.
Vėliau atsirado hypotheca, kuri skolininkui suteikė teisę neperleisti įkeitimo objekto, pasiliekant ašio daikto savininku ir valdytoju. Pagrindinis hypothecos ir pignus skirtumas valdymo požymis: jeigu daiktas būdavo perduodamas kreditoriui tai pignus, o, jei daiktas likdavo skolininkui hypotheca. Justiniano kodifikacijoje Corpus Juris Civilis galime rasti Marciano tezę, jog pignus ir hypothecos vienintelis skirtumas js pavadinimas. Valdymas yra pagrindinis, bet ne išimtinis požymis pignus ir hypotheca formoms atskirti.
Romėnų teisė išskyrė tris įkaito atsiradimo būdus sutartį, įstatymą ir teismo sprendimą. Pradžioje įkeitimui nebuvo reikalaujama rašytinės sutarties. Jeigu tam pačiam daiktui jau bus nustatyta hipoteka. Įkeitimo objektu romėnų teisėje galėjo būti daiktai (tiek kilnojami, tiek nekilnojami) ir daiktinės teisės, įkeisti buvo galima ir bendrosios nuosavybės dalį.
Įkeistas turtas galėjo būti parduotas iš varžytynių arba įprastai, pasibaigus prievolės įvykdymo terminui ir apie daikto pardavimą įspėjus skolininką. Kai sutartis numatė draudimą kreditoriui parduoti įkaitą, daiktas galėjo būti parduodamas, skolininką įspėjus tris kartus. Kreditorius pardavimą privalėjo vykdyti ne tik sau, bet ir įkaito davėjui geriausiomis sąlygomis. Suma, likusi patenkinus skolą (hyperocha), turėjo būti grąžinta įkeisto daikto savininkui. Teisiniuose šaltiniuose pateikiami skirtingi romėnų įkeitimo teisės pasibaigimo pagrindai. Vieningai sutariama, jog hipotekos pabaiga laikomas: skolos sumokėjimas; hipotekos objekto sunaikinimas, pardavimas; įkaito turėtojo ir daikto savininko sutapimas; įkeitimo teisės atsisakymas.
Nors romėnų įkeitimo teisė buvo paini ir turėjo nemažai trūkumų, neabejotinai ji padarė didelę įtaką šiuolaikinės civilinės teisės vystymuisi. Įkeitimo teisė Romoje susiformavo kaip daiktinė teisė parduoti svetimą daiktą ir iš esmės liko tokia pat iki mūsų dienų. Jos elementai iš Bizantijos per Rusijos teisę pateko į Lietuvos Statutus.
Pirmasis Lietuvos Statutas kilnojamojo ir nekilnojamojo daikto įkeitimą reglamentavo X skyriuje "Apie dvarus, kurie yra įskolinti, ir apie užstatus". Statutas įtvirtino daikto pakartotinio įkeitimo, skolininko teisis gynybos, įkaito trukmės, įkaito grąžinimo, jo išpirkimo ir kitas normas. Išskirtinis Pirmojo Lietuvos Statuto įkaito bruožas buvo jo amžinumas - laiku neišpirktas nekilnojamasis turtas netapdavo kreditoriaus nuosavybe.
XIX a. XX a. pradžioje įkeitimo santykių teisinio reguliavimo įvairovę Lietuvoje lėmė jos žemes valdžiusios valstybių teisės įtaka. Didžiąją LDK teritorijos dalį, dešiniąją Nemuno pusę, užgrobė Rusija, o Suvalkija, kairioji Nemuno pusė, vadinamoji Užnemunė, tapo Prūsijos grobiu. Rusijos valdomoje teritorijoje Lietuvos Statutai buvo taikomi iki 1840 m., o Užnemunėje jau 1796 m. Prūsijos karaliaus manifestu buvo nustatyta, kad šioje teritorijoje yra privalomas 1794 m. Prūsų Žemės teisynas. Įkeitimą reguliavo neilgai ir iki 1818 m. Ipotekos įstatų įleidimo hipotekos tvarką Užnemunėje nustatė Napaleono kodekso III knygos 8 titulas. Napaleono kodeksas nežinojo nekilnojamojo turto įkeitimo be perdavimo jo kreditoriui.
Esant nekilnojamajam turtui, įrašytam į ipotekos knygas, perdavimas buvo nebūtinas. Kilnojamojo turto įkeitimas (užstatymas) buvo daromas atiduodant turtą saugoti, nekilnojamojo perduodant jį naudotis. 1818 m. Ipotekos įstatai bei juos papildantis 1825 m. Suvalkijos civilinius įstatymus vertinęs išskleidžia js vientisumo stoką, nepagrįstą hipotekinis veiksmų gausą bei pernelyg didelį straipsnių lakoniškumą. Tačiau Užnemunėje įtvirtinta hipotekos sistema buvo pakankamai aiški, nuosekli ir išsamiai reglamentuota, nes ji ne tik nustatė įkeitimo teisės pagrindus, bet ir 1935 m. Dešiniajame Nemuno krante galiojęs 1864 m. Rusijos imperijos civilinis įstatymų sąvadas įkeitimo santykius reguliavo X tomo I dalies normomis. Kaip ir Napaleono Kodeksas, Sąvadas išskyrė nekilnojamojo ir kilnojamojo turto įkeitimą, pastarąjį taip pat įvardinant užstatu.
Šiame įstatyme buvo apibrėžti įkeitimo subjektui ir objektui keliami reikalavimai, įkeitimo akto sudarymo ir jo notarinio patvirtinimo tvarka, įkeitimo teisės pasibaigimo pagrindai. Visgi Sąvade nustatyta įkeitimo procedūra buvo labai sudėtinga, ilga ir brangi. 1938 m. įsigalioję 1936 m. gegužės 30 d. Ipotekos įstatymas panaikino galiojusius įstatymus ir naujai sureguliavo įkeitimo santykius. Ipotekos įstatymas suteiktos įkeitimo teisės taip pat buvo g...
Hipoteka atsirado senovės romėnų teisėje kaip kredito garantavimo forma, skolininkui suteikianti galimybę įkeistąjį daiktą valdyti iki skolos grąžinimo. Skolininkas likdavo daikto savininku, valdytoju, galėjo daiktu naudotis, jį tvarkyti ir gauti iš jo pajamų, bet galiojo susitarimas, kad neatgavęs skolos kreditorius turės teisę patenkinti savo reikalavimą parduodamas įkeistąjį daiktą; daiktas nebuvo perduodamas kreditoriui - skolininkas turėjo galimybę jį įkeisti kelis kartus.
Lietuvoje iki 1938 hipoteka galiojo Užnemunėje, Klaipėdos krašte, Palangos apylinkėse, priklausiusiose Kuršo gubernijai, ir dalyje Zarasų apskrities. 1938 Hipotekos įstatymas (priimtas 1936) įsigaliojo visoje Lietuvoje. Jame buvo numatytos 3 hipotekos rūšys: apsauginė, lakštinė, rentinė. Sovietinės okupacijos metais hipoteka negaliojo, nes didžiausia nekilnojamojo turto dalis priklausė valstybei. Atkūrus nepriklausomybę, pagal 1992 Hipotekos įstatymą, galėjo būti įkeičiamas kilnojamasis ir nekilnojamasis turtas, bet realiai hipoteka negaliojo iki 1997, kol pradėjo veikti Lietuvos Respublikos hipotekos registras. 1997 buvo atskirtas kilnojamojo turto įkeitimas.
1997-2012 veikė hipotekos skyriai prie apylinkės teismų, jiems vadovavo hipotekos teisėjai, skiriami iš apylinkės teismų teisėjų. Nuo 2001 hipoteką reguliuoja Civilinis kodeksas, kuriame numatyta hipoteka. Kodeksas nustato nekilnojamojo turto (daiktų ir kitų objektų - žemės, pastatų, laivų, orlaivių ir kitų), taip pat kilnojamojo turto ir turtinių teisių, jei šis turtas hipotekos sandoriu įkeičiamas kartu su nekilnojamaisiais daiktais, įkeitimą hipotekos būdu. Hipotekos objektas kreditoriui neperduodamas. Galimas įkeistojo daikto paskesnis įkeitimas, jeigu hipotekos sandoris to nedraudžia.
Įkeistojo daikto savininkas neturi teisės sunaikinti, sužaloti daikto ar kitaip sumažinti jo vertės, išskyrus daikto normalų nusidėvėjimą jį naudojant ar vertės sumažėjimą naudojant teisėto reikalavimo atveju. Jei šie reikalavimai pažeidžiami, hipotekos kreditorius turi teisę reikalauti įkeistojo daikto išieškojimą pradėti prieš terminą. Kai įkeičiamas pagrindinis daiktas, įkeičiami ir jo priklausiniai, pvz., gyvenamasis namas ir su juo susiję statiniai, degalinės pastatas ir jos kuro talpyklos. Jeigu įkeičiamas nekilnojamasis daiktas, kuriam naudoti pagal paskirtį reikalingi kilnojamieji daiktai, jie taip pat įkeičiami.
Dažniausiai gali būti įkeičiamas tik apdraustas daiktas, išskyrus žemę. Nekilnojamojo daikto hipoteka apima ir šio daikto draudimo atlyginimą, tai yra draudimą gauna tas, kuriam įkeista. Įkeičiant statinius kartu dažniausiai turi būti įkeistas ir žemės sklypas, ant kurio statiniai stovi, arba šio žemės sklypo nuomos (panaudos) teisė. Įkeičiant žemę kaip priklausiniai įkeičiami ir joje esantys statiniai, jei hipotekos sandoriu nenumatyta kitaip. Jei statiniai neįkeičiami, pardavus įkeistą žemę varžytynėse statinių savininkas įgyja teisę į žemės servitutą.
Savininkas gali įkeisti visą daiktą ar dalį jam vienam priklausančio daikto. Norint įkeisti tokią dalį, ji turi būti tiksliai apibrėžta ir įregistruota viešajame registre kaip atskiras objektas, pvz., suformuotas žemės sklypas, atribota pastato dalis. Daiktas, priklausantis bendrosios nuosavybės teise, gali būti įkeistas tik visiems bendraturčiams sutikus. Įkeičiant bendrosios jungtinės nuosavybės (pvz., sutuoktinių) dalį, reikia kitų bendraturčių sutikimo. Daikto įkeitimas netrukdo jo perleisti kito asmens nuosavybėn - parduoti, dovanoti, išmainyti ir kita. Nuosavybės teisei į įkeistą daiktą pereinant kitam asmeniui, hipoteka seka paskui daiktą. Hipoteka išlieka padalijus įkeistą daiktą arba įkeistus nekilnojamuosius daiktus sujungus. Padalijus įkeistą nekilnojamą daiktą hipotekos reikalavimas lieka galioti visiems po padalijimo suformuotiems nekilnojamiesiems daiktams. Susitarimas dėl hipotekos reikalavimo padalijimo negalimas. Įkeisti nekilnojamieji daiktai gali būti sujungiami turint rašytinį sutikimą tų kreditorių, kurių reikalavimų tenkinimo eilė po sujungimo pasikeis. Po sujungimo kiekvieno nekilnojamojo daikto...
Ši informacija padės geriau suprasti hipotekos esmę, jos istoriją Lietuvoje ir jos veikimo principus. Hipoteka yra svarbi priemonė užtikrinant skolinius įsipareigojimus ir suteikiant kreditoriams garantijas.
tags: #suvalkijos #kilnojamas #turtas