Šv. Jono bažnyčios pietinio fasado priestato istorija

Vilniaus Šv. Jono bažnyčia - vienas reikšmingiausių Lietuvos sakralinių pastatų, turintis turtingą ir sudėtingą istoriją. Jos pietinis fasadas ir jame esantis priestatas yra neatsiejama šios istorijos dalis, atspindinti įvairių epochų architektūrinius ir meninius stilius. Šiame straipsnyje panagrinėsime šio priestato raidą, pradedant nuo ankstyviausių katedros ištakų iki šių dienų.

XV-XVI a. istorikų teigimu, iki krikščionybės įvedimo katedros vietoje degusi amžinoji ugnis, stovėjęs pagonių aukuras ar net buvusi Perkūno šventykla. 1973-76 m. ir vėliau papildomai ištyrus rūsius, rasta naujų duomenų apie katedros požemių ankstyvąją istoriją ir jų pobūdį.

XIII a. viduryje Pilies kalno vakarinėje papėdėje, Vilnios senosios vagos apsuptame kyšulyje, stovėjo kulto pastatas (spėjama, Mindaugo katedra). Jo pagrindinė dalis buvo kvadratinė (22,7 X 22,4 m), vakarinėje pusėje buvo bokštas, rytinėje pusėje - ilga presbiterija (15,9 X 112,5 m) su šiek tiek siauresne pusapvale apsida. Prie presbiterijos šiaurinės sienos glaudėsi dvi įvairaus pločio koplyčios (viena jų gal būt buvo zakristija). Sienas ir kampus rėmė kontraforsai. Pamatų storis 1,6 - 1,7 m. Šio pastato išlikusios dalys sumūrytos iš lauko akmenų, dėtų horizontaliomis eilėmis ir surištų rusvai pilku skiediniu.

Jame, be kalkių ir smėlio, yra hidraulinių priemaišų; tik presbiterijos mūro skiedinys be šių priemaišų, žalsvai baltos spalvos. Pastato viduje buvo dvi eilės piliorių. Grindys buvo išklotos glazūruotomis 17 X 117 cm ir 13 X 13 cm dydžio plytelėmis. Be to, rasta glazūruotų lygiagretainio formos plytelių, kurios įrodo kvadratinio pastato grindų vidurinėje dalyje buvus vieną ar kelias puošnias rozetes. Rūsiuose taip pat rasta glazūruotų grindų plytelių su įdubu augaliniu, geometrinių motyvų ornamentu, turinčių romaninės ir gotikinės puošybos bruožų. Glazūros spalva - tamsiai žalia, šviesiai žalsva, geltona, ruda, skaidriai bespalvė.

Kvadratinio pastato pamatų liekanos yra katedros vakarinės dalies rūsiuose, glazūruotų plytelių grindų du fragmentai rasti 2,5 - 2,7 m. žemiau dabartinių grindų. Tarp griuvenų taip pat rasta sienų apdailos glazūruotų plytelių su iškiliais piešiniais, turinčiais audeklo raštą ir vaizduojančiais įvairių siužetų scenas, pastato fasadą. Spėjamoji Mindaugo katedra buvo pereinamųjų iš romanikos į gotiką bruožų. Vėliau glazūruotų plytelių grindys buvo užpiltos smėliu (bent vidinėje dalyje), antžeminė pastato dalis degė. Manoma, kad po karaliaus Mindaugo mirties (1263) pirmoji katedra galėjo būti paversta pagoniška šventykla.

Galimas daiktas, kad jai priklauso nenustatytos kilmės dviejų mūrinių laiptų liekanos, 1984 rastos po šiaurinės navos grindimis. Abeji laiptai ėjo skersai navą (ne būdinga bažnyčioms). Vėliau kvadratinis pastatas buvo nugriautas ir ant jo pamatų pastatytos naujos gotikinės 1,4 m storio sienos, vakarinėje sienoje padarytas portalas, ~ 60 cm paaukštintos grindys (palyginti su XIII a. glazūruotų plytelių grindimis). Šį naują gotikinį pastatą 1387, įvedus Lietuvoje krikščionybę, statydino Lietuvos didysis kunigaikštis Jogaila.

1388 03 12 popiežiaus Urbono VI bulėje nurodoma, kad Jogaila nugriautos šventyklos vietoje pastatydino naują bažnyčią, būsimąją katedrą. 1388 05 07 katedra buvo pašventinta ir paskirta Švč. Trejybės, šv. Marijos, šv. Stanislovo ir šv. Vladislovo garbei. Vilniaus vyskupas Andrius prie zakristijos ir presbiterijos 1397 pristatydino mutinę koplyčią. Ši katedra 1419 sudegė. Ji taip pat buvo kvadratinio plano, apie 22.6X22,3 m dydžio, turėjo 4 aštuoniasienius piliorius. Be dviejų senesnių priestatų ir presbiterijos, šiaurinėje pusėje buvo vienas, pietinėje pusėje - du nauji priestatai.

Rūsiuose yra Jogailos statytos katedros liekanų: 1.4 m storio šiaurinės ir vakarinės (su įėjimu) sienų fragmentai, šiaurinės priestato (galbūt zakristijos) sienų liekanos: dviejų pietinių priestatų pamatų likučiai. Šio statybos laikotarpio plytos sudėtos gotikiniu būdu, su perdegtų plytų galų ornamentu išorėje, sienų vidinė pusė užglaistyta kalkių skiediniu. Mūrijimo skiedinys iš kalkių ir smėlio, be priemaišų. Grindinys iš plytų, jų liekanų yra 1,90 - 2.0m žemiau dabartinių Paveikslų galerijos grindų. Viename pietinių priestatų esama kriptos liekanų. Per 1985 tyrimus nustatyta, kad kriptos sienos buvo dekoruotos XIV a. pab. - XV a. pr.

Tuoj po 1419 gaisro Vytautas pastatydino naują katedrą. Iš rašytinių šaltinių galima netiesiogiai spręsti, kad tai buvęs didelis, ilgas pastatas, nes XV a. prie jo šoninių sienų buvo pristatyta nemaža koplyčių: Montvydų (1423, dabar Lojolos), Kęsgailų pirmoji (1436), Goštautų (1463), Karališkoji (apie 1474, dabar Valavičių), Kęsgailų antroji (dabar šiaurinis įėjimas), Švč. Trejybės (apie 1462 -82, dabar pietinis įėjimas), Senoji vyskupų (1495, fundatorius vyskupas Andrius Taboras, dabar švč. Marijos vardo), du šoniniai (pietiniai ir šiauriniai) įėjimai, zakristija. Po visomis koplyčiomis išmūrytos kriptos.

Flamandų keliautojas Gilberas de Lanua XV a. pr. yra nurodęs, jog ši katedra buvusi pastatyta pagal Varmės Fromborko gotikinės katedros pavyzdį. Remiantis architektūrinių tyrimų medžiaga, nustatyta, kad Vytauto statyta katedra buvo stačiakampio plano, trinavė, su navas baigiančia lygia rytine siena, vidus apytiksliai 23 m aukščio. Iš išorės sienas rėmė aukšti, masyvūs kontraforsai. Stogas buvo aukštas, dengtas čerpėmis, kai kurių koplyčių stogai, manoma, dengti švinu, kai kurie paauksuoti. Išliko šios katedros sienų, kai kurių XV a. koplyčių sienų apatinės dalys ir masyvūs keturkampiai pilioriai. Kontraforsų pėdsakų rasta po tinku dabartinių šiaurinės ir pietinės sienų viršuje ir kampe ties sandūra su šv. Kazimiero koplyčia.

Pasak rašytinių šaltinių, katedroje XV a. pr. buvo du dideli altoriai: Šventojo Kryžiaus (Vytauto), kuris stovėjęs iki XVII a. vid. tarp ketvirtos ir penktos piliorių poros, ir šv. Mykolo Arkangelo, prie kurio buvo palaidotas Lietuvos Didysis kunigaikštis Vytautas (1430) ir jo pirmoji žmona kunigaikštienė Ona (1418). Katedros požemiuose taip pat buvo palaidoti Jogailos broliai Aleksandras Vygantas (1392) ir Karigaila (žuvęs 1390 kovoje su kryžiuočiais), kunigaikštis Žygimantas Kęstutaitis (nužudytas Trakuose 1440 ir, anot Strijkovskio, palaidotas šalia brolio Vytauto), Jogailos brolis kunigaikštis Švitrigaila (mirė Lucke 1452), Žygimanto Kęstutaičio sūnus Mykolas (mirė 1452 Maskvoje), Kazimiero IV Jogailos sūnus šv. Kazimieras (miręs 1484, kanonizuotas 1602; jo karstas 1953 perkeltas į šv. Petro ir Povilo bažnyčią), Lietuvos didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius Aleksandras (miręs 1506), didžiojo kunigaikščio Žygimanto Augusto žmonos Elžbieta (mirusi 1545) ir Barbora (mirusi 1551 Krokuvoje).

Be šių didžiųjų kunigaikščių ir jų šeimos narių, katedros požemiuose buvo palaidota nemaža žymių didikų, vyskupų. Katedroje buvo iškilmingai vainikuoti ir paskelbti Lietuvos Didžiaisiais kunigaikščiais Vytautas, Jogailaičių dinastijos Lietuvos Didieji kunigaikščiai, tarp jų devynerių metų Žygimantas Augustas. Nuo 1498 katedrą remontavo architektas Jonas Skydelis. 1522 vyskupas Jono Žygimantaičio rūpesčiu kartu su katedra remontuotas ir gretimas bokštas. 1530 katedra degė. Anot Žygimanto Senojo 1534 05 19 privilegijos, jau 1534 buvo pastatyta nauja Karališkoji koplyčia.

da Džanotis. Po jo mirties (1541) darbams vadovavo Džovanis Činis. Praėjus keletui metų, darbus vėl sutrukdė gaisras; remontas baigtas tik 1557. Buvo perstatytos ir pastatytos kai kurios koplyčios, išmūryti nauji skliautai, įrengta naujų kriptų. Renesansinį fasadą puošė frontonas ir raiškus portalas. Interjere atsirado naujų freskų, altorių, antkapių. Iš renesansinės katedros iki šių dienų išliko senosios Karališkosios koplyčios sienos, vyskupo Jono Žygimantaičio statytos Vyskupų koplyčios sienų apatinės dalys, vidurinės navos vidurinių travėjų skliautai, be to, kanclerio Alberto Goštauto ir vyskupo Povilo Alšėniškio renesansinės antkapinės plokštės.

1596-98 m. mūrininkai Petras Pelgžimavičius ir Jonas Petravičius remontavo keliose vietose įskilusį pagrindinį fasadą. 1610 katedra vėl degė. Remontui vadovavo architektas Vilhelmas Polis. Pagrindiniame fasade buvo pastatyti du barokiniai bokštai. Interjerą meniškai išdažė meistras Ferdinandas. 1624 katedros pietrytiniame kampe LDK kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Zigmanto Vazos iniciatyva pradėta statyti barokinė šv. Kazimiero koplyčia (seniau šioje vietoje buvo mažesnė, Sapiegoms, vėliau vyskupui Eustachijui Valavičiui priklausiusi koplyčia). Statybos ir apdailos darbuose, be kitų, dalyvavo Tenkala.

Prie koplyčios vidinės sienos buvo pristatyta zakristija (nugriauta XVIII a. pab.). Šv. Zigimantas Vaza perleido vyskupui Eustachijui Valavičiui Karališkąją koplyčią (nuo tada ji vadinama Valavičių koplyčia). Ji buvo subarokinta, išpuošto stiuko ornamentais, freskomis, įrengtas barokinis altorius. Šv. Kazimiero ir naujoji Valavičių koplyčios virš kupolų turėjo aštuoniasienius žibintus, abiejose buvo vargonai. Po 1654-67 karo katedra liko be stogo, su vietomis įgriuvusiais skliautais, sužalotu interjeru. Nuo 1666 remonto darbams vadovavo architektas Jonas Vincentas Salvadoras. XVII a. pab. vyskupas E. Katavičius suprojektavo naują barokinį didįjį altorių. XVII a. pab. šv. Kazimiero koplyčia iš naujo dekoruota lipdiniais.

XVIII a. pr. nukentėjusi nuo Švedijos kariuomenės katedra vėl remontuojama. XVIII a. pirmoje pusėje vidurinėje ir šoninėse navose buvo 11 altorių. Jie buvo barokiniai, juodai dryžuoti, su paauksuotais ir spalvotais drožiniais, daugeliu skulptūrų. 1769 nugriuvo pagrindinio fasado pietinis bokštas. Katedra 1777 pradėta remontuoti pagal architekto Džiuzepės de Sako projektą. Visą katedros rekonstrukcijos projektą parengė ir tolesnei statybai vadovavo Laurynas Stuoka - Gucevičius. Darbai pradėti 1783. Iš senojo pastato liko pagrindinė trinavė dalis, šv. Kazimiero ir Valavičių koplyčios, daugelio kitų koplyčių sienos.

Pastatas buvo paplatintas ir pailgintas į vidų, pastatyta zakristija, simetriška šv. Kazimiero koplyčiai, pagrindinio fasado portikas, suvienodinti šoniniai fasadai, gerokai pažemintas pagrindinės dalies stogas, perstatytas vargonų choras. 1782 šv. Kazimiero koplyčią remontavo architektas Karlas Spampanis ir skulptorius Kristupas Šneideris. 1786-92 ant katedros stogo virš fronto (vieta buvo numatyta Stuokos - Gucevičiaus projekte) buvo pastatytos Karolio Jelskio sukurtos trys apvaliosios skulptūros (pietinėje pusėje šv. Kazimieras, šiaurinėje pusėje šv. Stanislovas, viduryje šv. Elena), padarytos iš suklijuotų medžio trinkų, apkaltos vario skarda ir nudažytos aliejiniais dažais. 1950 nuimtos (neišliko).

1810-11 ir 1824-29 buvo remontuojama ir keičiama stogų danga. 1836-38 restauracijai vadovavo architektas Karolis Podčašinskis. Dailininkai Kanutas Ruseckas, Mykolas Jenuškevičius, Pranciškus Andriolis restauravo Valavičių koplyčios skulptūras ir lipdinius. 1876 pagal architekto Jono Levickio projektą šoninių koplyčių sienos metalinėmis konstrukcijomis buvo pritvirtintos prie pastato pagrindo dalies sienų. 1889 Juozapas Radavičius įrengė naujus vargonus, iš dalies išlikusius iki šių dienų. 1897 katedra buvo uždengta vario skarda; 1915 ją nuėmė vokiečių okupantų valdžia. Dėl sienose ir skliautuose 1931 buvo uždaryta.

1931-32 ją tyrė Julijus Klosas. 1932-39 katedra restauruota; mediniai XVIII a. pab. pastatytų sienų poliai pagal architekto Henriko Vonsovičiaus projektą 1932-35 pakeisti 279 gelžbetoniniais poliais; pastogėje pastato sienos skersai surištos metalinėmis konstrukcijomis; po šv. Kazimiero koplyčia įrengtas mauzoliejus (architektai Klosas, Vonsovičius, St. Bukovskis); į mauzoliejų atkelti kunigaikščio Aleksandro, Žygimanto Augusto žmonų Elžbietos ir Barboros Radvilaitės palaikai, urna su kunigaikščio Vladislovo Vazos širdimi, atrasti katedros rūsiuose; dailininkas Jurgis Hopenas išdekoravo keletą koplyčių. 1956 katedroje įrengta paveikslų galerija (pritaikė architektai Justinas Šeibotas, Bronislovas Krūminis, Vytautas Gabriūnas, Sigitas Lasavickas). 1974 įrengtas oro kondicionavimas.

Nuo 1968 tiriama pastato konstrukcijų būklė, toliau daromi architektūriniai tyrimai, visas pastatas remontuojamas ir konservuojamas. Darbams vadovavo inžinierius Napoleonas Kitkauskas. 1980 stogas uždengtas vario skarda, perdažytas fasadas, restauruotos fasado skulptūros, nuo šv. Kazimiero koplyčios sienų nuvalyti dažai ir išryškinta jų pirminė smiltainio plokščių faktūra. 1982-84 restauruoti Valavičių koplyčios lipdiniai, skulptūros (restauratoriai Stasė Butikytė - Jonaitienė, Bronė Žemaitytė ir kiti), kupolo burių freskos (dailininkai Povilas Kuodis, Juozas Pilipavičius).

Katedros eksterjerą puošia aštuoniolika apvaliųjų skulptūrų ir šeši reljefai; yra šv. Kazimiero koplyčios įkūrimo lenta. Paminklai baroko ir rokoko stiliaus.

PAGRINDINIO FASADO SKULPTŪROS - vėlyvojo baroko stiliaus šešios apvalios skulptūros, penki stačiakampio formato horeljefai ir horeljefinė timpano kompozicija. Visi kūriniai iš stiuko. Pastato pagrindo dalies nišose, už portiko kolonų ant postamentų (h 0,45 m) stovi apvaliosios evangelistų šv. Mato ir šv. Morkaus, šv. Luko ir šv. Jono, o vakarinėse koplyčių nišose - Biblijos personažų Abraomo ir Mozės statulos (h 3,9 m). Skulptūros skirtos apžiūrėjimui iš priekio; proporcingos nišų dydžiams. Visos sudaro vientisą kompoziciją. Evangelistai vaizduojami su mažesnėmis simbolinėmis angelo, liūto, jaučio ir erelio figūromis ir kitais tradiciniais atributais. Evangelistų kūnai stambūs. Figūras vienija panašios pozos, draperijos.

Sienoje virš nišų yra šv. Petro ir Pauliaus gyvenimo tematikos penkios herojinės kompozicijos; vidurinė pailgo stačiakampio formato, kitos kvadratinės. Kompozicijos su daug figūrų, kelių planų. Jų ritmas koncentruotesnis negu kito pagrindinio fasado dekoro. Fronto timpane yra horeljefas “Nojaus auka”; (aukštinė 4 m, pagrindo ilgis 27 m). Daugelio figūrų kompozicija vaizduoja Biblijos personažo Nojaus šeimos auką dievui po tvano. Kompozicijos ašis - aukuras su kylančiais dūmais. Abipus jos pagal timpano formą simetriškai sukomponuotos žmonių, tarpuose ir timpano šoniniuose kampuose - gyvulių figūros. Kompozicija dinamiška, atvira. Stuokos - Gucevičiaus 1778 parengtame katedros rekonstrukcijos projekte.

ŠONINIŲ FASADŲ SKULPTŪROS - rokoko stiliaus dvylika apvaliųjų skulptūrų. Stovi koplyčių sienų išorinėse nišose, už kolonadų. Iš stiuko. Dydžiu, formų traktavimu ir psichologijos charakteristika nepritaikytos prie klasicizmo architektūros. Pietinį fasadą puošia Lietuvos kunigaikščių septynios statulos ant postamentų (h 0,3 m). Figūrų pozos manieringos; aštrių bruožų vienodo tipažo veiduose perteikta egzaltuota išraiška. Šiaurinį fasadą puošia jėzuitų šventųjų penkios statulos ant postamentų (h 0,7 m). Palyginti su pietinio fasado skulptūromis, jos yra mažesnės (todėl pastatytos ant aukštesnių postamentų), kameriškesnės, labiau individualizuotos. Šiaurinio fasado skulptūros sukurtos 1754 - 68, pietinio fasado - 1754. Stovėjo šv. Kazimiero bažnyčioje: kunigaikščių - didžiajame altoriuje, o šventųjų - šoniniuose altoriuose. Po 1831 sukilimo uždarius šv.

Šv. KAZIMIERO KOPLYČIOS ĮKŪRIMO LENTA - pritvirtinta prie katedros pietinio fasado šv. Kazimiero koplyčios išorinės sienos. Įrašo plokštė - iš marmuro, rėmai - iš smiltainio. Lenta barokinė. Dekoratyvūs rėmai teikia lentai karpytą siluetą ir vertikaliai ištęstą formą. Dekorą sudaro augalinis ornamentas ir angelų galvutės. Lentoje įrašas lotynų kalba.

Šv. Jono bažnyčios pietinio fasado priestatas yra sudėtingos istorijos liudininkas. Per amžius jis patyrė daugybę transformacijų, atspindinčių skirtingų epochų architektūrinius stilius ir menines tendencijas. Nuo Mindaugo katedros laikų iki šių dienų šis priestatas išliko svarbia Vilniaus miesto ir Lietuvos valstybės istorijos dalimi.

Ši lentelė apibendrina svarbiausius Vilniaus katedros rekonstrukcijos etapus:

Šv. Jono bažnyčia Vilniuje. Šaltinis: Vikipedija

tags: #sv #jono #baznycios #pietinio #fasado #priestato