Trakai: Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Širdis

Mums, lietuviams, netrūksta vietų, turtingų ir brangių istorijos atminimais. Tuo žvilgsniu mes nesame menkesni, lyginant su kitomis tautomis. Tik kitos tautos, kad ir mažiau kartais už mus teturėdamos, yra visa, kas rišasi su jų praeitimi, ištyrusios, aprašiusios, apdainavusios, pasauliui pa­skelbusios. Visi apie jas žino, ir kam pasitaiko važiuoti pro šalį kokios istorinės vietos, kiekvie­nas stengiasi ją aplankyti ir apžiūrėti. Mes, lietuviai, maža težinome savo istoriją, dar mažiau te­žinome savo istorijai garsias ir svarbias vietas.

Viena iš pačių svarbiausių istorijos vietų yra Trakai. Galima sakyti, kiekvienas apsišvietęs lietuvis žino, kad yra Trakai, nes jie lig pat šiol tebėra vienas iš Vilniaus gubernijos apskrities miestelių, bet kas jie yra, kokia jų vieta Lietuvos istorijoje, retas kas mūsų tikrai tesuvokia. Kam tenka šiokiu ar tokiu reikalu Vilnių aplankyti, daugelis važiuoja ir Trakų pamatyti jei ne dėl ko kito, tai dėl to, kad Trakai su ežeru, kurs laiko miestą iš visų pusių apglebęs, su daugybe jame miškais ir krūmais žaliuojančių salų salelių, - su tais pilių griuvėsiais salose, yra tikrai ste­buklingai gražūs.

Trakų Istorinė Apžvalga

Istorikas M. Balinskis, rašydamas apie Trakus, sako: „Jų vieta taip yra graži ir taip romantiška, jog jeigu ji būtų Pietų arba Vakarų Europoje, dau­gybė keleivių plauktų jos lankyti, o gyventojai pralobtų dėl viešo žmonių domėjimosi; ne viena knyga, kurioje būtų aprašomas šis puikus kampelis, ne vienas vaizdas, kuriame būtų reiškiamas įstabus didžiųjų pilių griuvėsių paveikslas, duotų darbo gabių rašytojų plunksnai ir žymių dailinin­kų įnagiui.

Parašyti Trakų miesto istoriją būtų labai dide­lis darbas ir būtų tiek pat, kas parašyti XIV ir XV amžių Lietuvos politikos istoriją. Su Trakais, ga­lima sakyti, prasidėjo, su Trakais augo, išaugo, išsiplėtojo, Trakais ir žuvo Lietuvos galybė.

Strijkovskis sako, kad Trakus įsteigęs didysis Lietuvos kunigaikštis Gediminas apie 1320 m. ir perkėlęs į juos savo sostinę iš Kernavės, bet tai, tur būt, nėra visai teisinga. Greičiausia, kaip spėja M. Balinskis, Gediminas bus pastatydinęs tik vie­ną iš tų pilių, kurios griuvėsiai lig šiol tebėra ma­tomi, vadinamąją Senąją Pili, kuri buvo ne saloje, bet žemėje, tame iškyšulyje, kur dabar yra miesto sodas. Jeigu Gediminas kėlė savo sostinę, tai kėlė ją ne iš Kernavės, bet iš Senųjų Trakų, nes Kernavė jau daug pirmiau buvo užleidusi jiems savo vietą. 1322 metais matome, kad Gedimino sostinė jau yra Vilniuje. Tad Trakai greičiausiai bus buvusi tik Gedimino medžioklės rezi­dencija ir pilis pastatyta Vilniaus takui ginti nuo kryžeivių.

Pradžioje Trakai stovėjo gana ilgus metus ra­mūs, priešininku neliečiami, nes, Gediminui viešpataujant, kryžeivių ordinas dar nedrįso leistis į pačią Lietuvos gilumą. Jis pats tebebuvo dar sil­pnas, kad kuomet užpuldinėdavo, užpuldinėdavo tik Žemaičių pasieniu pilis. Ilgainiui, visai pavergęs Prūsus, ordinas sustiprėjo ir pradėjo smelktis į pačią Lietuvą. Pirmas, kurs Trakus pasiekė, rodos, buvo didysis ordino magistras Gotfridas Linden. Jis 1377 metais su didele kariuomene atsibeldė ligi pat Trakų, sudegino miestą, mėgino imti pili, bet neįveikęs jos, turėjo pasitraukti.

Trakai Kęstučio ir Algirdo Valdymo Metais

Gediminas buvo padalinęs Lietuvą savo sū­nums: Kęstučiui buvo tekę Trakai, Gardinas ir Žemaičiai. Paskiau Kęstutis su Algirdu atėmė brolių dalis ir ėmė valdyti Lietuvą vienudu, gyvendama savo tarpe didelėje santarvėje Algirdus tapo di­džiuoju Lietuvos kunigaikščiu ir įsigyveno Vilniu­je, o Kęstutis pasiliko Trakuose. Taip pasidarė Trakų kunigaikštija. Pirma Kęstutis stovėjo dar Senuosiuose Trakuose, o jau antroje XIV amžiaus pusėje jis pastatydino Naujuosiuose Trakuose Gal­vės ežero saloje kitą pilį, didesnę ir gražesnę, negu pirmiau statytoji žemėje ir nusikėlė čia nuolat gyventi. Nuo to laiko Naujieji Trakai tapo nuola­tine Trakų kunigaikštijos sostine, mėgiamiausia didžiųjų Lietuvos kunigaikščių, paskiau kartu ir Lenkijos karalių, rezidencija. Jau 1379 m. naujo­joje pilyje Jogaila, Kęstutis, Vytautas ir Ordino įgaliotiniai darė medžioklės, apgyvenimo ir pre­kybos sutarti. Ta pilis matė daugybę svarbių at­sitikimų ir kėlė nemaža varžytinių tarp kunigai­kščių, būdama sostinė gryniausios Lietuvos dalies, kurios klausė tik vienas ne lietuvių Kraštas - Pa­girys.

Kęstutis, pamatęs Jogailos vylius, 1382 metais pradėjo su juo karą dėl didžiųjų kunigaikščių sosto. Kryžeivių Ordino magistras Konradas Ciolner’is, manydamas pasinaudosiąs naminiu lietuvių kunigaikščių karu, buvo beeinąs ant Trakų, bet sutikęs Kęstutį pasiruošusi juos ginti, gavo pasitrau­kti. Tais pačiais metais Jogaila, vylių, atgavęs di­džiųjų kunigaikščių sostą, nejučiomis užpuolė Vytautą. Šis, prakišęs netikėtą kovą, buvo užsidaręs Trakų pilyse, bet negalėdamas atsilaikyti jungti­nėms Jogailos ir jo pakviestų kryžeivių pajėgoms, motina ir iždu vežinas pabėgo į Gardiną. Trakai buvo paimti ir teko Skirgailai.

Kitais, 1383 metais, Vytautas, tų pačių kryžeivių padedamas, išsikėlė ant Jogailos, keršydamas už tėvo Kęstučio nužudymą ir ieškodamas atgauti tėvo palikimą, kurį Jogaila jam buvo išplėšęs. Kryžeiviai ėjo to paties Konrado Ciolner’io vedami. Susijungę ties Trakais visi jų pulkai nuėjo imti Vilniaus. Tuo tarpu Vy­tautas, ištikimu lietuvių aukštaičių ir žemaičių bū­riu vedinas, apipuolė Skirgailos ginamas Trakų pilis. Pradėjus šaudyti kryžeivių atvežtomis armotomis, sugriuvo viena siena ir įgula pasidavė. Skirgaila spėjo išsprukti. Trakai teko Vytautui. Jiems ginti nuo Jogailos be lietuvių buvo pasilikę 60 vokie­čių. Vadais buvo palikti du ordino riteriai: Jonas Rabe ir Enrikas Clee.

Kada kryžeivių kariuomenė, neįstengusi paimti Vilniaus, sugrįžo į Prūsus, Skir­gaila vėl užpuolė Trakus su didele Jogailos ka­riuomene ir paėmė juos, nežiūrint smarkaus ir drą­saus paliktos įgulos gynybos. Vytauto talkinin­kas Konradas Valenrod’as 1391 metais su didele kariuomene buvo apnikęs Trakus, bet, radęs mie­stą sudegintą ir Skirgailą, užsidariusį pilyse, nebesilaužė į jas. Paskiau dar du kartus 1394 ir 1403 metais kryžeiviai praėjo pro Trakus, bet jų neju­dino, - pirmąjį kartą eidami į talką Vytautui, o antrąjį Švitrigailai.

Trakai Vytauto Didžiojo Valdymo Laikais

Vytautas, pasiekęs didžiųjų Lietuvos kunigai­kščių sosto ir išaugęs į didžiausią tų laikų galy­bę, 1410 metais Griunvaldo laukuose amžinai su­trupino kryžeivių galybę. Nuo to laiko stojo ra­mybė iš kryžeivių pusės ir Lietuvai, ir Trakams. Vytautas pamėgo Trakus ir jo tėvo Kęstučio pa­statytą pilį ir daugiau laiko buvo Trakuose, negu Vilniuje. Gyvenant didiesiems kunigaikščiams, miestas ėmė smarkiai augti.

Vytautas pats apgyvendino jame 383 karaimų šeimynas. Po kovų su totoriais 1402-1403 m. daug totorių apsigyveno mieste ir jo apylinkėse. Sako, Trakuose gimęs Hadži Devlet-Girajus, Tauridos chanu protėvis. Be to, Vytauto laikais parplaukė į Trakus daug ir tikrųjų žydų, kuriems Vytautas paskyrė atskirą viršaitį. Trakai pasidarė kaip kokia sala, svetimų tautų gyvenama gryname lietuvių krašte.

Didžiojo kunigaikščio rūmuose ir prie rūmų buvo daug didžiūnų lietuvių ir rusų. Jiems kunigaikščiai statė bažnyčias. Vytautas ypač rūpinosi platinti Lietuvoje vakarų apeigų (katalikų) religiją. Jau 1409 metais jis pastatydino Trakuose didelę mūro bažnyčią, kuri ir dabar tebestovi, ir paskyrė jai didelių turtų. Didžiajame altoriuje padėjo ste­buklingą šv. Dievo Motinos paveikslą, kuri sako gavęs nuo Bizantijos ciesoriaus Manuelio II. Aukštojoje arba senojoje pilyje buvo įtaisyta šv. Jurgio koplyčia. Rytų apeigų krikščionys pradžioje neturėjo skyrium statytos bažnyčios. Vytauto žmonai Onai buvo įtaisyta naujojoje pilyje grai­kų apeigų koplyčia. Jai mirus, Vytautas vedė Alšėnų kunigaikštytę Julijoną, kuri pastatydino tarp dviejų pilių saloje nedidelę cerkvelę. Paskiau Sa­piegai, būdami lig XV amžiaus stačiatikiais, davė jai turtų ir įtaisė savo giminei laidoti rūsius. Tuo pat metu buvo pastatytos dar dvi cerkvės, iš jų vie­na su vienuolynu.

Apie Vytauto laikų Trakus prancūzas de Luna šitaip rašo: ”Taip pat išvažiavęs iš Vilniaus (1414 m. „vasario mėnesio pradžioje) grįždamas į Prūsus, per Lietuvos karaliją važiavau šiuo keliu. Pirma atvažiavau į labai didelį Lietuvos miestą, Trakais vadinamą, apstatytą menkai, vienais tik mediniais namais ir visai neuždarą. Ir tenai yra dvi pilys iš kurių viena yra labai sena, visa me­džio ir žemės pylų, velėnomis apklotų, ta senoji pilis yra ant ežero kranto, bet iš kitos pusės yra atvira žemė. O kita pilis yra viduryje kito ežero, armotos šūvio tolume nuo senosios pilies, ir yra ji visai nauja, prancūziškai padaryta iš plytų. Taip pat tame Trakų mieste ir už jo keliuose sodžiuo­se yra didelė daugybė totorių, kurie ten gyvena giminėmis; gi yra jie paprasti saracėnai, nieko ne­numaną Kristaus tikybos, ir turi savo kalbą, totorių vadinamą. Ir tame mieste sako gyveną vo­kiečių, lietuvių, gudu ir didelė daugybė žydų. Kie­kvienas jų turi ypatingą savo kalbą. Minėtasis mie­stas yra kunigaikščio Vytauto. Taip pat minėtame Trakų mieste yra aptvertas žvėrynas, kuriame yra visokios rūšies laukinių žvėrių, kokių galima rasti miškuose, ir tikrai iš ten jie yra; o yra jų įvairių, kaip šit laukinių jaučių, taurais vadinamų, ir ki­tokių yra tenai, kaip laukinių arklių, meškų, šernų, briedžių ir visokių paukščių”.

Iš viso to pran­cūzo aprašymo matome, kad Vytauto laikais Tra­kai buvę dideliu miestas. Tik de Luna, važiuo­damas žiemą, nepastebėjo, kad Galvės ežeras yra vienas ir naujoji pilis stovi ne kitame, o tame pa­čiame ežere, ant kurio kranto stovi ir senoji pilis; kad senoji pilis buvo ne visa medžio, bet tik pa­tys rūmai, o bokštai, kurių griuvėsiai lig šiol tebe­riogso, buvo tikriausio muro. Trakai, būdami di­delis ir svarbus miestas, jau iš paties Vytauto tu­rėjo gauti magdeburgines teises, gi Kazimieras IV 1444 metais bus tik patvirtinęs vokiečių miestų teises, priskirdamas juos į didžiųjų miestų skai­čių.

Kaip svarbūs ir aukštai statomi buvo Trakai ir gražioji jų pilis, matome iš to, kad ten buvo keliamos didžiosios iškilmės, priimami karaliai, pasiuntiniai ir t.t. 1415 metais Trakuose Vytautas priėmė Jogailą kartu su kardininkų magistru Sponheimu. Paskiau, 15 metų buvus, Vytautas, jau bū­damas pasenęs ir lenkų apgautas Lucke, geidė Trakuose vainikuotis Lietuvos karaliumi. Tais pačiais 1430 metais, rugsėjo 27 dieną, Vytautas, tas Lietuvos didvyris, ir mirė Trakuose, susisielojęs dėl visų nepasisekimų.

Švitrigailai viešpataujant, kiek laiko pilies rū­mai stovėjo tušti, tiktai ją išvijus, Vytauto Brolis Zigmantas paėmė Lietuvos valdžią ir nuolat apsi­gyveno Trakuose, salos pilyje. Jis buvo gana nuožmus. Be to, kad ir įgijo jisai Vytauto valdžią, bet Vytauto galybės, drąsos ir ypač jo proto ir politikos gudrybės paveldėti negalėjo. Būdamas lenku politikos ir vienybės su Lenkija priešininkas, sukėlė prieš save lenkų šalininkus. Daugirdas, Vil­niaus karvedys, Lėlius Trakų karvedys, Jonas ir Aleksandra Čartoriskių, pamatę Zigmantą esant jiems priešingą, patys susitarė ir nužudė jį 1440 m., kovo 20 dieną. Paskutinį smūgi sudavė Skabeika, įsibrovęs į jo kambarį, nuduodamas my­limo Zigmanto meškiuko braižymasi į duris.

Trakai Po Vytauto mirties

Po tų liūdnų atsitikimų Trakai ir jų pilys su rūmais gana ilgai stovėjo pustušti. Tiktai Kazimieras Jogailaitis grąžino Trakams jų buvusią puikybę ir iškilmingumą. Paėmęs lietuvių valstybės sostą, jis pamėgo Trakus ir nuolat čia gyveno; net Lenkų karaliumi tapęs, jis mažne daugiau Lie­tuvoje gyvendavo, negu Lenkuose, o čia būdamas, stovėdavo daugiausia Trakų pilies rūmuose. Joje jis iškilmingai priėmė Venecijos pasiuntinį Kontarini, kurs 1477 metais, grįždamas iš Persijos nuo galingo jos šacho Uzum-Kasano, savo respublikos siunčiamas, užsuko ir į Lietuvą. Kontarini’s, minėdamas priėmimo iškilmes, Trakus vadina mie­steliu, bet jų neaprašinėja. Iš jo priėmimo iškilmių aprašymo galima numanyti, kokia puiki turėjo būti Trakuose karaliaus būklė. Tenai matyti, buvę daug gražiausių kambarių ir salių, kuriose tilpo daugybė iškilmėse dalyvavusių didžiūnų, bajorų ir šiaip dvariškių.

Aleksandras Jogailaitis taip pat daugiau mė­gdavo Vilnių, negu Krokuvą. Jam viešpataujant, Kapčako ordos chanas Šach-Achmetas, netekęs so­sto, šaukėsi Lietuvos globos ir buvo pasodintas gyventi Trakuose. Paskutinis, gyvenęs Trakuose, karalius buvo Kazimieras IV, kurs čia 1492 metais sunkiai apsirgo ir Gardine mirė.

Zigmantu II pradedant, Trakuose jau nebe­gyveno karaliai. Trakai nuo tų laikų liovėsi buvę valdovų rezidencija ir pradėjo pamažu menkėti. Miestiečiai, tai matydami ir norėdami patraukti daugiau prekijų, prašė karaliaus leisti jiems stei­gtis jomarkų. Zigmantas 1516 m. leido Trakams įsitaisyti du jomarkus tokiomis dienomis, kokios patiks miestui. Prekijai galėjo jais prekiauti visai be muito. Kartu įsakė Kauno ir Vilniaus prekijams, kad jie, važiuodami su prekėmis iš Kauno į Vil­nių arba iš Vilniaus į Kauną, būtinai važiuotų per Trakus.

Zigmantas Augustas davė miestiečiams ga­nyklų ir paliuosavo juos nuo pareigos duoti ka­raliaus pasiuntiniams arklių. Karalius Steponas keliais raštais taip pat neskundė Trakams ir trakie­čiams visokių privilegijų; tarp kito ko jis įsakė kauniečiams, kad jie nekliudytų trakiečiams pre­kiauti Kauno rinke.

Duodant prekijams ir apskritai miestiečiams vi­sokių palengvinimų, buvo rūpinamasi ir kitokiais būdais palaikyti Trakus nuo žlugimo. Vilniaus vy­skupas Valavičius 1617 metais įsteigė Trakuose bernardinams mūro vienuolyną ir bažnyčią. Ste­buklingasis parapijos bažnyčios paveikslas traukė daugybę maldininkų, ypač šv. Dievo Motinos dan­gaus ėmimo dienoje. Patys vyskupai ragindavo eiti tenai procesijomis.

Bet ir taip besirūpinant, 1665 metais, užplūdus Lietuvą švedų kariuomenei, Trakai buvo sudeginti ir sugriauti ir daugiau jau nebeatsikėlė. Gyventojų ir prekijų dauguma išsidangino į kitus miestus. Vietoje didelio miesto iš griuvėsių bepakilo tik ne­didelis miesčiukas, o nudegusių pilių sienos taip ir paliko riogsoti, plikos, nepridengtos, vėjų, lietaus ir laiko griaunamos.

Senosios pilies griuvėsius 1678 metų seimas atidavė domininkonams, kurie ten buvę įsitaisę vienuolyną ir bažnyčią. Liekanos jų dabar matyti įeinant į miesto sodą.

Senovės Trakuose yra buvusi dar viena kata­likų bažnyčia, medinė, kaip matyti iš lietuvių me­trikos, kurioje yra parašyta, kad Zigmantas I leidęs Trakų karvedžiui A. Goštautui at­statyti šv. Mikalojaus bažnyčią ir ją reikalingu turtu aprūpinti. Bažnyčia, kaip matyti, buvo buvusi Goštauto tėvo statyta. Dabar jos nebėra nė pėdsako. Parapijos bažnyčia XVIII a. pradžioje buvo žymiai pataisyta ir atnaujinta. 1718 m. rugsėjo 8 d. stebuklingasis šv. Dievo Motinos paveikslas buvo iš naujo apvainikuotas iš Rymo parvežtais gryno aukso vainikais.

Štai lentelė, apibendrinanti svarbiausius Trakų istorijos įvykius:

tags: #svente #krivo #sodyboj