Laikinas nuosavybės teisės apribojimas - tai Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekse (toliau - BPK) įtvirtinta procesinė prievartos priemonė, susijusi su tarptautiniuose ir nacionaliniuose teisės aktuose įtvirtinta žmogaus teise į nuosavybės neliečiamumą.
Kaip ir kiekviena procesinė prievartos priemonė, laikinas nuosavybės teisės apribojimas turėtų būti taikomas tik kaip kraštutinė priemonė siekiant tam tikrų proceso tikslų.
Pagal BPK 151 straipsnio 1 dalį, civiliniam ieškiniui, galimam turto konfiskavimui arba išplėstiniam turto konfiskavimui užtikrinti prokuroro nutarimu įtariamajam ar pagal įstatymus materialiai atsakingam už įtariamojo veiksmus fiziniam asmeniui arba fiziniams asmenims, kurie turi nusikalstamu būdu gautą ar įgytą arba Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau - BK) 72-3 straipsnyje (išplėstinis turto konfiskavimas) nurodytus požymius atitinkantį konfiskuotiną turtą, gali būti skiriamas laikinas nuosavybės teisės apribojimas.
Siekiant užtikrinti civilinį ieškinį, laikinas nuosavybės teisės apribojimas skiriamas, kai procese yra ar gali būti pareikštas civilinis ieškinys ir kai kyla grėsmė, jog nepritaikius šios priemonės baudžiamojo proceso dalyvis gali paslėpti, sunaudoti, sunaikinti turimą turtą ar kitaip trukdyti procesui bei pažeisti civilinių ieškovų teises į žalos atlyginimą.
Prašomo apriboti turto vertė turi būti proporcinga civilinio ieškinio dydžiui. Nutarime privalo būti nurodytas asmuo, kurio ieškinio reikalavimo įvykdymui užtikrinti laikinai apribojama nuosavybės teisė.
Taigi, apribojant asmeniui nuosavybės teises į tam tikrą turtą, reikia atsižvelgti į tai, kokia žala dėl tiriamos nusikalstamos veikos galimai buvo padaryta, kokia yra konfiskuotino turto vertė, kad nebūtų apribotos asmens teisės į daug didesnės vertės turtą nei būtina procesinės prievartos priemonės tikslams pasiekti.
Siekiant užtikrinti galimą turto konfiskavimą, laikinas nuosavybės teisės apribojimas skiriamas, kai yra pagrindas manyti, kad asmens turtas yra padarytos nusikalstamos veikos įrankis, priemonė ar rezultatas ir jis, procesui pasibaigus teismo nuosprendžiu, gali būti konfiskuotas, paimant jį valstybės nuosavybėn (BK 72 str.).
Nusikalstamos veikos padarymo įrankis - tai daiktas ar priemonė, kuriuos kaltininkas tiesiogiai naudoja darydamas nusikalstamą veiką.
Baudžiamojo kodekso uždraustos veikos padarymo priemonė - tai daiktas, kuris pats nenaudojamas darant nusikalstamą veiką, tačiau ją palengvina arba sudaro materialias sąlygas nusikalstamiems veiksmams atlikti. Nusikalstamos veikos rezultatu pripažįstamas tiesiogiai ar netiesiogiai iš jos gautas bet kokio pavidalo turtas.
Įstatymas imperatyviai numato, kad kaltininkui priklausantis konfiskuotinas turtas privalo būti konfiskuotas visais atvejais.
Baudžiamasis įstatymas taip pat numato galimybę taikyti baudžiamojo poveikio priemonę - išplėstinį turto konfiskavimą.
BK 72-3 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad išplėstinis turto konfiskavimas yra kaltininko turto ar jo dalies, neproporcingos kaltininko teisėtoms pajamoms, paėmimas valstybės nuosavybėn, kai yra pagrindas manyti, kad turtas gautas nusikalstamu būdu.
Teismų formuojamoje praktikoje akcentuojama, kad įstatymų leidėjas gali nustatyti ne tik bausmes, bet ir kitokias teisinio poveikio priemones, be kita ko, tokias, kuriomis siekiama ne nubausti asmenį, o atkurti teisingumą ir konstitucinėmis vertybėmis grindžiamą teisinę tvarką, riboti ir mažinti nusikalstamumą, užkirsti kelią naujiems nusikaltimams.
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2023 m. spalio 12 d. nutarime pažymėjo, kad asmeniui, pripažintam kaltu padarius nusikalstamą veiką, iš kurios jis turėjo turtinės naudos, taikant tokią teisinio poveikio priemonę, kuria valstybės nuosavybėn paimamas kitas nusikalstamu būdu, bet ne iš tos nusikalstamos veikos, kurios padarymu jis pripažintas kaltu, įgytas turtas, nėra sprendžiama, iš kokios kitos konkrečios nusikalstamos veikos jis tą turtą įgijo, taip pat nėra sprendžiamas bausmės už tą kitą konkrečią nusikalstamą veiką paskyrimo klausimas.
Siekiant taikyti šią teisinio poveikio priemonę, asmuo (įtariamasis, kaltinamasis ar nuteistasis) neturi būti pripažintas kaltu padaręs dar ir kitą konkrečią nusikalstamą veiką, iš kurios jis galėjo įgyti turto, kuris yra neproporcingas jo teisėtoms pajamoms ir kurį siekiama konfiskuoti.
Laikinas nuosavybės teisės apribojimas ikiteisminio tyrimo metu skiriamas prokuroro nutarimu, o perdavus bylą į teismą - teismo nutartimi. Paskirtas laikinas nuosavybės teisės apribojimas negali trukti ilgiau kaip šešis mėnesius. Šis terminas ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartimi gali būti pratęstas, tačiau ne daugiau kaip du kartus po tris mėnesius.
Baudžiamosiose bylose dėl sunkių ar labai sunkių nusikaltimų arba kai įtariamasis yra pasislėpęs laikino nuosavybės teisės apribojimo termino pratęsimų skaičius neribojamas, o nuo 2023 m. birželio 1 d., įsigaliojus BPK 122, 151, 167 ir 225 straipsnių pakeitimo įstatymui, laikino nuosavybės teisės apribojimo termino pratęsimų skaičius neribojamas ir tiriant, nagrinėjant tam tikras apysunkes nusikalstamas veikas kaip nusikalstamu būdu gauto turto įgijimas arba realizavimas, neteisingų duomenų apie pajamas, pelną ar turtą pateikimas, apgaulingas finansinės apskaitos tvarkymas ir (arba) organizavimas, šaunamųjų ginklų, šaudmenų, sprogmenų, sprogstamųjų medžiagų ar strateginių prekių kontrabanda ir t. t.
Šiuo atveju išryškėja šios procesinės prievartos priemonės trūkumas, kadangi laikinos nuosavybės teisės apribojimo taikymas gali tęstis ilgą laiką bei gali būti nepagrįstai ribojama savininko teisė.
Laikiną nuosavybės teisių apribojimą galima taikyti ne tik įtariamiesiems (kaltinamiesiems), bet ir jų tėvams, globėjams, rūpintojams ar kitam juridiniam asmeniui (pvz., galimo kaltininko darbdaviui), kurie materialiai atsakingi už įtariamojo (kaltinamojo) veiksmus, bei fiziniams ar juridiniams asmenims, kurie turi BK 72 ir 72-3 straipsniuose nurodytą konfiskuotiną turtą.
Atsižvelgiant į tai, praktikoje atsiranda daug problemų sprendžiant dėl procesinės prievartos priemonės teisėtumo sąžiningų asmenų, nesusijusių nusikalstama veika, atžvilgiu.
Kaip pavyzdys pateikiama situacija, kai vogtas automobilis parduodamas trečiajam asmeniui, kuris neturi nieko bendra su padaryta nusikalstama veika. Atsižvelgiant į tai, kad nuosavybės įgijimo teisėtumo klausimą gali išnagrinėti tik teismas, prokuroras ikiteisminio tyrimo stadijoje konkrečiu atveju individualiai gali nuspręsti skirti ar neskirti laikiną nuosavybės apribojimą.
Asmuo, kurio nuosavybės teisės laikinai apribota, turi teisę apskųsti prokuroro nutarimą dėl laikino nuosavybės teisių apribojimo paskyrimo ikiteisminio tyrimo teisėjui.
Teisinėje praktikoje pažymima, kad ši procesinė prievartos priemonė yra susijusi su viena iš asmens konstitucinių teisių - teise į nuosavybės neliečiamumą, todėl turi būti skiriama pagrįstai ir įsitikinus, jog tam yra teisėtas pagrindas, nepažeidžiamos konkretaus asmens teisės bei teisėti interesai, t. y. šią procesinę prievartos priemonę skiriantis (taikantis) įgaliotas subjektas turi atsižvelgti ne tik į tai, kad būtų patenkintas civilinis ieškinys ar galimas turto konfiskavimas, bet ir į tai, ar laikinai apribojus asmens teises nebus pažeisti proporcingumo, teisėtumo, ekonomiškumo, proceso šalių interesų pusiausvyros principai (pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2013-10-28 nutartis Nr. 1N-173/2013, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo apibendrinimas dėl kai kurių nuosavybės teisių apribojimo baudžiamajame procese aspektų (I), publikuotas „Teismų praktika“ Nr. 32, 2010 m.
Visgi pastebėtina, kad ikiteisminio tyrimo subjektai skubotai taiko šią procesinę prievartos priemonę iki galo neišnagrinėję visų aplinkybių. Dažnu atveju nuosavybės teisės apribojimas yra taikomas automatiškai ir tik paskyrus asmeniui laikiną nuosavybės teisės apribojimą, toliau yra aiškinamasi tokio turto įgijimo, valdymo, naudojimo teisėtumas.
Taip pat ikiteisminio tyrimo stadijoje nuosavybės teisės ribojimas dažnu atveju taikomas remiantis pirmine prielaida, jog šis turtas gali būti nusikalstamos veikos įrankis, priemonė ar rezultatas, nevertinant kitų objektyvių duomenų.
Nuosavybės teisės garantijas taip pat analizavo T.Allen, D.Hart, J.Howell, J.Kingston, P.Panel, D.Rook. A.W. Skirtingai nuo bendrsjs ir specialisjs nuosavybės teisinės apsaugos klausims, laikino nuosavybės teisės apribojimo tema nagrinėta mažiausiai.
Šiai temai savo darbuose analizavo K.Jovašas, P.Kuconis, M.Kazlauskas. Šie autoriai nagrinėjo procesines prievartos priemones, atskleidė laikino nuosavybės teisės apribojimo sampratą, jo vietą ir santykį su kitomis procesinėmis prievartos priemonėmis, analizavo visų kardomųjų ir kitų procesinių prievartos priemonių svarbą ir vietą baudžiamojo proceso teisėje.
Didžiausią indėlį Lietuvos baudžiamojo proceso teisės moksle, nagrinėjant procesines prievartos priemones, padarė doc. Dr. Šiau tirti ir nagrinėti nebuvo. Siekiama užkirsti kelią tokiems pažeidimams atsiradimui.
Darbu siekiama išanalizuoti laikino nuosavybės teisės apribojimo reglamentavimą Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso teisėje, nuosavybės teisės ribojimo procedūros ypatumus ir problemas, taip pat nustatyti, kokia apimtimi ir tvarka gali būti taikomi ir yra taikomi nuosavybės teisės apribojimai bei suvaržymai.
Tyrimo metodika. Matematinės statistikos metodas taikomas nustatyti ir suformuoti generalines bei atrankines tyrimo respondents visumas, nustatant statistiškai reikšmingas priklausomybes.
Darbo struktūra. Magistrinį darbą sudaro 3 skyriai. Pirmajame skyriuje pateikiama teorinė medžiaga laikino nuosavybės teisės apribojimo reglamentavimo klausimais. Antrajame - atskleidžiama laikino nuosavybės teisės apribojimo taikymo tvarka ir procesinė kontrolė. Trečiajame skyriuje analizuojamas laikino nuosavybės teisės apribojimo santykis tiek su nacionaliniame, tiek su tarptautiniame kontekste įtvirtinta asmens nuosavybės teisių apsauga, nagrinėjami empiriniai duomenys, surinkti anketinės apklausos būdu.
Šiuo atveju įtariamojo (kaltinamojo) nuosavybės teisės apribojimas yra svarbi nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo teisių apsaugos ir gynimo sąlyga, todėl šiuos apribojimus aktualu ištirti žmogaus nuosavybės teisių apsaugos kontekste.
Šios nuosavybės, kaip teisinės kategorijos sampratos. Išanalizavus, tampa akivaizdu, kad taip nėra. Šiuolaikinėje visuomenėje nuosavybės teisės turinys kinta ir yra susijęs su šios teisės įgyvendinimu.
Kitaip tariant - nuosavybės teisė - tai ne tiek asmens santykis su daiktais ar kitu turtu, kiek asmens tarpusavio santykiai dėl tam tikro turto. Nuosavybė bendriausia, buitine prasme suprantama vienprasmiškai - kaip savininko teisė elgtis su nuosavu daiktu savo nuožiūra.
Teisės mokslas apibrėžia nuosavybės sąvoką ir atskleidžia jos turinį. Visuotinai pripažįstama, kad valdymo teisinės prigimties esmė yra objektyvus, faktinis, materialus asmens ryšys su daiktu. Šios teisės - naudojimo ir disponavimo turtu.
Esminis nuosavybės teisės turinio komponentas yra šios teisės objektas. Viskas priklauso nuo to, iš kokių pozicijų vienas ar kitas objektas vertinamas. Daiktai ir kitas turtas, kaip nuosavybės teisės objektas, yra ne fizinė, bet juridinė sąvoka.
Nuosavybės teisės prasme, kai akcentuojama daikto teisinė prigimtis, daiktu laikomas bet koks materialus (kūniškas) objektas, kuris nėra asmuo (subjektas). Šis mokslininkas - L.Enekcerusu. Jo nuomone, į klausimą, kas yra kūniškas daiktas, atsako ne fizikos mokslas, bet apyvarta.
Apyvartoje gali būti nesvarbu materialus (kūniškas) ar tokiu nelaikomas turtas (pvz., reikalavimo teisė), svarbu, kad apyvartoje gali būti kam nors nuosavybės teise priklausantis, o ne bešeimininkis turtas. Teisine prasme turtu laikoma daiktai, turtinės teisės ir pareigos arba asmens turtinis aktyvas ir pasyvas.
Savo ruožtu nuosavybės teisės objektai, be materialių daiktų, yra nematerialūs objektai - turtinės teisės, reikalavimo teisės ir turtiniai įsipareigojimai, informacija ir pagal tai, iš kokių pozicijų vertintina, netgi asmeninės neturtinės teisės.
Nuosavybės teisės objektų specifika ta, kad jie ne visada yra tik materialūs arba ne. Kartais jie lengvai pereina iš vienos būsenos į kitą. Pavyzdžiui, pagal LR CK 1.101 straipsnio 1 dalį, vertybinis popierius, kaip civilinis teisės objektas, yra dokumentas, patvirtinantis jį išleidusio asmens (emitento) įsipareigojimus šio dokumento turėtojui.
Taigi, minėtu objektu laikomas pats vertybinis popierius, o ne juo patvirtinta reikalavimo teisė. Tačiau tokiu objektu, t.y. dokumentu tradicine prasme, negali būti laikomi nematerialūs (dematerializuoti) vertybiniai popieriai, kurie neturi objektyvios, materialios išraiškos ir fiksuojami įrašais asmeninėse vertybinių popierių sąskaitose, kurios atidaromos jų savininkų vardu. Tokie įrašai laikomi tiesioginiu nuosavybės teisės į jame nurodytus vertybinius popierius įrodymu.
Vadinasi, šiuo atveju nuosavybės teisės ir civilinės apyvartos objektas yra reikalavimo teisė, patvirtinta nematerialiais vertybiniais popieriais, o ne patys popieriai.
Nuosavybės vertybiniai popieriai (pvz., akcijos) patvirtina tiek jų savininko turtines teises - teisę į įmonės kapitalo idealiąją dalį, išreikštą procentais, bei į dalį pelno, tiek ir neturtines teises - akcininko teisę dalyvauti visuotiniuose akcininkų susirinkimuose, gauti informaciją apie bendrovės ūkinę veiklą ir kitas su jos valdymu susijusias teises. Specifinis civilinis teisės objektas - įmonė, kuri yra sudėtinga turto ir turtinių bei neturtinių teisių, skolų ir kitokių pareigų, t.y. aktyvo ir pasyvo, visuma.
Baudžiamojo proceso prievartos priemonės samprata yra baudžiamojo proceso teisės mokslo objektas. Šios priemonės taikymo negatyvus poveikis atitinkamoms žmogaus teisėms bei laisvėms ir kt.) nustatant bendrąsias procesinėms prievartos priemonėms būdingas savybes, elementus.
Prievarta baudžiamajame procese apibrėžiama kaip įvairiomis priemonėmis ir būdais pasireiškiantis elementas, padedantis vykdyti įstatymus tais atvejais, kai baudžiamojo proceso dalyviai nevykdo ar netinkamai vykdo nustatytas procesines pareigas. Ji yra reakcija į teisės pažeidimą, atsakas į iškilusius nukrypimus nuo jo normalaus funkcionavimo, siekiant išvengti šių nukrypimų ateityje.
Iš to seka, kad baudžiamojo proceso prievartos priemonėms būdingi tam tikri sankcijos elementai. T.y. ji taikoma nukrypus nuo baudžiamojo proceso teisės normomis nustatyto elgesio ar dėl galimo nukrypimo nuo jo ateityje (prevencinis tikslas). Tačiau baudžiamojo proceso prievartos priemonės tikslai neatitinka pagrindinio sankcijos tikslo - nubausti teisės normas pažeidusius asmenis.
Baudžiamojo proceso prievartos priemonės pagrindinis tikslas - užtikrinti netrukdomą baudžiamąjį procesą. Autoriai, nagrinėjantys prievartos priemones sampratas, nurodo tam tikrus bendruosius baudžiamojo proceso prievartos priemonių požymius: a) prievartos priemonė turi būti įtvirtinta baudžiamojo proceso įstatyme; b) prievartos priemonę parenka ir taiko tik tam įgalioti baudžiamojo proceso subjektai; c) prievartos priemonė taikoma esant įstatyminiam pagrindui, siekiant baudžiamojo proceso tikslų.
Galima teigti, kad moksle vyrauja dvi pagrindinės procesinių prievartos priemonių sampratos. Pirmoji prievartos priemonės samprata formuojama M. E. Tokariovos ir S. Valtoa. Procesiniai veiksmai duomenims (/ įrodymams) surasti ir rinkti apibrėžiami kaip prievartinio pobūdžio tyrimo veiksmai, nepriskiriami prievartos priemonėms. Šiuo požiūriu tyrimo veiksmai nepriskiriami procesinėms prievartos priemonėms argumentuojant tuo, kad pagrindinis šių procesinių veiksmų tikslas yra duomenų (/ įrodymų) rinkimas, patikrinimas, o ne netrukdomo baudžiamojo proceso užtikrinimas, varžant žmogaus teises ir laisves.
Tačiau kaip procesiniai veiksmai užtikrinami prievarta, t.y. prievarta naudojama tik tais atvejais ir tiek, kiek reikia tinkamai įvykdyti procesinį veiksmą. Taigi, vadovaujantis šia samprata prioritetas teikiamas procesinio veiksmo tikslui pasiekti, o žmogaus teisėms ir laisvėms apsaugai teikiamas antraeilis dėmesys.
Ši prievartos priemonės samprata būdinga sovietinio laikotarpio teisės mokslui, kai konkretūs veiksmai (priemonės) buvo vertinami atsižvelgiant į tikslus, neanalizuojant jų esmės, poveikio baudžiamojo proceso dalyvių teisėms ir laisvėms.
Vadovaujantis šia samprata prievartos priemonės yra materializuotos Rusijos ir Lenkijos baudžiamojo proceso kodeksuose, kaip prievartos priemones vertinant tik procesinius veiksmus, reglamentuotus skyriuose procesinės prievartos priemonės. Iš to seka, kad šis valstybinis įstatyminis prievartos priemonių suvokimas neapima tyrimo veiksmų įrodymams byloje rinkti (krata, poėmis, telefoninių pokalbių klausymasis, pavyzdžių lyginamiesiems tyrimams paėmimas ir kt.).
Iki 2003 m. galiojusiame LR BPK, vadovaujantis šia procesinių prievartos priemonių samprata kaip procesinės prievartos priemonės taip pat buvo traktuojamos tik skyriaus Bendrieji nuostatai 8 skirsnyje reglamentuotos kardomosios priemonės. Dabartiniame LR BPK Kitomis procesinėmis prievartos priemonėmis įvardyti procesiniai veiksmai, vadovaujantis sovietine baudžiamojo proceso prievartos priemonių samprata reglamentuoti skyriuje Kvota ir parengtinis tardymas.
tags: #teismo #nutartis #del #nuosavybes #teisiu #apribojimo