Yra manančių, kad buitis slegia savo monotonija, o man atrodo, kad kaip tik buityje glūdi turtingiausia egzistencijos spalvų paletė.
Čia atsiskleidžia žmogaus filosofija, išgyvenimo ir kitokios galios, suveša kūrybiniai pradai.
Žinoma, tai bendro pobūdžio pastebėjimai ir išvados, bet turiu ir konkrečių įrodymų.
Savo patirčių rinkinyje galiu rasti visokių interjero ir elgsenos ekstremaliomis sąlygomis pavyzdžių.
Tipiškiausi būtų iš Naujosios Vilnios, Naujininkų ir kitų panašaus lygio bendrabučių (tarp jų ir studentų), iš čigonų trobesių, nuomojamų butų ir net nuosavo būsto.
Vėlyvą pavasarį, po vieno poeto šermenų, lankiausi ten šeimininko kvietimu.
Buvo paprasta savaitės diena. Smarkiai lijo, bet tai nė kiek netrukdė nuo kavinės „Trys pušelės“ siūti pirmyn ir atgal į Olandų gatvėje esančią „Ryto“ parduotuvę („Maximos“ filialas).
Jeigu kas iš pažįstamų ar namolio traukiančių bendradarbių atsitiktinai matė mudu šokinėjančius per balas ir neleistinoje vietoje kertančius magistralę, tai tegul per daug nesistebi.
Stepas mane nuoširdžiai vis ėmė už parankės ir energingai vedė pirmyn, globojo ir tausojo, nes aš turėjau SEB kortelę. Išrinktiesiems adresas buvo nurodytas, tie svečiai ėjo savomis jėgomis, o mudu strakaliojome iš paskos.
Prie kiosko nulydėjo pagarbūs žvilgsniai, bet jų tąkart nekvietėme.
Staiga Stepas sako: „O gal varom pas mane į sodo namelį?“ Aš paklausiau ko. Jis susimąstė. Sodas atkrinta. Tada vėl sako: „Kai mes įeisim, aš tave apkabinsiu, gerai?“ Aš paklausiau kam. Jis sako: „Pažiūrėsim, ką maniškė sakys.“ Aš paklausiau, kam to reikia.
Buvo laikas, kai gražuolis Stepas vadovavo gaujai, kuri, apsiginklavusi kastetais, valdė „Žalgirio“ stadioną.
Sportišką figūrą išlaikęs ir dabar, o gyvenimo patirtį išduoda tik veidas, nudaužytos rankos ir leksikonas, tiesa, dar valdomas.
O štai ir atėjome. Prie lauko durų užgaišome, nes į laiptinę bute esantys asmenys įleisti neskubėjo. Mygimo ceremonija pasikartojo prie buto durų, kol galų gale prasivėrė ir jos.
Rėme sustingęs diedukas suspigo: „Ko nori? Ko nori?“ Stepas jį paslinko į šoną, išvalė kelią ir mostelėjo, kad sektume iš paskos.
Tamsiame prieangyje daiktų nebuvo. Atsimenu tik murziną rudai juodą prietemą.
Durys, kurios turėtų vesti į virtuvę ar kambarį, atrodė tarsi užmūrytos amžiams, nes išdaužti jų stiklai pakeisti pajuodusia fanera. Užtat už kitų durų stiklelio, pro kurį skverbėsi šviesa, pamačiau, kas tai yra interjero maksimalizmas.
Galingai tvokstelėjo nevėdintų patalpų dvokas. Prie vienos sienos riogsojo kuo tik nori apdėliota, apklijuota tipinė sekcija išlūžusiomis durelėmis, lentynose matėsi skudurai, kriauklytės, batai, neplauti indai.
Akims dar nespėjus apsiprasti su šia įvairove, pašoko ir džiaugsmingai puolė sveikintis prie kitos sienos fotelyje smaksojusi blyški žmogysta. Mandagu, žinoma, bet ta bedantė burna vardu Algis lindo ir bučiuotis.
Bučkis pakibo ore, o burnytė nenoromis grįžo į savo sostą. Už kelių cm dunksojo kambario puošmena - išskleista sofa-lova su aukštais patalais, po kuriais buvo pakišti iš žieminių drabužių padaryti paminkštinimai.
Turiu pasakyti, kad tokio guolio neregėjau niekur. Tarkim, čigonų namuose net ir visiškame jovale patalynė švari. Ant jo kėpsojusi Stepo dama nužvelgė mane labai įtariai ir pradėjo klausinėti apie kažkokią Daivą.
Tuo laiku, kai buvo vystoma Daivos tema, iš savo vietos kaip žąsytis mano pusėn vėl pradėjo tįsčioti Algis. Pamerkė akį ir įjungė tranzistorių VEF.
Kambario lango nesimatė, nes jį visiškai gožė apdulkėjusių gigantiškų alijošių plantacija.
Parūpinęs naujų lėkščių ir stalo įrankių, plautų šaltu vandeniu, Stepas plėšė vištą, pilstė brendį, Algis čepsėjo lūpytėmis, visi daugmaž apsiprato. Sujudimo metu pro duris įslinko šmėklelė. Pasirodo, tai buvo mamytė, tik nesupratau kieno.
Kilo kivirčas, tik irgi nesupratau priežasties, o tada viena viešnia užriko: „Algi, atsiprašyk!“ Čia pat toji įkaušusi viešnia uždainavo „mama, esi tu moteris ir vaikų tu neteisi“.
Šmėklelė buvo pamaloninta, o Algis pabučiavo jai ranką. Tada šmėklelė sucypė: „Matai, matai, jis atsiprašė!“ Jai buvo įpilta stiprinamųjų lašiukų, paskui jinai pasišalino, tik nesupratau, į kurią iš užkaltų patalpų.
Pasigirdo Stepo karalienės replikos „Jis motiną muša!“ ir vyrai metėsi jos gelbėti. Atmosfera kaito, Algis atgavo spalvą, bet jo VEF‘ą užgožė Stepo Pink Floyd‘ai. Jie taip gyvena. Kambarys maždaug 12 kv.m. Nėra ko verkti, kasdienybė gali būti spalvota.
Apie skulptoriaus profesoriaus Leono Žuklio, kūrybą rašoma gana daug - išleisti du jo kūrybos albumai, paskelbta straipsnių periodikoje, tačiau biografijos faktai juose pristatomi taupiai.
O juk menininkai dažniausiai ateina iš savo vaikystės ir jaunystės: tėvų, namų, santykių, svajonių.
Rokiškio rajono žemėlapis
Leono Žuklio vaikystė ir jaunystė prabėgo Lingavos vienkiemyje Degučių kaime netoli Aleksandravėlės (anuomet Obelių valsčius, Rokiškio apskritis, dabar Obelių seniūnija, Rokiškio r.). Tad maloniai priimta jaukiame Leono ir Marytės Žuklių bute Vilniuje klausinėju ne pagal metus žvalaus ir sąmojingo kraštiečio apie pirmuosius dvidešimt gimtinėje praleistų metų. Pavadinimą pasufleravo skulptorius Konstantinas Bogdanas, prieš 40 metų rašęs: „Jau nuo mažens pamėgęs medį, bene brandžiausius savo kūrinius skulptorius išdrožė iš ąžuolo.
Jūsų tėvelio giminė, kiek žinau, kilusi iš Degučių kaimo... Taip, tėvelis kilęs iš Degučių. Čia pagal knygas Antri Degučiai, nes Pirmi Degučiai yra kažkur už Obelių. Kaimas buvo nemažas. Tai šiuos Degučius 1812 metais, dar caro laikais, išdalino viensėdžiais. Ruožais buvo labai nepatogu ūkininkauti, gan toli ruožas žemės, kitas vėl kažkur, o dalijant visus ruožus sudėjo į vietą.
Kai išdalino tą žemę, tai tėvelio senelis Juozas perkėlė namą į vienkiemį, kurį visi žmonės vadino Lingava. Vienkiemyje gyveno du broliai - Pranas, mano tėvelis, ir Antanas. Visai netoli mūsų namų buvo tokia bala, nelabai didelė, bet gili, Lingaučė vadinosi. Užsitraukęs liūnas, tekdavo saugoti, kad karvė neužeitų, nes įklimps. Pažiūrėjus žalias paviršius, o giliau - vanduo. Nuo tos Lingaučės, balos, pavadinimo praminė ir vienkiemį Lingava. Na ir taip skambėjo visą laiką Lingava. Kaimas Degučių, o vienkiemis Lingava.
Esu skaičiusi, kad tėvelis grįžo iš Peterburgo. Tėvelis išvažiavo uždarbiauti, tik aš tiksliai nežinau, kuriais metais. Išvažiavo paauglys, dar gerokai prieš Pirmąjį pasaulinį karą. Na o mama gyveno Nevierių kaime. Jie pažįstami nebuvo. Kai 1915 metais Lietuvoje priartėjo karo frontas, būrelis merginų, kurios bijojo vokiečių kareivių, pabėgo, kaip tada sakydavo, Pitaburkan. Ir kiek mama yra pasakojusi, pradžia labai sunki buvo. Joms duodavo dirbti prie rūbų skalbimo. Sakė, būdavo labai sunku, menkai moka. Vėliau mama buvo pakelta į geresnį darbą - į prosijimą po skalbimo. Tai džiaugėsi, kad smarkiai geriau negu skalbime buvo. Pitaburke lietuviai bendravo, susitikdavo, ten susitikdami tėvelis su mama pradėjo draugauti ir 1917 metais po revoliucijos susituokė.
Va čia mano 80-mečio proga išleista pirma knygelė, čia yra įdėta dokumentinis dalykas - tėvelių vestuvių nuotrauka. Mama buvo dvidešimt dvejų metų, tėvelis trisdešimt šešerių. Keturiolikos metų skirtumas buvo. Mama jauna, o tėvelis jau... Mano amžinatilsį tėvelis turėjo įvairių gabumų, Petrograde dirbo įvairius darbus. Vienu metu buvo kunigaikščio Gagarino liokajumi - tam sugebėjimų reikia, kad atitiktum. Paskiau dirbo auksuotoju - gana kvalifikuotą darbą, reikėjo turėt patirties. Ir alga gera buvo. Jis lankė technikos mokyklą, „Techničeskaja škola" vadinos, bet nebaigė, revoliucija nutraukė.
Mama kilusi iš Nevierių kaimo, Panemunėlio valsčiaus. Nuo Aleksandravėlės beveik 40 kilometrų - toli. Tik Petrograde, kaip sakiau, susipažino su tėveliu ir už jo ištekėjo. Po metų gimė pirmas sūnus Vladas. O tada po revoliucijos labai siautėjo badas. Tai mama sakė - jau galvojau, kad neišgyvens, nes mėlynas vaikelis buvo. Ir per tą badą tėvelio sesers vyras Mėliūnas mirė. Kitos sesers, Agotos, vyras taipogi nuo bado mirė.
Kaip tėvelis pasakojo, iš Peterburgo išvažiuot buvo labai sunku - suvaržyta, transporto trūksta, žmonių daug. Tai kažkaip susikombinavo, kad išvažiavo į Uralą, prie Uralo kalnų. Ten jau bado nebebuvo, gyveno normaliai. Ir - mama pasakojo - ožką įsigijo. Ožkos pienas mažam vaikui jau gerai. Ožkelę Ciba šaukdavo. „Ciba, ciba" - atbėga ta ožkelė, pamelžia ją ir ji vėl gamtoj plavioja. Vienu žodžiu, jie ten atsigavo, ten gimė antras brolis Albertas. Paskiau jie iš valdžios gavo leidimą išvažiuoti. Važiavo traukiniu. Pavažiuoja, sustoja, stovi stovi, tai vėl pajuda... Daug stočių vis dėlto, apie mėnesį laiko važiavo traukiniu namo.
Ir kai grįžo į Lietuvą 1921-aisiais, tai tuščius namus rado. Reikia gi turėt visokių padargų, akėčių, auginant gyvulius - visokių lovių, ušėtkų visokių, kubiliukų... Ir viską mokėjo pasidaryti. Spintas rūbam padarė, ant durelių nupaišė liūtą su uodega tokia riesta, ant kitų rodos arklį. Padarydavo dailiai tokius dalykus. Ir svarbiausia - toks, taip sakyt, meistriškumo įrodymas - mandoliną padarė. Sustygavo tonus, ir visi išmokom ja groti. Tėvelis ne tik meistras didelis buvo, jis ir skulptūrėles drožė. Laiko, žinoma, trūko, tik žiemos metu droždavo. Yra ir Čiurlionio muziejuj nupirkta šiek tiek jo darbų. Taip jis viskam turėjo gabumo.
M.K. Čiurlionis "Teismo angelas"
Tėvelis mėgo skaityti, prenumeruodavo laikraštį „Lietuvos žinios", vaikams - „Žvaigždutę". Prisimenu, įdomu buvo skaityti apie dėdę Anuprą ir Petro Cvirkos eilėraštį vaikams. O mama buvo gera audėja. Daug išaudė su Baliene - su tėvelio brolio Balio žmona, visokiom gėlėm, gėlių raštais. Ten yra sudėtinga, nyčių daug. Turėdavo išrinkt atitinkamai, kad austųsi ta gėlė, tie ornamentai gražūs. Ir, kaip minėjau, abu tėveliai labai darbštūs buvo. Labai darbštūs. Ir mes jokio bado niekada nepatyrėm. Visada lašinių užteko, visada duonos, na ir visko kitko.
Kasdien valgydavom paprastai, tik sviesto, cukraus beveik nenaudodavom. Bet ir nepasigesdavom. Cukrus brangus buvo. Šiaip mama kisieliaus padarydavo iš avižų - patinka, skanus. Su bulvėm - avižų kisielius su rūgštele. Šustinių, putelio padarydavo - tokių valgių ne visai kasdienių. Ir pyragų iškepdavo.
Mamos šeimoje buvo penki vaikai: Veronika, Kostė, Teresė, Jonas, Vladas ir Petras. Veronika - tai mano mama. Kostė - ji buvo už Daunio ištekėjusi, gyveno Jakiškių kaime netoli Rokiškio. Bet Kostė buvo vargšė - jai reumatas labai sutraukė rankas, kojas, labai skaudėjo, ji anksti mirė dėl tos ligos. Tada Daunys paėmė už žmoną jos jauniausią seserį Teresę. Ji buvo tokia nestambaus sudėjimo, gyveno gerai, šventėm jos devyniasdešimtmetį prieš keletą metų. Dabar jau mirusi. Ir šeimą turėjo nemažą.
Mamos vyriausias brolis Jonas Tūska liko ūkininkauti. Žemės turėjo gan nemažai, bet aš tiksliai nežinau kiek. O kiti broliai nuomojosi kas kur. Vladas, mamos brolis, siuvėjas buvo, geras siuvėjas. Tai kai tarnavo kariuomenėj (čia tikras dalykas) ir ten nežinau kokia proga padarė karių rungtynes. Pulkas karių pilna kovine apranga bėgo penkių kilometrų distanciją. Ir jis iš to pulko atbėgo pirmas. Tai Smetona jį pasveikino ir įteikė, rodos, auksinį laikrodį dovanai. Tas Vladas - vidutinio ūgio, matyt, buvo stiprus, kad pirmas atbėgo su kovine apranga. Smetonos pasveikinimas ir dovanotas laikrodis jam padarė įspūdį.
O Petras, jauniausias mamos brolis, buvo elektrikas, gyveno Klaipėdoj. Ir matyt kaip specialistas buvo pernelyg neatsargus. Rūsy suko lempą, ir srovė nutrenkė, mirė.
Dabar tėvelio šeima. Tėvelio tėvelis - Jurgis. Papasakosiu, kaip su Jurgiu buvo. Mano senelio tėvas, lyg tai Juozas vardu, draugavo su Širviu iš Maigiškės kaimo, už Obelių. Na ir išsikalba - aš turiu sūnų, tu turi dukrų (daugiskaita, turėjo ne vieną), vyriausia Ona. O mano Jurgiukas. Tai ženykim juos abu. Tai rimtai sutarė ženyt Jurgiuką su Ona. Jurgiukui buvo dvidešimt metų, o Onai aštuoniolika. Sutarė, kad užsakus Aleksandravėlėj reikia pirma užrašyt. Ir skelbia tris savaites užsakus, jeigu kliūčių nėra, tai tada jau apženina. Tai atvežė Širvys Oną, o Juozas Jurgiuką. Ir sako Jurgiukui: Aik va, pasisveikink su ta mergaite, ji bus tavo žmona Ona. - Tai gerai, tėte. Pasisveikino, apsivedė. Ir tos meilės užteko. Ir ji, ir Jurgiukas - abu buvo patenkinti. Septynis vaikus išaugino ir vienas netgi grafu tapo iš tos giminės... O nesimatę nė sykio iki vestuvių...
O minėtas senelio tėvas Juozas, kaip pasakojama, prieš Velykas sugalvojo, kad būtų gerai žuvies pasigauti. Ir su Garuoliu išplaukė į Degučių ežerą. Matyt, menkas tas laivelis buvo, vienu žodžiu, apsivertė ir nuskendo. Ir sako - šaukė garsiai gelbėt, bet čia visi - oras šaltas, Velykos... Aišku, jie apsirengę buvo storiau, tad plaukt jiems sunku buvo, negalėjo išplaukti, o pagalbos - ką atbėgęs gali padaryti.
Mano tėvelio Prano buvo trys broliai - Antanas, Juozas, Balys, ir trys seserys - Emilija, Agota ir Elena. Antanas Lingavoj gyveno, kaimynystėj. Dešinėj pusėj mūsų tvarto ėjo rubežius, ir ten ūkis jau dėdės Antano buvo. Jam priklausė ir pusė tvarto. Antanas buvo savotiškas toks. Stale turėjo įmontuotą nedidelę fisharmoniją. Ją vadindavom „Meliodikai". Apačioje buvo du pedalai kojomis minti. Kartais ja ir pagrodavo.
Mokslų nebuvo išėjęs, bet tokių gabumų turėjo, kad kaimynai, jeigu reikia prašymą rašyt kokį, - tai pas jį eidavo, jis jau tiems sudiktuoja, parašo. Na ir jis pradėjo pienininkystės veikloj dalyvaut - valdyboj, kai išrinkdavo, vieną pieninei namuką pastatė Degučių kaime, kur nešdavom pieną, ir aš nešdavau. Jis tokią trobutę turėjo, ir jisai skaitydavo daug. Aš pats mačiau, kaip Paleckio sekretorius Pupeikis (mokytojas buvo mūsų krašte) pas jį lankėsi kažką kalbėjosi apie kairiuosius ir kažkokiu klausimu nesutarė grynai. Čia apie komunistus. Tai, atsimenu, tas Pupeikis jau išeina iš jų namo, paėjo kelis žingsnius. Antanas palydi ir su lazda dar mojuoja iškėlęs lazdą. Matyt labai susikirto nuomonės. Tai tas Pupeikis, kai buvo sekretorius Paleckio, Vladas, mano brolis, pas juos lankėsi - tai prisiminė šitą epizodą, sako, - Jūsų dėdė - menševikas. Kažkokia ten kryptis neatitiko. Jis mažiau turėjo žemės, bene septynis hektarus.
Sako, kai nepriklausomybės metais dalino Degučių dvarą, tai ūkininkams pridėjo po kiek hektarų. O jam - kaimynai apskundė, kad komunistas, ir komisija jam priedo iš Degučių dvaro nedavė. Taip jam liko septyni hektarai. Bet dėdė Antanas gerai ūkininkavo, ūkį žiūrėjo, gyveno, sakyčiau, normaliai - nebadavo. Jis augino dvi dukreles: Stasė vyresnė, Ona jaunesnė. Ona buvo išvežta vokiečių karo metu į Vokietiją darbams. Tai vėliau grįžo po karo gal antrais metais. Sovietai nepaleido jų, laukė, kad charakteristiką sužinot, kokia kilmė, kas per žmogus, ar jį paleist namo. Grįžo ji suvargus, Vokietijoje dirbo pas ūkininkus kokius tai stambius, dvarininkus, sakė sugyveno su tais šeimininkais, jau pramoko vokiškai susikalbėti. Ir kai artėjo frontas, ji pasakojo, kad jie nusinuodijo, kadangi ateitis be išeities atrodė. Siūlė ir jai sykiu nuodų. Tai ji, žinoma, gražiai atsisakė nuo tų nuodų, taip ir liko, grįžo. Kai grįžo, paskiau ji stojo į meno mokyklą Kaune, baigė tą mokyklą, ištekėjo. Jos vyro pavardė, rodos, buvo Kančius. Jisai dirbo Dailės kombinate prie visokių gaminių. Jie gyveno Klaipėdoj, ji piešimą dėstė gimnazijoj. Laukėsi vaikelio, bet gimdydama mirė ir ji, ir tas vaikelis. Broliai važiavo į laidotuves, o manęs niekaip nenorėjo paleist, aš dirbau kombinatui kažkokį užsakymą. Ir juos labai varžė, kad terminas baigias, o aš išvažiavęs užtęsiu terminą ir labai jau... pasisakė labai neigiamai - kad tu turi baigt darbą, nevažiuot.
Juozas buvo vedęs toliau, už Šlepečių, už Leipaus, - tai tolokai nuo mūsų, gal už 37 kilometrų. Netoli sodybos buvo didokas miškas. Jame partizanai susišaudė su kareiviais. Šūviams nutilus į Juozo trobą užėjo kareivis, klausia: Kto choziajin? - Ja. - Tak idiom. Nuvedė jį prie klojimo, uždarė, užrakino ir padegė. Taip mano dėdė Juozas žuvo ugnyje. Jo liko dvi dukros ir sūnus. Jie visi išsigandę, verkiantys atkeliavo pas mus į Lingavą. Pagyveno keletą dienų, susižinojo Vilniuj pažįstamų ir išvažiavo. Vyriausia Juozo dukra Aldona dirbo vaisių ir daržovių konservavimo fabrike, tapo vadove ar cecho, ar skyriaus. Už gerą ilgametį darbą ji buvo apdovanota Lenino ordinu. Maskvai užsakius esu sukūręs jos portretą. Šis vėliau pateko į kažkokį SSRS rytuose buvusį muziejų. Tas muziejus man atsiuntė laišką, jau labai seniai, su prašymu plačiau parašyti apie tą darbą.
Balys jauniausias. Jis mano krikštatėvis. Aš atsimenu, kai jis išvažiavo į Ameriką, į Urugvajų, ir atėjo atsisveikinti. Ir man padovanojo sukamą skritulį tokį, ištekintą. Ir davė piniginę su vienu litu. Jis išvažiavo 1927 metais, o 1937-aisiais pasikvietė žmoną su dukra. Jos iki tol liko, kaime gyveno. Dėdienė buvo Emilija. Gera moteris. Būdavo, kai apsilankai - ji bičių turėjo, tai būdavo medaus užtepa ant duonos - tai jau vaikui skanu, patinka. Po dešimties metų ir ji nuvažiavo Amerikon. Jie gyveno sostinėj, Montevidėjaus mieste. Na, o pusseserė Irena dar ir dabar ten gyvena, jai jau virš 90 metų gerokai. Tai nežinau, ji laiške skundės, kad ir regėjimas labai sutriko... Tai Balys, jauniausias tėvelio brolis, galvojo Albertą nusikviesti. Mes visi laikėm, kad Albertas iš mūsų trijų gabiausias. Bet čia karai užėjo, viskas labai pasikeitė. Po karo jau nebeišvažiuosi, o 1948 metais Albertas susirgo ir mirė. Kai aš po Dekados nusiunčiau Baliui knygą, kurioje išspausdinta skulptūros „Tarnauskas" nuotrauka, jis atrašė: „Tu, krikšto sūnau, mane jau aplenkei".
Dabar apie tėvelio seseris. Emilija irgi į Petrapilį buvo pasitraukus, gyveno lietuvis toks, Leipus. Jis mokėsi toliau ir tapo pradžios mokyklų mokytoju. Tai ta Emilija tapo jo žmona, Leipuviene vadindavom. Kita sesuo, Agota, tai, kaip sakiau, jos vyras mirė per badą. Paskiau ji susidraugavo su Vincu Lukošiūnu. Vincas turėjo sūnų, o jo žmona irgi buvo mirus. Tai jie abu susituokė. Agota dukrą turėjo iš to pirmo vyro, o tas - sūnų. Tai begyvenant jie abu taip pat apsivedė - Liudvisia ir Justinas. Kai atvažiavo kviesti į vestuves, aš buvau ketverių ar penkerių metų, o gal dar jaunesnis buvau. Atsimenu, kad važiuodami į tas vestuves mane paėmė, o kitus vaikus paliko. Kai parvažiavo jaunieji, man, vaikui, savaip baisu, tai aš atsistojau už durų ir uždariau priešais save duris, stoviu. Mama paskiau jau mane ten šefavo, pasiėmė pas save.
O Mėliūnienė, rodos, Elena, prisimenu, bet taip kiek miglotai, ta, kurios vyras nuo bado mirė - išvažiavo į Braziliją bene 1927-aisiais, ten gyveno, turėjo dvi dukras ir berniuką Vytautą, Vyciu vadinom. Tai tas Vycius, vaikas, buvo savaip gudrus - iš popieriaus išlankstė dėžutę įdėti lemputę pardavimui, na, tokį įpakavimą. Ir užpatentavo tą išlankstymą. Ir pradėjo jam doleriai byrėt. Įsitaisė kitą fabriką. Ir iš to byra. Norai dideli. Septynis fabrikus jau turėjo į pabaigą. Černiauskas, mano pažįstamas nuo Dekados laikų, kai drožiau Tarnausko skulptūrą, tuo metu dirbo ambasadoje Amerikoj. Tas Mėliūno Vycius, sužinojęs, kad yra atvažiavęs lietuvis, atėjo pasikalbėt su juo apie mus. Tai Černiauskas sako - jūs nemokat pusbrolio milijonieriaus panaudot. Pradžioj susirašėm laiškais, bet kai jis didelius turtus valdo - jam laiko nebėra. A, tai jūs komunistai - netinka. Na, vienu žodžiu, nutrūko tie laiškai. Jis Brazilijoj pats turtingiausias lietuvis buvo. Kai kairieji rinko aukas, jis skyrė 10 tūkstančių dolerių, virš visų, kiek kas aukojo, daugiausia. Sako, gudras tas Mėliūnas, o g...
tags: #teta #a #tete #turtingiausia