Kai kalbame apie karaimus, dažniausiai kalbame apie Trakus. Tai logiška, nes XIV a. karaimai, pakviesti į Lietuvą, buvo apgyvendinti Trakuose. Tačiau maždaug XIX a. viduryje, keičiantis ekonominei situacijai, karaimams Trakuose ima nebeužtekti darbo vietų, jie pradeda galvoti ir apie išsilavinimą, ir apie didesnes ekonomines galimybes, todėl keliasi į Vilnių.

Trakų kenesa - vienas iš svarbiausių karaimų kultūros paveldo objektų Lietuvoje.

Karaimų bendruomenės kūrimasis Vilniuje

„Apie karaimus žmonės žino mažai, bet apie karaimus Vilniuje - dar mažiau. Tuo labiau kad vienintelis ryškesnis ir visiems matomas akcentas čia yra kenesa. Važiuojantieji į Žvėryną Liubarto gatve mato Karaimų gatvę ir, žinoma, kenesą. Bet yra ir daugiau vietų, susijusių su karaimų istorija Vilniuje“, - aiškina diplomatė, ambasadorė, karaimikos tyrinėtoja profesorė dr.

Profesorės H. Kobeckaitės teigimu, karaimai pirmą kartą Vilniuje įregistruoja savo bendruomenę 1880-aisiais. Tuo metu ją sudaro 300 asmenų.

„Nors pirmu karaimų ženklu Vilniuje laikyčiau 1835 metus, kai istorikas Michalas Balinskis išleido knygą apie statistinį Vilniaus miestą. Ir čia jis pažymi, kad iš visų suregistruotų apytikriai 1500 namų vienas priklausė karaimams. Man nepavyko atsekti, kur tas namas buvo ir kam konkrečiai priklausė, bet tai pirmasis ženklas, pirmasis namas, fiksuojantis karaimų buvimą Vilniuje“, - sako H.

Karaimų bendruomenei Vilniuje plečiantis, daugiausia jų apsigyveno Žvėryne.

Kenesos statyba ir bendruomenės namai

Todėl 1911-aisiais, jau įregistravus karaimų bendruomenę, natūralu, kad jos nariams atsirado poreikis turėti ir savo maldos namus. Kaip tik tais metais buvo kreiptasi į Vilniaus miesto Dūmą, prašant leidimo skirti žemės sklypą kenesai Žvėryne statyti. Kitas labai svarbus bendruomenės poreikis buvo turėti ir savo šventovę, nes padidėjus karaimų gyventojų Vilniuje skaičiui, privatūs namai, kur paprastai vykdavo pamaldos, jau nebetalpino visų jose dalyvauti pageidaujančių žmonių.

1908 m. birželio 3 d. tuo tikslu buvo sudarytas 10 asmenų Kenesos statybos komitetas, kurio pirmininku buvo išrinktas to meto vyresnysis dvasininkas Feliksas Maleckis (1854-1928). Plačiai aptaręs kenesos poreikio klausimą, komitetas 1909 m. vasario mėn. kreipėsi į miesto valdžią prašydamas Žvėryno kvartale Nr.

1909 m. balandžio 7 d. Vilniaus miesto Dūma patenkino bendruomenės prašymą ir skyrė neatlygintinam naudojimui iš valstybės rezervo 282,7 kvadratinio sieksnio žemės gatvėje, kuri tada vadinosi Gorodskaja (dabar Liubarto). Rašte buvo pažymėta, kad žemės sklypu galima bus naudotis, kol bus poreikis, o jei kenesa būtų nugriauta ar nustotų veikusi, žemė turinti grįžti miesto nuosavybėn.

1910 m. sausio 12 d. minėto komiteto narys Mojsiejus Durunča buvo įgaliotas tartis su architektu Michailu Prozorovu (1860-1914) dėl kenesos projekto (M. Prozorovas 1903 m. jau buvo pastatęs čia pat Žvėryne stačiatikių Dievo Motinos ikonos „Ženklas iš dangaus“ cerkvę ir vadovavęs Trakų kenesos restauravimo darbams).

1911 m. liepos 20 d. Vilniaus gubernijos valdybos statybos skyrius išdavė leidimą pradėti statyti kenesą pagal M.

Oficialiai Vilniaus kenesos statyba prasidėjo 1911 m. spalio 30 d., kai buvo pašventintas kertinis akmuo. Po dvejų metų iškilo sienos ir buvo uždengtas stogas. Dar prieš prasidedant statybai tam reikalui buvo pradėtos rinkti lėšos. Kenesos statybai buvo skirtos ir lėšos, gautos už žurnalo „Karaimų žodis“ prenumeratą.

1912 m. sausio 12 d. Vilniaus miesto Dūma priėmė dar vieną svarbų sprendimą - šalia kenesos esantį sklypą skyrė medinio bendruomenės namo su mansarda (su mezoninu) statybai.

Pirmasis pasaulinis karas ir statybos užbaigimas

Kai kenesos statybos darbai jau ėjo į pabaigą ir buvo net uždengtas stogas, prasidėjo Pirmasis pasaulinis karas. Apdailos darbai nebuvo baigti, nors iš archyve saugomų dokumentų galima spėti, kad kai kurie darbai dar vyko ir karo metais, kad ir nelabai intensyviai.

Karui prasidėjus, karaimai, kaip ir daugelis Lietuvos gyventojų, turėjo palikti namus ir pasitraukė į Rusijos gilumą. Kai 1919-1921 m. jie grįžo į Vilnių, tučtuojau vėl buvo sudarytas Kenesos statybos užbaigimo komitetas, kuris 1921 m. rugsėjo 22 d.

1921 m. lapkričio 1 d. komitetas, kurį sudarė ir prieškarinio komiteto nariai, ir naujai išrinktieji, išsirinko Mojsiejų Durunčą pirmininku, Ilją Jutkevičių (1883-1937) sekretoriumi, Avraamą Šyšmaną (1879-1946) iždininku.

Kenesos statybos darbais besirūpinantis komitetas 1921 m. įsteigė Kenesos darbų užbaigimo fondą ir prašydamas paramos išsiuntinėjo visoms bendruomenėms specialius lakštus. Taip pat jis atnaujino ir sutartis su anksčiau kenesos statyboje dirbusiais meistrais. Vienas tokių buvo stalius Josifas Šatrovskis, su kuriuo 1914 m. buvo pasirašyta sutartis dėl altoriaus pagaminimo. Įdomu, kad J. Šatrovskis per karo suirutę sugebėjo išsaugoti kipariso medieną, kurią 1913 m. buvo atsiuntę Sevastopolio karaimai, ir 1921 m.

Vilniaus kenesa Liubarto g. 6 Žvėryne.

Architektūra ir vidaus išplanavimas

Stačiakampę kenesą su trisiene apside projektavęs architektas Michailas Prozorovas rėmėsi karaimų liturgikos reikalavimais ir madinga istorizmo architektūros stilistika. Šis mūrinis maurų stiliaus statinys panašus į Kyjivo kenesą, kurią projektavo tas pats architektas. Gausi išorinė faktūrinė puošyba kuria egzotišką kenesos architektūros įspūdį. Pastatą puošia bizantiško stiliaus suapvalinti langai. Fasade nuo gatvės pusės - masyvios paradinės ąžuolinės durys, kurios atidaromos iškilmių metu, o šiokiadieniais vaikštoma per šonines duris.

Bendras kenesos plotas - 180 kvadratinių metrų, ji dviaukštė. Apačioje, didžiojoje salėje, yra altorius, suolai, ir čia meldžiasi vyrai. Viršutiniame kenesos aukšte meldžiasi moterys.

Kenesos likimas sovietmečiu ir atgimimas

1937 m. prižiūrint architektui Janui Borovskiui (1890-1966) buvo remontuotas kenesos kupolas, bet viduje ji liko nepakitusi iki pat 1949 m., kai Religinių kultų tarybos prie buvusios SSSR Ministrų tarybos sprendimu Vilniaus kenesa buvo uždaryta, nes esą „nebelikę tikinčiųjų“. Pastate daug metų veikė klubas, net vykdavę šokiai, paskui ten buvo įsikūręs geodezijos tarnybos archyvas, o vėliau, sumontavus perdangą, buvo įrengti du butai. Čia kažkodėl buvo perkeltas ir Vilniaus arkikatedros seifas, kai ši irgi buvo nacionalizuota.

1989 m. balandžio 7 d. Kenesa buvo grąžinta karaimų bendruomenei 1988 m. rugsėjo 23 d. to meto Lietuvos kultūros fondo pirmininko prof. Česlovo Kudabos (1934-1998) ir Karaimų religinės bendruomenės pirmininko bei vyresniojo dvasininko Mykolo Firkovičiaus (1924-2000) pastangomis. Pastarasis netrukus ėmėsi ir kenesos restauravimo darbų, kurie buvo baigti 1993 m. Tų pačių metų spalio 14 d. vyresnysis dvasininkas M. Firkovičius kenesą iškilmingai vėl pašventino.

Vilniaus kenesa yra viena iš dviejų Lietuvoje veikiančių karaimų kenesų. Kita, seniausia, yra Trakuose, o Panevėžio kenesa septintajame XX a. dešimtmetyje buvo sunaikinta. Apie jos buvimą liudija tik paminklinis akmuo, atidengtas 1995 m.

Bendruomenės namai

Šalia Vilniaus kenesos, tiksliau jos užnugaryje, brolių Juzefo (1860-1945) ir Romualdo (1857-1913) Lopatto labdaringa veikla dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą išaugo ir bendruomenės namai. Šiuose namuose koncentravosi Vilniaus karaimų bendruomenės kultūrinis ir švietėjiškas gyvenimas tarpukariu. Kol dar nebuvo baigtas kenesos pastatas, bendruomenės namų apatiniame aukšte buvo rengiamos pamaldos, o paskui jame vyko visi kiti bendruomenės renginiai: religijos ir kalbos pamokos, paskaitos, vaidinimai, vestuvės, šokiai, loterijų vakarėliai ir pan.

Karaimų gatvė Vilniaus Žvėryno rajone.

Karaimų gatvė ir jos reikšmė

Dabartinė Karaimų gatvė Žvėryne buvo prakirsta dėl kenesos statybos (statmenai į ją). 2016 m. šalia gatvės pavadinimo lietuvių kalba Vilniaus miesto mero Remigijaus Šimašiaus iniciatyva atsirado ir užrašas karaimų kalba - „Karaj oramy“.

Hadži Serajos Chano Šapšalo gyvenimas ir veikla Vilniuje

Aukščiausiojo karaimų dvasinio ir pasaulietinio vadovo Hadži Serajos Chano Šapšalo gyvenamoji ir jo privataus muziejaus vieta (Kęstučio g.

Gimęs 1873 m. gegužės 8 d. Bachčisarajuje, mokęsis Sankt Peterburgo universitete, dirbęs aštuonerius metus Tebrize (tuometinė Persija), vėliau Sankt Peterburge, nuo 1915 m. buvęs aukščiausiuoju Taurijos ir Odesos karaimų bendruomenių dvasininku, 1919 m. nuo bolševikų persekiojimų pasitraukęs iš Eupatorijos ir apsigyvenęs Stambule, paskutinius trisdešimt trejus savo gyvenimo metus S.

1927 m. spalio 23-24 d. Trakuose vykusiame karaimų bendruomenių atstovų suvažiavime S. Šapšalas buvo vieningai išrinktas chronologiškai ketvirtuoju aukščiausiuoju dvasiniu ir pasaulietiniu vadovu - hachanu. Tai buvo ne tik lūžis pasaulio karaimų gyvenime, bet ir didžiulis impulsas tautiniam atgimimui, kuris netrukus ir pasireiškė Vilniuje, Trakuose, Haliče, Lucke ir Panevėžyje.

1928 m. rugsėjo 11 d. Vilniuje vykusiose iškilmėse (ingresas) S. Šapšalui antrą kartą buvo įteiktas religinės ir pasaulietinės valdžios simbolis - lazda altyn baš („aukso galva“). Karaimų dvasinė valdyba įsikūrė Trakuose, o religinis hierarchas ėmė reziduoti Vilniuje. Iš pradžių jis apsigyveno dabartinės Rotundo g. (tada - Stroma) name Nr. 5, o vėliau - Kęstučio g.

S. Šapšalo pastangomis 1936 m. rugpjūčio 26 d. buvo galutinai sureguliuotas ir patvirtintas karaimų religinės bendruomenės statutas, užtikrinęs bendruomenės autonomiškumą, o aukščiausiam dvasininkui suteikęs teisę savo antspaude naudoti valstybės herbą.

Tvarkydamas karaimų dvasinius ir pasaulietinius reikalus, S. Šapšalas nepamiršo ir savo profesinės mokslininko orientalisto veiklos: 1928 m. jis tapo Lenkijos orientalistų draugijos nariu, 1929 m. - Lenkijos mokslų akademijos nariu-korespondentu. 1930 m. Lvovo universiteto Tolimųjų Rytų institute už darbą Kyrym Karaj Türkleri („Krymo tiurkai karaimai“) S.

Vienu svarbiausių savo uždavinių S. Šapšalas laikė žinių apie Orientą sklaidą Vilniuje. 1930-1939 m. m. jis dėstė turkų kalbą Vilniaus aukštojoje politinių mokslų mokykloje, parašė tam kursui skirtą turkų kalbos gramatiką ir turkų-lenkų kalbų žodynėlį, o 1939 m. Vilniaus Stepono Batoro universiteto Filosofijos fakulteto taryba išrinko jį Rytų kalbų katedros ekstraordinariniu profesoriumi. 1932 m. S.

Serajos Šapšalo karaimų tautos muziejus Trakuose.

Karaimų istorijos ir etnografijos muziejus

Nuo studijų metų svajojęs įkurti karaimų istorijos ir kultūros muziejų, iš Vilniaus S. Šapšalas buvo nuvykęs į Damaską, Stambulą, Kairą, iš kur parsivežė retų eksponatų, susijusių su ten gyvenusiais karaimais. Ir pagaliau gavęs valstybės sutikimą ir subsidiją, drauge su Trakų vyresniuoju dvasininku Simonu Firkovičiumi (1897-1982) S. Šapšalas 1938 m. vasarą Trakuose pašventino būsimo muziejaus pastato pamatų kertinį akmenį. Atrodė, kad jaunystės svajonė pagaliau ima pildytis.

Bijodamas, kad jo sukaupti ir privačiame bute saugomi eksponatai nebūtų nacionalizuoti, jau Kryme kartą patyręs represinių struktūrų galią, S. Šapšalas 1940 m. ir pakartotinai 1945 m. atsisakė karaimų dvasinio hierarcho pareigų. 1941 m. sausio mėn. jis padovanojo valstybei savo sukomplektuotą kolekciją, prašydamas tik vieno - įsteigti karaimų muziejų. Dovaną priimti buvo pavesta Švietimo liaudies komisariato žinioje veikusio Lituanistikos instituto darbuotojams K. Borutai, S. Šužiedėliui ir V. Gerulaičiui. Visa kolekcija tada liko nedideliame S.

1941 m. sausio 16 d. įsteigus LSSR Mokslų akademiją, Lituanistikos instituto žinioje buvę gudų, lenkų, žydų ir karaimų muziejai pavadinami nacionaliniais muziejais ir pavedami globoti akademikui Mykolui Biržiškai (1882-1962). Karaimų istorinio-etnografinio arba muziejaus Nr. 4 vedėju nuo 1941 m. vasario 1 d. paskiriamas S. Šapšalas, konservatore - L. Okulevičiūtė.

Karo metais S. Šapšalas saugo muziejaus eksponatus, bijodamas, kad jie nebūtų išgabenti į Vokietiją. Po karo muziejus pereina kelis kartus iš rankų į rankas. Pagaliau Mokslo akademijos prezidiumas 1947 m. spalio 1 d. nutaria, kad muziejus sudarys Lietuvos istorijos instituto Etnografijos muziejaus atskirą padalinį, pavadintą Karaimų muziejumi. S.

1951 m. pradžioje nuspręsta karaimų muziejų išvis likviduoti, jo inventorių ir eksponatus perduoti MA Istorijos-etnografijos muziejui. Buvo perduoti 803 įvairūs eksponatai, 1232 knygos, 213 rankraščių. Bendra kolekcijos piniginė vertė - 1 mln. 185 tūkst. rublių.

Likvidavus karaimų muziejų, S. Nors S. Šapšalas du kartus buvo priverstas atsisakyti religinio hierarcho pareigų, karaimams jis visada toks išliko: autoritetingas, apgaubtas gilios pagarbos ir iki pat mirties laikomas aukščiausiuoju visos išsibarsčiusios po pasaulį tautos vadovu. Mirė Hadži Seraja Chanas Šapšalas Vilniuje 1961 m. lapkričio 18 d. Palaidotas Vilniaus karaimų kapinėse.

Trakų istorijos muziejus, kuriame nuo 1967 m. veikė iš S. Šapšalo surinktų eksponatų sudaryta karaimų etnografinė paroda, 2011 m. išskyrė ją į atskirą padalinį ir pavadino Serajos Šapšalo Karaimų tautos muziejumi. Taip pagaliau išsipildė sena S.

Mojsiejaus Durunčos namas Vilniuje

Mojsiejaus Durunčos namas Gedimino pr. 43 Vilniuje.

Mojsiejus Durunča (1873-1923), pravarde Fabrikantas, buvo labai aktyvus karaimų visuomenės veikėjas, finansiškai rėmęs kenesos statybą ir prieš Pirmąjį pasaulinį karą, ir karaimams 1921 m. sugrįžus iš evakuacijos, kai buvo išrinktas Kenesos statybos užbaigimo komiteto pirmininku. Jis gyveno 7-ajame savo namo Gedimino pr. 43 bute.

Nemažai Vilniaus karaimų bendruomenės valdybos korespondencijos buvo siunčiama ir šiuo adresu. Čia vykdavo labdaringi vakarėliai, kurių metu surinktos lėšos buvo skirtos kenesos statybos užbaigimui. Archyve yra išlikę tų vakarėlių dalyvių ir jų aukojamų sumų sąrašai. Deja, sunki liga ir ankstyva mirtis neleido M.

Nors Durunčų šeima buvo kilusi iš Džuft Kale Kryme, Isaoko sūnus Mojsiejus gimė jau Vilniuje. Su mūsų miestu susijęs visas jo gyvenimas, čia jis ir palaidotas karaimų kapinėse Žirnių gatvėje.

Šalia profesinės ir labdaringos M. Durunčos veiklos galima paminėti ir kelias jo asmeninio gyvenimo detales. Mojsiejus buvo turtingas viengungis, gyveno prabangiame namo Gedimino pr. 43 bute, ir jo namų šeimininkė lenkė Marija Stankiewicz (1884...

Svarbūs įvykiai ir datos

tags: #tikinciuju #namai #1940 #statyba