Lietuvos architektūros ir urbanistikos paminklai sudaro Lietuvos kultūros paminklų vieną grupių.
Lietuvos etnografiniai kaimai ir sodybos yra vertingi dvasinės ir materialiosios kultūros objektai, rodantys lietuvių tautos etninį savitumą. Žemaitijoje paplitę padrikieji kaimai, jų sodybos išsidėsčiusios atokiau viena nuo kitos. Dzūkijoje išliko kupetinių kaimų, Aukštaitijoje - gatvinių kaimų, Vakarų Lietuvoje ir Užnemunėje - vienkieminių kaimų.
Į Liaudies architektūros vertybių sąrašą įrašyta 38 kaimai, 73 sodybos ir 193 pastatai (2006). Dalis Aukštaitijos, Dzūkijos, Suvalkijos ir Žemaitijos etnografinių sodybų ir pastatų saugoma Lietuvos liaudies buities muziejaus (prie Rumšiškių) po atviru dangumi įrengtoje ekspozicijoje.
Lietuvoje yra daugiau kaip 300 dvarų sodybų, įrašytų į Kultūros vertybių registrą. Tai pastatų ansambliai su gyvenamaisiais, ūkiniais (kai kur - su gamybiniais) pastatais ir parkais. Seniausi išlikę 17-18 a. dvarų parkai, jiems būdingas geometrinis išplanavimas.
Liaudies architektūra Mažojoje Lietuvoje
Senovinė liaudies architektūra atspindėjo baltiško krašto etnokultūros tradicijas, įvairių vietovių papročius, gyvenseną bei savitumus. Vienaip statė pastatus ir tvarkė savo sodybas pajūrio bei pamario žvejai, kitaip - pievininkai Nemuno deltoje ar paupių žuvininkai, dar kitaip - senieji laukininkai.
Baltiškame krašte tūkstančius metų gyventa mediniuose pastatuose, palaipsniui tobulinta jų konstrukcija bei įranga, atrandami nauji puošimo būdai ir kita. XIII a. viduryje įsibrovus kryžiuočiams prasidėjo mūrinių pastatų statybos laikotarpis.
Krašte daugėjant gyventojų, valdžiai pasisavinus miškus ir medienai tampant brangesne preke, plito molinė statyba. Taip seniausią Mažosios Lietuvos liaudies architektūrą (medinius pastatus) pakeitė naujesnių laikų liaudies architektūra (mediniai ir kitokie pastatai). Klostėsi savi mūrinių ir molinių pastatų statybos bei puošybos būdai.
Mažosios Lietuvos liaudies architektūra, matyt, klostėsi atneštiniams žemaičių ir kitų didlietuvių liaudies architektūros bruožams maišantis su senųjų genčių (kuršių, nadruvių, skalvių ir kitų) paveldu. Todėl Mažojoje Lietuvoje plėtojosi gana skirtingos liaudies architektūros atmainos: itin savita pamario liaudies architektūra Kuršmarių rytinėje pakrantėje (Nemuno deltoje), Klaipėdos-Šilutės ruožo liaudies architektūra, Nadruvos-Sūduvos buvusio ploto liaudies architektūra (Įsruties, Stalupėnų, Geldapės ir kitų apskričių) bei kitos vietovės.
XIX a. spartėjanti ekonominė plėtra, krašto modernizacija t. p. veikė tradicinę liaudies architektūrą, skatino jos pokyčius, pvz., daugėjant plytinių gamintos pigesnės plytos, čerpės, kokliai. Tai lėmė mūrinės statybos, čerpinių stogų (pakeitusių tradicinius šiaudinius ir nendrinius lietuvininkų stogus) ir kitko plitimą.
Kita vertus, ilgaamžė lietuvininkų etnokultūra sugebėdavo savaip perimti naujoves, sujungti jas su tradicijomis. Tad Mažosios Lietuvos liaudies architektūra ilgai išlaikė savo bendrus bruožus (keitėsi jos atskiri elementai).
Po 1944 niokojant kraštą (etnocidas) sunaikinta daugybė Mažosios Lietuvos tradicinės liaudies architektūros pavyzdžių. Ypač nukentėjo lietuvininkų senieji mediniai trobesiai ir sodybos - jie deginti, ardyti malkoms ir kita.
Lietuvininkų paveldu nesirūpinta ir Klaipėdos krašte - sovietų atšilimo metais Didžiojoje Lietuvoje sudarant LSSR architektūros paminklų sąrašus ignoruota itin įvairialypė Mažosios Lietuvos liaudies architektūra, jos įvairios rūšys (laukininkų, pievininkų, pelkininkų, miškininkų sodybos ir pastatai ir kitų krašto gyventojų pastatai bei sodybos).
Todėl daugelis vertingų objektų buvo sunaikinta.
Lietuvos etnokultūriniai regionai
Jono Birškaus sodyba
Sendvario seniūnijoje Klausmylių viensodyje savininkų Ingos Reliugaitės ir Rolando Rimgailos dėka atstatytas Jono Birškaus sodybos namas. 2013 m. J. Birškaus sodybos namui buvo suteikta teisinė apsauga, o 2018 m. objektas įtrauktas į Kultūros vertybių registrą.
Štai kas rašoma šiame registre: „Buvęs gyvenamas pastatas - tradicinės Rytprūsių mūrinės architektūros, 1 aukšto, su mansarda, dengtas dvišlaičiu stogu. Puošniame frontone pažymėta namo statybos data - (P)abudavotas 1911. Fasadai raudonų plytų, tinkuoti; angos su segmentinėmis sąramomis. Spėjama, kad autentiška stogo danga buvo čerpės. Pastatas gausiai dekoruotas Rytprūsių turtingesnių sodybų gyvenamiesiems namams, visuomeniniams statiniams būdingais fasadų dekoro elementais: raudonų plytų karnizai, angų plytų sąramos ir kt.
Mansardos sienoje tarp suporintų langų atlietas herbas su raidėmis J. B. skyde, manytina, yra sodybos savininko Jono Birškaus inicialai. Duomenų apie J. Birškaus kilmingumą nerasta. Jonas Birškus turėjo nemažą ūkį, „ dažniausia maldavo vėjiniu malūnu, o vakare sėdėdavo savo darbo kabinete ir skaitė knygas. Viena jo koja turėjo šiokį tokį defektą, tad vaikštinėdavo lazdele pasiremdamas“.
Po 1939 m. aneksijos platino lietuvišką periodiką. Palikuonių neturėjo, pergyveno dėl bibliotekos likimo: norėjo ją palikti besidominančiam prūsų ir Mažosios Lietuvos istorija. 1944 m. užėjus rusų frontui, iš sodybos iškraustytas. Biblioteka, tikėtina, pražuvo keičiantis frontams arba buvo ištampyta pokaryje. Jos likimas nežinomas.
Po karo apsigyveno Vilkmedžių kaime (dab. Šilutės r. sav. Saugų sen.). Tiksli buveinės vieta nenustatyta. Jonas Birškus mirė Vilkmedžiuose 1959 m. kovo 28 d.
Kalbant apie šiuos laikus, 2015 m. Sendvario seniūnijoje esančiose Lūžų kapinėse liepos 3 d. buvo atidengta ir pašventinta Jono Birškaus biografinė lentelė, kurioje įamžinti svarbiausi jo darbai.
Jono Birškaus ir jo žmonos Marinkės kapo sutvarkymui ir įamžinimui Klaipėdos rajono savivaldybė skyrė 1,5 tūkst. eurų.
Apie buvusią kapavietės būklę Kultūros vertybių registre rašoma: „Su žmona palaidoti Lūžų kaimo kapinaitėse. Kaimas išnykęs, kapinaičių teritorija yra priešais buv. aerodromą Dirvupių kaime, greitkelio Klaipėda-Vilnius pietų pusėje, už 0,5 km į pietus, miškelio dešiniame kampe. Kapavietes apie 1963-1965 metus aptiko kraštotyrininkas, žurnalistas, poetas J. Gocentas pagal įrašus kapų paminkliniuose mediniuose kryžiuose: 3 „JONAS BIRSZKUS „Czion ilsis Diewėje 31.II.11870 - 31.III.1959“ MARINKE BIRSZKUS 1879-1945“.
J. Birškaus kapo paminklo datos - su nežymia paklaida, manytina, rašytos iš atminties. XIX a. pabaigoje kapinės jau buvo apleistos, didžiąja dalimi sunykusios, apaugusios krūmais. Jono Birškaus kapo vieta XX a. pabaigoje buvo visiškai sunykusi.
Ji apytiksliai nustatyta pagal išlikusį žmonos kapo medinio krikšto užrašą Marinke Birszkus ir pagal J. Gocento XX a. 7 deš. vid. užrašuose užfiksuotą faktą, kad J. Birškaus kapas buvo į kairę nuo žmonos kapo.
Mažosios Lietuvos žemėlapis
Kiti Lietuvos dvarai ir sodybos
Lietuvoje gausu dvarų ir sodybų, turinčių savitą istoriją ir architektūrą. Štai keletas pavyzdžių:
- Ilzenbergo dvaras Rokiškio krašte, įkurtas 1515 m., atkurtas ir ūkininkaujantis harmonijoje su gamta. Jame rasite prabangius vėlyvojo klasicizmo stiliaus rūmus ir šiuolaikinių skulptūrų parką.
- Burbiškio dvaras, minimas nuo XVII a., garsėja dideliu parku su tvenkiniais, salomis ir tilteliais.
- Pakruojo dvaro sodyba - didžiausia Lietuvoje dvaro sodyba su 34 statiniais 48 ha plote. Čia rasite tiltą iš dolomito ir galėsite susipažinti su aludarystės tradicijomis.
- Biržų pilis - viena svarbiausių bastioninių pilių LDK, pastatyta XVI a.
- Astravo dvaras - itališkų vilų stiliaus dvaras netoli Biržų.
- Rokiškio dvaras - grafų Tyzenhauzų rezidencija, kurioje veikia Rokiškio krašto muziejus.
- Žagarės dvaras - garsus Žagarės vyšnių festivaliu.
- Baisogalos dvaras - įspūdingas dvaras su parku, kuriame auga įvairių rūšių medžiai.
- Kelmės dvaras - barokinio stiliaus dvaras, kuriame įsikūręs Kelmės krašto muziejus.
- Kurtuvėnų dvaras - dvaras, žinomas nuo XV a., su barokinės formos svirnu.
- Adomynės dvaras - dvaras, kurį valdė bajorai Žurauskiai, o vėliau nupirko eigulys Adomas Vilėniškis.
- Salų dvaras - klasicistinio stiliaus dvaras, kuriame buvo filmuotas J. Krisiūno filmas „Širdys“.
- Akmenėlių dvaras - Editos Aperavičienės atrestauruotas dvaras su grožio oaze paverstu sodu.
- Pakėvio dvaras - dvaras, kuriame gimė pirmasis Žemaitijos kraštotyrininkas ir etnografas Liudvikas Jucevičius.
- Kuršėnų dvaras - medinis dvaras, kuriame išlikę autentiški laiptai, langų rėmai ir durys.
- Jakiškių dvaras - privatus dvaras su aristokratiška istorija, įamžintas kino juostose.
- Medinukų dvaras - svarbus dalyvis 1863 m. sukilimo istorijoje.
- Dautarų dvaras - dvaras Mažeikių rajone su išlikusia mūrų geležinkelio stotele.
- Žeimių dvaras - vėlyvojo klasicizmo laikotarpio ansamblis, kurį vertina menininkas Domas Noreika.
- Barborlaukio dvaras - dvaras Jonavos rajone, kuriame lankėsi prezidentas Antanas Smetona.
Šie dvarai ir sodybos yra svarbi Lietuvos kultūros paveldo dalis, atspindinti šalies istoriją, architektūrą ir tradicijas.