Lietuvoje, kur kraštovaizdis išsaugojęs senosios kultūros bruožus, ypač svarbu puoselėti tautinę architektūrą. Šiandieną itin noriai dabinamos privačios sodybos, atsigręžiama iš naujo į tradicijas.
Ši tradicija grįžta, žmonės noriai puošia savo namus ir atsigręžia iš naujo į langines. Įsigijusi Eidimantė Šleinienė žinojo, kad jos namą būtinai puoš langinės. „Mes jį visiškai rekonstravome, liko sudėti svarbiausius akcentus. Vienas jų - langinės.
Šiandieną itin noriai dabinamos privačios sodybos, atsigręžiama iš naujo į tradicijas.
Tačiau negalima aklai pamėgdžioti praeities medinę statybą, eikvojant ir taip jau išretintus Lietuvos miškus.
Senojoje liaudies architektūroje: ūkininko sodyboje, koplytėlėse, kryžiuose, medinėse bažnytėlėse ir tegalime ieškoti ir būsimosios lietuviškosios architektūros pradų.
Apdairus etnografinio lobio derinys su civilizacijos laimėjimais galėtų pagimdyti gyvenimišką lietuvišką architektūrą.
Senosios lietuvių liaudies architektūros bruožai
Lietuviškojo kaimo kultūra iki pat 19-to amžiaus pabaigos buvo labai konservatyvi, beveik nepaliesta svetimų įtakų technikos pažangos. Tokiu būdu Lietuvoje iš dalies iki mūsų dienų išsilaikė "medžio amžius".
Bandydami duoti suglaustą etnografinės lietuvių liaudies architektūros vaizdą, pradėsime nuo bendro žvilgsnio į kaimą ir atskirą sodybą ir pereisime prie charakteringų trobesių. Lietuvio sodybai būdingas laisvas, nešablo-niškas trobesių išdėstymas.
Visoje Lietuvoje gyvenamasis namas statomas visai atskirai nuo tvarto, kai Vakarų ir Pietų Europoje žmonės ir gyvuliai telpa po vienu stogu. Be gyvenamojo namo ir tvarto, lietuviškoji sodyba turi dar kelis atskirus trobesius: klėtį, daržinę, klojimą su jauja, malkinę pirtį.
Trobesių sienos suręstos iš gulsčių sienojų. Senoviškesnieji iš apvalių, netašytų, neapipiautų, su iškištinėm sąsparom, t. y., kertėse kražmai suleisti sijų galai. Stogai šiaudiniai: kūliukais arba striegtiniai (paskleistų kūlio šiaudų).
Trobesių forma pasižymi monumentaliu solidumu, ramumu, lygiomis stogo plokštumomis, be išsišokančių bokštelių, priestatų. Jie tik kukliai papuošti išpiaustinėtomis kraštinėmis lentomis, langų rėmais, puošniomis langinėmis.
Žvelgiant į trobesių vidų ir jų planą, namo-tyrininkui įdomiausias ir reikšmingiausias yra gyvenamasis namas. Lietuvių gyv. namas, šiek tiek kitoks žemaičiuose ir aukštaičiuose, yra išlaikęs iki mūsų dienų savo būdingą trijų dalių planą: priemenę ir du galus.
Antrasis namotyros ir ypatingai architektūros įdomus lietuvių sodybos pastatas yra klėtis (svirnas). Visi prisimename ją nelyginant puošnų sodybos brangakmenį. Ten sukrautos ūkininko gėrybės, aruodai.
Lietuvos gyvenviečių struktūroje sodyba visą laiką išliko šeimos gyvenimo pagrindine vieta, stabiliu ūkio vienetu. Senąsias lietuvių sodybas sudarė 4-5 trobesiai: gyvenamasis namas, svirnas, tvartas, kluonas ir pirtis.
20 a. 3-4 dešimtmetyje statyti vienkiemiai yra itin aiškios struktūros. Pastatai, kaip ir Užnemunėje, dažniausiai statyti apie vieną keturkampį kiemą. Namus stengtasi sustatyti patogiai, sausoje vietoje, su geru privažiavimu.
Skirtinguose etniniuose regionuose statyta įvairios architektūros gyvenamieji namai: troba (Vakarų ir Pietų Lietuvoje), gryčia (Šiaurės ir Vidurio Lietuvoje), pirkia (Lietuvos pietryčių dalyje), stuba (Lietuvos pietvakarinėje dalyje). Jie skyrėsi planu, konstrukcijomis, šildymo sistemomis, patalpų funkcine paskirtimi.
Svirnas - antras pagal svarbą pastatas sodyboje (daugelyje regionų vadintas klėtimi); tai nešildomas pastatas, skirtas grūdams, miltams, kitoms žemės ūkio gėrybėms, įvairiems daiktams laikyti.
Pirtis statė ir naudojo vienas arba keli ūkininkai. Tai nedidelis (3-4×5-7 m) stačiakampis pastatėlis, kurį sudarė dvi patalpos be grindų: priepirtis ir patalpa su akmenų krosnimi (senesnės pirtys buvo vienos patalpos).
Šuliniai dažniausiai rengti tarp švariojo ir ūkinio kiemo. Senesni šuliniai buvo su svirtimis, nuo 19 a.
Lietuvių sodybų pastatų pagrindinė statybinė medžiaga iki 20 a. buvo mediena, dažniausiai spygliuočių (pušies ir eglės). Pagrindiniai statybos įrankiai - kirvis, oblius, nuo 18 a. pabaigos imtas naudoti skerspjūklis (dvirankis pjūklas).
Aukštaitiško namo bruožai
Dėl konstrukcinių ypatumų susiformavo saviti aukštaitiško gyvenamojo namo bruožai. Kadangi Aukštaitijoje nebuvo platinamos stogų užlaidos, praktiškumo sumetimais plačiai paplito pristatomi prieangiai kurie įgijo ir estetinę dekoratyvinę išraišką.
Gyvenamojo namo galinis fasadas dažnai būdavo atsuktas į gatvę, todėl puošnus. Aukštaitijoje namų apkalimas lentomis paplito tik XX a.
Kaip ir kituose aukštaitiškuose namuose, čia namo skliautą nuo sienos skiria apie 1 m pločio stogelis (stoginukas). Langai naujesni, nebe tradicinių šešių dalių, o trijų. Langų rėmai įstatomi į staktas, plyšiai užkalami apvadais, vadintais „lamperijomis“.
Pastatas - darni, praktiška, estetiška, ekonomiška ir ekologiška struktūra kur visos jo dalys: pamatai, sienos, stogas, langai, durys, puošybos detalės yra svarbios, reikšmingos ir tampriai tarpusavyje susiję. Jų tarpusavio santykis - statybos būdas ir sudaro etninės architektūros esmę.
Rytų Aukštaitijoje ir Žemaitijoje išliko archaiškiausios trobesių formos ir gryniausios (nesumišusios) konstrukcijos. Kituose Lietuvos regionuose vyrauja mišrių formų trobesiai.
Štai keletas esminių skirtumų tarp Rytų ir Vakarų Lietuvos architektūros:
| Ypatybė | Rytų Lietuva (Aukštaitija) | Vakarų Lietuva (Žemaitija) |
|---|---|---|
| Langai | Siauresni ir aukštesni, gausiai dekoruoti viršlangiai | Žemi ir platūs, viršlangiai beveik nepuošiami |
| Stogo užlaidos | Nedidelės | Plačios |
| Prieangiai | Plačiai paplitę, dekoratyvūs | Nebūtini dėl plačių stogo užlaidų |
13 nuostabių „pasidaryk pats“ langų langinių idėjų
Langinės: ne tik apsauga, bet ir puošmena
Langinės atsirado XVIII-XIX a. Tada Lietuvoje vyko nemažai karų ir reikėjo apsaugoti būstą nuo įsilaužimo, ilgapirščių ir slėptis. Tuo metu jas buvo sunku atidaryti, todėl turtas būdavo saugesnis.
Langinės buvo kaip namo akys, užsidarydavo. Kai name būdavo užveriamos langinės, namuose“, - langinių istoriją primena tapytojas.
Lietuvoje žmonės puošė savo langus. Tai buvo bene puošniausia namo dalis. Puošė savo sodybas. Neturtingi žmonės neturėjo daug galimybių, bet puošyba sodiečiams buvo labai reikšminga.
Nuo seno langinės atliko ne tik apsauginę funkciją nuo lietaus, ilgapirščių, bet ir svarbią estetinę funkciją. Tvirtinti langines niekur nedingo.
Daug užsakymų Prienų krašte, aplink Uteną. Meistrai papuošia šoninėmis lentomis, vėjalentėmis su vėjo, bangelių elementais. Dažnai jų apačios baigiamos drožiniais, raštais, tradicijomis. Viršuje nuo senų laikų dedamas karnizas (antlangis, ryškiai išsikišantis iš sienos, dar vadinamas „karūna“). Šis dekoro elementas itin puošnus drožinys.
Dažniausiai daromos įsprūdinės formos, t. y. apvado centre montuojamos profiliuotos lentos. Viršų, o centre - į apačią užsukamos jų „uodegos“. Trilapių lelijų žiedų, pumpurėlių motyvai.
Kai kurie meistrai galėjo daryti patys vėjalentėmis, tapo dailininkai profesionalai. „To pageidavo namo šeimininkė, kad būtų įrašyti dainos žodžiai. Šeimininkai išreiškia tai, kas jiems artima - šeimininkų profesiją ar pomėgius.
Lietuvos etnografiniai regionai
Sodybos atgimimas: nuo istorijos iki šių dienų
Vis dažniau tenka girdėti apie mylimas, puoselėjamas senelių, protėvių sodybas, į kurias dedama tiek širdies, tiek rankų darbo, ir, be abejo, pinigų. Henritos Kontrauskienės mamos Janinos Pautienienės sodyboje Laibgalių kaime galima pamatyti ne tik jaukius namus, gražią gamtą, bet ir muziejumi virtusias patalpas.
Senelių namas taip pat tebestovi, tik išgražintas spalvingomis langinėmis. Kiekvienos langinės skirtos konkrečiam žmogui, atspindi jo charakterį, pomėgius, perduoda jam linkėjimus.
Langines tapė menininkė Aurika Brasiūnienė iš Vilniaus. Yra langinė, skirta močiutei Uršulei, yra vienai jos anūkei, dar - Henritai, po to - jos sesei Lilijai, jos tėčiui, prieangis yra skirtas proanūkiams.
„Sodybą atsiėmėme ir nusprendėme išlaikyti ją tokią, kokia ir buvo“, - sako V. Kontrauskas. Net ir naujasis namas pastatytas ant dviejų galų jaujos pamatų.
Prie sodybos grožio prisideda Henritos sesuo Lilija, kuri yra profesorė mikrobiologė. Ji labai myli augalus. Jeigu randa, prisodina jų unikalių, retų, mažai žinomų.
Visada sodyboje lieka tik mama, kuriai beveik 91-eri, bet ji - šviesaus proto ir be galo mėgsta skaityti knygas. Nors ir garbaus amžiaus, senjorė vis dar nori dirbti ir mielai naudojasi kompiuteriu.
Sodyboje - 4 tvenkiniai. Viename jų - keletas varlių rūšių, iš kurių kai kurios - itin retos. Čia - virš 60 inkilų. Anksčiau čia kasmet Vaclovas, Henrita ir Lilija pasodindavo virš 100 medelių.
Taip pat kieme - keletas senų ir naujesnių pastatų, kuriuose galima rasti senovę menančių daiktų. Pasak V. Kontrausko, jeigu tai būtų muziejus, jis galėtų turėti tautodailės ir liaudies buities muziejaus statusą.
Iš jų išsiskiria Pietų Afrikos respublikoje paties Vaclovo sumedžiotos antilopės seibl iškamša. Po to - kalvystės dirbiniai, priemonės, staliaus įrankiai, batsiuvio priemonės, žemės ūkio padargai - vežimai, arklai, akėčios, plūgai, vežimaičiai, važiai, rogės, koros (vežimai šienui vežti), dalgiai, spragilai.
Vis tik tikrą muziejų ši šeima turi Vilniuje. Tai - Lietuvos kulinarinio paveldo muziejus. Muziejaus paskirtis yra rinkti, kaupti, studijuoti, restauruoti, eksponuoti ir populiarinti materialines ir dvasines vertybes, susijusias su skirtingų laikotarpių bei kultūrų kulinarijos istorija ir stalo reikmenimis.
Po to iš tų pačių indų valgė Japonijos imperatorius Akihito su žmona Mičiko, Belgijos karalius Albertas 2-asis ir kiti.
Vaclovas sako, kad jie su žmona stengiasi dalyvauti Rokiškio krašto visuomeniniame gyvenime. Dalyvavo jie ir „Rokiture“ - per dvi dienas sodyboje apsilankė virš 500 žmonių.
Sodyboje - daugybė darbų, nes čia - didelis plotas (12 ha žemės ir 5 ha miško priklauso Janinai Pautienienei) - nuo vieno darbo pradedi, o kol jį užbaigi, reikia pradėti iš naujo.
Moderni sodyba Aukštaitijoje
Modernios interpretacijos
Asvejos regioniniame parke, netoli vieno gražiausių Lietuvos ežerų įkvėpė sukurti tradicinę rąstinę sodybą. Čia architektūra prisitaiko prie kraštovaizdžio, šiuolaikiškas interjeras įsilieja į natūralią gamtą.
Pagrindinis pastatas, gyvenamasis namas, tradicinės „dviejų galų“ trobos formos. Norėjosi, kad naujasis statinys natūraliai įsilietų į kraštovaizdį, o ne dominuotų jame.
Pagrindinės apdailos medžiagos natūralios -fasadai rąstiniai, stogas-nendrių, cokolis, kaminai - skalūno apdaila.
Sodyba 1952 metais vykusios ekspedicijos metu apmatuota Varakišk…
Dažnam sodyba tampa galvos skausmu, nes, norint ją įrengti, reikia nemažų pinigų. Tačiau šio rašinio herojė įsitikinusi, kad ją galima sutvarkyti įdomiai ir kūrybingai ir be didelių investicijų.
Vaizdas iš sodybos kiemo į kalvotą vietovę
Sukūrusi šeimą savo idėja užkrėtė ir sutuoktinį. Pradėję ieškoti sodybos, susižavėjo kalvotu Ignalinos rajonu. „Myliu kalvas, kalnus, todėl atvykusi čia ir pamačiusi kraštovaizdį netekau žado, - pasakojo šeimininkė. - Šis kraštas ne veltui vadinamas mažąja Lietuvos Šveicarija. Slėniai, miškai,ežerai man priminė Tatrus. O svarbiausia - nustebino subtili sodybos energija, joje tvyranti šioms vietoms būdinga aura.“
Senos lietuvių sodybos interjere surado vietą ir močiutės palikta autentiška spinta su dvigalvio erelio herbu, pagaminta 1837 m., ir senos skrynios, vadinamieji kuparai.
Pasirinko paprastumą. „Norėjosi laukinės gamtos, o ne alpinariumų, ne standartinių„išcackinimų“, todėl ir pasirinkau paprastumą.
Ištapyta langinė panaudota kaip interjero detalė
Audronė savo gėles vadina močiučių augalais, be jų neįsivaizduoja senos lietuviško kaimo sodybos.
Piliarožės - vienos gražiausių sodybos gėlių
Miestietės neišgąsdino net tualetas lauke. „Toks ir turi būti kaimas, turi pajausti malonumą semdamas vandenį iš šulinio, plaudamas indus bliūde, - juokėsi šeimininkė. - Čia savotišką komfortą teikia nuostabi kaimiška aplinka.“
Žydinčių pienių stebuklas
„Man labai gaila griūvančių sodybų. Manau, tokie miestiečiai kaip mes šiek tiek gelbėjame jas nuo visiško išnykimo. Taip norisi,kad išliktų senasis lietuviškas kaimas.“
Pati taip pat kibo į darbus - senas langines ištapė neužmirštuolėmis, dabar jos tapo tikru tapybos šedevru. Pati restauravo kuparus, švitriniu popieriumi nušveitė senuosius dažus ir ištapė iš naujo. „Kaip savo sodybos simbolį pasirinkau tulpę, todėl ši gėlė atsirado ir ant kėdės, skrynios, netgi ant tualeto durų. Pasiskaičiau apie lietuvių liaudies ornamentiką, būdingą tam kraštui, ir ištapiau pagal tai skrynias aliejiniais dažais.“
Didelis senų obelų sodas, nusidriekęs tarp kalvų
Šeimininkė neišmetė nė vieno seno rakando, visus panaudojo kaip interjero detales: sename kiaulių lovyje susodino gėles, statinė tapo puikiu vazonu ir pan. Gyvenimą tokioje aplinkoje ji vadina pačia geriausia terapija.
„Vienkiemio ramybė visai negąsdina. Negalėčiau gyventi kaimo gyvenvietėje, kur visi norom ar nenorom vienas kitą stebi ir paskui komentuoja“,- toks buvo menininkės, suradusios erdvę kūrybai, verdiktas.
Dauguma lietuvių, įsigijusių išsvajotą sodybą, skuba susikurti komfortą, ir taip sugadina gerus senus namus. Dingsta harmonija, išgrynintos ir nusistovėjusios proporcijos, būdingos senajai lietuvių architektūrai.
Daugelis neįvertina, kad senieji kaimo namai harmoningai dera su aplinka savo proporcijomis, medžiaga, forma. Tai ir sudaro tikrąjį kaimo grožį.
Jei namo pamatai geri, jis tvarkingas, darnių proporcijų, pakankamo dydžio, jo nereikėtų perstatyti. Ką nors keičiant būtina tai daryti saikingai, išlaikant stiliaus vienovę, nedarkant aplinkos, stengiantis neišsiskirti iš jos.
Svarbiausia - laikytis paprastumo, santūrumo, stilingumo, vengti kičo ir aplinkoje. Visokie cementiniai angelai, dirbtiniai gandrai, malūnai anaiptol neatspindi lietuvių tradicijų.