Važiuojantys pro Troškūnus dažnai stabteli miestelio centre prie baltutėlės Švč. Trejybės bažnyčios ir bernardinų vienuolyno komplekso.
Švč. Trejybės bažnyčia Troškūnuose
Šį kartą vos įžengus į šventorių prisistato žilstelėjęs barzdotas vyras su didžiuliais bažnyčios raktais ir pasisiūlo aprodyti visas grožybes bei papasakoti Dievo namų atsiradimo istoriją.
Kas jis? Suabejojus, ką įdomaus išgirsime iš nepažįstamo žmogaus, vyras pagaliau prisistato: jis 56 metų Giedrius Aleliūnas, diplomuotas istorikas ir archeologas, ilgus metus gyvenęs sostinėje, dirbęs Valdovų rūmų teritorijos kasinėjimuose, vėliau privačiu archeologu.
Bažnyčios ir Vienuolyno Komplekso Istorija
„Aplinkiniai dvarininkai susimetė pinigų, pasikvietė žymiausią to meto Vilniaus universiteto architektūros profesorių Martyną Knakfusą, jis ir suprojektavo dabartinius bažnytinius rūmus.
Istorikas pasakoja, kad tuoj po 1863 metų sukilimo carinės imperijos atstovas davė įsakymą Troškūnų vienuolyną uždaryti, mat esą turėjo žinių, kad bernardinai, tiesiogiai nors ir neprisidėję prie sukilimo, jiems priklausančioje bažnyčioje leido giedoti giesmes, priešiškas valdžiai.
Didžioji vertybė čia yra šoniniame altoriuje kabantis kūrinys „Stebuklingoji Troškūnų madona - Rožančiaus karalienė“.
Mūsų gidas tvirtina, kad paveikslo autorius nežinomas ir kad jis tapytas daugiau nei prieš tris šimtus metų, anksčiau nei čia pastatyta pirmoji bažnyčia. „Prie caro valdžios tas paveikslas buvo uždengtas kitu.
Istorikas mūsų vis dar nepaleidžia, rakina renovuotą bažnyčios rūsį. Sovietmečiu bažnyčios rūsyje, susiskirstę jį į medinius gardelius, miestelio gyventojai laikė bulves.
„Su didele pagarba žmonės juos palaidojo miestelio centre, bet sovietmečiu buvo liepta jų kūnus išsikasti ir perlaidoti kapuose. Liepta, kad ir atmino lentos neliktų.
Svečius jis dar nuveda parodyti ir buvusios sinagogos, kuri jau seniai paversta keturbučiu.
Gyvena šalia Troškūnų, Vailonyse, senelių statytuose namuose, kuriuose amžių nugyveno ir jo tėvai. Šeimoje jis augo vienturtis, po vidurinės mokyklos pasirinko istorijos studijas Vilniaus universitete. Sako, vienu metu turėjęs ir butą Panevėžyje, šis atitekęs kaip tėvo palikimas.
„Patyriau kojos traumą, rąstas užkrito, trejus metus vaikščiojau su lazdomis, gyvenau iš neįgalumo išmokų.
„Prieš dvejus metus, per pandemiją, eidamas pro bažnyčią pastebėjau, kad sustoja mašinos, keliauninkai vaikšto aplink, klausia praeivių, kaip bažnyčią apžiūrėti, klausia jos istorijos.
Troškūnų Dvaro Sodyba
Mieste išlikusi Troškūnų dvaro sodyba. Žygiui besiruošiant. Tvarkinga rikiuote daugiau nei pusšimčio dvilypė mokinių kolona pajudėjo nuo mokyklos. Žengiau priekyje, savo „auksine lazda“ iš stebuklingo šilo pasiramsčiuodamas.
Per vis gražėjančią Troškūnėlių - Smėlynės gyvenvietę, po to smagiu plentu spėriai nužygiavome iki Troškūnų dvaro. Gėrėjomės jo smarkiai apgriuvusiais mūrais, prisiminėme Troškūnų miesto ir bernardinų vienuolyno įkūrėjus ponus Sakalauskus, vėliau valdžiusius Petkevičius, tyrinėdami pieštą dvaro planą bandėme įsivaizduoti tuomet buvusius rūmus, koplyčią, juos supusį angliško stiliaus parką, gėlynus, sodą, altaną, į didžiulį tvenkinį išsiliejusią patvenktą Juostos upelaitę.
Prisiminėme ir paskutinius ponus Montvilas, kurie rėmė meną, kultūrą.
Užsukome ir į šalia vieškelio, ūksmingame pušyne snaudžiančių žydų kapus, perėjome senąjį Smėlynės kaimą. Atmintyje skriejo kelių dešimčių metų prisiminimai, ten kadaise gyvenusių žmonių veidai: čia Žarskienės, ten Tijūnienės, Pačinskienės, Beliūno, Urbono gyvenimų būta.
Ties Siauruko pervaža sukome į kairę ir palei bėgius ėjome, kol perėjome nors nedidelį, krūmynais užaugusį, bet ganėtinai vandeningą Juostos upelę, tuomet sukome dešinėje ir pro krūmynus išėjome į vešlia šlapia žole žaliuojančią pievą.
Tuoj už jos telkšojo tvenkinys, pilkšvas užkaltais langais namas ir molinis tvartas - pažinau Kirtiklių sodybą. Tuoj už jos Binkio Jono namai, taip pat labai išsikeitę, naujiems savininkams iškirtus medžius liūdnai ant plyno lauko stūksančius.
Vienas mokytojų patikino, kad pasukę į dešinę, neseniai, prieš porą metų, čia dviračiais pravažiuodavę. Tačiau iš kelio nebesukome, perėję pirmosios sodybos kiemą, pačia Juostino ežero pakrante „vieškrančiu“ kelių vasarnamių pakraštėliais prasmukę, pro „Vilą Jūratę“, stabtelėjome siauroje visuomeninėje pakrantėje.
Čia projektinį pliažą įrenginėti ruošiamasi. Priešais - Sunklodų sodyba, o dar tolėliau - Balčiūnų trobos. Kiemas užaugęs, troba palengva remontuojama - prisiminiau čia gyvenusį Balčiūno Stasiuką ir jo geraširdę žmoną, tetutę Eleną.
Man užėjus kiemas dangiškai pakvipo mėtomis - nusiskyniau žiemos arbatai. Kelią pasitrumpinom plačiu saulės nutviekstu dirvonu, nukirsdami kelius jungiantį kampą.
Kalnuočių kaimą kairėje palikę, išėjome į senąjį vieškelį, kuris daugeliui pasirodė netikėtu atradimu: aukštumėlėmis bene į pusantro kilometro lankstą išsidriekęs, su dviem tilteliais.
Užkopę į Baraišių kalną ties Pakšio sodyba, stabtelėjome prie didžiojo pavieškelės akmens. Šiek tiek atsipūtę ir žemyn besidriekiančias, tarsi Raigardo slėnis, lygumas pasidarę, vora kirtome plentą ir Eivos sodybos pakraščiu leidomės į pakalnę.
Vėl kopėme į kalną, ten, kur didžiuliai Karčių dvaro sodybos ąžuolai galingais, plačiais vainikais gumbuotas šakas į padanges kelia. Pakeliui - Karčių ir Baraišių senųjų kapinaičių kalvelės, išlakiomis pušimis žaliuojančios, Jėzaus Nazariečio ir Šv. Jono Nepomuko ąžuolinėmis skulptūromis pažymėtos.
Vėl į tvarkingą vorą išsirikiavę, paplente, o po to ir smiltėtu keliuku, iki paminklo Karaliui Mindaugui žengėme. Šile į piliakalnį kopėme, ten senąją istoriją prisiminėme, lietuvių žygius, Saulės mūšio pergalę pašlovinome ir giesmę „Lietuva brangi“ sugiedojome. Ir taip baigėme smagią greitą, dvylikos kilometrų ir daugiau nei trijų valandų trukmės pažintinę kelionę.
Juostos Upė ir Pajuosčio Dvaras
„Pasirinkau būtent ją iš visų Lietuvos upių, vingiuojančią dviejų rajonų - Anykščių ir Panevėžio - teritorijomis. Ne upės ilgis nulėmė pasirinkimą. Netgi ne jos gražus lietuviškas vardas.
Pajuosčio dvarą supęs parkas buvo laikomas vienu gražiausių Lietuvoje: kalvota aplinka, dviejų upių - Juostos ir Nevėžio - santaka, gausybė augalų. Puošnumu jis nusileido nebent garsiajam Verkių parkui.
Išteka upė iš Juostino ežero, įteka į Nevėžį prie Pajuosčio - jos vardu pavadinto kaimo. Upės vardo kilmė, pasak P. Upės vidurupis - tarp Bajoriškių ir Margučių kaimų - įeina į Juostos hidrografinį draustinį.
Apie tai rašoma knygoje „Juostininkai“: „1950 m. gegužės mėnesį melioratoriai Juostą ėmėsi, kaip jie sako, reguliuoti, t. y. tiesinti ir gilinti. Darbą pradėjo iš karto keturi ekskavatoriai - nuo Troškūnų, Antano Kulboko sodybos, Rūkiškio ir Raguvėlės, visi judėdami Panevėžio link. baigtas.
Visgi dabartinė Juosta, savo vandenis nešanti per Panevėžio rajoną, Miežiškių seniūnijos kaimus, į Nevėžį, ir graži, ir maudytis tinkama. Tiesa, senesniuose šaltiniuose Juostos ilgis būdavo nurodytas ne 51, o 58 kilometrai.
Skirtumas atsirado todėl, kad anksčiau upės pradžią manyta esant Pajuostinio kaime ir žymėta, kad ji teka per Juostino ežerą. Knygos apie Juostą autorius kartu su pagalbininkais prieš dešimtmetį ieškojo tikrųjų upės ištakų.
„Kadangi prie Juostino kuriasi poilsiavietės, iškasta nemažai kanalų, tai tik padedant vietos gyventojui galėjome pamatyti Juostos pradžią “, - sako P. Apie Juostai pradžią davusio ežero kilmę yra įdomi sakmė.
Pasakojama, kad kartą dvi seserys ganydamos jaučius audė juostas. Buvo karšta diena ir jos pradėjo dangų melsti lietaus. Atūžė didžiulis debesis, o jame sėdėjo monas - šmėkla, vaiduoklis - su ilga, iš juostų supinta, barzda. Jis pasisakė esąs užburtas jaunikaitis ir maldavo atspėti jo vardą. Ilgai neatspėjo jo merginos, o kai viena sušuko: „Leiskis, Juostin! Štai metu tau juostą“, kilo baisi audra. Monas nusileido žemėn ir tapo gražiu jaunikaičiu.
Per Panevėžio rajoną vingiuojančios 51 km ilgio Juostos vaizdingose pakrantėse kuriasi jaukios sodybos. I. „Nemažai permainų matė Juosta, bet ir toliau savo vandenis plukdo į Nevėžį. nuo neatmenamų laikų, per amžius“, - pasakoja P.
Sekdami tos upės tėkme ir Pajuostį greit pasieksime. Šis vardas panevėžiečiams pirmiausia, žinoma, siejamas su kariuomene. Archeologiniai radiniai liudija, kad žmonės Pajuosčio apylinkėse gyveno jau pirmaisiais amžiais po Kristaus ir keletą šimtmečių vėliau.
Remiantis P. Žinoma, kad Pajuosčio dvaras ėmė kurtis 16 amžiaus pabaigoje. Istorija byloja, kad Petras Meištavičius, vesdamas Joaną Blinstrubaitę, kaip žmonos dalį gavo Pajuostį. Po to Pajuostį kartu su kitomis žemėmis paveldėjo jo sūnus Juozas. Ir taip paveldima valda ėjo iš rankų į rankas.
Paskutinysis dvaro šeimininkas Aleksandras Meištavičius - labai prieštaringa asmenybė, užėmęs įvairias valstybines pareigas carinėje Rusijoje ir tarpukario Lenkijoje. Po Pirmojo pasaulinio karo Lietuvos ir Lenkijos nepriklausomų valstybių tarpusavio santykiams blogėjant, A. Meištavičius pabėgo į Lenkiją, kur vykdė antilietuvišką politiką.
1922 metų kovo 7-ąją Pajuosčio dvaras perduotas Žemės ūkio ir valstybės turto ministerijai su kilnojamu ir nekilnojamu turtu. Iš pradžių kareivinėms buvo pritaikyti senieji dvaro rūmai, bet jie pasirodė esantys nepatogūs. Pajuosčio dvaro sodyba stovėjo toje vietoje, kur Juosta įteka į Nevėžį.
1930 metais nuspręsta statyti naujas kareivines. Jų statyba pagal planą turėjo kainuoti 1 050 000 litų. Šis inžinierius suprojektavo ir Kauno Šančių bažnyčią, Šventosios uostą, 1939 m. Lietuvos paviljoną pasaulinėje parodoje JAV. A. Statyba vyko intensyviai ir jau po keleto mėnesių Panevėžio spauda rašė, kad kareivinės baigiamos statyti. Iki 1930 metų pabaigos statybos darbai baigti. Kareivinėse įrengtas vandentiekis ir centrinis šildymas.
Buvo planuotas iškilmingas kareivinių atidarymas, bet „Panevėžio balsas“ 1931 m. spalio 11 d. numeryje rašė, kad iškilmingo atidarymo atsisakyta. Tuo metu buvo intensyviai remontuojama pulkui perduota koplyčia. Ir štai 1932 m. statybos darbai baigti, gegužės 29 dieną, sekmadienį, pašventintos naujos Pajuosčio kareivinės. Pastačius kareivines Pajuostyje, pagal panašų projektą buvo įrengiamos kareivinės ir kituose miestuose.
Sovietmečiu šioje vietoje pastatytas naujas karinis miestelis. O kadaise šioje vaizdingoje vietoje savo dienas leido turtingi krašto dvarininkai. Žinoma, kad Pajuosčio dvaro sodyba stovėjo toje vietoje, kur Juosta įteka į Nevėžį. P. Juknevičius pasakoja dvaro rūmų pastatą ne kartą degus.
Į kairę nuo įėjimo buvęs erdvus valgomasis su portretais ant sienų. Čia pat milžiniška, Gdanske gaminta spinta, prisėsti kvietė aukšti krėslai. Pasak P. Prieš namą plytėjo augalais apsodintas kiemas, aukštų klevų ir maumedžių guoto padalytas į dvi dalis. Parko alėjos ir takeliai buvo nutiesti taip, kad už kiekvieno posūkio atsivertų vis naujas vaizdas į Juostos vingius.
Pajuosčio dvarui priklausė apie tris tūkstančius dešimtinių laukų, pievų, miško. Buvo sukurti nauji, dideli, gražiai pastatyti palivarkai: Kurhanas, Trakiškis, Taruškos. Dvare buvo aštuonkampis bokštas, apdengtas išlenktu kinišku stogu. Bokšto apatinėje dalyje įrengta ledainė.
Išvados
Troškūnų dvaro sodyba yra svarbi Anykščių krašto istorijos dalis, liudijanti apie turtingą kultūros paveldą ir įvairių kartų indėlį į regiono raidą. Nuo bažnyčios ir vienuolyno komplekso įkūrimo iki dvaro savininkų veiklos, ši vieta yra neatsiejama nuo Lietuvos istorijos.