Kiekvienas asmuo turi pareigą laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų žalos kitam asmeniui. Jei asmuo patiria žalą, svarbu turėti teisinį mechanizmą, kuris užtikrintų žalos atlyginimą, t. y. civilinę atsakomybę. Civilinė atsakomybė skirstoma į sutartinę ir deliktinę.
Civilinės atsakomybės taikymas (nesvarbu, ar deliktinės, ar sutartinės) galimas esant visoms keturioms sąlygoms: žalai, kaltei, neteisėtiems veiksmams ir priežastiniam ryšiui. Ypatingai daug problemų kelia atsakomybės be kaltės instituto taikymas. Civilinės atsakomybės taikymo apimtį nusako priežastinis ryšys. Nuo pasirinktos priežastinio ryšio teorijos priklauso, ar asmuo bus atsakingas už padarytą žalą ir jam kils prievolė tą žalą atlyginti.
LR CK 6.247 str. numatyta, kad atlyginami tik tie nuostoliai, kurie susiję su veiksmais (veikimu, neveikimu), nulėmusiais skolininko civilinę atsakomybę tokiu būdu, kad nuostoliai pagal jų ir civilinės atsakomybės prigimtį gali būti laikomi skolininko veiksmų (veikimo, neveikimo) rezultatu. LR CK komentaro autoriai teigia, kad toks įstatymų leidėjo pateiktas priežastinio ryšio apibrėžimas leidžia daryti išvadą, kad LR CK įtvirtina lankstaus priežastinio ryšio doktriną, kuri leidžia atsižvelgti teismui į teisėtus ieškovo ir atsakovo interesus bei daugelį kitų reikšmingų aplinkybių.
Žala kaip ir jos atlyginimas nėra savitikslis dalykas, žalos atlyginimo paskirtis atsiskleidžia per funkcijas. Lietuvoje tiek teismų praktika, tiek teisės doktrina pateikia išvadas, kad žalos atlyginimo funkcija išimtinai kompensacinė.
Dažnai savo transporto priemonę duodame vairuoti vaikams, draugams ar kitiems asmenims net nesusimąstydami, kokios gali kilti pasekmės tuo atveju, jeigu toks asmuo padarys eismo įvykį. Sudarydami draudimo sutartį atkreipiame dėmesį į draudimo įmokos dydį, tačiau dažnai neįvertiname aplinkybių, kuriems asmenims suteiksime teisę vairuoti apdraustą transporto priemonę, o suteikus teisę tokiems asmenims vairuoti, papildomai nepranešame draudikui dėl draudimo rizikos pasikeitimo, tuo pažeisdami draudimo sutarties šalių pareigą kuo glaudžiau bendradarbiauti ir kooperuotis sudarant ir vykdant draudimo sutartį.
Toks šalių kooperavimasis pagrįstas tarpusavio pasitikėjimu, kuris draudikui leidžia prognozuoti savo sutartinių įsipareigojimų mastą, o draudėjui - užsitikrinti nuostolių atlyginimo rizikos perkėlimą. Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatyme (toliau - TPVCAPDĮ) yra atskirai įtvirtina draudėjo pareigą pateikti visą draudiko prašomą informaciją ir dokumentus, būtinus sutarčiai sudaryti, o draudikui nustato teisę, prieš sudarant sutartį, šią informaciją patikrinti, taip pat apžiūrėti transporto priemonę.
Draudėjo pareiga draudimo sutarties galiojimo laikotarpiu informuoti draudiką apie draudimo rizikos padidėjimą yra įtvirtinta Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau - CK) 6.1010 str. 1 d. Draudimo sąlygose dažniausiai būna nustatyta, kad jeigu draudimo rizika, numatyta draudimo sutartyje, padidėja ar gali padidėti draudimo sutarties galiojimo laikotarpiu, draudėjas ar apdraustasis privalo informuoti draudiką apie padidėjusią draudimo riziką.
Laikytina, kad rizika pasikeičia, kai draudimo sutarties galiojimo laikotarpiu pasikeičia kuri nors aplinkybė, tiesiogiai susijusi su pavojaus draudimo objektui sumažėjimu ar padidėjimu, ir jeigu draudikas draudimo sutartyje, kad tokia aplinkybė turi įtakos draudimo rizikos padidėjimui ar sumažėjimui. Tuo atveju, jeigu draudimo rizika padidėja dėl draudėjo ar apdraustojo veiksmų, pranešimas turi būti pateiktas ne vėliau, nei ji padidėja, o visais kitais atvejais - tuoj pat, kai draudėjas ar apdraustasis apie tokius pasikeitimus sužinojo ar turėjo sužinoti, bet ne vėliau kaip per 3 darbo dienas nuo to momento, kurį draudėjas ar apdraustasis sužinojo ar turėjo sužinoti apie padidėjusią draudimo riziką.
Tuo atveju, jeigu draudimo rizika padidėja, draudėjas draudikui pareikalavus privalo sumokėti papildomą draudimo įmoką. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad bendradarbiavimo pareigos nevykdymo pasekmė - neigiamų padarinių atsiradimas, suteikiantis draudikui teisę pateikti draudėjui atgręžtinį reikalavimą atlyginti dalį trečiajam asmeniui išmokėtų sumų.
Ši draudiko teisė yra įtvirtinta ir TPVCAPDĮ 22 straipsnyje, kuriame yra nustatyta, kad jei draudėjas nevykdė ar netinkamai vykdė draudimo sutartyje nustatytas pareigas, draudikas turi teisę reikalauti, kad draudėjas grąžintų išmokėtą sumą ar jos dalį. Šios nuostatos buvo ne kartą nagrinėtos ir aiškintos teismų praktikoje.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, draudikams yra suteikta galimybė nustatyti skirtingas įmokas asmenims, priklausomai nuo skirtingo tikėtinumo laipsnio draudikui sukurti tikimybę vykdyti įsipareigojimus trečiojo asmens naudai. Draudimo riziką draudžiant civilinę atsakomybę sudaro draudžiamojo įvykio atsiradimo tikimybė ir jo sukeltų nuostolių tikėtinas dydis.
Teisę nustatyti ir apskaičiuoti draudimo įmokos dydį turi draudikas, o draudimo įmoka turi būti nustatoma atsižvelgiant į draudiko suteikiamą draudimo apsaugą draudėjui (apdraustiesiems), taip pat draudimo įmoka turi būti proporcinga draudiko prisiimamiems įsipareigojimams pagal draudimo sutartį bei nepažeisti draudėjo (apdraustųjų) interesų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr.
Šiame kontekste, pažymėtina ir tai, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo kontekste, asmenų, neturinčių dvejų metų vairavimo patirties, vairavimas yra rizikingesnis, todėl draudikas turi teisę nustatyti, kad tokių asmenų mokama draudimo įmoka yra didesnė už vairavimo patirtį turinčių vairuotojų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr.
Lietuvos Aukščiausiais Teismas yra suformulavęs taisyklę, kad nustatant, į kokio dydžio draudimo išmokos dalies grąžinimą pagal TPVCAPDĮ 22 straipsnio 2 dalį ir Taisyklių 62.2 punktą konkrečiu atveju įgijo teisę draudikas, turi būti atsižvelgiama į tai, kokia apimtimi draudikui neatskleistos aplinkybės nulėmė draudimo rizikos padidėjimą lyginant su rizika, nustatyta remiantis aplinkybėmis, kurias draudėjas atskleidė draudikui sudarant draudimo sutartį, ir ar šios aplinkybės yra susijusios su draudžiamuoju įvykiu.
Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklėse yra numatyta, kad atsakingas draudikas turi teisę reikalauti iš draudėjo grąžinti iki 50 procentų išmokėtos draudimo išmokos.
Vienoje iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nagrinėtų bylų (2014 m. kovo 4 d. civilinė byla Nr. 3K-3-55/2014) buvo keliamas klausimas dėl draudiko teisės reikalauti dalies išmokėtos draudimo išmokos grąžinimo Taisyklių 62.2 punkto pagrindu apimties tuo atveju, kai draudėjas pažeidė pareigą informuoti apie draudimo rizikos pasikeitimą dėl to, kad apdrausta transporto priemonė perduota valdyti draudimo sutartyje nustatyto amžiaus ir (ar) vairavimo stažo neturintiems asmenims.
Šioje byloje teismas paliko galioti apeliacinės instancijos teismo nutartį, kuria iš draudėjo priteista 50 proc. išmokėtos draudimo išmokos. Šioje byloje buvo įvertintas draudimo sutarties pažeidimo pobūdis - t. y. Kaip pagrindą priteisti iš kasatoriaus maksimalią teisės aktuose nustatytą išmokėtos sumos dalį teismas nurodė tai, kad transporto priemonės valdytojo amžius ir vairavimo stažas yra reikšmingi veiksniai vertinant draudžiamojo įvykio atsiradimo tikimybę, nes jaunesnio amžiaus ir mažesnį vairavimo stažą turinčių asmenų vairavimas yra rizikingesnis transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo aspektu.
Pabrėžtina, kad tiek transporto priemonės valdytojo amžius, tiek vairavimo stažas laikytinos aplinkybėmis, galinčiomis nulemti draudimo riziką. Kitoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nagrinėtoje byloje (2016 m. liepos 15 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinė byla Nr. e3K-3-380-969/2016) teismas pažymėjo, savaime negalima visais atvejais laikyti, kad jaunesnio amžiaus ir mažesnį vairavimo stažą turinčių asmenų vairavimas visais atvejais padidina draudimo riziką tokia apimtimi, kuri sudarytų pagrindą draudikui reikalauti maksimalios išmokėtos sumos dalies pagal Taisyklių 62.2 punktą.
Šioje byloje teismas vertino kokio išmokėtos draudimo išmokos dydžio gali reikalauti draudikas tuo atveju, kai transporto priemonės valdytojas eismo įvykio metu buvo 27 metų amžiaus ir turėjo 6 metų vairavimo stažą, tuo tarpu draudimo sutartis buvo sudaryta atsižvelgiant į draudimo riziką, apskaičiuotą remiantis tuo, kad transporto priemonę vairuos ne jaunesnis nei 30 metų amžiaus ir turintis ne mažesnį nei 7 metų vairavimo stažą asmuo.
Teismas pažymėjo, kad tai reiškė, kad draudimo rizika dėl nepranešimo apie aplinkybes, susijusias su transporto priemonės valdytojo amžiumi ir vairavimo stažu, negalėjo pasikeisti tokia apimtimi, kuri sudarytų pagrindą draudikui reikalauti maksimalios išmokėtos sumos dalies pagal Taisyklių 62.2 punktą. Teisėjų kolegijos vertinimu, draudimo rizikos pasikeitimas, apie kurį draudikas nebuvo informuotas, nagrinėjamu atveju nebuvo žymus, todėl sudaro pagrindą konstatuoti, kad ieškovui iš kasatoriaus priteista maksimali teisės aktuose nustatyta suma yra per didelė.
Atsižvelgdamas į teisinį reglamentavimą ir taikydamas draudimo rizikos padidėjimo kriterijų, teismas nusprendė priteistiną sumą sumažinti iki 25 proc.
Civilinė byla dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo. Byloje keliamas klausimas dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo už nepilnamečio asmens sveikatos sužalojimą.
Ieškovų teigimu, valstybė, kaip forto savininkė, netinkamai rūpinosi forto ir jo užimamos teritorijos saugumu, todėl privalo atlyginti jiems padarytą žalą. Valstybė, ginčydama savo civilinės atsakomybės sąlygų buvimą, kasaciniame skunde nepagrįstai remiasi CK 6.271 straipsnio nuostatomis. Šis straipsnis nagrinėjamu atveju netaikytinas, nes jo normos reglamentuoja atsakomybę už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų tais atvejais, kai valdžios institucijos veikia kaip viešojo administravimo subjektai.
Šioje byloje sprendžiamas valstybės, kaip Kauno I forto savininkės, atsakomybės už šio forto teritorijoje buvusio sprogmens sukeltą žalą fizinio asmens sveikatai klausimas. Tokio pobūdžio deliktiniuose santykiuose valstybė dalyvauja ne kaip valdžios subjektas, bet kaip privatus asmuo - savininkas, t. y. lygiais pagrindais kaip ir kiti civilinės teisės subjektai (CK 2.36 straipsnio 1 dalis), ir jos atsakomybės klausimas spręstinas taikant bendrąsias deliktinės atsakomybės nuostatas.
Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ieškovei G. P. žala sveikatai buvo padaryta jai užlipus ant sprogmens Kauno I forto teritorijoje. Kauno I forto savininkė yra valstybė, t. y. jai nuosavybės teise priklauso tiek Kauno I forto statiniai, tiek žemės sklypas, kuriame šie statiniai yra.
CK 4.37 straipsnio 1 dalyje nustatyta kiekvieno savininko pareiga įgyvendinti nuosavybės teisę taip, kad nebūtų pažeidžiami įstatymų reikalavimai bei kitų asmenų teisės ir interesai. Tokiomis aplinkybėmis byloje pagrįstai buvo aiškinamosi valstybės civilinės atsakomybės už ieškovei padarytą žalą sąlygos, tai yra nustatinėjama, ar valstybė elgėsi kaip rūpestinga savininkė, t. y. ar jos veiksmai atitiko bonus pater familias standartą, o jeigu ne, tai ar yra priežastinis neteisėtų veiksmų ir ieškovei padarytos žalos ryšys.
Teismai teisingai nurodė, kad valstybė, kaip rūpestinga turto savininkė, negalėdama užtikrinti jai priklausančio Kauno I forto teritorijos saugumo ir tvarkos, galėjo uždrausti lankymąsi Kauno I forte, tačiau to nebuvo padaryta.
Nepagrįstais pripažintini kasacinio skundo argumentai, kad Kauno I fortas nebuvo pripažintinas lankytinu turistiniu objektu, todėl asmenys, lankydamiesi tokioje vietoje, turi prisiimti savo veiksmų riziką. Kauno I fortas yra įtrauktas į Kultūros vertybių registrą kaip valstybės saugoma nekilnojamoji kultūros vertybė. Taigi šis objektas, kaip turintis pripažintą kultūrinę vertę, tarnauja visos visuomenės interesams ir jo lankymas yra laisvas tol, kol nepriimta atsakingų valstybės institucijų sprendimų lankymąsi apriboti arba uždrausti.
Teismai nustatė, kad sprendimo uždrausti lankytis Kauno I forte nebuvo priimta, jo teritorijoje nebuvo pastatyta jokių draudžiamųjų ženklų. Priešingai, fortas buvo gausiai lankomas tiek pavienių turistų, tiek organizuotų jų grupių, ir atsakingoms valstybės institucijoms tai buvo žinoma.
Nepaisant to, nebuvo imtasi jokių veiksmų sutvarkyti forto teritoriją ir užtikrinti forte besilankančių asmenų saugumą, o negalint ar neturint lėšų to padaryti, uždrausti lankymąsi ir tokį draudimą tinkamai paskelbti ir pažymėti vietovėje.
Iš byloje nustatytų aplinkybių darytina išvada, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai pagrįstai konstatavo valstybės veiksmų neatitiktį bonus pater familias standartui, nes valstybė nesielgė kaip rūpestinga savininkė ir savo neveikimu (nuosavybės nepriežiūra) sudarė sąlygas žalai tretiesiems asmenims atsirasti. Taigi valstybės neteisėti veiksmai ir kaltė byloje nustatyti tinkamai įvertinus byloje surinktus įrodymus ir teisingai taikant deliktinės atsakomybės normas, o kasacinio skundo argumentai dėl neteisėtų veiksmų nebuvimo atmestini kaip nepagrįsti.
Teismai tinkamai nustatė ir kitą valstybės civilinės atsakomybės sąlygą - neteisėtų veiksmų ir žalos priežastinį ryšį. CK 6.247 straipsnyje nurodyta, kad atlyginami tik tie nuostoliai, kurie susiję su veiksmais (veikimu, neveikimu), nulėmusiais skolininko civilinę atsakomybę tokiu būdu, jog nuostoliai pagal jų ir civilinės atsakomybės prigimtį gali būti laikomi skolininko veiksmų (veikimo, neveikimo) rezultatu.
Taigi padaryta žala turi būti asmens kaltų veiksmų rezultatas, tačiau įstatyme nereikalaujama, kad atsakingo asmens elgesys būtų vienintelė žalos atsiradimo priežastis. Teismas, vertindamas aplinkybių ir priežasčių visumą, turi nustatyti pakankamą neteisėtų veiksmų ir atsiradusių padarinių ryšį, t. y. nustatyti, kad pažeidėjo elgesys buvo pakankama priežastis žalai atsirasti.
Byloje nustatyta, kad valstybės, kaip savininkės, elgesys buvo ypač aplaidus ir nuosavybės nepriežiūra tęsėsi ilgą laiką. Dėl teritorijos nepriežiūros ir netvarkymo joje nekontroliuojamai galėjo būti vykdoma bet kokia pavojinga veikla, galinti sukelti neigiamų padarinių.
Tokias išvadas teismai padarė iš byloje esančių įrodymų, patvirtinančių, kad į teritoriją galėjo būti nekliudomai įnešamos pavojingos medžiagos, iš kulkų bei šaudymo žymių ir pan. Valstybė kasaciniame skunde nurodo, kad teismai neturėjo pagrindo išvadai apie ilgalaikę nepriežiūrą ir teritorijos pavojingumą, nes iki nagrinėjamo įvykio nebuvo užfiksuota jokių įvykių, kurie būtų sukėlę žalą ar leidę spręsti apie teritorijos pavojingumą.
Kasacinio teismo teisėjų kolegija šį argumentą atmeta kaip nepagrįstą. Aplinkybei, kad teritorija buvo neprižiūrima ir nesaugi, konstatuoti nebūtinai turi būti nustatyti pirmiau įvykę žalos sukėlę įvykiai; ji gali būti nustatoma ir iš kitų įrodymų.
Šiuo atveju byloje pakako įrodymų teismams konstatuoti, kad sprogstamųjų medžiagų patekimas į Kauno I forto teritoriją nebuvo atsitiktinis įvykis, įvykęs nepaisant valstybės pastangų prižiūrėti savo nuosavybę, o priešingai, valstybė nesirūpino savo nuosavybe, todėl neužtikrino nei to, kad pavojingos medžiagos nepatektų į jai priklausančią turistų lankomą teritoriją, nei to, kad tokios medžiagos būtų laiku pastebėtos ir nukenksmintos ar pašalintos.
Tokiomis aplinkybėmis pagrįstai konstatuota, kad tarp valstybės nerūpestingo elgesio (nesirūpinimo savo nuosavybe taip, kad kitiems asmenims nebūtų daroma žalos) ir ieškovei padarytos žalos yra civilinei atsakomybei kilti pakankamas priežastinis ryšys, t. y. jeigu valstybė būtų rūpestingai prižiūrėjusi savo nuosavybę, žalos, tikėtina, nebūtų kilę. Tai, kad valstybės neveikimą su atsiradusiais žalingais padariniais sieja netiesioginis priežastinis ryšys ir kad dėl atsiradusios žalos gali būti kalti ir kiti asmenys, valstybės pareigos atlyginti žalą nepanaikina. Tuo atveju, jeigu bus nustatyti asmenys, palikę sprogmenis Kauno I forto teritorijoje, valstybė galės pareikšti jiems regresinį reikalavimą atlyginti žalą.