Civilinė teisė apibrėžia platų spektrą teisių ir pareigų, susijusių su turtu. Šiame straipsnyje aptarsime nuosavybės ir turtinių teisių skirtumus, ypač atsižvelgiant į pinigų, kaip civilinių teisių objekto, ypatumus Lietuvos civilinėje teisėje.
Pinigai kaip Civilinių Teisių Objektas
Lietuvos civilinis kodeksas (CK) pinigus priskiria prie savarankiškų civilinių teisių objektų, atskirdamas juos nuo daiktų. Tai reiškia, kad pinigai traktuojami kaip finansinis turtas, skirtas apyvartos procedūrų poreikiams tenkinti.
CK 1.97 straipsnio 1 dalyje nurodoma, kad civilinių teisių objektai yra: daiktai, pinigai, vertybiniai popieriai, kitas turtas ir turtinės teisės, intelektinės veiklos rezultatai, informacija, veiksmai ir jų rezultatai, taip pat kitos turtinės bei neturtinės vertybės.
Teisės doktrina civilinių teisių objektu laiko turtą ir civilinės teisės saugomas neturtines teises bei vertybes. Turtas, kaip civilinių teisių objektas, apima visas turtines vertybes, į kurias civilinės teisės subjektai įgyja teises ir (arba) dėl kurių šiems subjektams atsiranda pareigų.
Turtas skirstomas į materialųjį ir nematerialųjį. Materialųjį turtą sudaro daiktai, kurie kaip civilinių teisių objektai skirstomi į kilnojamuosius ir nekilnojamuosius daiktus.
Pagal teisės doktriną pinigai (CK 1.100 straipsnis) yra savarankiška civilinių teisių objektų rūšis, patenkanti į kilnojamojo turto sampratą ir kartu esanti viena iš finansinio turto rūšių.
Pinigai skirstomi į dvi pagrindines rūšis:
- Grynieji - tai banknotai ir monetos.
- Negrynieji pinigai - tai lėšos, esančios bankų ar kitų kredito įstaigų atidarytose sąskaitose (CK 6.193 straipsnis), indėliai (CK 6.892 straipsnis) ir elektroniniai pinigai (Elektroninių pinigų ir elektroninių pinigų įstaigų įstatymo 2 straipsnio 1 dalis).
Pinigai, palyginus juos su kitomis turto rūšimis, yra laikomi likvidžiausiu finansiniu turtu. Nuosavybės teisės į pinigus kaip turtą atsiranda bendraisiais nuosavybės teisės įgijimo pagrindais (pvz., pagal sandorius, paveldėjimu ir kt. - CK 4.47 straipsnis).
Įstatyme, apibrėžiant nuosavybės teisės įgijimą perdavimo būdu (CK 4.48 straipsnis) ir nustatant momentą, nuo kurio daikto įgijėjas pagal sandorį įgyja nuosavybės teisę (CK 4.49 straipsnis), nustatyta, kad šios taisyklės taikomos ne vien daiktams, kaip vienai iš civilinių teisių objektų rūšių, bet ir kitam turtui.
CK nustatytas specifinis nuosavybės teisės įgijimas, kai nuosavybės teisė įgyjama į bešeimininkį daiktą (CK 4.58 straipsnis). Bešeimininkis daiktas gali būti nuosavybėn perduodamas tik dviem subjektams - valstybei arba savivaldybėms.
Įstatyme apibrėžta, kad bešeimininkiu laikomas daiktas, neturintis savininko arba kurio savininkas nežinomas (CK 4.57 straipsnio 1 dalis). Nuosavybės teisė į bešeimininkį daiktą gali būti perduodama tik teismo sprendimu.
Apibendrinant galima teigti, kad nors pinigai ir yra atskirti nuo daiktų kaip savarankiškas civilinių teisių objektas, jie vis tiek patenka į turto sampratą ir jiems taikomos bendrosios nuosavybės teisės įgijimo taisyklės.
Eurai - viena iš pinigų formų, pripažįstamų Lietuvos civilinėje teisėje.
Pagrindiniai Nuosavybės ir Turtinių Teisių Aspektai
Žemiau pateiktoje lentelėje apibendrinami pagrindiniai nuosavybės ir turtinių teisių aspektai, susiję su pinigais:
| Aspektas | Apibrėžimas | Reguliavimas |
|---|---|---|
| Pinigai | Finansinis turtas, skirtas apyvartos procedūroms | CK 1.97 str. 1 d., 1.100 str. |
| Nuosavybės teisė į pinigus | Teisė valdyti, naudoti ir disponuoti pinigais | CK 4.47 str., 4.48 str., 4.49 str. |
| Bešeimininkiai pinigai | Pinigai, neturintys savininko arba kai savininkas nežinomas | CK 4.57 str., 4.58 str. |
Fizinio Asmens Bankrotas ir Bendraturčių Turtas
Bankroto administratorius turi teisę parduoti keliems bendraturčiams priklausantį turtą, kai bendraturčių atžvilgiu vyksta keli savarankiški bankroto procesai. Nutartyje taip pat aptariama bankroto administratorių bendradarbiavimo pareigos turinys bei analizuojami kiti šio proceso ypatumai.
FABĮ 27 straipsnio 8 dalis nereglamentuoja situacijos, kai bankroto byla yra iškelta visiems bendraturčiams ir jiems priklausančio turto pardavimą turėtų vykdyti keli bankroto administratoriai. Kita vertus, aiškinant šią teisės normą tiek lingvistiškai, tiek atsižvelgiant į įstatymų leidėjo keliamus tikslus, darytina išvada, kad, skirtingose bylose bankrutuojant visiems bendraturčiams, bendrosios nuosavybės teise priklausantis turtas teismo leidimu taip pat gali būti parduodamas kaip vienas turtinis vienetas vieno iš bendraturčių bankroto administratoriaus.
Pagal FABĮ įtvirtintą teisinį reglamentavimą teismo leidimo parduoti keliems asmenims bendrosios nuosavybės teise priklausantį turtą kaip vieną turtinį vienetą išdavimas nereiškia bendraturčių bankroto procesų sujungimo. Teismui išdavus leidimą vieno iš skolininkų bankroto administratoriui parduoti visą turtą, turto pardavimas vykdomas bankroto procese, administruojamame to bankroto administratoriaus, kuriam šis leidimas išduotas.
Atitinkamai sprendimus dėl šio turto pardavimo kainos ir tvarkos FABĮ nustatyta tvarka priima konkrečiame bankroto procese dalyvaujančių kreditorių susirinkimas. Pareiškėjo teiginiai, kad šiuo atveju dėl bankrutuojantiems bendraturčiams priklausančio turto pardavimo kainos ir tvarkos nustatymo turėjo balsuoti abiejų jų kreditoriai bendrai, neatitinka FABĮ įtvirtinto teisinio reglamentavimo.
Tuo atveju, kai siekiama kaip vientisą objektą parduoti dviem ne pagal vieną bylą bankrutuojantiems fiziniams asmenims bendrosios nuosavybės teise priklausantį turtą, dėl leidimo parduoti visą turtą išdavimo turi būti kreipiamasi į to bendraturčio, kurio bendro turto dalį siekiama parduoti ne jo bankroto procese, bankroto bylą nagrinėjantį teismą.
Ši išvada darytina atsižvelgiant į tai, kad bankrutuojančio fizinio asmens bankroto masę sudarančio turto valdymo ir naudojimo teisėtumą kontroliuoja jo bankroto bylą nagrinėjantis teismas, kuris ir turi kompetenciją išimties tvarka leisti dalį šio turto pardavinėti ne šio fizinio asmens bankroto procese. Be to, tokiu būdu sudaromos sąlygos, sprendžiant dėl leidimo parduoti visą turtą išdavimo, atsižvelgti ir į tų bendraturčio kreditorių, kurie nedalyvauja bankroto procese, kuriame siekiama turtą parduoti, interesus, nes jie dalyvauja sprendžiant leidimo parduoti visą turtą išdavimo klausimą kaip bendraturčio, kurio bendro turto dalį siekiama parduoti ne jo bankroto procese, bankroto byloje dalyvaujantys asmenys.
Atsižvelgiant į FABĮ įtvirtintą teisinį reglamentavimą, bankroto administratorių bendradarbiavimo pareiga vykdant kelių bankrutuojančių bendraturčių turto pardavimą viename bankroto procese turėtų apimti bankroto administratorių keitimąsi informacija bendro turto pardavimo klausimais (įskaitant informaciją apie šiuo klausimu šaukiamus kreditorių susirinkimus ir juose priimtus sprendimus), galimybės kito bendraturčio bankroto administratoriui pateikti su jo atstovaujamais kreditoriais suderintus su turto pardavimu susijusius pasiūlymus suteikimą, sudarymą sąlygų kitam bendraturčiui iki varžytynių paskelbimo dienos surasti ir pasiūlyti bankroto administratoriui turto pirkėją (FABĮ 27 straipsnio 4 dalis) ir kt.
Pažymėtina, kad vykdant pareigą bendradarbiauti turėtų aktyviai veikti ne tik tas bankroto administratorius, kuriam teismas pavedė organizuoti turto pardavimą, bet ir kito bendraturčio (bendraturčių) bankroto administratorius, kuris <...>."
Opciono Sutartis
Teismas pateikė išsamią opciono doktriną, kurios iki šiol LAT praktikoje akivaizdžiai trūko. Nutartyje rasime tiek opciono sampratą, tiek ir šios sutarties šalių teisių ir pareigų išsamią analizę.
Į CK 1.101 straipsnio 1 dalyje pateikiamą vertybinių popierių sąvokos apibrėžtį patenka ir dokumentas, patvirtinantis teisę arba pareigą atlygintinai ar neatlygintinai įsigyti ar perleisti kitus vertybinius popierius (pasirašymo teises, būsimuosius sandorius, opcionus ir kt.). Taigi, pagal CK pateikiamą apibrėžimą opcionas, kaip civilinių teisių objektas, yra išvestinis vertybinis popierius, kuris gali būti tiek atlygintinis, tiek ir neatlygintinis.
Nors opciono sutarties CK neapibrėžia kaip atskiros sutarties rūšies (CK 1.101 straipsnio 1 dalyje opcionas nurodomas kaip civilinės apyvartos objektas - išvestinis vertybinis popierius), CK normose nedraudžiama sutarties šalims sudaryti opciono sutarčių (susitarimų dėl opciono) ar į jas panašių sutarčių. Taigi CK sutarčių teisės normų kontekste susitarimas dėl opciono yra sutartis, kurios turinys (elementai) neatitinka visiškai nė vienos iš CK reglamentuojamų sutarčių rūšių.
Pagal nutarties 41-44 punktuose nurodytą teisinį reglamentavimą esminiai pasirinkimo sutartį kvalifikuojantys kriterijai yra (i) opciono pirkėjo teisė, o ne pareiga (ii) įsigyti ar parduoti (iii) prekes, finansines priemones, valiutą, kitokį finansinį turtą (iv) už tokios sutarties sudarymo metu sutartą kainą (v) konkrečią dieną ateityje ar vykdymo dieną arba anksčiau. Opciono sutarties objektas yra ne konkretus turtas (prekė), o tik teisė įsigyti jį ateityje. Opcionas yra opciono pirkėjo teisė įsigyti ar parduoti prekes, finansines priemones, kitą finansinį turtą ateityje už sutarties sudarymo metu nustatytą kainą.
Opciono ir Preliminariosios Sutarties Santykis
Opciono sutartimi sukuriami ne ikisutartiniai, o sutartiniai santykiai. Tai reiškia, kad jeigu opciono pirkėjas pasinaudoja sutartyje įtvirtinta pasirinkimo teise sudaryti pirkimo-pardavimo sutartį ateityje, pardavėjas privalo sudaryti pirkimo-pardavimo sutartį. Jei per nustatytą terminą opciono pirkėjas šia teise nepasinaudoja, sutartis dėl turto įsigijimo ar perleidimo negali būti priverstinai įvykdoma, o sumokėta premija negrąžinama.
Jeigu opciono pardavėjas atsisako opciono sutartyje nustatytomis sąlygomis sudaryti pirkimo-pardavimo sutartį, tai jis laikomas pažeidusiu opciono sutartį, o šios sutarties pažeidimas leidžia opciono pirkėjui pasinaudoti visais CK bendrosiose sutarčių teisės nuostatose įtvirtintais teisių gynybos būdais. Taigi, opciono pirkėjas, priešingai negu preliminariosios sutarties atveju, turi teisę reikalauti sudaryti pirkimo-pardavimo sutartį CK 6.213 straipsnio pagrindu.