Šiame straipsnyje apžvelgsime įvairias istorijas ir atsiliepimus, susijusius su Utenos kraštu, pradedant ūkininkų veikla ir baigiant kultūriniais projektais. Panagrinėsime, kaip žmonės prisideda prie savo krašto gerovės, puoselėja tradicijas ir kuria naujas iniciatyvas.
Ūkininkų protestai ir teisinė gynyba
Vilniaus valdžia neteisėtai draudė ūkininkams į kovo pradžioje planuotą protestą dėl mėšlo tvarkymo atvažiuoti traktoriais su priekabomis, galutinai nusprendė teismas. Anot savivaldybės, su priekabomis į miesto centrą galėjo būti atvežtas ir išpiltas mėšlas bei srutos, nors ūkininkai tai neigė. Vis dėlto kovo 14 dieną planuotas protestas galiausiai neįvyko.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (LVAT) kovo 21 dieną galutinai panaikino savivaldybės įpareigojimą Telšių rajono ūkininkų sąjungai užtikrinti, kad į protestą atvažiavę traktoriai būtų be priekabų. Teismas atmetė savivaldybės skundą ir paliko nepakeistą Regionų administracinio teismo kovo 14 dienos sprendimą.
„Pripažintina pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, jog skundžiama įsakymo dalimi susirinkimo laisvė buvo iš dalies ribojama“, - rašoma LVAT nutartyje. Ginčas kilo dėl ūkininkų planuoto protesto prie Žemės ūkio ministerijos.
Jie žadėjo prašyti ministerijos pakeisti mėšlo ir srutų tvarkymo aplinkosaugos reikalavimų aprašą: pakeisti draudžiamą tręšimo laiką bei nereikalauti rengti mėšlo tręšimo planą. Ūkininkai kovo pradžioje savivaldybę informavo, kad kovo 14 dieną organizuoja protesto akciją, į kurią atvyks traktoriais su prikabinama technika. Planuota bent 10 technikos vienetų ir bent 100 dalyvių.
Savivaldybė akcijai leidimą išdavė, tačiau nurodė, kad traktoriai būtų be priekabų, puspriekabių, kitos žemės ar miškų ūkio technikos, kuri esą buvo reikalinga atvežti ir išpilti mėšlą, srutas ar kitas medžiagas. Tuo metu ūkininkai teigė, kad ant priekabų ir puspriekabių galima kabinti didesnius plakatus ir taip geriau supažindinti visuomenę ir institucijas su protestu, jų problemomis.
Jie aiškino, kad savivaldybė nepagrįstai apribojo jų teisę pasirinkti protesto formą. Anot savivaldybės, kovo 13 dieną ūkininkai informavo, kad protesto akcija neįvyks, tad ūkininkų skundas tapo beprasmiu. Visgi LVAT konstatavo, kad skundo nagrinėjimas iš esmės buvo ir yra reikšmingas užtikrinant gero viešojo administravimo standartus ir teisę į veiksmingą teisinę gynybą.
Uteniškio savanoriška misija Ukrainoje
Uteniškis Leonardas Rinkevičius neseniai grįžo iš tarnybos Ukrainoje. Vyras, įsijungęs į internacionalinio legiono specialiosios paskirties pajėgas, juto karo tvaiką ir Bachmuto apylinkėse atliko aštuonias savarankiškas bei keturias grupines kovines užduotis. Uteniškis savanoriškai misijai ryžosi, kaip pats sakė, paskatintas savo dabartinio gyvenimo etapo, kuomet užauginti vaikai, užtikrinta materialinė padėtis, jau išbandyta daug veiklų.
„Savanorystė man seniai yra artima saviraiškos forma. Per savanorišką veiklą atsirado žirgynas (L. Rinkevičius - žirgyno Joneliškių kaime savininkas - aut. past.), tapau budinčiu globėju ir pan. „Ieškojau informacijos Ukrainos ambasados, Krašto apsaugos ministerijos interneto puslapiuose, bet ten neradau, kur galima būtų kreiptis norint savanoriauti. Atsitiktinai socialiniame tinkle radau žmogų, kuris organizuoja įvairią pagalbą Ukrainoje, bendrauja su užsieniečių legiono kariais. Susisiekiau, pasidomėjau, kaip šiai misijai pasiruošti, ir po kurio laiko autobusu Utena-Charkivas išvykau“, - pasakojo L. Rinkevičius.
Lvove uteniškį pasitiko karininkas. „Tuomet nutarėme, jog man būtų geriau misiją atlikti rusakalbių ar ukrainiečių dalinyje, kad būtų lengviau komunikuoti. Tada turėjau kreiptis į Ukrainos vainkomatą - karo prievolės ir komplektavimo skyrių, ten buvo atliktas psichologinis patikrinimas. Paskui teko laukti išvadų ir pasiūlymų. Bet laukti aš nenorėjau, nes šiai misijai buvau paskyręs tik tris mėnesius. Todėl vėl ieškojau kontaktų per draugų draugus ir man buvo atrasta vieta užsieniečių legione, kur be ilgo mokymų kurso galėčiau atlikti savanorišką misiją“, - apie karinės misijos pradžią kalbėjo L. Rinkevičius.
Pradžioje pašnekovas mokėsi valdyti antžeminius bepiločius orlaivius (dronus), vėliau - sužeistųjų gabenimo techniką. „Aš, kaip ūkininkas, per vienus mokymus puikiai atlikau vairavimo ir žemėlapių skaitymo pratybas ir buvau paskirtas vairuotoju. Taip sutapo, kad patekau kaip tik į tą dalinį, kuriame savo misiją atliko neseniai (vasario 23-ią - aut. past.) žuvęs uteniškis Tadas Tumas. Netgi gyvenau tame pačiame kambaryje, kuriame gyveno jis. Kaip tik tuo metu buvo organizuojamos laidotuvės, minėjimas Kijeve, paskui Lietuvoje. Minėjime ir laidotuvėse dalyvavo kitas lietuvis, artimiausias Tado tarnybos draugas. Jis buvo vairuotojas.
Kaip sakė L. Rinkevičius, dauguma iš įvairių pasaulio šalių atvykusių savanorių buvo jauni, apie 30-ies metų amžiaus. „Mes šešiese gyvenome privačiame name. Maisto produktų mums atveždavo, o valgyti gamindavomės patys. Su mumis gyveno vienas profesionalus virėjas iš Lenkijos, tai jis dažniausiai ir gamindavo. Uteniškis, paskirtas į vairuotojo poziciją, žvalgų grupėms pristatydavo reikalingos įrangos.
„Visada važiuodavome naktį su minimaliu apšvietimu arba visai be šviesų. Kartą važiuodamas palei fronto liniją tolumoje pamačiau galinius automobilio žibintus, o prisiartinus prie automobilio jis tuo metu sprogo. Didelės baimės nepajutau, tik padidinau greitį. Vyras atviravo didžiausią baimę jautęs dėl to, kad neturėdamas patirties ar negebėdamas gerai komunikuoti gali tapti kito žmogaus žūties ar kitos skaudžios situacijos kaltininku.
„Manau, kad gyvenime nuveikiau daug prasmingų darbų, todėl mirties baimės nejaučiu. L. Rinkevičius pastebėjo: „Bachmuto regionas karo sunkumus patyrė ir 2014 metais. Savaime suprantama, kad žmonės ten labai laukia, kada karas baigsis. Tačiau nepaisydami to jie gyvena įprastą gyvenimą, dirba pavasario darbus, sėja daržoves. Didesnį nerimą jaučia Kijevo gyventojai ar gyvenantys aplink sostinę. Jie, priešingai nei Bachmuto apylinkių gyventojai, reguliariai laikosi nurodymo eiti į slėptuves išgirdus sirenų kauksmą“.
Vyras sakė mėgstantis intensyvią dienotvarkę, tad savanorystės misija Ukrainoje jam buvo per mažai aktyvi. „Misija Ukrainoje nepakeitė nei mano moralinių vertybių, nei įsitikinimų. Manau, kad sudalyvęs šioje misijoje tikrai netapau aukštesnis už bet kurį žmogų, kuris atsakingai ir sąžiningai atlieka savo kasdienes pareigas. Norint kovoti už tiesą, už taiką, nebūtinai reikia važiuoti į karą. Kovoti galima ir būnant savo vietoje, atliekant savo pareigas kaip įmanoma geriausiai“, - tikino L. Rinkevičius.
Gatvės meno projektas Utenoje
Sienų tapybos kūrinyje vaizduojamas vienas iškiliausių XX a. lietuvių išeivijos poetų, vertėjas, literatūros kritikas, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas (1997), Vytauto Didžiojo universiteto garbės daktaras Alfonsas Nyka-Niliūnas (Čipkus) (gimė 1919 m.). Kūrinys netikėtais keliais surado vietą tiek savo forma tiek ir turiniu. Sienų paieška ir jauno Niliūno nuotrauka „netikėtai" susidraugavo. Bet kaip sakau, sutapimų nebūna. Taip ir šiuo atveju, visi sutapimai ir projekto eiga turėjo prasmę ir susidėliojo pačiu tinkamiausiu ir geriausiu keliu į galutinį rezultatą.
Džiaugiuosi, jog tai žmogus skaitantis knygą, o ne žiūrintis į telefoną ar kita ekraną. Stipri simbolika šiuolaikiniame ir vis greitėjančiame pasaulyje, pozityvus požiūris skatinantis literatūros pasaulio pažinimą. Gatvės menui instrukcijų nereikia, o jeigu ir būtų, mažai juk kas jas skaitytų. Tad interpretuoti kūrinį galime savaip ir viskas su tuo gerai.
Manau, jog šis kūrinys pats iš savęs neša žinutę apie literatūrą ir apie amatą bei meistrystę plačiąja prasme. Tikiuosi, kad jo dėka pavyks pažinti bei tęsti, puoselėti Nyka-Niliūno skleistas vertybes, įvietinti jas Utenoje, bet kartu tai papuoš miestą, sukurs pozityvų ir niekur neskubantį kontrastą šiuose permaininguose laikuose.
Piešiant susilaukiau netikėtai daug pagyrimų, pasigerėjimų, pasidžiaugimų, liuksų ir automobilių pyptelėjimų. Taip pat ūkininkas siūlė padovanoti gyvą avį iš savo ūkio, šalia esanti kavinė vaišino karštais gėrimais. Jautėsi, kad žmonės vertina ir nuoširdžiai džiaugiasi procesu, kūrinio atsiradimu.
Dėkoju Rasai, Justui ir Tomui, tik jūsų vizijos ir organizavimo dėka gimsta tokie projektai, dėkoju ir visiems prisidėjusiems nuo savivaldybės darbuotojų iki dažų tiekėjų bei keltuvų nuomos. Visi prisidėjo kaip galėjo. Palieku jūsų priežiūrai ir globai, o aš dar tikrai užsuksiu Utenon, ne vien dėl čia esančių nuoširdžių žmonių, „Liūto ir avelės" skanių pietų, bet ir pasirašyti po atliktais kūriniais, nes šio darbo taip ir nespėjau padaryti.
Linkiu kiekvienam kurti ir formuoti aplinką tokią, kokioje patys norime gyventi. Ar tai būtų didelių, ne vieną žmogų įtraukiančių projektų organizavimas kaip šis, ar tai būtų asmeninė iniciatyva, savo kieme ar artimoje gatvėje pakelta šiukšlė, pasodintas augalas, perdažyta tvora, sumeistrauta skulptūra ar kitas gerbūvio ir kūrybiškumo akcentas.
Gruodžio 11-osios vakarą Utenos A. ir M. Miškinių viešojoje bibliotekoje įvyko jaukus ir prasmingas renginys „Utena man liko geriausias miestas pasauly“. Renginio metu susirinkusieji turėjo galimybę išgirsti Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto magistrantės Emilijos Blockutės pranešimą „Alfonsas Nyka-Niliūnas: aukštaitis, sujungęs gimtinę ir pasaulinę kultūrą“. Vakaro kulminacija tapo Utenos kultūros centro Jaunimo teatro „Atbulai“ poetinė kompozicija pagal Alfonso Nykos-Niliūno kūrybą, režisuota Vytauto Kubiliaus. Projektas "Gatvės menas "Utenos įkvėpti" įgyvendintas 2024 m.
Ūkiai Lietuvoje
Lietuvoje gausu įvairių ūkių, kurie siūlo įvairiausių produktų ir paslaugų. Štai keletas pavyzdžių:
- "Raganės" virtinukai - Kėdainių rajone gaminami rankų darbo virtinukai.
- "Sūrio Džiazo" sūrinė - Jurbarko rajone įsikūrusi sūrininkės Svajonės Vaicekauskienės sūrinė.
- "ŽALI ŽALI" - Vincas Benevičius su žmona augina valgomuosius daigus ir kuria šokoladinius skanėstus.
- "Katino ūkelis" - Anykščių rajone avis auginantis ūkininkas Ladas Katinas.
- Aquae messis - Modernus afrikinių šamų ūkis Kauno rajone.
- UAB "Kintai" - Akvakultūros ūkis Nemuno deltos regioniniame parke.
Geiminių kaimo istorija
Važiuojant į Geiminius svarbiausias orientyras yra Adomynės kaimo kapinės. Geiminiuose dabar gyvena vienas žmogus, nors gyventojų yra ir daugiau. Čia persikėlė prieš 11 metų. Žmona Birute susilaukė sūnaus Manto ir dukros Sigutės. Dukra medikė. Dirba Utenos ligoninėje.
Geiminių išgabenti, bet viskas pavyko. Aš didžiuojuosi, kad ten akmuo iš mano tėviškės stovi. Man ir V. Pranckiečio ir Vilniaus karininkų ramovės įgulos vedėjo ats. plk. Žibo. Paminklinį akmenį Griunvalde. įamžinimui. nustūmęs į beržyno pakraštį, kad gal kam nors pravers.
iš Vladivostoko per Maskvą. Uralo, Sibire, labai geri žmonės gyvena. jau kitokie. gražiausia. Šimonių vidurinę mokyklą. kasoje. technikume, įgijau buhalterės specialybę. Globoju septynis garbaus amžiaus žmones. Šis darbas man dėl laisvesnio grafiko įveikiamas ir suderinamas su ūkininkavimu. Turime limuzinų ir šarolė veislės galvijų. aptvarai būtų tvarkingi. penkiasdešimt metų. kaime. centrinę kolūkio gyvenvietę Adomynę. Išsikelti nesutiko mano seneliai ir dar keli Geiminių gyventojai.
1914 metais kaimo žemę išdalijo 19 savininkų. Grucė, Jonas Skemundris. Sukilėliai K. metais kaime buvo 21 ūkis. metais partizanaudami žuvo Jonas Tūbius ir Bronius Tūbius. aktyviai rėmė Pranas Galvonas ir Jonas Meškauskas. saugumas suėmė Birželio sukilimo dalyvį J. K. Šukytės ūkiai, 71 gyventojas. Prie kaimo išlikę seni kapeliai.