Ekonomikos augimas - centrinis visų valstybių ekonominės plėtros tikslas. Ekonomikos augimas - tai ekonominio gyvenimo judėjimas, ekonomikos elementų (gamybos apimties, kainų, nedarbo lygio ir kt.) pokyčių tendencijos. Ekonomikos augimas - tai sudėtinė ekonominės plėtros dalis, tai procesas, apimantis kilimo ir nuosmukio laikotarpius, kiekybinius ir kokybinius pokyčius.
Makroekonominiai rodikliai, apibūdinantys šalies ekonomikos augimą, apskaičiuojami taikant tam tikrą metodiką, - Nacionalinių sąskaitų sistemą (NSS). NSS - tai tarpusavyje susijusių rodiklių sistema, kuri naudojama aprašyti ir analizuoti bendriesiems ekonomikos augimo rezultatams makrolygyje. NSS - tai tarptautinis duomenų rinkimo ir statistinės informacijos apdorojimo standartas, jo nuostatos būtinos visoms šalims įeinančioms į Jungtinių tautų organizaciją (JTO).
Ekonominė teritorija - ta, kurią valdo (administruoja) šalies vyriausybė. Lietuvos ekonomikos augimą lemia eksporto bei investicijų augimas, bei subalansuotas vartojimo augimas. Pastaruoju metu (2003-2004 m.) suaktyvėjusi vidaus paklausa sudaro sąlygas mažmeninei prekybai bei statybų sektoriui sparčiai augti, finansinio tarpininkavimo sektoriui plėstis. Sparčiai auga ūkio šakos, orientuotos į eksportą - t.y. transportas, apdirbamoji pramonė, išgaunamoji pramonė. Didmeninė ir mažmeninė prekyba sudaro 18% BVP, statyba - 6%, transportas - 14% BVP.
Stiprėjant vidaus paklausos įtakai ekonomikos augimui Lietuvoje 2002-2003 metais, yra reikšmingas vartojimo ir investicijų augimas. Kol kas vartojimas sudaro apie 82% BVP ir investicijos atitinkamai 24% BVP. Prekių ir paslaugų eksporto dalis taip pat turi tendenciją augti - 2002 m.
Ekonomikos augimui matuoti dažniausiai naudojamas rodiklis realusis BVP, tai - BVP palyginamosiomis kainomis, eliminuojant infliaciją, t.y. Darbo užmokesčio dalis BVP Lietuvoje nuolatos mažėja: 2001 m. ji sudarė 39% BVP, 2002 - 39,6% BVP, 2005 - bus 29,5% BVP. Likutinio pelno ir mišrių pajamų dalis didėja - nuo 35,5% BVP 2001 m.
Formuojant Lietuvos ekonominio augimo strategiją turi būti plėtojami ir efektyviai išnaudojami veiksniai, padedantys sparčiau likviduoti šalies ekonominį atsilikimą nuo ES ššalių. Kadangi Lietuva ženkliai atsilieka nuo ES vidurkio pagal BVP vienam gyventojui rodiklį (apie 8,5 karto, skaičiuojant JAV doleriais pagal valiutų keitimo kursą, ir apie 3,5 karto pagal perkamosios galios paritetą), ekonomikos augimo strateginiai tikslai iki 2015 metų turi apibrėžti, kokiais tempais turi augti BVP ir kokių veiksnių sąskaita, kad būtų užtikrintas Lietuvos ekonominio išsivystymo lygio priartėjimas prie ES vidurkio per apibrėžtą laikotarpį.
Tokiu būdu Lietuvos ekonominio išsivystymo lygio priartėjimo prie ES vidurkio laikotarpio trukmė yra pradinis konkrečiai apibrėžtas strateginis tikslas šalies ekonominio augimo strategijoje iki 2015 metų. Šis tikslas turi atsispindėti šalies ekonomikos vizijoje ir misijoje bei būti įkomponuotas į bendresnių Lietuvos ekonomikos plėtros strateginių tikslų medį.
Esant 6% vidutiniam metiniam ekonomikos augimo tempui, 2030 Lietuva beveik pasiektų ES vvidurkį pagal BVP vienam gyventojui rodiklį, jei vidutiniai metinio ekonominio augimo tempai ES ilgalaikėje perspektyvoje išliktų tokie pat, kokie jie buvo ankstesniame 30 metų laikotarpyje. Kadangi 6% vidutinis metinis ekonominio augimo tempas Lietuvoje ilgame 30 metų laikotarpyje laikytinas optimistiniu, tai šalies ekonominio išsivystymo lygio susilyginimo su vidutiniu ES lygiu tikslo įgyvendinimas sietinas su 30 - 40 metų (gal net ilgesniu) laikotarpiu.
Dabar Lietuvos ekonomika išnaudoja nne visus turimus ekonominius išteklius ir faktinė nacionalinio produkto gamybos apimtis yra mažesnė už potencialią. Jeigu šaliai pavyks įtraukti į gamybą visus jos turimus nenaudojamus ekonominius išteklius, tai padidinti nacionalinio produkto gamybos apimtį iki potencialaus lygio bus galima jau artimiausių 5-7 metų bėgyje, ir tai ženkliai paspartins ekonominio augimo tempus.
Tačiau šalies ekonomikos plėtros strateginiai tikslai neapsiriboja vien ekonominių išteklių pilno užimtumo užtikrinimu, kadangi užimtumas dar negarantuoja žengiančio pirmyn ekonomikos augimo. Kai ekonominių išteklių užimtumo problema išspręsta, iškyla klausimas, kaip didinti nacionalinio produkto gamybą pilno išteklių užimtumo sąlygomis.
Svarbu iki 2015 metų užtikrinti stabilius ekonominio augimo tempus. Ekonominio augimo tempų stabilumas nereiškia, kad tikrovėje Lietuvos ekonomika judės vienodu metiniu tempu iš vienos pilno ekonominių išteklių užimtumo būklės į kitą. Šalies ekonomikoje vyks BVP gamybos ciklinis svyravimas apie tam tikrą aukštyn kylančią trendo liniją. BVP augimo ilgalaikė tendencija bus pasekmė to, kad cikliniai pakilimai viršys laikinus sumažėjimus arba ilgalaikius ciklinius nuosmukius ir todėl teigiamas skirtumas kels laikui bėgant trendo liniją aukštyn.
Numatyti iš anksto Lietuvos ekonomikos nuosmukius ir jų mastą iki 2015 metų praktiškai neįmanoma. Siekiant plėtoti ir efektyviai naudoti ekonominio augimo veiksnius, tikslinga išskirtinį dėmesį sutelkti svarbiausiems arba prioritetiniams veiksniams. Svarbiausių veiksnių įtaką ekonominiam augimui teikia ekonominio augimo modeliai.
Neokeinsistiniai ekonominio augimo modeliai (pavyzdžiui, M. Domar, R. Harrod modeliai) akcentuoja tik vieną veiksnį - investicijas ir leidžia apibrėžti tempą, kuriuo pastoviai turi augti investicijos būtinam nacionalinių pajamų augimui užtikrinti (tas tempas tiesiogiai priklauso nuo ribinio taupymo polinkio ir vidutinio investicijų efektyvumo).
Neoklasikiniai modeliai (pavyzdžiui, R. Solow, Dž. MMid, W. Lewis modeliai) leidžia atskleisti tarpusavio ryšį tarp ekonominio augimo ir trijų jo veiksnių - investicijų, darbo jėgos ir techninės pažangos (daryti įtaką ekonominiam augimui valstybė gali paveikdama taupymo normą ir techninės pažangos greitį). Nors modeliai ekonominį augimą aprašo supaprastintai, tačiau vis vien naudingi strateginėje analizėje.
Paskutiniaisiais metais ekonomistų dėmesį prikaustė Pietryčių Azijos šalių ekonominio augimo pamokos. Per pastaruosius 25 metus pajamos vienam gyventojui čia išaugo beveik 4 kartus, gyventojų žemiau skurdo ribos dalis sumažėjo beveik dviem trečdaliais, greitai sulėtėjo gyventojų augimo tempai, o švietimo ir sveikatos apsaugos rodikliai ryškiai pagerėjo.
Po pirmų “Azijos tigrų” (Pietų Korėja, Singapūras, Honkongas, Taivanis) sėkmės sekė “antros kartos” šalys (Indonezija ir Malaizija), o dabar nauju regiono augimo varikliu tapo Kinija. · orientacija į išorines rinkas.
Pire išvardintų veiksnių kai kuriuose šaltiniuose pridedamas dar vienas - dvasinio pobūdžio veiksnys, siejamas su tuo, kad daugumoje šių šalių žmonės laikosi Konfucijaus moralės. Tam tikra prasme analogišką teoriją anksčiau pasiūlė M. priežastinio ryšio tarp religijos ir ekonomikos egzistavimas.
Jis teigė, kad kapitalizmo vystymuisi buvo reikalingi moraliniai stimulai, kuriuos, formuojantis kapitalizmui, galėjo suteikti tik religija ir tokia religija tapo protestantizmas, kurio pagimdyta profesinė etika, M. Vėberio nuomone, tapo Vakarų ekonominio pakilimo bei šiuolaikinės vakarietiškos civilizacijos plėtros rimčiausiu veiksniu.
Pietryčių Azijos patirtis demonstruoja, kad nebuvo kokios nors vienos lemiamos ekonominio augimo priežasties. Jų sėkmė - rezultatas kombinacijos daugelio veiksnių, kurie padarė ekonominį augimą ne tik būtinu, bbet ir fiziškai galimu. Visų šių šalių sėkmės pagrindą sudarė pragmatizmas formuojant ekonominę politiką.
Pirmos kartos naujųjų industrinių šalių suklestėjimas buvo susijęs su aktyvesniu valstybės kišimusi į ekonomiką, o kitų šalių sėkmę sąlygojo liberali valstybės ekonominė politika. Vienu ir kitu atveju ekonominei politikai buvo būdinga aukšta fiskalinė disciplina, taupymo, investicijų ir eksporto skatinimas.
Svarų indėlį į ekonominį augimą įnešė dideliu tempu augančios privačios investicijos, kurių dalis BVP dviem trečdaliais viršijo kitų besivystančių šalių rodiklius. Praktika rodo, kad gamybinių investicijų ir kapitalo kaupimo efektyvumas priklauso nuo darbo išteklių našumo.
Naujose industrinėse šalyse darbo, kaip ekonominio augimo faktoriaus vaidmuo buvo labai svarbus. Darbo jėga čia išsiskiria disciplinuotumu, lengvu prisitaikymu prie technologinių ir organizacinių pokyčių, aukštu išsilavinimo ir kvalifikacijos lygiu. Išimtinis vaidmuo Pietryčių AAzijos ekonominiame augime teko užsienio kapitalo dalyvavimui ir eksporto stimuliavimui, kartu vykdant santūrią importo protekcionistinę politiką.
Praktinė patirtis patvirtina, kad šalys, naudojusios eksportui orientuotos besivejančios plėtros modelį, pademonstravo šio privalumus, pasireiškusius visų pirma dideliais ekonominio augimo tempais. Lietuvos valstybės vykdoma ekonominė politika jau dabar grindžiama eksportui orientuotos besivejančios plėtros modeliu.
Tiesioginių ir netiesioginių veiksnių poveikio į ekonomiką laipsnis sąlygoja ekonominio augimo tipą. Teoriškai skiriami ekstensyvaus ir intensyvaus ekonomikos augimo tipai. Ekstensyvų ekonominį augimą charakterizuoja ekonominių veiksnių kiekybinis padidėjimas ir BVP augimas kai vidutinis darbo našumas ir likusių ekonominių veiksnių produktyvumas nekinta.
Intensyvus ekonominis augimas pasiekiamas tuomet, kai BVP augimo mastas viršija panaudojamų ekonominių išteklių augimo mastą dėl augančio ekonominių veiksnių produktyvumo. Intensyvus ekonomikos augimas kuo greičiau turi tapti Lietuvos ekonominio augimo strategijos pagrindu.
Tačiau ekstensyvus augimas -- paprastesnis ekonominio augimo tipas. Dabartinėje stadijoje jis pranašesnis tuo, kad garantuoja lengvesnį kelią ūkinės plėtros tempų spartinimui, leidžia palyginti greitai ir pigiai didinti šalies ekonominį potencialą. Lietuva kol kas yra perėjimo nuo ekstensyvaus prie intensyvaus ekonominio augimo stadijoje. Tuo tarpu Vakarų šalys perėjo į intensyvaus augimo kelią dar pirmoje XX a. pusėje.
Amerikiečių ekonomistas Nobelio premijos laureatas R. Solow nustatė, kad jau 1909-1949 metais JAV daugiau kaip 80% BVP augimo paaiškinama moksline technine pažanga, t.y. Tolygus, proporcingas ekonomikos augimas - tai tokia šalies ūkio būklė, kuri yra normali, daugmaž palanki, stabili. Stabili ne kaip gulintis akmuo, o dinamikoje, judėjime, t.y. kryptinga (be didelių svyravimų).
Ką gi reiškia ūkio proporcingumo modelis arba tolygios plėtros modelis ekonomikoje? Gali būti naudojama keletas būdų ūkiui subalansuoti. Praktiškai panaudojamas kuris nors vienas iš jų. Kai yra manoma, kad nėra kitos alternatyvos kokiai nors pasirenkamai ekonominei politikai, - tai netiesa. Alternatyva visada yra.
Pradinis Lietuvos ūkio proporcingumo modelis buvo taip vadinamas “TSRS liaudies ūkis”. Ekonominė sistema, kuri egzistavo iki 1991 metų, buvo totalitarinė, komandinė - planinė ekonomika. Dabar paplito paviršutiniškas ir nemokslinis požiūris apie totalitarinės ekonomikos neefektyvumą. Teigiama, kad ne rinkos ekonomika yra neefektyvi.
Tačiau totalitarinės ekonomikos funkcionuoja labai efektyviai siekiant užsibrėžtų tikslų - pavyzdžiui, siekiant karinio - strateginio prioriteto, formuojant industrializaciją, ruošiantis karui, kuriant atominį-branduolinį potencialą. Kas gali nuneigti, kad šie tikslai nebuvo pasiekti?
Totalitarinė valstybė užsibrėžia tokius ekonomikos tikslus, kurie perspektyvoje neleidžia pasiekti gyventojų gerovės, o priveda prie geopolitinės izoliacijos, ekologinės katastrofos, šalies gyvybinių jėgų didžiulės įtampos. · turimų išteklių nukreipimas tikslams, kurie neatitinka daugumos žmonių interesų, palankių plėtros perspektyvų. Tai deformuota visuomenė, t.y. Deformuotos visuomenės nesugeba sukurti gyvybingų normalaus gyvenimo formų. Priespauda ir prievarta negali tęstis be galo.
Perėjimas prie demokratinio ekonomikos stabilumo modelio. Nederėtų visuomenės strateginės plėtros įsivaizduoti ttaip, tarsi ji būtų panaši į traukinio judėjimą bėgiais: kad traukinys galėtų ateiti iš punkto A į D, jis turi pravažiuoti stoteles B, paskui C. Po stotelės A, būtinai seks sustojimas taške B. Visuomenė juda kitokiu būdu.
Visuomenė arba viešoji sistema gali atsidurti kokybiškai skirtingose situacijose, pasirenkant įvairias tolimesnes kryptis ir būdus, įveikiant šią krizę. Akivaizdu, kad politika ir ekonomika įtakoja viena kitą, tačiau pirmaeilę reikšmę visada turi politinis pasirinkimas.
Išeinant iš totalitarinės deformuotos sistemos Lietuvoje, be abejonės, buvo alternatyvinės plėtros galimybės. Tačiau bendras visų galimybių bruožas buvo vienas - demokratija prieš totalitarizmą - tokia istorinio Lietuvos pasirinkimo esmė. Įvyko perėjimas nuo komandinės ekonomikos (vieno subjekto - tai yra Centro, vienvaldystės) sprendimų priėmimo būdo prie daugelio subjektų sprendimų priėmimo.
nuo ekonomikos. Jis grindžiamas absoliučia ekonomine laisve, valdymu sandorių pagalba, valstybei nesikišant į ekonomiką. Antrasis būdas - kelias į demokratiją, per diktatūrą. Be “kietos rankos” tauta negali pereiti prie demokratijos. Rusija, Baltarusija, Čilė, Kinija - tipiški pavyzdžiai. Todėl valstybės vaidmuo šiuo atveju - pirmaeilis.
Visi šie trys požiūriai neneigia nuostatos keisti valstybės ttipą, kurti kokybiškai naują valstybę su naujomis ekonominėmis struktūromis ir proporcijomis. Totalitarinės sistemos bruožas - nesugebėjimas reformuotis, keistis buvo stebimas visuomenės. Todėl pribrendo neišvengiami viešosios sistemos pokyčiai, įvyko revoliucija, be kurios Lietuva negalėjo žengti į priekį. Revoliucijos vadinamos istorijos lokomotyvu.
“Šoko terapijos” būdas reiškia senos santvarkos griūtį. Visuomenėje seno ir naujo kova vyksta ne taip lengvai. Negerovės priežastys ddar ilgai išlieka sugriovus senąją sistemą, nes dar nesukurta nauja tvarka. Kai nauja visuomenės sistema ima diegti savo gyvybingas ūkio veiklos formas, senasis mechanizmas žlunga arba prisitaiko prie naujo.
Šokas, kuris viršija būtiną ir pakankamą laipsnį, iššvaisto veltui visuomenės sukurtą potencialą, jėgas. Šoko reformos Lietuvoje, deja, žymiai viršijo būtinų ir pakankamų pokyčių laipsnį. Privatizavimo procesas, kurio esminis bruožas buvo greitis, ir rezultatas - daugelio naujų rinkos subjektų atsiradimas - bankų, firmų, įmonių, savininkų, kurie nesugebėjo ...
Tiesiogiai: Kęstučio Budrio komentaras dėl oro erdvės pažeidimo
tags: #ukininkavimo #budas #paremtas #privacia #nuosavybe #konkurencija