Trakų istorinis nacionalinis parkas - mažiausias iš Lietuvos nacionalinių parkų. Jis reprezentuoja Lietuvos valstybingumo istorinį centrą Trakuose ir jo artimąją aplinką. Čia susipynusi Trakų ir visos Lietuvos istorija. Istorinio nacionalinio parko branduolys - Trakų salos ir Pusiasalio pilių kompleksas bei Trakų senamiestis.
Trakų istorinis nacionalinis parkas įsteigtas Lietuvos valstybingumo istoriniam centrui Trakuose - pilių kompleksams, Trakų miesto ir jo apylinkių kultūros ir gamtos vertybėms saugoti, tvarkyti ir naudoti. Tai ekologiškai jautrią kultūrinio kraštovaizdžio struktūrą turintis šalies nacionalinis parkas, išsiskiriantis ypač svarbiais šalies kultūros paveldo objektais bei dideliu rekreaciniu ir pažintiniu turistiniu potencialu.
Trakų apylinkės - ištisi Lietuvos istorijos ir archeologijos klodai. Valstybingumo pėdsakus kraštovaizdyje paliko Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė su iškilių istorinių asmenybių gyvenimu bei veikla. Čia vyko svarbūs Europos istorijos įvykiai, išliko vertingiausias Lietuvių tautos bei tautinių mažumų dvasinis ir medžiaginis paveldas, kultūrinės tradicijos.
Trakų istorinis nacionalinis parkas kol kas vienintelis istorinis nacionalinis parkas Lietuvoje. Jo kraštovaizdis atspindi žmogaus ir gamtos darnaus sambūvio istoriją bei Lietuvos gyventojų gebėjimą išmintingai naudoti gamtinę aplinką valstybės kūrimui, savigynai ir saviraiškai, nesumenkinant gamtos vertybių ir grožio.
Nacionalinis parkas yra Dzūkų aukštumos miškingųjų ir mažai sukultūrintų didžiųjų ežerynų juostos pakraštyje ir atstovauja unikalios istorinės kultūrinės bei nenuotakinės hidrologinės ekosistemos kraštovaizdžiui. Branduolys - tarp ežerų įsiterpęs Trakų senamiestis su Salos bei Pusiasalio pilimis, Vytauto Didžiojo funduota bažnyčia su mediniu miestu. Tikslingai suformuoto kultūrinio kraštovaizdžio perlas - Užutrakio dvaro sodybos ansamblis su E. F.
Saugomos teritorijos traukia lankytojus savo gamtinėmis ir kultūrinėmis vertybėmis. Siekiant atkreipti lankytojų dėmesį į vietinių gyventojų gaminamus produktus ir teikiamas paslaugas, buvo sukurtas Saugomų teritorijų produkto ženklas. Saugomų teritorijų produkto ženklas - viena iš darnaus turizmo skatinimo priemonių. Saugomų teritorijų produkto ženklo simbolis (paukštis) yra bendras visoms Lietuvos saugomoms teritorijoms, skiriasi tik parkų pavadinimai.
Viena gražiausių Europoje dvaro sodybų, pastatyta tarp Galvės ir Skaisčio ežerų esančiame pusiasalyje, istoriniuose šaltiniuose minimame nuo XIV amžiaus. Lietuvai atkūrus valstybingumą, dvaro sodyba tapo 1991 m. įsteigto Trakų istorinio nacionalinio parko sudėtine dalimi. Parko direkcijos iniciatyva nuo 1995 m. vykdomi jos atkūrimo darbai, 2008-2010 m.
Užutrakio dvaras
Užutrakio Dvaro Sodyba: Grafų Tiškevičių Palikimas
Juozapas Tiškevičius gimė 1868 m. sausio 12 d. Lentvario dvare. Augo šeimos rūmuose Vilniuje, Trakų gatvėje, Lentvario ir Kretingos dvaruose. Nuo mažens jį auklėjo ir mokė guvernantės Scholastika Michalovska ir prancūzė Marija Fajard. Jojimo meno išmoko ir elgesio su ginklais įgūdžių berniukas įgijo tėvo dvaruose ir medžioklės vilose. Nuo mažens tėvai ir artimieji jį vadino Juziu (lenk. Józio).
Sulaukusį mokyklinio amžiaus tėvai sūnų, kaip ir jo brolius, išsiuntė į Sankt Peterburgo privilegijuotų berniukų vidurinę karo mokyklą, kurią baigęs jaunuolis studijavo kariūnų mokykloje ir įgijo karinį-ekonominį išsilavinimą. Baigęs mokslus, gavo jaunesniojo kavalerijos karininko - korneto - karinį laipsnį ir buvo paskirtas į Rusijos imperijos kavalergardų pulką. Juozapas tapo caro Nikolajaus II motinos Marijos Fiodorovnos asmeniniu adjutantu, jam buvo suteiktas imperatoriaus rūmų kamerhero titulas.
„Mano brolis Juozapas buvo visiškai kitokio tipo [negu kiti broliai]: labai aukštas, gana dailus brunetas gražiomis akimis ir tamsiais antakiais, - rašo atsiminimuose sesuo Elena Klotilda Tiškevičiūtė-Ostrovska. - Labai taupus, net smulkmenose, skrupulingas, savikritiškas. Perdėtai teisingas, nepakentė vadinamas geresniu negu pats apie save manė. Jei jį kas nors pagirdavo už gerą darbą, visada aiškindavo, kad tai padarė ne dėl kilnių ketinimų, o iš pareigos jausmo. Tiesą, dažniausiai nemalonią, visada neprašytas žmonėms sakė tiesiai į akis, dėl ko jo draugų ratas nepapilnėjo. Buvo snobas, ir pats tai pripažino. Ne kartą man sakė: „Tai taip kvaila būti snobu. Tiesą sakant galėčiau būti laimingas su šeima nedideliame namelyje ir su vienu tarnu, tačiau statau įspūdingą rezidenciją. Nežinau kam. Ar tik tam, kad sudaryčiau žmonėms įspūdį? Bet tokia yra mano prigimtis, kurios negaliu atsikratyti.“ Jis buvo stipriai prisirišęs prie šeimos, nuoširdus ir mylintis. Tačiau, nepaisant to, jam sunku buvo palaikyti gerus santykius, nes dažnai skundėsi ir murmėjo.
Išlikę Juozapo laiškai, rašyti tėvams mokslo ir tarnybos Sankt Peterburge metais, liudija, kad su motina jis susirašinėjo, kaip įprasta buvo to meto Rusijos imperijos aristokratijai, prancūzų kalba. Juozapo laiškai motinai sudaro didesniąją dalį Kretingos muziejuje saugomo epistoliarinio grafų Tiškevičių palikimo ir jie leidžia teigti, kad Juozapas buvo mylimiausias Sofijos sūnus, skyręs daug dėmesio ir laiko bendravimui su motina. Tėvui skirtuose laiškuose, kurie rašyti daugiausia lenkiškai, Juozapas dažniausia reiškė susirūpinimą jo sveikata, įvairiomis progomis siuntė sveikinimus ir linkėjimus.
Likimas jaunąjį grafą Juozapą Tiškevičių suvedė su kunigaikštyte Jadvyga Stefanija Marija Juzefina Sviatopelk-Četvertinska (1878-1939), kuri tapo neišskiriama tolimesnio jo gyvenimo drauge. Jiedu 1896 m. Žemaitijoje, Mykolo Oginskio Plungės dvaro rūmuose susižadėjo, o 1897 m. sausio 11 d. Varšuvos šv. Tėvui mirus, Juozapas paveldėjo senąją šeimos valdą - Izabelino dvarą Ašmenos apskrityje bei apie 7 tūkst. ha žemės Trakų apskrityje.
Grafas Juozapas Tiškevičius (1868-1917) 1891 m. įsigijo Neries krantinėje Vilniuje reprezentacinį pastatą, kurį pagal K.
Užutrakio dvaro sodyba
Naujieji rūmai buvo dviejų aukštų, su erdviu pusrūsiu po visu pastatu, kuriame veikė pagalbinės ūkinės patalpos: virtuvė, kepykla, sandėlis, tarnų valgomasis. Rūmų portalą puošė ornamentuotas lipdytas kartušas su grafų Tiškevičių giminės herbu Leliva. Virš pagrindinio fasado kilo kartušo juosiamas kitas, abiejų šių rūmų savininkų jungtinis herbas, kurio dešinėje pusėje puikavosi kunigaikščių Sviatopelk-Četvertinskių šv.
Puošniausia ir įspūdingiausia rūmų patalpa buvo pokylių salė, kuri dėl daugybės paauksuotuose rėmuose kabančių veidrodžių vadinta Veidrodine sale. Interjere dominavo ankstyvojo prancūzų klasicizmo - Liudviko XVI stiliaus dekoras. Patalpas puošė krištoliniai sietynai ir žvakidės, iš Prancūzijos parvežti autentiški senoviniai baldai, porceliano kolekcija, Faberžė dirbiniai, spalvotos graviūros, XVII-XVIII a. dailininkų nutapyti paveikslai, natiurmortai ir portretai, Obiusono dirbtuvių gobelenai ir kilimai.
Nuo XX a. pr. rūmai buvo elektrifikuoti. Pusrūsyje ir abiejuose aukštuose įrengtiems 57 šviestuvams elektros energiją gamino 1901 m. Rūmus apjuosė apie 40 ha dydžio mišraus stiliaus parkas, kurį sukurti grafas 1898 m. patikėjo prancūzų parkų architektui-dendrologui Eduardui Fransua Andrė.
Užutrakio rezidencijoje šeima leisdavo vasaras, rengė šventinius pokylius ir giminės susitikimus, priimdavo svečius. Juozapo šeimos gyvenimą aprašiusi istorikė Liliana Narkowicz savo knygoje pasakoja, kad dvaro tarnautojais dirbo nemažai prancūzų. Greta kitų garbingų svečių Užutrakyje lankėsi caro motina Marija Fiodorovna.
Juozapo Tiškevičiaus statyti Užutrakio dvaro rūmai - grafų Tiškevičių III (Užutrakio) linijos lizdas, Užutrakio majorato administracinis centras. Kaip ir daugelis grafų Tiškevičių, Juozapas buvo kolekcininkas, meno mecenatas, palaikė brolių Vladislovo ir Antano idėją įkurti Vilniaus mokslo ir meno muziejaus draugiją, tapo jos nariu, dovanojo draugijos įsteigtam muziejui meno kūrinių.
Juozapo pastangomis 1901 m. birželio 5 d. Rusijos imperatorius Nikolajus II paskelbė Užutrakį majoratu - vieninga ir nedaloma valda, kurią galėjo paveldėti tik vyriausias savininko sūnus. Tokiu būdu atsirado grafų Tiškevičių giminės III (Užutrakio) linija, o Juozapas Tiškevičius tapo pirmuoju Užutrakio majorato ordinatu.
Žmona Jadvyga buvo elegantiška, atsidavusi šeimai, labai pamaldi ir apsiskaičiusi moteris. Ji užsiėmė labdara, Vilniuje įsteigė Moterų draugiją beturčių priežiūrai, kuri rūpinosi vargingomis moterimis, mokė jas rankdarbių, organizavo rinkliavas vargšėms materialiai paremti. Su kitomis grafų Tiškevičių giminės moterimis 1904 m. Trakų gatvėje įkūrė Šv. Jadvygos namus - prieglaudą siuvėjoms. Ji rūpinosi Trakų Švč.
Prieš mirtį grafas surašė testamentą, kuriuo Užutrakio majoratą su 7 tūkst. 340 ha žemės paliko vyriausiajam sūnui Andrejui, jaunėliui sūnui Zdzislovui Kostkai užrašė Izabelino dvarą, o visiems vaikams po lygiai padalino Buchovščinos dvarą netoli Molodečno. Po vyro mirties žmona Jadvyga su vaikais išvyko pas gimines į Švediją. Pasibaigus karui persikėlė į Varšuvą, o nurimus lietuvių ir lenkų kovoms dėl Vilniaus, 1921 m. grįžo į Užutrakio dvarą, atsidūrusį Lenkijos užgrobtame Vilniaus krašte.
Artimieji pasakojo, kad visą likusį gyvenimą Jadvyga gedėjo mirusiojo vyro, iki pat mirties vilkėjo tamsius gedulo rūbus. Mirė Kretingoje, 1939 m. su jaunesniojo sūnaus Zdzislovo Stanislovo Kostkos šeima pabėgusi iš Raudonosios armijos užgrobto Vilniaus krašto ir prieglobstį radusi pas dieverį Aleksandrą Tiškevičių, kuris ją palaidojo Kretingos katalikų parapijos kapinių grafų Tiškevičių šeimos koplyčios kriptoje.
Sūnų likimą nulėmė 1939-1940 m. sovietų okupacija. Majorato ordinatas Andrejus (1899-1977) atsidūrė Londone, kuriame praleido likusį savo gyvenimą. Zdzislovas Stanislovas Kostka (1901-1941) su šeima 1941 m. buvo ištremtas į Altajaus krašto Ust Pristanės rajoną. Užutrakio dvaras, užėjus sovietams, 1940 m. buvo nacionalizuotas.
Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, teisę pretenduoti į Užutrakio dvarą gavo JAV gyvenantis vyriausiasis Užutrakio majorato II ordinato Andrejaus Tiškevičiaus sūnėnas Juozapas Marija Tiškevičius. Paveldėto turto susigrąžinimą apsunkino tai, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybė 1992 m. dvaro sodybą įtraukė į neprivatizuojamų istorijos ir kultūros paminklų sąrašą, o grafas pretenzijas į savo dalį pareiškė pasibaigus įstatymu nustatytam terminui pirminiam prašymui paduoti. 2007 m. jam buvo atkurtos nuosavybės teisės tik į dalį Užutrakio dvaro sodybos pastatų, tačiau valstybė nusprendė jų negražinti natūra, o išmokėti kompensaciją.
Kultūriniai Renginiai ir Atnaujinimai Užutrakio Dvare
Renginiai, kurie Užutrakyje pradėti rengti dar net nebaigus rūmų ir parko restauracijos, sėkmingai vyksta jau ne vienerius metus. Koncerte skambės Liudo Mockūno ir prof. Petro Geniušo programa „Viena muzika dviems“- dviejų menininkų autorinės kompozicijos ir improvizacijos. Kartu Užutrakyje lankytojų lauks ne vien renginiai, bet ir ką tik atnaujinta rūmų salių ekspozicija. Parodą „Erdvė ir epocha.
Kitomis sekmadienių popietėmis koncertuos žymūs Lietuvos menininkai - V. Prudnikovas ir N. Ralytė, V. Sondeckis ir E. Buožis, V. Čepinskis ir S. Krinicinas bei unikalus džiazo trio „Dirty Mountain“. Aktoriaus Andriaus Bialobžeskio parengtoje programoje „Aš pažinau karalių tavyje“ pasinersime į Sigito Gedos ir Vytauto Mačernio poeziją. Svajingomis ir romantiškomis akimirkomis, kurias dovanos viena ryškiausių jaunosios kartos austrų pianisčių Agnes Wolf bei ypatingo grožio balsu apdovanota dainininkė Eglė Strumskytė, pasidžiaugsime koncerte „Vokiečių ir austrų romantikai“.
Nuotaikingas šurmulys Užutrakyje tęsis ir po Naujųjų metų: koncertai pirmąjį sausio sekmadienį čia jau tapo tradicija. Tad sausio 3 d. charizmatiškoji vokalistė Girmantė Vaitkutė ir džiazo pianistas Andrejus Polevikovas kvies į koncertą „Džiazo [ne]standartai“. Kultūros renginius Užutrakio dvare pristatys Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos programa LRT KLASIKA.
Pasak koncertus organizuojančios VšĮ „Ambra Vox“ direktorės Rūtos Banevičienės, jau greitai paaiškės, kokie renginiai vyks kitą pusmetį, iki pat sezono pabaigos. „Labai svarbu, kad mus palaiko Trakų istorinio nacionalinio parko direkcija, kuri meno ir kultūros židinio kūrimą dvare vadina direkcijos veiklos prioritetu. Džiugu, kad jau turime ištikimą publiką, pastovių lankytojų ratą. Tikimės, kad ir šiais metais Užutrakio rūmai bus visų mūsų širdingų susitikimų vieta“, - sako R.
Šiuolaikinės Inovacijos: Robotas-Sodininkas Užutrakio Dvare
Užutrakio dvaras tapo pirmuoju parku Lietuvoje, kuriame sodininku „įdarbintas“ robotas. Pasak A.Kriaučiūnienės, pirmą kartą sodininką-robotą ji pastebėjo pernai lankydamasi karališkoje rezidencijoje Lenkijoje. Dėmesį atkreipė tai, kad robotas dirbo labai tyliai ir nedrumstė parko ramybės. Tad šiemet Užutrakyje kartu su keletu benzininių vejos traktoriukų, kuriais prižiūrimos toliau nuo rūmų esančios vejos ir pievos, įdarbinti nutarta ir ypač tyliai veikiantį „Husqvarna Automower“ robotą vejapjovę.
„Šiandieninės technologijos leido mums grįžti prie senų dvaro tradicijų, kai čia gyveno grafo Tiškevičiaus šeima, o parko kūrimu rūpinosi žymus prancūzų kraštovaizdžio architektas Eduardas Fransua Andre. Visus aplinkos priežiūros darbus aplink rūmus sodininkai privalėdavo atlikti nepastebimai, kol dvariškiai dar nebūdavo pakilę iš lovų.
Robot-lawnmower
„Tyla ir ramybė šioje parko dalyje yra labai svarbi, - pasakoja A.Kriaučiūnienė. - Dvare vyksta koncertai, įvairūs renginiai, čia gausu žmonių, ir niekam juk nesinorėtų, kad smuiko ar fortepijono muziką užgožtų vejapjovės burzgesys. „Su traktoriukais dirbti stengiamės tada, kai parke mažai lankytojų, o robotas-vejapjovė niekam netrukdo. Prieš mėnesį darbą pradėjęs „Automower“ robotas Užutrakio parke sulaukia daug dėmesio.
„Pirmomis dienomis su robotu bandė „susidraugauti“ dviejų smalsių varnų pora - jos nepaliaudamos dvi dienas sekiojo paskui robotą - vejapjovę, atkartodamos jo maršrutą ir judesius: robotui stabtelėjus, paukščiai taip pat sustodavo tarsi įbesti, jei robotas daro posūkį - varnos jam iš paskos“, - juokiasi A. Roboto darbo teritorija pažymima pagal sklypo perimetrą po žeme paklotais kabeliais, tad jo buvimas parke visiškai nekrinta į akis.