Valdovų prabanga ir turtai: Istorija ir kolekcijos

Nuo seniausių laikų valdančioji klasė išsiskyrė iš likusios visuomenės kaupiamais turtais. Tai aiškiai matoma Senovės Egipto ir Senovės Kinijos imperatorių bei didikų kapavietėse, kurios tiesiog tarpsta nuo prabangių baldų, neįkainojamų papuošalų, dekoruotų ginklų ir įmantrių smulkmenų, pvz., stručio vėduoklių, alebastro statulėlių, inkrustuotų veidrodžių ir kt. Visgi meno skonis bėgant amžiams keitėsi, o padrikas turtų rinkimas tapo koncentruotu kolekcionavimu.

Šiame straipsnyje apžvelgsime XV-XX a. pradžios karalių ir didikų kolekcijas ne tik Vakaruose, bet ir Abiejų Tautų Respublikoje. Be to, patyrinėsime, kaip šie meno rinkiniai subrandino aukštosios visuomenės pasaulėžiūrą.

Uficių galerija Florencijoje. Šaltinis: Wikipedia

Turtingiausios Europoje Medičių šeimos kolekcija

Populiariame Aleksandro Paradisio romane „Baltazaro Kosos gyvenimas ir darbai. Popiežius Jonas XXIII“ Medičių giminės praturtėjimo istorija grindžiama prancūzų istoriko Žano Šarlio Leonardo de Sismondi įžvalgomis: Visai galimas daiktas, kad kaip tik Jono XXIII turtai, sukaupti nelabai doru būdu, ir buvo pasakiško Medičių pralobimo pagrindas.

Žinoma, tai veikiau graži legenda, juolab pirminių šaltinių trūksta, todėl oficialioji istorija viską sieja su ekonominiais, vedybiniais interesais. Toks vienos giminės iškilimas XIII-XIV a. stebinti neturėjo, nes aplink senuosius aristokratų rūmus palaipsniui dygo pirklių rezidencijos, o 1298 m. bankrutavus įtakingai Europos bankininkų šeimai - Bonsinoriams, Sienos miestas perleido statusą Florencijai, kurią valdė Albicių šeima (1382-1434).

Medičiai tada kontroliavo Medičių banką, didžiausią banką Europoje, todėl 1433 m. Albiciai pasirūpino Kozimą de Medičį įkalinti; po metų išleistas K. de Medičis perėmė valdžią ir jo šeima įleido šaknis regiono politikoje daugiau nei trims šimtmečiams. Šiandien Medičių mecenuotą kolekciją eksponuoja Uficių galerija.

Renesanso laikotarpiu, kuomet šeima išgyveno apogėjų, ji buvo išskaidyta po įvairias užmiesčio vilas, pvz., Karedžio vila, Podžio a Kajano vila, Fiesolo vila, o didžioji dalis buvo saugojama Medičių-Rikardžių rūmuose (Florencijos „forte“). Ten keturiolikoje kambarių, išsidėsčiusių aplink pirmojo aukšto kiemą, buvo Lorenco de Medičio lobynas.

Lorencas de Medičis, amžininkų vadintas puikiuoju, buvo humanistinės epochos idealas. Iki sukankant dvylikai, jaunuolis skaitė lotyniškai, studijavo Ovidijų ir Dantę; šešiolikos rašė poemas ne tik Toskanos tarme, bet ir naudodamas retorikos taisykles bei Petrarkos stilių.

Britų istorikas Džonas Rigbis Heilas tvirtina, kad jis buvo viena iš „didžiųjų literatūros figūrų tarp Petrarkos ir Aristotelio bei vienintelis žmogus, vaidinęs svarbų vaidmenį populiariose antologijose, tuo pačiu likdamas banko ir valstybės galva. Be to, geras muzikas, savamokslis populiaraus Florencijos meno, viešo dainavimo, atlikėjas; galop besidomintis brangių knygų kopijavimu.

Būtent šeimos meilė rašytam žodžiui 1523 m. įkvėpė Biblioteca Medicea Laurenziana atidarymą (istorinė Florencijos biblioteka, kurioje saugoma asmeninė Medičių literatūros kolekcija). Pabrėžtina, ne visos knygos rinktos paties Lorenco, dalis į biblioteką pateko kaip jo protėvių, pvz., Džiovanio di Bičio de Medičio, palikimas.

Išlikę sąrašai mini religinius, muzikinius, poezijos, architektūros ir Toskanos istorijos veikalus. O pagal 1492 m. inventoriaus aprašą, šeimos bibliotekoje buvo viena svarbiausių graikų manuskriptų kolekcijų po popiežiaus rinkinių. Tuo nesunku įsitikinti, nes graikiški manuskriptai apėmė 600 tomų, pvz., septyni Archimedo matematikos traktatai, paskolinti poetui Policianui; didžiulė helenistinės poezijos antologija su Homero kūryba.

Po tėvo mirties Lorencas gana greitai užpildė rūmų erdves amžininkų tapyba, taip kurdamas modernaus meno galeriją asmeniniam malonumui. Rinkiniai pildyti nuolat ir XV a. pab. jau kėlė aplinkinių pavydą. Čia galėjai išvysti Fra Andželiko, Frančesko Skvarčionės, Andrėjos del Kastanjos, Domeniko Veneciano, Paolo Učelo ir kitų autorių darbus.

Pasak istorikės Paulos Nuttal, Lorencas taipogi mėgo Nyderlandų dailę, nes iš 142 paveikslų, surašytų po jo mirties, net 42 priskirti Nyderlandų kūrėjams. Bene vertingiausi - Jano van Eiko „Šv. Jeronimas savo studijoje“ (1442) bei Petruso Christuso „Damos portretas“ (1460), kainavę 30 ir 40 florinų.

Neužmirškime majolikos, antikinių vazų, kamėjų, graviruotų brangiųjų akmenų, medalių ar monetų rinkinių, kurių suskaičiuota daugiau kaip du tūkstančiai. Apskritai, visa šeima buvo užsikrėtusi kolekcionavimo manija, todėl kataloguose nesunku rasti vienaragio ragų, dramblio ilčių ar instrumentų, pagamintų iš egzotiškų gyvūnų trofėjų.

Tuo tarpu bronzinės skulptūros puošė uždarą San Marko sodą, pvz., dvi Marsijo statulos stovėjo prie įėjimo, tartum pavyzdys tiems, kas supykdys menų dievą Apoloną. Inventoriuje taip pat minimas imperatoriaus Nervos biustas, du marmuriniai Agripos ir Augusto biustai (gauti popiežiaus Siksto IV karūnacijos proga 1471 m.), Platono skulptūra bei keletas etruskų senienų.

Daugelį objets d’art savininkas įsigijo iš kitų mecenatų, pvz., popiežiaus Pauliaus II, arba gavo dovanų, pvz., „Miegantį Kupidoną“ iš Neapolio karaliaus Ferdinando Aragoniečio. Vis tik esminiu šaltiniu liko Romos pirklys Džiovanis Čiampolinis, garsėjęs skandalingu elgesiu meno rinkoje. Taigi mirdamas Lorencas de Medičis paliko įspūdingus lobius ir beveik ant kiekvieno kūrinio buvo išraižytas jo vardas.

Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų turtai

Koks turtas supo pirmuosius Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovus, nežinia, tačiau kolekcijose neabejotinai buvo medžioklės trofėjų ir užjūrio relikvijų. Vytautas Didysis 1410 m. Šventosios Romos imperatoriui Zigmantui Liuksemburgiečiui dovanojo dvylika šermuonėlio kailiais puoštų kepurių, o pastarasis LDK monarchui 1429 m. įteikė prestižinį „Slibino ordiną“.

Anot Ermitažo muziejaus kuratorės Martos Kryzhanovskos, Lietuvoje rasta berlynietiška emblema bei dar šeši panašūs ordinai, kurie iki 1903 m. dovanoti Ermitažui, kažkur jame dingo. Daug išsamiau aprašytas prabanga tviskėjęs Žygimanto Augusto dvaras (kolekcija įvertinta milijonu auksinių skudų).

Iš Vilniaus perkeltos į Tikocino pilį. Be to, karalius mėgo juvelyrikos dirbinius (sutalpintus 16 skrynių); Turėjo Šv. Romos imperatoriaus Karolio V rubiną, įvertintą 80 tūkst. skudų, imperatoriaus deimantą, ant kurio vienos pusės išraižytas Habsburgų erelis, o kitoje - šūkis Plus ultra (oficialus Ispanijos moto - „toliau už“), sultono kardą, kurio vertė 16 tūkst. dukatų, 30 prabangių dviračių vežimų ir 350 gobelenų.

Popiežiaus nuncijus dienoraštyje rašė: Aš taip pat regėjau 20 karališkų šarvų, iš kurių 4 nuostabaus meistriškumo, išdabinti gražiausiomis sidabro skulptūromis ir figūromis. Jie kainavo 6 tūkst. skudų.

Vienus tų šarvų, dovanotų Onos Jogailaitės Švedijos karaliui Jonui III Vazai, eksponuoja Stokholmo karališkasis pilies arsenalas (Livrustkammaren). Visgi įspūdingiausiai atrodė gobelenų kolekcija. Kada į mūsų kraštus atkeliavo pirmieji gobelenai, sunku atsakyti. Ankstyviausi išlikę istoriniai šaltiniai susiję su Žygimantu Senuoju ir Bona Sforca. Pirmasis žinomas užsakymas - tai šešiolikos vienetų serija, 1526 m. užsakyta Antverpene.

Iš viso Žygimanto Senojo valdymo metu įsigyti 108 gobelenai; kai kurie su Lietuvos, Lenkijos ir Sforcų herbais, o kiti figūriniai, floristiniai, animalistiniai. Ironiška, bet didžiąją dalį karalienė Bona išsivežė atgal į Barį (Italija). Likę priklausė Žygimanto Augusto žmonoms. Pavyzdžiui, Elžbieta Habsburgaitė į Krokuvą atvežė dvi figūrinių audinių serijas.

Viena iš jų vaizdavo romėnų mitologijos personažų Romulo ir Remo istoriją, antroji - Nabuchodonosaro istoriją. Istorikai mano, kad šie gobelenai puošė Vilniaus Žemutinės pilies menes. Tuo tarpu trečioji žmona Kotryna Habsburgaitė atgabeno 24 audinius, kurie vaizdavo dorybių alegorijas, Senojo Testamento istorijas bei animalistinius siužetus.

Apie Barboros Radvilaitės gobelenus aišku tiek, kad audėjui iš Geranainių ji pavedė gobelenuose išardyti buvusius Goštautų (pirmojo vyro giminės) herbus. Pirmą kartą Žygimanto Augusto gobelenus panegirikoje, skirtoje pirmosioms karaliaus jungtuvėms, mini publicistas Stanislovas Ožechovskis. Joje aprašyti šeši „Nojaus istorijos“, penki „Mozės istorijos“ ir aštuoni „Rojaus istorijos“ gobelenai, kurie atkeliavo į rūmus 1548-1553 m.

Anot šaltinių, jie įgyti monarchui reziduojant Vilniuje. Kitus užsakymus sudarė 44 verdiūros, 13 vienetų portjerų su monogramomis ir valdovo inicialais SA nyderlandietiško grotesko fone bei 29 herbiniai gobelenai su Lietuvos ir Lenkijos herbais.

Pagal valdovo testamentą (1571 m.), kolekcija atiteko jo seserims: Onai, Kotrynai ir Sofijai, po kurių mirties privalėjo sugrįžti į Respubliką, kaip valstybinis turtas. Vėliau gobelenai keliavo iš rankų į rankas, o Tvano laikotarpiu (1655-1660) slėpti vienuolyne. Kai politinės audros atslūgo, jais per kiekvieną oficialią ceremoniją puošdavo rūmų menes iki valstybės žlugimo.

Žygimanto Augusto dosnumas neaplenkė ir mylimiausios žmonos B. Radvilaitės. Deja, jai dovanotų brangenybių beveik nebelikę. Iki 1939 m. aprašyti trys aukso žiedai ir laidojimo atributika (karūna, skeptras, paauksuotas rutulys su kryžiumi), rasti 1931 m. rugsėjį Vilniaus katedros kriptoje (karo metais dingo).

Visgi šaltiniai atskleidžia B. Radvilaitę mėgus prabangą - jos brangakmeniais puoštos suknelės, siūtos pas italų siuvėją Frančeską, nenusileido net LDK valdovams. Mergautiniame būsimosios karalienės kraityje apstu perlų apykaklių, skrybėlaičių, vėrinių ir bižuterijos. Anot medievisto Zenono Ivinskio, XV a. LDK sąskaitų knygos rodo, kad dvaro drabužiai buvo daromi iš gerų Florencijos, Belgijos ir Anglijos medžiagų.

Sąskaitose minimas aksomitas, atlasas, šilkas, purpuras. Šv. Kazimiero auklėjimui skirtame traktate kalbama apie jo auksu siuvinėtus drabužius bei plaukų papuošimą. Žinoma, kad lepindamas mylimąją karalius agentams pavedė nupirkti vienus geriausių perlų, kuriuos olandai atplukdė iš Indijos. Šiam tikslui negailėta milžiniškos sumos. Po karalienės mirties papuošalai ir brangios suknelės saugotos Tikocino pilyje.

Karaliaus valia, jie turėjo atitekti Onai Jogailaitei, tačiau 1574 m. rudenį paaiškėjo, kad pilies rūsyje įsisuko žiurkės. Mirus Žygimantui Augustui, senatoriai apieškojo kambarius, kur laikytas B. Radvilaitės auksas ir kiti brangūs daiktai.

Turtų grobstymu kaltinti ATR magnatai Mnišekai, Jurgis ir jo tėvas Mykolas, tačiau vėliau kaltinimai atmesti pritrūkus įrodymų. Remiantis 1573 m. balandžio 17 d. tyrimu, nustatyta: Mnišekų šeima ir jų klientai, Barbora Gižanka (buvusi karaliaus favoritė mirus Radvilaitei) ir kitos paleistuvės, taip pat jų tarnai bei artimieji iš šio reikalo uždirbo gausias pajamas.

Sakoma, kad likus keturioms dienoms iki karaliaus mirties ir naktį po to, iš rūmų plaukė gausiai prikrautos dėžės ir sunkūs maišai. Gal tuomet ir pavogti B. Radvilaitės perlai? Vienaip ar kitaip, gana ilgai apie juos nieko nežinota, kol 1914 m. Britų muziejaus kuratorius paviešino Elžbietos I korespondenciją; joje valdovė agentams Lenkijoje įsakė nupirkti Radvilaitės perlus. Taip pastarieji atsidūrė britų karališkame ižde.

Sostą perėmus Vazų dinastijai, kolekcionavimas įgavo rafinuotumo. Varšuvos karalių rūmų rinkinius itin papildė Vladislovo Vazos kelionė po Europą. 1624 m. gegužės 17 d. princas išvyko į metus trukusią kelionę, kurioje aplankė Augsburgą, Antverpeną, Veneciją, Romą, Asyžių, Genują, Florenciją ir kt.

Dera priminti, jog apsuptas svitos, sosto įpėdinis keliavo inkognito (kaip didikas Snopkovskis), tačiau išleido milžinišką 180 tūkst. zlotų sumą. Anot drauge vykusio Alberto Stanislovo Radvilos, karalaitis dar papildomai išleido 100 tūkst. zlotų. Tačiau kam buvo skirtos šios sumos?

Geriausiai į klausimą atsako prancūzų tapytojo Etjeno de la Yro paveikslas „Vladislovo Zigmanto Vazos karališkasis paveikslų kabinetas“ (1626). Tvano metu dingęs kūrinys vėl atsirado 1947 m. Niujorke, o į Varšuvą grįžo 1986 m. Nepaisant mįslingos atributacijos, siužetas iliustruoja V. Vazos meninį skonį.

Anot archyvinės medžiagos, monarchas buvo aistringas kolekcininkas, „įdomybių kabinetuose“ laikęs koralų, kristalų ir retų gyvūnų egzempliorius. Tai atspindi ir paveikslas. Štai apatiniame dešiniajame kampe nutapytas medalionas, kuriame atvaizduotas pats karalaitis. Teigta, kad medalioną su aukso grandine bei mahonijos spalvos sidabru puoštomis plokštelėmis pagamino 1624 m. Vienos auksakalio Alesandro Abondio dirbtuvės.

Virš jo - flamandų skulptoriaus Džambolonjos skulptūrinė grupė „Sabinės pagrobimas“. Nors skulptūra - tipiškas šio menininko darbas, tačiau sukurta vis dar reta konstrukcine forma - figura serpentinata, t. y. spiraliniu pobūdžiu, panašiu, bet neidentišku Contrapposto skulptūrai.

Manoma, jog skulptūrą V. Vaza pirko Florencijoje ar Romoje, kur veikiausiai užmezgė ryšius su Džambolonjos dirbtuvėmis, lėmusiomis 1633 m. Neptūno fontano (skulp. Abrahamas van den Blockė) skulptūrų kūrybą Gdanske. Tuo tarpu nedidelis olandų marianistinės dailės pradininko Hendriko Kornelijaus Vrumo paveikslėlis vaizduoja laivų bataliją jūroje.

Atsiminimuose rašoma, esą V. Vaza labiausiai mėgo Piterio Pauliaus Rubenso darbus...

Nesvyžiaus pilies lobiai

Nesvyžiaus pilyje buvo sukaupta daugybė turtų. Ypač - XVIII a. pabaigoje. Didžiųjų meistrų paveikslai, ištaigingas porcelianas, reti rankraščiai, maršalų ir etmonų regalijos, šeimyninis sidabras ir auksas - viso to šio pilyje būta su kaupu. Pati populiariausia legenda, kurią gidai pasakoja pilies lankytojams, kad milžinišką lobyną sudarė 60 pūdų (1 pūdas - apie 16 kg) brangakmenių.

Netgi rūsčiais karo metais, per viską siaubusius gaisrus ir kitas nelaimes brangenybės privalėjo likti kokioje nors slaptavietėje, apie kurią žinojo tik pilies valdovas ir jo artimiausias patikėtinis - tarnas.

Nesvyžiaus pilis. Šaltinis: Wikipedia

Štai Rusijos pasiuntinys, kunigaikštis Repninas, kuris buvo karaliaus Stanislovo Augusto Poniatovskio, paskutiniojo Žečpospolitos monarcho, svitoje, rašė savo pranešime Rusijos imperatorei Jekaterinai II: „Karalius užvažiavo pas K.S.Radvilą į Nesvyžių. Po stulbinančio fejerverko ir pietų trims šimtams asmenų, karalius nusileido į pilies požemį ir išvydo aukso luitus, sukrautus iki pačių lubų.

Su dideliu susižavėjimu apie Radvilų brangenybes rašė ir 1804-1806 m. Rusijos užsienio reikalų ministras Adomas Jurgis Čartoriskis: „Nesvyžiaus pilis turtinga. Aštuoniolikoje salių vien tik papuošimų būtų penkiems ar dešimčiai milijonų dukatų. Vertingos ginklų, knygų, briliantų kolekcijos.

Anot baltarusių istorikų, dvylikos apaštalų skulptūros - ne išmonė. Devintajame veikalo „Rusija. Pilnutinis geografinis mūsų tėvynės aprašymas“ tome parašyta: „Išliko, tarp kitko, padavimas, kad čia (Nesvyžiuje) buvo paslėptos milžiniškos masyvios sidabrinės dvylikos apaštalų statulos, turtingas archyvas, kuriame saugota daugybė Europos monarchų laiškų, taip pat svarbūs Lietuvos, Lenkijos istorijos dokumentai. Be to, čia būta diplomų, raštų, privilegijų, tikrojo unijos akto ir popiežiaus Urbano XII bulės.

Daugybė egzotiškų daiktų, ypač turkų pašos palapinė, kur saugota Mahometo vėliava, keldavo susižavėjimą visiems, kam tik pasisekdavo juos išvysti. Plėšikai ne kartą bandė pagrobti apaštalų skulptūras, taigi jų originalus Radvilos paslėpė, o pilies Žydrojoje salėje pastatė meistriškai pagamintas vaškines kopijas, nusėtas netikrais akmenimis.

Sklido gandai, kad kartu su vaškinėmis figūromis salėje stovėjo figūros ir tų plėšikų, kurie bandė jas pavogti. Pilies lobynas ypač išgarsėjo XVIII a. Literatūroje randama aprašymų, kad, nepaisant kategoriškų draudimų išvežti statulas iš Nesvyžiaus, Pane Kochanku kai kurias jų vis dėlto vežiodavo po Europą ir kartais, kai pasidarydavo striuka su pinigais, užstatydavo tai Šventąjį Luką, tai Šventąjį Matą.

Po Pane Kochanku mirties visas didžiulis palikimas atiteko jo sūnėnui Dominykui Radvilai. Kai Napoleonas patyrė pralaimėjimą, teko bėgti ir kunigaikščiui Dominykui. Jis tegalėjo užsukti į pilį tiktai keletui valandų: tam, kad susitartų su ūkvedžiu dėl slaptavietės lobynui.

Bet rusai pasiuntinį pagavo ir sušaudė. Suėmė ir ūkvedį, bet net baisiausiai kankinamas jis nepasakė, kur paslėpė lobyną, taigi buvo pakartas. Rusų kareiviai, vadovaujami admirolo Čičiagovo, lobių pirmiausia ėmė ieškoti gražiajame Albos parke.

Ne vienąsyk lobių bandė ieškoti ir vokiečiai - ir per Pirmąjį, ir per Antrąjį pasaulinius karus. 1941-1944 metais turtų ieškojo specialus snaiperių būrys. Reikia pažymėti, kad 1812 metais dalį brangenybių Nesvyžiuje rado prancūzai (vėliau jos pateko į garsųjį Napoleono prisiplėšto lobio sąrašą).

Kaip teigia dabartiniai baltarusių istorikai, dvylikos apaštalų skulptūros - ne išmonė. Mat žinių apie jas aptinkama Nesvyžiaus pilies turtus registravusiose inventorinėse knygose, tačiau datuojamose tik iki 1809 metų Vėliau jų pėdsakai pranyksta.

1939 metais, kai pilis perėjo sovietų valdžios žinion, ištaigingi interjerai buvo išdraskyti. Kai ką Radviloms pavyko išsivežti su savimi į emigraciją, tačiau daugelis vertybių dingo ar buvo pražudytos. Bet reikia atiduoti pagarbą tiems sovietinių laikų darbuotojams, kurie dokumentuose užfiksavo, kur buvo perkeliamas išlikęs Radvilų pilies turtas.

Iš išlikusių jų sudarytų protokolų atsekta, jog į Baltarusijos valstybinį teatrą iškeliavo dalis baldų, veidrodžių ir drabužių. O archyvas, saugojęs apie 500 tūkst. Beje, Nesvyžiaus archyvas buvo ne ką mažiau garsus negu legendiniai dvylika apaštalų.

Pradėtas rinkti jis buvo dar 1551 m., kai Mikalojus Radvila Juodasis gavo privilegiją saugoti Lietuvos metrikas. Kai kurie dokumentai, surinkti Nesvyžiuje, buvo datuojami dar karaliaus Jogailos laikais. Būta čia ir Rusijos caro Petro I, karalių Liudviko XV ir XVI, Karlo XII, Bogdano Chmelnickio laiškų.

Viena iš pirmųjų rūmų patalpų, kurią išvysta Nesvyžiaus pilies lankytojai, - archyvas, atstatytas pagal XIX a. pab. - XX a. pr. duomenis. Spintos - tik atkurtos pagal ano meto pavyzdžius. O ir aplankai, saugomi už jų stiklų - daugiausia muliažai. Įspūdingai atrodo masyvus ąžuolinis stalas ir senovinis laikrodis.

Ilgą laiką didikų Radvilų pasididžiavimu buvo įžymieji Slucko diržai, kurių vienam pagaminti panaudodavo 200 gramus aukso. Nešiodavo juos tiktai patys turtingiausi ir kilmingiausi Žečpospolitos vyrai. Nesvyžiaus kolekcijoje būta keturiasdešimties Slucko diržų. Dabar stiklinėje vitrinoje galima išvysti viso labo porą šių legendinių relikvijų fragmentų.

Greta jų guli XVI a. kario šarvų elementai, rasti pilies pastogėje, ir XVIII-XIX a. Iš Nacionalinio akademinio Jankos Kupalos teatro į pilį neseniai buvo sugrąžinti du veidrodžiai. Muziejaus darbuotojai ilgai aiškinosi, kokioje būtent pilies vietoje jie stovėjo.

Baldų kolekciją neseniai papildė senovinis odinis komplektas: sofa, fotelis „Siamo dvyniai“ ir dar septyni foteliai bei du XIX a. krėslai.

Radvilos buvo viena turtingiausių Europos giminių, jie valdė 23 pilis, 426 miestus ir miestelius, 2032 dvarus, 10 053 kaimus. Nuo 1547 m. Radvilos net 166 metus užėmė vieną svarbiausių, Vilniaus vaivados postą.

tags: #valdovu #prabanga #ir #turtai