Lietuvos gamtos ir kultūros lobynai: nuo Dzūkų aukštumos iki kulinarinių tradicijų

Lietuva - tai šalis, kurioje gamtos grožis ir kultūros paveldas susipina į harmoningą visumą. Keliaujant po Lietuvą, galima atrasti įvairių įdomių vietų, pradedant nuo aukščiausių kalvų ir baigiant senovinėmis sodybomis. Šiame straipsnyje apžvelgsime keletą iš jų, įskaitant žygius po Dzūkų aukštumą, ežerus, kulinarines tradicijas ir populiariausias vestuvių fotosesijų vietas.

Lietuvos reljefo žemėlapis

Žygis po Dzūkų aukštumą

Žygis veda į pačią Dzūkų aukštumos širdį - Gedanonių kalną. Maršrutas eis daugiausia Aukštadvario regioninio parko teritorija, todėl kelionę geriausiai pradėti Aukštadvaryje, nuo regioninio parko lankytojų centro (Dariaus ir Girėno g. 2). Aukštadvaryje patartina aplankyti piliakalnį, dvaro sodybą su parku, Adomo Mickevičiaus ąžuolu, kaštonais, tvenkinių sistema. Nuo Aukštadvario regioninio parko lankytojų centro Dariaus ir Girėno gatve judame iki sankirtos su Sodų gatve ir ja einame iki miestelio pabaigos.

Nusileidę nuo gūbrio, pamiškėje, ties užrašu „Mergiškių Kalvos miškas“ einame miško keliu iki garsiosios Velnio duobės. Velnio duobė - giliausia termokarstinė įduba Lietuvoje. Jos gylis siekia 40 m, skersmuo viršuje 220 × 200 m, dugne - 60 m. Ant vakarinio šlaito įrengta apžvalgos aikštelė. Nuo jos iki pačio duobės dugno veda laiptai.

Apie Velnio duobę pasakojama, jog „čia prasmegusi bažnyčia, vidurdienį sekmadieniais girdisi varpais skambinant.“ Ilgas puskilometrio nusileidimas keliu iki Škilietų ežerėlių. Reto grožio ledyninės kilmės 2 nedideli ežerai. Kairysis, vakarinis ežeras - laukinis, apaugęs eglėmis, liepomis, gluosniais. Kylame beveik kilometrą senuoju Aukštadvario - Beižionių keliu, kuris labai apardytas vandenų erozijos. Priekyje išnyra didinga kalva. Tai Pamiškės piliakalnis, vad. Aukštakalniu. Piliakalnio pietinėje papėdėje - didžiulis riedulys.

Keliukas vingiuoja tarp kalvų. Pamiškėje apie 30 m į šiaurę kelio į Gedanonis - Mergiškių alkakmenis. Nuo akmens į šiaurės rytus - Ąžuolų kalnas. Puskilometrį į šiaurę, prie Mergiškių ežerėlio galime apžiūrėti buvusią Mergiškių dvarvietę. Nuo alkakmenio kylame Gedanonių keliu per tamsų eglyną į pietvakarius. Už 400 m dešinėje, giliai apačioje nusileidžiame prie mažo pailgo ežeriuko. Čia unikali vieta - susieina net 4 griovos, puiki akustika. Sukame į kairę (vakarus) griovos dugnu.

Daugybė akmenų, išvartų daro šį ruožą labai įspūdingą, panašų į kanjoną. Išlipame į viršų ties mažu tvenkinuku. Baigiasi miškas. Nuo jos galima iki Gedanonių kalno traukti į kairę keliuku, arba tiesiai per laukus apie 1 km. Gedanonių kalnas - aukščiausia Dzūkų aukštumos vieta - 257,3 m. Jis 30 m aukščiau pakilęs nei garsioji Šatrija. Čia vienas riedulingiausių Lietuvos rajonų. Dėl gausybės įvairaus dydžio riedulių žemės dirbimas sudėtingas.

Pati kalno viršūnė apaugusi pušynu. Neseniai pastatytas apžvalgos bokštas. Pietvakarių horizonte dangų remia Sienakalnio didkalvė. Pietryčiuose - Mergiškių Kalvos miškas. Gedanonių kalno pietine papėde eina kelias į Vaitkūnus. Už puskilometrio pasukus dešinėn, pateksim į keiminę terasą - įdomų geomorfologijos objektą. Toliau keliaujame pro Gedanonių kaimą. Manoma, jog kaimo pavadinimas kilo nuo žodžio „gedėti“. Kaimas stovi ant aukšto moreninio kylio, kurį suformavo ledynas slinkdamas 2 liežuviais: Strėvos ir Verknės.

Einant keliu per kaimą - dešinėje tolimi vaizdai link Užuguosčio. Kairėje - senos kapinės. Tuoj už jų kelias vėl panyra į Mergiškių Kalvos mišką. Čia saugomi reliktiniai senovės Lietuvos medynai - plačialapių skroblyninių liepynų bendrijos. Kairėje - senas išsikerojęs ąžuolas, dešinėje baigiasi miškas. Laukymėje, ant kalniuko, matyti metalinis kryžius. Tai Čigonės kapas. Čia pat ir Gelionys. Kairėje apačioje - Gelionių ežeras. Tai tikras aukštikalvių ežeras. Jo altitudė - 215,7 m.

Nuo ežero puskilometris į šiaurės vakarus matyti aukštas eglėmis apaugęs Gelionių kalnas. Žmonės pasakoja, kad seniau jis buvo apaugęs skroblais, todėl senasis kalno pavadinimas turėtų būti Skroblynkalnis. Čia pats Gedanonių masyvo šlaitas, iki 50 m aukščio. Kalnas vos 7 m žemesnis už Gedanonių viršukalnę, tačiau žymiai vaizdingesnis. Šiaurės rytinėje papėdėje už keliuko pasislėpusi tarp krūmų Gelionių Velnio duobė. Jos gabaritai žymiai mažesni nei mūsų lankytos Škilietų Velnio duobės. Duobės dugne - akivaras.

Leidžiamės žemyn naujuoju keliu, kuris išvestas šiaurine Gelionių kalno papėde. Tolimi vaizdai į vakarų pusę. Už kelio apie 300 m į šiaurę yra dar viena - Antaveršio Velnio duobė. Tai piltuvo formos iki 18 m gylio termokarstinė įduba. Jos dydis 225 × 125 m (viršuje). Aukštadvario regioninio parko riba. Už 400 m nuo pagrindinio kelio sukame keliuku į kairę ir už puskilometrio matome unikalų geologijos paminklą Ustronės riedulyną. Čia Akmenų kalno labai status pietvakarinis šlaitas visas nusėtas akmenimis. Grįžtame vėl į kelią.

Po dešine matyti Veršiuko ežeras, iš visų pusių apjuostas kalvų. Prasideda Intuponių kaimas. Ties buvusiomis fermomis sukame kairėn, į Rodomyslės dvaro parką. Pasibaigus liepų alėjai kopiame į Kaukazo kalną. Tai visiškai plika, apylinkėse dominuojanti kalva. Mes suksime pro buvusią Rodomyslės dvarvietę atgal į Aukštadvarį. Senuoju Užuguosčio - Aukštadvario keliu, ties Burokiškėm vėl įlendame į mišką. Statūs kalvagūbriai apaugę eglėmis.

Kairėn (į šiaurę) nueina keliukas į Amerikos vienkiemį. Nuo Amerikos vienkiemio už puskilometrio į šiaurės rytus galime apžiūrėti gamtos paminklą, vadinamąją Amerikos lobą. Senkelis gražia beržų alėja atveda prie Lavariškių piliakalnio. Archeologai teigia, jog piliakalnis buvo du kartus apgyvendintas. Kalno aukštis - 12 m, viršuje įduba, dėl to dar vadinamas „Napoleono kepure“. Nuo kalno puiki regykla: pietų pusėje už Balkanų miško Verknės slėnis, šiaurėje - Amerikos miškas, rytuose - Aukštadvaris.

Lietuvos ežerai

Lietuva garsėja savo ežerais, kurie yra neatsiejama šalies kraštovaizdžio dalis. Štai keletas žymiausių ežerų:

• Kertuojai - ežeras rytų Lietuvoje, Molėtų rajone, pasižymintis ovalo forma ir žemais, pelkėtais krantais.
• Škilietų ežerai - du nedideli glaciokarstinės kilmės ežerai Trakų rajone, Aukštadvario regioniniame parke.
• Piktežeris - ežeras Plungės rajone, Platelių ežero pakrantės pelkėje, jungiasi su Platelių ežero įlankomis.
• Bakanauskų ežeras - ežeras Varėnos rajone, Bakanauskų pelkėje, apsuptas Kapiniškių miško.
• Guostus - ežeras Prienų rajone, 3,5 km į šiaurės rytus nuo Stakliškių.
• Gelužis - ežeras Prienų rajone, 5 km į šiaurės rytus nuo Stakliškių, per kurį teka Guostės upelis.
• Galvė - ežeras Trakų rajone, Trakų miesto šiaurinėje dalyje, su XIV a. Pusiasalio pilies liekanomis.
• Biržulis - ežeras Telšių rajone, Varnių regioniniame parke, reliktas didžiausio Žemaitijoje telkšojusio ežero.
• Galuonai - ežeras Molėtų rajone, pasižymintis labai vingiuota kranto linija.
• Bebrusai - ežeras Molėtų rajone, su raižyta kranto linija ir daug įlankų.
• Baltieji Lakajai - ežeras Molėtų rajone, su trimis miškingomis salomis.
• Juodieji Lakajai - ežeras Molėtų rajono rytuose, Švenčionių rajono paribyje.

Šie ežerai ne tik puošia Lietuvos kraštovaizdį, bet ir yra svarbūs ekosistemos elementai, pritraukiantys turistus ir gamtos mylėtojus.

Kulinarinės tradicijos

Lietuviška virtuvė yra turtinga ir įvairi, o kulinarinės tradicijos perduodamos iš kartos į kartą. Užvenčio (Kelmės r.) Šatrijos Raganos gimnazijoje įkurto maltiečių vaikų dienos centro socialinė pedagogė Vilma Baškienė išgarsėjo savo kulinariniais sugebėjimais. Jos pomėgis gaminti maistą išliko nuo vaikystės, o dabar ji dalijasi savo patirtimi su kitais.

V. Baškienė visada pati kepa duoną ir mėgsta dekoruoti stalus bei komponuoti puokštes. Kadangi Baškių šeima ūkininkauja ir turi bityną, gamindama maistą šeimai, šeimininkė naudoja tik savus, natūralius produktus. Buvo atvejis, kai už 50 eurų reikėjo pavaišinti 30 vienuolių. Jauna šeimininkė puikiai išsisuko iš padėties. Svečiai jautėsi pamaloninti.

Pe­da­go­gės iš­si­la­vi­ni­mą tu­rin­ti už­ven­tiš­kė Vil­ma Baš­kie­nė „at­sar­gi­ne“ lai­ko vi­rė­jos pro­fe­si­ją. Val­gio ga­mi­ni­mą V. Baš­kie­nė lai­ko kū­ry­bi­niu pro­ce­su. Jai ma­lo­niau eks­pe­ri­men­tuo­ti, nors ir dau­giau ri­zi­kos.

Receptas: Krabų lazdelės su įdaru

Štai vienas iš V. Baškienės receptų:

1. Įpjauname krabų lazdeles.
2. Į vidų dedame susmulkintą filė, sumaišytą su smulkinta paprika.
3. Aptepame sūreliu, vėl suvyniojame ir pavoliojame džiūvėsėliuose, paskui kiaušinio plakinyje.
4. Dedame į verdantį aliejų, paverdame labai trumpai, kol išsipučia.

Kūčių stalas

Populiariausios vestuvių fotosesijų vietos

Vestuvių fotosesijos yra svarbi šventės dalis, todėl jaunieji stengiasi pasirinkti gražiausias ir įsimintiniausias vietas. Štai keletas populiariausių vestuvių fotosesijų vietų Lietuvoje:

Vilnius

• Vilniaus senamiestis - vienas didžiausių Rytų ir Vidurio Europos senamiesčių, turinčių barokinio stiliaus elementų.
• Bernardinų sodas - įsikūręs Vilniaus Senamiestyje, gausus gražiais suoliukais, augmenija, tvenkiniais ir net grojančiais fontanais.
• Barbakanas - vieta, nuo kurios atsiveria nepakartojama Vilniaus miesto panorama.
• Užupis - bohemiška, romantiška ir meniškos aplinkos vieta.
• Pirklių klubas - modernus ir išskirtinio dizaino verslo centras.

Trakai

• Trakų senamiestis - istorijos ir romantizmo turinti miesto dalis.
• Trakų pilis - gotikinė pilis, Galvės ežero Pilies saloje.
• Varnikų pažintinis takas - draustinis su natūraliai susiformavusiu mišku, pelke ir unikalia augmenija.
• Užutrakio dvaras - stovi prie Galvės ežero, su išskirtinio grožio panorama.
• Mergiškių kraštovaizdžio draustinis - dvarvietė su Mergiškių alkakmeniu, Gelionių kalvoje įrengta apžvalgos aikštelė.

Kaunas ir aplink

• Santakos parkas - teritorija, įsikūrusi Nemuno ir Neries upių santakoje.
• Pelėdų kalnas - romantiška ir jauki vieta, apsupta gražios gamtos ir stilingos architektūros.
• Aleksoto panorama - populiariausia Kaune esanti apžvalgos aikštelė.
• Kadagių slėnis - pėsčiųjų takas apsuptas kadagiais ir gražiu horizontu į Nemuną.
• Žeimių dvaras - Jonavos rajone esantis dvaras, turtingas savo Liepų alėja, augmenija ir klasicizmo architektūra.

Klaipėda ir aplink

• Klaipėdos senamiestis - modernus ir šiuolaikiškas pasirinkimas.
• „Olando kepurė“ - vieta, kur atsiveria nuostabi pajūrio panorama.
• Klaipėdos Molas - Uosto pakrantė, kurią supa akmenys, laivai ir jūra.
• Palangos Gintaro muziejus - romantiška meniškos vestuvinės fotosesijos vieta.
• Ventės ragas - pusiasalis prie Kuršių marių, visai netoli Nemuno upės žiočių.

Molėtai

• Kertuojų piliakalnis - piliakalnis prie Kertuojų ežero.
• Etnografinė sodyba - žavi savo stiliumi, čia vyksta dangaus šviesulių stebykla Kulionys.
• Alantos dvaras - XIX a. pabaigoje iš mūro ir akmens pastatytas Alantos dvaras.
• Skudutiškio akmenys ir šaltinis - akmenys su Dievo ir Marijos pėdomis, Vyties kryžius ir Jėzaus širdis.
• Didžiokų mauzoliejinė koplyčia - neoklasicistinių formų koplyčia su kupolu ir pusrūsiu.

Utena ir aplink

• Bikuškio dvaro pastatų ansamblis - prie Alaušo ežero stovintys Bikuškio dvaro pastatai, pastatyti klasicizmo stiliumi.
• Minčios malūnas - malūnas statytas maždaug prieš 200 metų.
• Konglomerato atodanga - iš molio ir akmenukų susidarę didžiuliai luitai.
• Rašytojų kalnelis - Vyžuonose skulptoriaus Henriko Orakausko dėka atsirado Rašytojų kalnelis.
• Moko akmuo - nupjauto kūgio formos akmuo.

Zarasai

• Apžvalgos ratas - 17 metrų aukščio ratas, nuo kurio atsiveria Zaraso ežero panorama.
• Šavošos pažintinis takas - pirmasis geologinis takas Lietuvoje, įkurtas šalia sraunios Šavašos upės.
• Šlyninkos vandens malūnas - tris šimtus metų skaičiuojantis vandens malūnas.
• Stelmužės ąžuolas - vienas iš galingiausių ir seniausių medžių Europoje.
• Vergų bokštas - keturkampis akmenų pastatas, kuriame dvaro ponai kalindavo prasikaltusius baudžiauninkus.

Vestuvių fotosesija Vilniuje

Dvarų istorijos

Lietuvos dvarai - tai ne tik architektūros paminklai, bet ir svarbi šalies istorijos dalis. Paulavos respublika, esanti netoli Vilniaus, kadaise buvo savotiška valstybė valstybėje, turėjusi savo įstatymus, pinigus, herbą bei vėliavą. Buivydiškės arba Budziviškės minimos jau XII a., o nuo 1996 m. dvaro rūmuose veikia Buivydiškių pagrindinė mokykla. Markučių dvaras minimas dokumentuose nuo 1712 m., o nuo 1899 m. Grigorijus ir Varvara Puškinai nuolat gyveno Markučiuose. Nemėžio dvaras statytas XVI a., o 1828 m. dvarą nusipirko Mykolas Tiškevičius. Kairėnų dvaro parką itin aukštai įvertino XIX a. pr. garsusis Lenkijos sodininkystės specialistas S. Wodzicki.

Žirmūnų gatvėje, Vilniuje esanti dvaro teritorija nuo XVI a. buvo žinoma kaip karališkojo dvaro žemė, o iki šių dienų išlikę dvaro rūmai pastatyti apie 1825 m. 1941 m. Užutrakio dvaro sodybą XX a. pradžioje įkūrė grafas Juozapas Tiškevičius drauge su žmona Jadvyga. Medininkų pilis - plotu didžiausia LDK mūrinė pilis, įsikūrusi vaizdingoje lygumoje vos už 30 km nuo Vilniaus. Kernavė - pirmoji istorijos metraščiuose minima Lietuvos kunigaikštystės sostinė. Ant ilgiausio ir vieno gražiausių Lietuvoje Asvejos ežero kranto Dubingių miestelyje stūkso didelė kalva, ant kurios XVI-XVII a. stovėjo didikų Radvilų rūmai ir evangelikų-reformatų bažnyčia.

Tradicijų puoselėjimas

Šiuolaikinės šeimos vis dažniau gręžiasi į senąsias tradicijas, siekdamos jas puoselėti ir perduoti ateities kartoms. Netoli Trakų esanti Dalgedų sodyba - ne naujas kaimo turizmo statinys, o senas namas, pastatytas iškart po karo, kuriame gyveno 6 giminės kartos. Sodybos šeimininkė Miglė Dalgedaitė-Lučiūnė veda edukacines programas vaikams ir suaugusiesiems, kuriose pasakoja apie senovines Kalėdų tradicijas, burtus ir papročius.

M. Dalgedaitė-Lučiūnė stengiasi daryti taip, kaip darydavo jos proseneliai - eglė namuose turėtų būti ne ilgiau kaip 10 dienų. Anksčiau niekas eglių netįsdavo į namus, net ir nepuošdavo jų. Vaikystėje eglutės po truputėlį puošiamos, - daugiausia riešutais, saldainiais, kurių dažnai likdavo tik popieriukai. Būdavo puošiama ir rankų darbo žaisliukais: šiaudiniais paukščiukais, angeliukais. Iš molio lipdydavo apvalius šulinėlius, kurie simbolizuoja kaupimą, kad turtai iš namų neišeitų.

Šeimos laikosi papročio padėti lėkštę mirusiesiems giminaičiams ir prie stalo apie juos pakalbėti. Pokalbiai prie stalo apie praėjusius laikus - kaip žinių perdavimas iš kartos į kartą. Visada po Kūčių vakarienės paliekame stalą nenukraustytą. Nunešame tik nešvarius indus, bet visas maistas lieka ant stalo. Kūčiukai kepami tokie maži todėl, kad jie yra maistas vėlėms. Sakydavo, kad vėlės labai mažos, sunku maistą pakelti.

Šios tradicijos padeda sukurti šventinę nuotaiką ir suvokti, kad švenčių prasmė - ne tik lėkimas, pirkimas ir valgio gaminimas, bet ir buvimas kartu su šeima, prisimenant savo šaknis ir istoriją.

Kūčių tradicijos

Odynecų giminės istorija

Odynecų giminė - kilminga giminė, gyvenusi Aukštadvario apylinkėse. Apie Odynecus Aukštadvario ir kitų Trakų apylinkių gyventojai išsaugojo atmintį iki šių dienų. Kiprijono Odyneco (1750-1811) vyskupo žiedą iki šių dienų išsaugojo T. Stomma. Konstancija Odynecaitė ištekėjo už Vladislovo Mališausko, Aukštadvario dvaro savininko. Pagal 1897 metų testamentą Kiprijonas, Vladislavo sūnus, paveldėjo visą Peteriškių dvarą.

Verniejaus dvaras, dar vadinamas Litviniškių dvaru. Apie Verniejaus ežero pakrantėje esantį akmenį sukurta daug pasakojimų, jau kuris laikas jis domina tyrinėtojus, netgi tokius žymius kaip archeologą P. Tarasenką, istoriką E. Gudavičių. Akmenyje prie kelio Nikronys-Babronys (Jiezno raj.) yra iškalti du lygiais skersiniais įstriži kryžiukai, strėlė su vienu skersiniu bei užkaba gale ir raidės „MOPT“. Žmonės aiškina, kad raidės „MOPT“ reiškiančios „Moje pieniądza tutaj“, t. y. „Mano pinigai čia“.

E. Gudavičius raides „MOPT“ aiškino taip: „M. Odincas, Trakų pakamaris (M. O[dy-niec], p[podkomorzy], t[rocki]“ . Paskutiniojo Vladislavos dvaro savininko dukra yra nurodžiusi, kad raidės MO reiškia Michal Odyniec. Metrikos, saugomos Aukštadvario ir Onuškio bažnyčiose, liudija faktą, kad Mykolas Odynecas buvo Trakų pakamaris. Todėl užrašą reikėtų skaityti taip: M[ichal] O[dyniec] P[odkomorzy] T[rocki] - Mykolas Odyniecas, Trakų pakamaris.

tags: #versiuko #ezeras #sodyba