Žeimių dvaro sodyba - vienas ryškiausių vėlyvojo klasicizmo laikotarpio ansamblių, saugomų viešajam pažinimui, naudojimui bei pagarbai. Į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų vertybių registrą šis ansamblis įrašytas kaip statinių kompleksas. Jį sudaro dvaro rūmai, svirnas, koplytėlė, ledainė, kumetynas, arklidė, bokštas, vartai ir parkas.
Žeimių dvaro rūmai. Šaltinis: Wikipedia
Dvaro sodybos pastatai ir želdiniai suformuoti lygumoje, kurią rytuose ir šiaurėje supa dirbami laukai bei pievos su atsiverenčiais peizažiniais toliais, o pietuose ir vakaruose - gyvenvietės užstatymas. Bendras teritorijos plotas - 13,30 ha. Sodybos užstatymo struktūros tipas - mišrus, turintis koncentruotą centrinę ir kelių linijų ūkinę dalis. Teritorijos planas - linijinis daugiaašis, nesusikertančių ašių, dalijančių ansamblį į kelias lygiavertes erdves. Kompozicijos centras yra rūmai.
Dvaro Istorija
Žeimių dvaras istoriniuose šaltiniuose pirmą kartą paminėtas XV a. pab. Žeimių dvaras pradėjo formuotis XV a. pab. - XVI a. pr. Žeimių dvaras, kaip ir pati gyvenvietė, minima nuo XIV a. Tai viena seniausių Jonavos rajono gyvenviečių, suvaidinusi svarbų vaidmenį įvairių laikotarpių politiniuose įvykiuose ir kovose už Lietuvos nepriklausomybės išsaugojimą. Gediminaičiams priklausiusi valda ne kartą minima XIV a. kovų su kryžiuočiais istorijoje. Vėliau šeimininkus pakeitusio dvaro istorija mena ir kitus svarbius politinius įvykius.
Žinoma, kad XVI a. Žeimius lygiagrečiai valdė Zavišos, Medekšos, Čechovičiai. XVI a. dvarą valdė Zavišos, Čekavičiai, Navrilkovičiai, XVIII a. - Medekšos. Dvaras priklausė Zavišoms, Čekavičiams, Navrilkovičiams, XVIII a. - Medekšoms. XVIII a. pr. Žeimių dvaro sodybą paveldėjo Dominykas Medekša - žymus LDK valstybinis veikėjas, Radvilų politinis rėmėjas, Kauno pakamoris. XVIII a. antrojoje pusėje jis pradėjo Žeimių dvaro mūrinio ansamblio statybą.
1780 m. Dominykas Medekša Žeimių dvaro sodybą pardavė vyskupui Juozapui Kazimierui Kosakovskiui. Nuo 1780 m. dvaras atsidūrė Kosakovskių giminės rankose. Kosakovskių nuosavybėje dvaras buvo iki Antrojo Pasaulinio karo. 1780 m. iš Medekšų dvarą įsigijo vyskupas Juozapas Kazimieras Kosakovskis, vienas iš Targovicos konfederacijos vadovų, po jo mirties - sūnėnas Mykolas Kosakovskis.
Kosakovskiams dvaras priklausė iki pat jo nacionalizavimo 1940 m. Tačiau Kosakovskių giminė dvarą valdė iki pat 1940 m. (giminės palaikai ilsisi Žeimių bažnyčioje).
Žeimius garsino ir skambi Kosakovskių giminė. Štai dvaro savininkas Juozapas K.Kosakovskis buvo ir Livonijos vyskupas, ir politikas, ir rašytojas, bet jo nesėkmei - ir Rusijos imperijos rėmėjas. Kažin, ar bajoras Juozapas K.Kosakovskis bent vienoje širdies kertelėje nujautė, kad dėl paskiausiai paminėto „nuopelno“ jo giltinė bus tokia žiauri... Vykstant 1794 m. Lietuvos ir Lenkijos sukilimui prieš Rusijos imperiją, minėtasis kilmingasis visai nekilmingai sutiko savo gyvenimo pabaigą - už išdavystę buvo viešai pakartas Varšuvoje.
Dvaro sodyba, tiksliau žemė, mena net XIV a. Ji priklausė ilgiausiai valdžiusiai Lietuvos didžiųjų kunigaikščių dinastijai - Gediminaičiams, vėliau - Zavišoms, Medekšoms, kurie pradėjo viešinti ir skatinti Romos katalikų doktrinų reformas. Pačiuose Žeimiuose buvo pastatyta pirmoji Lietuvoje reformatų bažnyčia (kai tuo tarpu Vilniuje - tik po 13 m.). Šis reformacijos sąjūdžio palaikymas davė pradžią įvairioms protestantizmo atšakoms mūsų krašte. Būtent dėl to Žeimiai gali būti vadinami Lietuvos protestantizmo lopšiu.
Architektūra ir Struktūra
Manoma, kad pirmieji dvaro pastatai buvo mediniai. Kada atsirado mūriniai rūmai - sunku pasakyti, tačiau dabartinę savo išvaizdą jie įgavo jau valdant Kosakovskiams. Spėjama, kad Žeimių dvaro sodybos rūmai pastatyti 1787 m. arba ankščiau. Rūmų architektūrinis stilius - klasicistinis.
Valdant Kosakovskiams apie 1830 - 1840 m. senieji dvaro rūmai buvo rekonstruoti ir perstatyti klasicizmo stiliumi. Klasicistinio stiliaus Žeimių dvaro sodybos rūmai pastatyti XVIII a. antroje pusėje, maždaug 8-9 dešimtmetyje. Rūmai yra vėlyvojo klacizmo stiliaus, dviaukščiai, griežtų simetriškų formų. Rūmai pailgo stačiakampio plano, jų planinė struktūra pirmame aukšte - koridorinė, antrame - anfiladinė. Pastato tūris centrinis, su portiku per antrąjį aukštą pagrindiniame vakarų fasade ir rizalitu su frontonu ir pompastiška laiptine, vedančia tiesiai į antrąjį aukštą, rytų fasade.
Pagrindinį fasadą puošia stambios kolonos. Pagrindinio vakarinio fasado kompozicinis centras yra keturių kresnų jonėninių kolonų portikas. Jo viršų užbaigia Lietuvos klasicizmo architektūroje retai pasitaikantis laiptuotas dvitarpsnis atikas. Kolonų ritmą sienoje atkartoja keturi jonėniniai piliastrai. Iš kiemo, kuriame yra sodas, pusės į antrąjame aukšte išsikišusią terasą ant stambių kolonų, sujungtų arkadomis, veda didžiuliai laiptai. Analogiškai pagrindiniam fasadui jonėniniai piliastrai akcentuoja ir šią centrinę dalį, kurią vainikuoja trikampis klasikinis frontonas.
Pirmąjį nuo antrojo aukšto skiria profiliuota trauka, viršutinę pastato dalį juosia karnizas su dantikulo ornamentu. Pirmasis aukštas rustuotas, žymiai žemesnis už antrąjį, su nedidelėmis langų angomis. Antrojo aukšto langai klasikinės formos, virš jų - trikampiai sandrikai su konsolėmis. Centrinėje dalyje abiejų aukštų langai stačiakampiai, vienodo dydžio, be sandrikų. Rūmuose būta 25 kambarių, kuriose stovėjo olandiškos koklių krosnys.
Seniausias dvaro kompleksui priklausantis statinys - koplytėlė, datuojama 1768 m. Baro konfederacijai atminti skirtas statinys, dažnai įvardijamas kaip Šv. Jono koplytėlė yra per kelis šimtus metrų nutolusi nuo dvaro rūmų - pagrindinio per Žeimių gyvenvietę vedančio kelio kairėje. Ji skirta Baro konfederato, Riterių mokyklos auklėtinio Teodoro Medekšos, žuvusio 1768 m. atminimui. Iš šio laikotarpio išlikusi koplyčia, skirta Dominyko Medekšos sūnaus Teodoro, Baro konfederato, žuvusio 1768 m. ties Višakio Rūda, atminimui įamžinti.
Žeimių dvaro koplytėlė. Šaltinis: jonava.lt
Be pagrindinio dvarvietės pastato - gyvenamųjų rūmų - yra išlikę ir kiti dvaro komplekso statiniai: svirnas, ledainė, kumetynas, arklidė, siloso bokštas. Dvaro parko formavimo pradžia ir didžiojo parterio kairėje esantis svirno pastatas datuojami panašiu laikmečiu, kaip ir patys dvaro rūmai - XVIII a. pabaiga. Tiek dvaro parkas, tiek svirno pastatas pertvarkyti XIX a.: vėlyvojo baroko geometrinio plano dvaro parkas perplanuotas į mišrų, o svirno pastatui pritaikyta buvusi oficina - virš svirno pagrindinio įėjimo galima matyti iš tinko suformuotą datą „1893“ - tai rekonstrukcijos metai. Prieš rūmus yra senoji dvaro oficina, dabar svirnas. Kitas kadaise buvęs beveik tokio pat dydžio pastatas, XIX a. perdirbtas į arklides, yra labai pakeitęs savo išvaizdą, bet tai taip pat buvusi dvaro oficina.
Rekonstrukcijos metu svirnu tapusi oficina išsaugojo klasicistinio dekoro elementus - abipus durų esančius porinius piliastrus ir rupaus tinko rustais dekoruotą antresolės juostą. Kitapus dvaro gyvenamojo pastato esanti ledainė, kumetynas ir arklidė dvaro teritorijoje atsirado XIX a. antroje pusėje. Visų šių pastatų plokštuminiai lygūs fasadai padengti šviesiu tinku, be dekoro elementų. Šalia arklidžių - netinkuoto raudono plytų apskrito plano statinio griuvėsiai. Tai naujausias dvaro komplekso statinys - XIX a.
Dvaro Likimas Po Nacionalizavimo
Po dvaro nacionalizavimo, jame buvo įrengti butai. Sovietmečiu dvare veikė žemės ūkio technikumas, moksleivių bendrabutis. 1956-1965 m. čia veikė Žemės ūkio technikumas. Vėliau dvare buvo įrengtos Žeimių mokyklos pradinukų klasės ir bendrabutis. Kurį laiką jame veikė ir siuvykla. Atgimimo metais kurį laiką dvaro pastatai buvo apleisti.
Dabartis
Džiugu, kad šis tiek daug istorijos vingių išlaikęs architektūros šedevras pamažu bunda. Žmogaus rankos gali sukurti labai daug, bet sugriauti, net ir nepadedant laikui, jos gali kur kas daugiau...
Dvaras įsigytas 2000 metais. Šiuo metu dvaro sodyba priklauso menininkui Domui Noreikai. Draugystės g. 28, Žeimiai, Jonavos raj.
Restauruojamoje Žeimių dvaro sodyboje ir jos prieigose vyksta edukaciniai, kultūriniai renginiai, veikia gyvas muziejus-laboratorija „Aikas Žado“.
Žeimių dvaro sodyboje atidaroma grupinė paroda „Užkerėti landšaftai“. Rugpjūčio 29 dieną (šeštadienį) 18.30 val. Žeimių dvaro sodyboje (Jonavos raj.) įvyks grupinės parodos „Užkerėti landšaftai“ atidarymas. Parodos kuratorė Eglė Umbrasaitė, laikydama meilę pagrindine gija grupinės parodos „Užkerėti landšaftai“ koncepcijai, kviečia pamatyti „skirtingas, unikalias, neatkartojamas, nepastovias ir svetimas“ (Badiou 2012) meilės, santykių ir intensyvumo perspektyvas, atklydusias iš skirtingų „kelionių“, skirtingos patirties, skirtingų menininkų. „Pabandykime patirti meilę ir visa, kas ją supa, kartu, savuose skirtumuose“, - rašoma parodos anotacijoje. Paroda veiks iki rugsėjo 30 dienos. Parodos architektas: Domas Noreika. Parodos koordinatorius: Rokas Vaičiulis. „Užkerėti landšaftai“ yra projekto „Nematomo Žmogaus Kinoteka 2020: intensyvumai“ dalis.
Tęsdami pažintines išvykas po mūsų ir kaimyninių apylinkių vietoves, ankstyvą sekmadienio rytą vandžiogaliečiai kartu su Lenkijos ambasados konsulu Piotr Wdowiak vyko pro Skrynius. Dar kartą sustojome ir pakalbinome jau gerai pažįstamą vienos sodybos šeimininkę Jadvygą Dainienę. Ji mielai pasidalino prisiminimais apie savo metus, praleistus Boreko dvare, apie pabėgėlius, prieš karą pasitraukusius iš Lenkijos į šias vietoves. Toliau kelias suko šiaurės rytų kryptimi pro Barsukinę. Naujasodyje lenkiškai užkalbinome keliu grybauti skubantį žmogų. Sužinojęs, kad esame iš Vandžiogalos, nukreipė mus pas čia gyvenantį ir puikiai besitvarkantį ūkininką, kurio seneliai yra kilę iš Vandžiogalos apylinkių. Ūkininkas Algimantas Pučėta noriai bendravo ir pasakojo apie čia gyvenusius ir gyvenančius žmones, patarė mums vykti į netoliese esantį Kulvos miestelį, kur kaip tik šiandien, paskutinį rugpjūčio sekmadienį, švenčiami Švč. Mergelės Marijos - Nuliūdusiųjų Paguodos - atlaidai. Kulvos miestelis ir jo apylinkės priklausė didikų Gelgaudų giminei, vėliau pasivadinusiais Kulviečiais. Prisimenu, kaip prieš 20 metų Nobelio premijos laureato Cz.Milosz brolis Andrzejus, dabar jau miręs, kartu su žmona Grażyna, save kildinusia iš Gelgaudų - Kulviečių šeimos, čia ieškojo savo giminės protėvių kapų, taipogi ir Abraomo Kulviečio... Kapinėse prie bažnyčios sutiktas maldininkas Czesław Grejć, pasirodo beesąs kilęs iš Vandžiogalos parapijos Preišiogalos kaimo, dabar gyvenantis Vilniuje, atvykęs aplankyti čia gyvenantį savo brolį, kuriam jau 94-eri metai.
Pravažiavę pro Marciniškes, buvusias didikų Kossakowskich valdas, iš tolo pamatome Žeimių bažnyčios bokštus. Bažnyčia ypatingo grožio. Ją projektavo ir statė iš šio krašto kilęs žymus architektas, bažnyčių statytojas Wacław Michnewicz, kuris čia pat, bažnyčios šventoriuje, šalia kitų garsių šio krašto žmonių, yra ir palaidotas. Prieš daugel metų iš Jonavos bažnyčios klebono teko sužinoti, kad čia, Žeimiuose, gyvena visa širdim atsidavęs šiam kraštui, jo istorijai ir kultūrai tautodailininkas ir kraštotyrininkas Artūras Narkevičius. Nesunkiai suradome - sodyba išskirtinė, visur matosi gausi medžio drožyba. Sodybos šeimininkas noriai sutiko papasakoti Žeimių miestelio ir apylinkių istoriją. Kiek istorinės medžiagos, žinių čia sužinojome, nuotraukų pamatėme.Tai stebino mus visus! Tikrasis švietėjas iš pašaukimo, kitaip nepavadinsi! Sužinojome ne tik čia gyvenusių lenkų didikų gyvenimo istorines datas, bet ir jų tolimesnius likimus jau nebebūnant čia.
Tautodailininkas Artūras Narkevičius, paprašytas pabūti gidu ir lankantis netoliese esančiame Šėtos miestelyje ir jo apylinkėse, mielai sutiko. Šėtos miestelyje iki karo gyveno įvairių tautybių ir tikėjimo žmonės. Praūžęs holokaustas sunaikino visą čia buvusią didelę žydų bendruomenę. Nukentėjo taip pat ir gausiai čia ir apylinkėse gyvenę lenkai, iš jų atimta žemė ir dvarai, jie ištremti į Sibirą. Netgi neseniai buvusiais tarybiniais laikais čia buvo nuimtos epitafijos vien dėl to, kad buvo parašytos lenkų kalba, nors jos priminė, kad iš čia kilo ir kurį laiką gyveno žinomas visuomenės veikėjas, bankininkas ir filantropas Juozapas Montvila (Józef Montwiłł), daug nusipelnęs šiam kraštui.
Jau temstant išvažiavome iš Šėtos. Už miestelio pasukome į lauko kelią, kuris mus nuvedė prie vidury lauko stovinčios Baro konfederacijos įvykiams atminti, žygių ir kovų atminimui pastatytos koplyčios (Panaši pastatyta ir Žeimių miestelyje). Tolumoje matėsi likę čia buvusio dvaro ūkiniai pastatai, dar toliau važiuodami palei mišką išvydome ir buvusį bajorkaimį su jam būdingais senoviniais namais, kurie jau yra labai apleisti ir baigia sugriūti...
Jonavos kraštas nuo seno buvo pamėgtas dvarininkų - čia gyveno plati Jonavos įkūrėjų Kosakovskių giminė, Skarulių kaimo pavadinimas galimai kilęs nuo dvarą valdžiusių didikų Skorulskių pavardės, iš Kulvos apylinkių bajorų šeimos kilo garsus XVI a.